Ji – Venesuelos lietuvė, Venesueloje gimusi ir gyvenusi 65 metus. Greičiausiai ten ir toliau būtų gyvenusi, jei ne susiklosčiusi nepalanki situacija.

Šiandien Venesueloje infliacija tokia, kad per dieną maisto kainos pasikeičia kelis kartus; šalyje sparčiai auga nusikalstamumas – dėl brangesnio daikto viešojo transporto stotelėje grasinama ginklu; bedarbystė, maisto trūkumas – žmonės priversti badauti, kartais maisto ieško net šiukšliadėžese; o įsigyti higienos priemonių galima tik gavus valstybės išduodamas normų korteles. Kasmet čia nužudoma apie 23 tūkst. žmonių. Pasak Onos, tokia tamsi Venesuelos realybė.

Nuo 2015 m. dėl humanitarinės krizės iš Venesuelos išvyko beveik šeši milijonai žmonių. 2019 m. Lietuvoje įsigaliojo Perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymas, pagal kurį lietuviai arba turintys lietuviškų šaknų, taip pat turintys teisę atkurti Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniai ir šeimos nariai gavo galimybę persikelti į Lietuvą ir pradėti kurti savo gyvenimus čia.

Ona nutarė pasinaudoti šia galimybe. Pasiruošimas kelionei užtruko keletą mėnesių: buvo tvarkomi dokumentai, iškilo problemų norint gauti Venesuelos pasus, tačiau pagaliau vieną dieną Ona su sūnumi ir vyru pasiekė oro uostą ir išskrido iš šalies.

Tai buvo pirmasis skrydis, organizuotas Lietuvos ir jos ambasados Madride. Tuomet pirmieji Venesuelos lietuviai ir atvyko į Lietuvą. Ona atskrido 2020 m. rugpjūtį, o po mėnesio atvyko ir jos brolis Antonio (Antanas) Kęstutis Baronas Šulcas.

Ona dėkoja apsisukusiam likimo ratui, nes iš Venesuelos persikelti į Lietuvą ji turėjo teisę tik dėl to, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų jos seneliai, norėdami likti gyvi, pabėgo į užsienį. Iki tol senelis Leonas Šulcas gyveno Kaune, Šančiuose, dirbo geležinkelio stotyje. Jis priklausė šauliams, todėl, Lietuvą okupavus sovietams, tiek jam, tiek jo šeimai ėmė grėsti pavojus.

Vieną dieną draugai Leonui pranešė, kad jį kažkas įskundė, todėl jis privaląs su šeima kuo greičiau dingti. Vos spėjęs grįžti į namus, perspėti šeimą ir susikrauti būtiniausius dalykus, Leonas su šeima pabėgo. Vėliau jie sužinojo, kad, jiems išvykus, po pusvalandžio prie namų atvažiavo sunkvežimis ir kareiviai klausinėjo, kur Šulcų šeimyna. Būtų ištrėmę į Sibirą.

Tuo metu Onos mamai Mariai (kurią lietuviškai vadindavo Marija) Leonorai Šulcaitei tebuvo dvylika. Senelio šaulio įgūdžiai leido jiems sėkmingai pabėgti į Vokietiją. Jie keliavo naktimis, kartais slėpėsi šieno kupetose.

Pasiekę Vokietiją apsigyveno pabėgėlių centre, o po ketverių metų, pasitaikius galimybei, išplaukė į Pietų Ameriką. Galbūt būtų bėgę ir į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau ten jų nepriėmė, nes turėjo penkis vaikus – tuo metu į JAV buvo galima patekti tik turint ne daugiau nei du. Tad 1947 m. šeima pasiekė Venesuelą. „Seneliai norėjo keliauti į šiltą kraštą, tad pasirinko Venesuelą. Manė, kad laikinai ir kad galiausiai galės grįžti į Lietuvą, tačiau liko ten iki gyvenimo pabaigos“, – pasakoja Ona.

Onos tėtis Vincas Baronas, prieš įžengiant į Lietuvą sovietams, jau studijavo Vokietijoje. Kai Antrojo pasaulinio karo metu grįžti į Lietuvą tapo nesaugu, o Vokietijoje prasidėjo neramumai, jis išvyko į Kanadą. Tačiau Kanadoje pasijuto vienišas, tad nusprendė persikelti į Venesuelą, kur buvo daugiau emigravusių lietuvių. Ten ir susipažino su Onos mama Marija. Jie susituokė ir susilaukė keturių vaikų.

Nors gimė ir augo Venesueloje, tiek tėvai, tiek seneliai labai rūpinosi, kad jų vaikai mokytųsi lietuvių kalbos ir nepamirštų savo šaknų, – todėl ir vadindavo juos lietuviškiau – Ona ir Antanu vietoj Anos ir Antonio.

„Prisimenu, kai gyvenome su močiute ir seneliu, močiutė nuolat mus taisydavo. Kol ruošdavome pamokas ispanų kalba, viskas būdavo lyg ir gerai, bet po to močiutė pradėdavo kalbėti lietuviškai. Ir iš mūsų reikalaudavo to paties. Jeigu ir toliau kalbėdavome ispaniškai, pakeisdavo mūsų su Antanu vardus – tapdavome Karmensita ir Karlitos. Aš išmokau skaityti ir rašyti lietuviškai dar ir dėl to, kad nuo trejų metų skaičiau knygas. Tėvelis Kanadoje buvo nupirkęs didžiulę kolekciją lietuviškų knygų.“

Močiutė kepdavo juodą duoną, gamindavo įvairius lietuviškus patiekalus: balandėlius, netikrą zuikį, cepelinus, kugelį. „Mūsų namuose viskas buvo kaip Lietuvoj“, – priduria Ona.

Lietuvių bendruomenės kūrėsi Karakase, Valensijoje, Marakaibe. Čia būdavo švenčiamos ir pagrindinės lietuvių šventės.

Gyvenimą Venesueloje Ona prisimena kaip gražiausius savo metus – čia susipažino ir susituokė su savo vyru taip pat lietuviu Ricardu Zavadzku G. Šeimai gimė sūnus Ricardo Arturo Jose. Abu turėjo gerai apmokamus darbus, Ona dirbo vertėja, nors buvo baigusi administracijos bakalaurą, o vėliau – ir teisę. Sostinė Karakasas, kuriame šeima gyveno, buvo modernus miestas su gerai išvystyta infrastruktūra.

Venesuela garsėjo savo naftos ištekliais, kurie leido šaliai klestėti ir augti. Per Antrąjį pasaulinį karą Venesuela buvo trečioje vietoje pagal naftos eksportą pasaulyje.

Visa tai tęsėsi maždaug iki 1980 m., kai naftos kainos ėmė ženkliai kristi, tačiau Venesuela, pasak Onos, gyveno šia diena, nežiūrėdama į ateitį ir neinvestuodama į kitas ūkio šakas. Tai turėjo ženklios įtakos šalies ekonomikai – ji ėmė smukti. Taip pradėjo augti infliacija, skurdas, nusikalstamumas.

„Kartą mane užpuolė gatvėje. Atėmė mažytę auksinę grandinėlę. Mes tiesiog ėjome per perėją, kai privažiavo motociklininkas, nuplėšė grandinėlę ir nuvažiavo. Supratau, kad jau reikia dabotis, nebegali išeiti pasipuošus. Jeigu 1980 m. išeidavai su geresniais batais, tau juos tiesiog gatvėje nuimdavo. Stovi stotelėje, lauki autobuso, o tau nuima sijoną ar atima švarkelį, gerą krepšį. Niekas neapgindavo, nes bijodavo, nesikišdavo. Vienas užpuola, kitas taiko į tave ginklu“, – prisimena Ona.

Vėliau nusikaltėliai ėmė gatvėse stabdyti prabangesnius automobilius ir juos savintis, o vairuotojus išmesdavo arba nužudydavo. Taip pat padaugėjo žmonių pagrobimų gatvėse, ypač vaikų. Už juos buvo reikalaujama išpirkos.

Pasak Onos, kuo toliau, tuo labiau situacija šalyje prastėjo. Jeigu anksčiau, baimindamiesi dėl savo gyvybių, jie niekur neišeidavo tik vakarais, vėliau net ir dienos metu ėmė jaustis nesaugiai.

1998 m. šalies prezidento postą iškovojo Hugo Chávezas. Stiprus socializmo šalininkas šaliai žadėjo šviesų rytojų ir atsigavimą. Pasak Onos, pirmaisiais prezidentavimo metais Chavezas tikrai atrodė galintis išspręsti Venesuelos problemas.

Ona prisimena ir garsų prezidento įsakymą, kuriuo buvo nurodyta visoje šalyje nustatyti fiksuotą buitinių prietaisų ir įrangos kainą. Dauguma gyventojų apsidžiaugė, kad galės pigiau įsigyti naujos įrangos, nors pinigų turėjo nedaug.

Deja, dažną prekybininką tai nuvedė į bankrotą. Jie ne tik nebeuždirbdavo pardavę prekę, bet ir patirdavo nuostolių, nes valstybės nustatytos fiksuotos kainos tam tikrais atvejais būdavo mažesnės, nei pardavėjai buvo sumokėję gamintojams.

Visgi prezidentui Chavezui nepavyko išspręsti svarbiausio šalies klausimo – pertvarkyti ūkio ir paskatinti kitų investicijų Venesueloje, kad priklausomybė nuo naftos sumažėtų.

Pamažu ėmė kilti nepasitenkinimas prezidentu. 2002 m. bandyta surengti perversmą, tačiau, prezidentui pasitelkus kariuomenę, perversmas buvo numalšintas.

Didžiausia šalies finansinė arterija – naftos eksportas – ėmė trūkinėti, taip mažindama ir už šią žaliavą gaunamas pajamas. Tai lėmė ne tiek senkantys gamtos ištekliai, bet ir nesugebėjimas investuoti į naftos infrastruktūros atnaujinimą ir priežiūrą. Antanas pasakoja jaunystėje matęs daugybę naftos išgavimo stočių, modernią jų įrangą. Tačiau metai po metų dėl išsikerojusios korupcijos ir netinkamų vyriausybės veiksmų įranga gedo, nebuvo atnaujinama. Dabar ten tik surūdiję gelžgaliai, platformos vargiai funkcionuoja arba visai nebeveikia.

2004–2015 m. Venesuelos naftos eksportas siekė 750 mlrd. JAV dolerių, šalis turėjo daugiau nei 42 mlrd. JAV dolerių atsargų užsienio bankuose. Tačiau prasidėjo recesija, o 2019 m. tuomečio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija įvedė sankcijas valstybinei naftos įmonei „Petroleos de Venezuela“ (PDVSA). Daugiau nei 7 mlrd. Venesuelos valdžiai priklausančių dolerių tuomet buvo įšaldyti. Sankcijos įvestos po prezidento Maduro pergalės rinkimuose. Tie rinkimai buvo laikyti suklastotais, o teisėtu šalies vadovu Trumpas pripažino Guaido. Kiekvienais metais sankcijos šalį slėgė vis labiau.

COVID-19 pandemija ženkliai sumažino pasaulinę naftos paklausą, šalyje atsirado naftos sandėliavimo problemų. Naftos eksportas ženkliai sumenko. 2020 m. „The New York Times“ išspausdino tekstą apie tai, kad pirmą kartą per šimtmetį Venesueloje nėra naftos gavybos platformų – naftos perdirbimo gamyklos, kurios kažkada perdirbdavo naftą eksportui, rūdija, iš jų nuteka kenksmingos medžiagos. Paradoksalu, kad vienos gausiausių ištekliais šalies gyventojai laukia kilometrinėse eilėse prie degalinių.

2013 m. Chavezui mirus nuo vėžio, prie prezidento vairo laikinai stojo jo įpėdinis, viceprezidentas Nicolás Maduras, kiek vėliau laimėjęs ir prezidento rinkimus, opozicijos laikytus suklastotais.

Maduras tęsė griežtas Chavezo socialinės gerovės programas ir kainų kontrolės politiką, kuri šaliai atnešė tik dar daugiau sunkumų. Tiek opozicija, tiek žmogaus teisių aktyvistai kaltina prezidento administraciją laikant šimtus politinių kalinių ir taip siekiant užgniaužti bet kokią kritiką ir neramumus.

Vien pirmosios Maduro prezidento kadencijos metu buvo uždaryta 115 žiniasklaidos priemonių, buvo blokuojamas internetas, vešėjo korupcija. Siekdama neva padėti vargstantiems venesueliečiams įsigyti maisto, prezidento administracija ėmė įgyvendinti būtiniausių maisto produktų pirkimo programą. Tiesa, už juos valdžios institucijos mokėdavo 3–4 kartus daugiau, nei jie kainuodavo rinkoje. Greitai išaiškėjo, kad tiekėjas, iš kurio buvo perkamas maistas, priklausė Maduro artimiausiai aplinkai.

Situacija šalyje vis prastėjo, kol 2018 m. Venesueloje prasidėjo prezidentavimo krizė. Maduras buvo perrinktas antrai kadencijai, tačiau rinkimuose nebuvo leista dalyvauti jokiems opozicijos kandidatams. Rinkimų nepripažino opozicijoje dominuojanti Nacionalinė Asamblėja ir jos narys Juanas Guaido.

2019 m. turėdamas didelį opozicijos ir visuomenės palaikymą Guaido pasiskelbė laikinuoju Venesuelos prezidentu. Nepasitenkinimas Maduro valdžia išaugo į didžiulius protestus. Iš pradžių taikūs protestai buvo malšinami jėga – įsikišo policijos pajėgos, žmonės buvo suimami, mušami guminėmis lazdomis. Tačiau, situacijai aštrėjant, pasitelkta Madurui pavaldi kariuomenė, kuri naudojo gumines kulkas ir garsines granatas.

Antanas užsiminė, kad ir pats dalyvavo keliuose protestuose. Vieno jų metu netoli jo nuaidėjo sprogimas, po kurio jis beveik nebegirdi dešiniąja ausimi. Vėliau, supratęs, kad net ir opozicijoje veši korupcija, protestuose nebedalyvavo.

Vis dažniau imta kalbėti apie tai, kad tai didžiausia humanitarinė krizė ir migracija Pietų Amerikoje per visą istoriją. Žmonės ėmė masiškai bėgti iš šalies. Kartais net pėsčiomis.

Didėjanti infliacija smarkiai išpūtė kainas. Ona pamena, kad du su puse kilogramo vištienos prieš 3–4 metus Venesueloje kainavo 14,6 milijonų bolivarų (apie 1,9 euro), o kiaušinius, kuriuos iki tol pirko dėžutėmis po trisdešimt, ėmė pirkti po vieną ar du. Praėjusių metų balandį Venesueloje minimali mėnesio alga buvo pakelta iki 2 dolerių, kartu skiriant ir maisto priedą – kilogramą sūrio ir litrą pieno. Tų pačių metų spalį valdžia pakeitė nacionalinės valiutos skaičiavimą – nubraukė šešis nulius. Taip siekta palengvinti operacijas grynaisiais bei buhalterinę apskaitą, taip pat fiziškai sumažinti didžiulius popierinių pinigų kiekius.

Prieš kiek daugiau nei mėnesį prezidentas ryžosi 18 kartų padidinti minimalų atlyginimą – iki 126 bolivarų (beveik 28 dolerių). Vyriausybė tai įvykdys susiedama atlyginimą su puse Vyriausybės sukurtos kriptovaliutos „El Petro“ vertės. „El Petro“ buvo sukurta prieš ketverius metus, siekiant bent kiek pristabdyti bolivaro kurso kritimą. Tačiau ir čia stinga stabilumo, nes kriptovaliuta susieta su naftos bareliu, o ne su bolivaru. Nors šis pokytis visuomenės buvo sutiktas kaip svarbi permaina, veikiau tai – laikinas išsigelbėjimas nei reikšmingas pokytis, nes minimalus atlyginimas didinamas iš praeitais metais surinktų mokesčių. Šiems pasibaigus, reikės ir toliau užtikrinti numatytą minimalios algos dydį. Jeigu to padaryti nepavyks, šalyje ir vėl gali įsiplieksti didžiuliai protestai.

„Trūko maisto, trūko visko. Prasidėjo problemos su vandens tiekimu, elektra. Kartais vandens neturėdavome kelias savaites. Ligoninėse buvo dar blogiau – šviesa dingdavo operacijų metu, gydytojai operuodavo pasišviesdami telefonais. Vaistų gauti irgi tapo sunku. Mafija ėmė supirkinėti vaistus, medicinines priemones ir perpardavinėti daug brangiau. Ir už viską reikėjo mokėti doleriais, nes bolivaras buvo nieko vertas“, – pasakoja Ona.

2019 m. smarkiai susirgus Onos vyrui Ricardui, jie ėmė svarstyti, kaip palikti šalį ir išskristi į Lietuvą.

„Brolienė pasakė, kad jeigu neišvažiuosime dabar, nedaug vilties, kad Ricardo išgyvens. Tada labai greitai nusiteikėme išvykti.“

Reikėjo atnaujinti visų šeimos narių pasus. Palikti šalį buvo galima tik turint Venesuelos pasą. Tačiau jį atnaujinti ar pasigaminti naują, kai šalies ekonominė ir politinė situacija tokia chaotiška, buvo sudėtinga. Vyro šeima, pasak Onos, daug prisidėjo finansiškai, kad jie galėtų pasigaminti pasus, kitus reikiamus dokumentus. Tačiau net ir sumokėjęs kelis šimtus dolerių, kurie tuo metu buvo didžiulė suma, negalėjai būti tikras, kad dokumentą gausi. Procesai strigdavo, vėluodavo, o kartais procedūrą reikėdavo kartoti iš naujo. Tokiu atveju buvai priverstas vėl mokėti didžiulius pinigus už dokumento gaminimą. Dėl šių priežasčių nemaža dalis Venesuelos lietuvių vis dar negali ištrūkti iš šalies.

„Planavome viską susitvarkyti, susidėlioti, parduoti, ko nereikia, parduoti namą... Nieko nepadarėme. Važiuojam? Važiuojam! Raktus palikau kaimynei ir išvažiavom.“

Galiausiai gavus pasus, Onai, jos vyrui ir sūnui pavyko išskristi iš Karakaso į Lietuvą. Atvykę jie buvo apgyvendinti Rukloje. Ona iki šiol prisimena, kad praustis eidavo kasdien po 3–4 kartus. Ji šypsosi sakydama, kad tai maži ir buitiški malonumai, bet net ir jų nebeturėjo Venesueloje.

Deja, laikas, kurį galima praleisti Pabėgėlių priėmimo centre, yra labai trumpas – tik du mėnesiai. Tiek Ona, tiek jos brolis Antanas įsitikinę, kad tai per trumpas laikas norint tinkamai integruotis.

„Per šį laiką tikrai nespėji išmokti lietuvių kalbos, susirasti būsto. Man tapatybės kortelę gamino mėnesį, žmonai – daugiau nei du. O be jos negali registruotis Užimtumo tarnyboje, atsidaryti banko sąskaitos. Esi įstrigęs“, – apie situaciją kalba Antanas.

Pagal įstatymą, kuriuo leidžiama Venesuelos lietuviams būti perkeltiems į Lietuvą, kompensuojamos persikraustymo išlaidos ir suteikiama valstybės parama. Iš Venesuelos į mūsų šalį gyventi persikėlusiems žmonėms 18 mėnesių skiriama finansinė išmoka. Pirmuosius 6 mėnesius ji sudaro 250 eurų asmeniui, vėliau sumažinama perpus.

Remiantis Pabėgėlių priėmimo centro duomenimis, į Lietuvą iš viso perkelti 82 Venesuelos lietuviai. Dar apie 80 to laukia. Šiuo metu Venesueloje gyvena apie tūkstantį lietuvių kilmės žmonių.

Ona pastebi, kad yra ir kitokių problemų: „Venesuelos lietuvis, gavęs perkeliamojo asmens statusą, į Lietuvą turi išvykti per dvejus metus. Kartais tai padaryti pavyksta po 6 ar daugiau mėnesių. Tokiu atveju, atvykęs į Lietuvą asmuo nebegauna finansinės paramos už visus numatytus 18 mėnesių, o tik už tai, kiek yra likę iš tų dvejų metų. Kaip ir didelė dalis Venesuelos lietuvių, mes to nežinojome. Būtų logiška, kad šis laikas būtų pradedamas skaičiuoti tik žmogui atvykus į Lietuvą“, – apie teisinius keblumus kalba Ona.

Apie visa tai su Ona kalbėjomės dar kovo pradžioje. Tuomet ji užsiminė, kad institucijos jau svarsto, kaip šią tvarką reikėtų pakoreguoti. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, iš Onos sužinojau, kad nuo šių metų gegužės bus tam tikrų pokyčių.

Susisiekus su Užsienio reikalų ministerija, jos darbuotojai patikino, kad nuo šių metų gegužės 1 d. įsigalios nauja Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo redakcija.

„Pagal galiojantį įstatymą, perkeliamajam asmeniui parama integracijai teikiama iki 24 mėn. nuo perkeliamojo asmens statuso gavimo dienos (o ne nuo jo atvykimo į Lietuvą). Dėl to buvo susidariusi situacija, kad asmenys, dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių atidėję savo vykimą į Lietuvą mėnesiams ar net metams, kartu netekdavo ir galimybės gauti paramą integracijai už šį laikotarpį.

Naujoje įstatymo redakcijoje nustatyta, kad parama integracijai teikiama atsižvelgiant į perkeliamojo asmens poreikius ne ilgiau kaip 24 mėnesius nuo perkeliamojo asmens ir integracijos operatoriaus sutarties dėl paramos integracijai teikimo pasirašymo dienos“, – apie naują įstatymo redakciją kalbėjo Užsienio reikalų ministerijos specialistai.
Pasak Onos, tai iš esmės turėtų paskatinti ir kitus Venesuelos lietuvius priimti sprendimą keliauti į Lietuvą. Vien ji suskaičiuoja trejetą pažįstamų žmonių Venesueloje, kurie laukia šios tvarkos pokyčių.

Lankiausi Onos nuomojamame bute Kaune. Ji parodė planą namo, kuriame jie gyveno Venesueloje. Namo dydis – 300 kvadratinių metrų. Didžiuliai kambariai, terasa, sodas... Dabar, kai vyras mirė, ji su sūnumi gyvena 35 kvadratinių metrų bute.

„Iš pradžių buvo kiek sunku, neįprasta, nes buto dydis beveik toks, kaip mano miegamojo Venesueloje. Turėjome prisitaikyti, bet tai nėra sunku, įpranti. Man sunku gauti darbą dėl amžiaus. Sūnui irgi sunku, nors jis ir advokatas“, – prasitaria Ona.

Moteris svarsto, kad galbūt pavyktų parduoti namą Venesueloje, tačiau didelių vilčių nepuoselėja. Venesuela po truputį privatizuojama valdžios, o oficiali valiuta tiek nuvertėjusi, kad, Ona šypteli, likutinė namo vertė dabar gali būti ir du eurai. Pasak jos, valdžia elgiasi taip, kaip patogiausia jai, nekreipdama dėmesio į eilinius piliečius.

Nors tiek Ona, tiek Antanas puikiai kalba lietuviškai, darbą susirasti Lietuvoje sunku. Antanas yra elektros inžinierius, jis išsiuntinėjo apie 100 užklausų, kol galiausiai pavyko įsidarbinti vadybininku vienoje metalo perdirbimo įmonėje Petrašiūnuose. Ona šiuo metu gyvena iš pašalpos, jai padeda brolis, tačiau labai norėtų ir toliau dirbti vertėja.

„Tikiuosi, kad kai į Lietuvą atkeliaus dar daugiau Venesuelos lietuvių ar ispaniškai kalbančių žmonių, galėsiu tuo užsiimti.“

Tačiau ir dabar moteris verčia, tiesa, neatlygintinai – padeda čia atkeliavusiems Venesuelos lietuviams žengti pirmuosius žingsnius, kartais kartu su jais keliauja į valstybines institucijas tarpininkauti – versti iš lietuvių kalbos į ispanų ir atvirkščiai.

Daug jiems padeda ir čia gyvenantys jų tėvelių giminaičiai, su kuriais Ona ir Antanas palaiko artimus ryšius. Pasak moters, jie padėjo tiek drabužiais, tiek buitine technika. Ona priduria, kad būtent dėl giminaičių pagalbos, jiems buvo žymiai lengviau prisitaikyti gyventi Lietuvoje, ypač pirmaisiais metais.

Didelė dalis Kauno ispanakalbių susitinka sekmadieniais Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, kur kartą per savaitę pamaldos vyksta ispanų kalba. Iškart po jų dalis žmonių ne išsiskirsto, o lieka aptarti labiausiai jiems rūpimų klausimų. Tiek Ona, tiek Antanas stengiasi padėti kitiems Venesuelos lietuviams integruotis ir jaustis čia geriau.

Pasak Onos, kebli Venesuelos lietuvių, ypač sulaukusių vyresnio amžiaus, situacija ir dėl pensijų. Antano pensija, nepaisant to, kad jis visą gyvenimą dirbo Venesueloje, o dabar dirba Lietuvoje, siektų pusę euro.

Paprastai užsienyje įgyto stažo perkėlimą ir pensijų mokėjimą reglamentuoja dvišalės sutartys su kitomis valstybėmis. Tačiau, pasak „Sodros“ komunikacijos skyriaus patarėjos Malgožatos Kozič, Venesuelos atveju situacija komplikuota – tokios sutarties su Lietuva nėra.

„Užsienio reikalų ministerijai patvirtinus, kad iš kompetentingų Venesuelos institucijų diplomatiniais kanalais negalima gauti informacijos ir duomenų apie žmonėms toje šalyje paskirtas ar gaunamas pensijų išmokas, iš Venesuelos atvykusiems žmonėms skiriamos šalpos išmokos (jei jie atitinka sąlygas šioms išmokoms gauti)“, – papildė M. Kozič.

Šalpos senatvės pensijos dydis – 150 eurų arba kiek daugiau, esant tam tikroms išlygoms.

Nepaisant visų sunkumų, Ona laiminga ir džiaugiasi, kad jos šeimai ir giminėms pavyko ištrūkti iš neramumų krečiamos Venesuelos ir susikurti gyvenimą Lietuvoje.

„Prisimenu Venesuelą, prisimenu draugus, valgius, peizažus... Tačiau Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Žinau, kad čia gyvensiu. Į Venesuelą negrįšiu. Jeigu man pasakys, kad galiu pradėti dirbti Vilniuje, važiuosiu į Vilnių. Jeigu pasakys važiuoti į Šiaulius, važiuosiu į Šiaulius. Jeigu į Klaipėdą, važiuosiu į Klaipėdą. Manau, kad čia pridėjo ranką seneliai, vieni mes nebūtume atvažiavę. Tada jie padėjo ir dabar padeda. Gavome galimybę pradėti gyvenimą iš naujo. Mūsų antras gyvenimas prasidėjo čia.“