N
A
R
A
Nukūninti gyvenimai: kaip pandemija mus pakeitė

Metų pradžioje penkiolika atsitiktinai suburtų žmonių, dirbančių švietimo, kultūros, verslo ir kituose sektoriuose, susiskambino pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi. Renginio, pavadinto „Įsiklausymai“, idėja tokia: bet kuri piliečių grupė yra platesnės visuomenės atspindys.

Pokalbį inicijavo Grupių santykių draugijos vadovė, Vilniaus universiteto docentė Jolita Buzaitytė-Kašalynienė. Remdamasi dalyvių mintimis ir jas plėtodama per savo prizmę, mokslininkė priartėjo prie platesnio antrus metus pandemijoje gyvenančios Lietuvos visuomenės būvio. Dalinamės jos tekstu.

Tarp fizinės ir socialinės mirties

Susidūrimas su mirtį nešančia liga provokuoja mumyse pamatinę – išlikimo – baimę. Baimę numirti, baimę netekti artimųjų, baimę, kad liga sukels negrįžtamų pokyčių sveikatai. Šias baimes galime sumažinti skaičiuodami tikimybes arba į mirusiuosius žiūrėdami kaip į statistinius vienetus, tačiau giliai širdyje jaučiame, kad su šia liga žaidžiame rusišką ruletę – nė vienas nežinome, kokia bus organizmo reakcija į virusą – kuris iš mūsų mirs, o kuris išgyvens.

Kita stipri baimė yra netekti pragyvenimo šaltinio. Ši baimė verčia mus judėti priešinga kryptimi nei baimė susirgti. Ypač stipriai ją jaučia tie, kurie nepriskiria savęs prie rizikos grupių. Nes pajamų šaltinio netekimas yra artimas mirčiai. Dar yra pavydas, kad kiti gali tęsti darbą per nuotolį; kad kiti gyvena su partneriais ir / ar vaikais, o aš jų neturiu arba – dar blogiau – negaliu su jais susitikti.

Jaučiamės kalti, kad nespėjame duoti atsako virusui, kad per lėtai reaguojame, kad galbūt ne viską padarėme. Jaučiamės kalti, kad negalime atsisveikinti su mirštančiais artimaisiais, negalime išlydėti jų amžinybėn, o jie miršta vieni, galbūt taip ir neišgirdę paskutinių mūsų meilės, atsiprašymo ar atleidimo žodžių. Neišliūdėtas liūdesys dėl mirusiųjų, dėl prarastos ramybės ir saugumo. Ir didžiulis pyktis dėl suvoktos savo bejėgystės prieš gamtą ir fizinio apvalkalo trapumo. O juk taip norisi tikėti, kad žmogus yra visagalis. Pykstame, nors jaučiame, kad reiktų nors truputėlio nuolankumo.

Kaip mes susitvarkome su jausmais? Verkiantis kūdikis nusiramina motinos glėbyje liesdamas jos odą, jausdamas jos kvapą. Suaugę atrandame kitokių nusiraminimo būdų, tačiau fizinis prisilietimas, prisiglaudimas, apsikabinimas vis tiek išlieka labai svarbūs emocijų atpalaidavimo veiksniai ir išveikos būdai. Ant kito peties galime išlieti susikaupusias ašaras, kito glėbyje galime patirti laimę ir džiaugsmą. Tačiau kovos su viruso plitimu būdai fizinius kontaktus draužia. Taip iš esmės griaunamos emocijų talpyklos. Visus šiuos jausmus labai sunku suvaldyti, nes emocijų talpykla (angl. containment) yra pažeista. Todėl nesąmoningai ieškome ryšio su motinomis. „Įsiklausymų“ dalyviai prisiminė, kad Seimo rinkimus laimėjo ir koaliciją suformavo moterų vedamos partijos – krizinėje situacijoje jau antrą kartą šalies valdymą patikime moterims.

Žmonės yra socialūs gyvūnai. Žmogus negali gyventi ir išgyventi be kitų žmonių. O žmonių tarpusavio santykiams palaikyti nepakanka tik komunikavimo arba apsikeitimo informacija. Skaitydami žinutės tekstą mes nematome ir negirdime pašnekovo emocijos, todėl tenka ją susikurti. O kiek kartų taip interpretuodami esame suklydę, apsirikę. Bendraujant ir kuriant tarpusavio santykius dalyvauja visas kūnas, kuris jaučia ir supranta ne tik prisilietimus, bet ir siunčiamas žinutes apie nuotaikas, jausmus, požiūrį į mus ir mūsų santykius.

Skaitydami žinutės tekstą nematome pašnekovo emocijos, todėl tenka ją susikurti. O kiek kartų taip esame apsirikę.

Nuotolinis darbas, bendravimas ir mokymasis nukūnino mūsų santykius. Virtualaus bendravimo platformos leidžia matyti tik pašnekovo galvą ir pečius. Beveik visos pramogos tapo televizinės ir kompiuterinės, pasaulį patirti galime tik per plokščius ekrano vaizdus. Kaip atsakas į pandemiją, izoliacija ir socialinių kontaktų ribojimai atėmė esminę žmogiškųjų santykių dalį – galėjimą liesti, užuosti kitą žmogų, suprasti apie santykius iš laikysenos, pozos ar kūno kalbos; ne tik matyti spektaklį, bet ir pajusti teatro kvapą, girdėti žiūrovų reakcijas ir aplodismentus. Bijodami susirgti ir mirti, saugodami savo kūnus nuo fizinės mirties atsisakome esminės žmogiškumo dalies – gyvo, tikro, kūniško santykio, o tai veda į socialinę mirtį. Baisu pripažinti, kad abiem atvejais yra mirtis, tik žmonės priversti rinktis – fizinė ar socialinė.

Paprastai žmonės vengia negatyvių jausmų, nes nežino, kaip su jais tvarkytis. Lygiai taip pat nežino, kaip tinkamai reaguoti, kai tokius jausmus atpažįsta kituose. Kaip žmonės ginasi nuo juos užplūdusių negatyvių, nepageidaujamų jausmų? Pavyzdžiui, dažnai žmogus neigia, kad pyksta, ir sako, kad pyksta kitas (partneris, pašnekovas). Savo pyktį jis projektuoja į kitus. Aš nekaltas, kalti kiti.

O kas tie kiti? Kai tiek daug stiprių negatyvių jausmų, žmonės ieško kur juos „išpilti“, ieško kaltų, atsakingų. Pandemijos metu visuomenė poliarizavosi, žmonės užsidarė į socialinius burbulus tarsi į paralelinius pasaulius: „vakserių“ arba „antivakserių“; besilaikančių socialinės izoliacijos arba spjaunančių į ją; tikinčių mokslininkų tyrimais arba sąmokslo teorijomis; raginančių karantiną tęsti arba reikalaujančių jį nutraukti. Nors susiskaldymo visuomenėje buvo visada, šiuo metu jis yra sustiprėjęs, nes neliko tarpinių variantų, tik dvi kraštutinės išeitys. Neliko 50 pilkų atspalvių, tik balta ir juoda.

Teksto autorė dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė yra Grupių santykių draugijos prezidentė ir viena iš steigėjų. Taip pat – Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto docentė.

Šiame gamtos ir žmonijos kare iš esmės kariaujame su nematomu priešu, kuris gali būti bet kur ir visur. Žmonės sukūrė vakcinas, o gamta – naujas viruso atmainas. Ir kada gi visa tai baigsis? Nuovargis ir chroniškas nerimas dėl ateities, kurios negalime planuoti, negalime kontroliuoti savo planų dėl globalaus force majeure, kurio pabaigos nesimato. Todėl kontroliuojame vieni kitus: valstybė kontroliuoja mus, mes kontroliuojame vienas kitą. Jei lieki namuose, esi socialiai atsakingas, o jei nesilaikai ribojimų, esi savanaudis.

Ties fronto linija atsidūrė profesijos, kurios turi tiesioginį prisilietimą prie kūno, tos, kurios yra susijusios su žmogaus gimimu ir mirtimi: slaugytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai ir kt. Jie, atskirti ir uždaryti, turi tvarkytis su pažeidžiamais kitų kūnais. Žiniasklaida nerodo mirčių, vaizdų iš mirštančiųjų palatų, matome tik kelis valdžios žmones, paskirtus valdyti krizę. Ateities viltys siejamos su robotizacija, skaitmenizacija, dar išmanesnėmis technologijomis, o dabartinė sistema palikta tvarkytis su netobulais ir daug rūpesčių keliančiais kūnais. Kad likusi visuomenės dalis galėtų džiaugtis gyvenimu. Fronte žmonės kenčia (lieka namuose, saviizoliuojasi, dirba ar savanoriauja ligoninėse), o užnugaris švenčia gyvenimą (susitikinėja, nekreipia dėmesio į ribojimus).

Vieni iš pandemijos (karo) daug uždirba, kiti praranda pajamų šaltinius. Susiskaidžiusios visuomenės dalys puola viena kitą, ginasi, kontroliuoja, už(si)daro (atsiskiria namų ūkiai, socialinės grupės, uždaromos valstybių sienos), o gyvoms sistemoms uždarytos sienos gali grėsti mirtimi. Uždara sistema miršta. Gyvybei palaikyti būtini nuolatiniai mainai su aplinka.

Ateities negalime kontroliuoti, todėl kontroliuojame vieni kitus: valstybė kontroliuoja mus, o mes – vienas kitą.

Kaip patvirtina ir VU mokslininkų grupės atlikti tyrimai, nuotolinis mokymas ir darbas nėra tikras. Nuotoliniu būdu gali vykti tik mokymas kaip informacijos arba žinių perdavimas, bet ne kaip ugdymas. Nes nuotoliniu būdu neįmanoma užmegzti ir palaikyti santykių. Kuriant santykius dalyvauja visas kūnas, visos juslės, ne tik rega ir klausa – kūno kalbą skaitome ne tik iš veido, bet ir iš viso kūno padėties, laikysenos. Tarp ugdytojo ir ugdytinio įsiterpusios technologijos atima galimybę suprasti pašnekovo emociją, nuskaityti jo kūno informaciją ir pan. Mokant nuotoliniu būdu, keičiasi mokytojo ir tėvų vaidmuo vaikų ugdyme: mokytojui tenka maždaug 20 proc., o 80 proc. – savarankiškam, arba namų-tėvų, mokymui. Mokiniai nesijungia kamerų. Jie prisijungia prie pamokos ir užsiima kita veikla. Labai panašūs dalykai vyksta ir darbinių posėdžių bei susirinkimų metu: prisijungiame ir darome viską, ką norime.

Netikrumo pojūtį palaiko ir namų bei darbo aplinkos susimaišymas. Toje pačioje erdvėje tenka daryti viską: ir dirbti, ir ilsėtis, tad sunku išlaikyti dienos ritmą, darbo rutiną. Vieni persidirba, nes nejaučia ribos, kiti negali „įsijungti“ darbo režimo, nes namai veikia atpalaiduojančiai.

Tad lieka nuobodulys, nuovargis, nes visada viskas taip pat; laukimas – kada gi vėl galėsime grįžti prie ankstesnių savo įpročių; begalinis neapibrėžtumas, nesibaigiantis laikinumas. Kada gi baigsis šis karas?

Kaip prisitaikyti prie neapibrėžtumo?

Šį tekstą rašiau 2021-ųjų pavasario pradžioje. Tada buvo ieškoma, kas laikosi, o kas nesilaiko taisyklių, kas skiepijasi, o kas nesiskiepija. Visuomenės pyktis krypo atsisakančiųjų skiepytis link, taip pat – į neišnaudotas ir naikinamas vakcinų dozes.

Žiniasklaida mirgėjo antraštėmis po įvykusių muzikinių apdovanojimų, kurie sukėlė ir politikų pyktį – „puota maro metu“. Žmonės ieškojo, kam atiduoti tuos sunkius jausmus, kad nereikėtų stoti akistaton su realybe, kurią taip sunku priimti. Su Lietuvos grupių santykių draugija „Įsiklausymus“ rengėme norėdami paskatinti refleksijos kultūros sklaidą. Nepaprastai svarbu reguliariai reflektuoti, nes net ir sunkiausios patirtys bei jausmai turėtų būti įsisąmoninti ir priimti. Svarbu išliūdėti ir atsisveikinti su tuo, ko netekome. Tada išsilaisvina energija, kurią anksčiau skyrėme laikytis praeities, tad dabar galime pradėti ieškoti būdų prisitaikyti ir veikti realybėje, kurioje esame. Refleksija padidina mūsų galimybes prisitaikyti prie pokyčių šiame nenuspėjamame pasaulyje.

Reklama

Galvojant apie ateitį ar visuomenės sveikatą, labai svarbus sąmoningumas ir pastangos išlaikyti pusiausvyrą. Sąmoningai susitikti su tikrove ir savo jausmais, ne bėgti, ne neigti nepageidaujamus ar „blogus“ jausmus, o juos atpažinti, įvardinti, išgyventi ir paleisti. Reflektuoti arba apmąstyti, kaip jaučiamės ir kodėl taip jaučiamės. Visi jausmai yra žmogiški, juos mes visi vienu ar kitu metu jaučiame, išgyvename. Pykti, bijoti, pavydėti yra taip pat natūralu kaip ir džiaugtis, grožėtis, mylėti.

Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir kolektyvinės (grupinės) atsakomybių, t. y. kiek esu kaltas pats, o kiek kalta situacija, aplinka, visuomenė, valdžia ar kitos aplinkybės. Kiek aš pats prisidedu prie situacijos, kurioje esu. Visuomenės susipriešinimas kyla dėl to, kad savo pyktį ir nepasitenkinimą projektuojame į kitus (pyksta kiti, ne aš), dėl to, kad pradedame ieškoti, ką čia padarius atsakingu ir nubaudus. O juk iš esmės visi esame vienoje valtyje ir visi esame atsakingi už asmeninius ir grupinius sprendimus bei pasirinkimus.

Svarbu išliūdėti ir atsisveikinti su tuo, ko netekome. Tada išsilaisvina energija, kurią anksčiau skyrėme laikytis praeities.

Ši sąmoninga būsena gal šiek tiek depresyvi, nes primena mums apie asmeninę atsakomybę ir neleidžia pabėgti į laimės, džiaugsmo ir nesibaigiančios šventės salą. Verčia būti tikrovėje, realybėje, o ne fantazijų pasaulyje. Neleidžia užsidaryti ir galvoti vien apie save, bet siūlo atsiverti ir pagalvoti apie kitus.

Gal šis priverstinis susilaikymas nuo socialinių kontaktų privers mums susivokti, kiek yra svarbūs susitikimai ir tikras tiesioginis, kūniškas buvimas su kitais žmonėmis; kad meilei reikia tikrų lūpų bučinio ir tikro prisilietimo. Ne per technologinius tarpininkus (telefonus, kompiuterius ar robotus). Kai savo tyrimo metu su vaikais kalbėjomės apie nuotolinį mokymąsi, klausiau, ko jie pasiilgsta. Visi sakė, kad pasiilgsta draugų.

Dar ši situacija žmonėms primena, kad tokioms nelaimėms įveikti yra būtinas visuomenės solidarumas, kad reikia bendrų kryptingų pastangų, kad po vieną neišplauksime, tik visi drauge. Pandemija padėjo rastis piliečių iniciatyvoms, savanoriams, žmonėms, norintiems ir galintiems padėti kitiems. Šaulių ir skautų organizacijos iš naujo atrado savo vietą – kur ir kaip gali tarnauti bei būti naudingos visuomenei. Ne užsisklęsti savyje, o atsiverti ir pagalvoti apie kitus, rūpintis tais, kurie yra šalia, pavyzdžiui, kaimynais, artimaisiais, padėti jiems išbūti šį laiką. Laiką, kuris vis dar tęsiasi.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon