Nors nė viena diena nepraėjo be skausmo, prie aiškios diagnozės nepriartėjau. Šiame gyvenimo etape skausmo nebuvimas mano iš esmės sveikame trisdešimt kelerių metų kūne teliko prisiminimas, kaip ir laikai iki COVID-19 pandemijos.

Skaitytojai, kurie kaip ir aš nesėkmingai varsto gydytojų kabinetų duris, gali pasijusti taip pat beviltiškai. Iš tiesų nereikėtų supriešinti fizinės ir emocinės kančios – klausimas „ar aš taip jausiuosi amžinai?“ gali varginti ne mažiau nei fizinis skausmas.

Šiuo straipsniu stebuklingai neišgydysiu jūsų (ar savo) skausmų, bet pateiksiu mokslinę bei praktinę perspektyvą. Pirmoje straipsnio dalyje pasitelkiu medicinos žinias ir kreipiuosi patarimo į Santaros klinikų Skausmo medicinos centro vedėją gydytoją anesteziologą-reanimatologą Alfredą Vaitkų. Kitoje dalyje, vengdama naivių „tiesiog galvok pozityviai“ patarimų, pasitelksiu emocinį intelektą ir dalinsiuosi savo patirtimi.

Kas yra skausmas ir kaip mes jį išgyvename?

Deginantis, duriantis, šaudantis, geliantis, varginantis, aštrus, bukas, nepakeliamas, kankinantis... Skausmas yra vienas iš bendrų žmonių patirčių vardiklių. Kiekvienas gyvenime esame patyręs bent šiek tiek skausmo, tačiau tik nedaugelis iš mūsų susimąstė, kas yra skausmas ir kaip mes jį jaučiame.

Liaudies išmintis atpažįsta tris skausmo lygmenis: skausmą, nepakeliamą skausmą ir skausmą, užplūstantį užlipus ant lego kaladėlės basa koja. Tačiau akademiniuose šaltiniuose vyrauja tokia klasifikacija – ūminis, lėtinis, uždegiminis, radikuliarinis skausmas. Kad suprastume skausmo mechanizmą, būtina susipažinti su trimis skausmo kategorijomis: 1) nociceptiniu skausmu, 2) neuropatiniu skausmu ir 3) nociplastiniu, arba „kitu“ skausmu, kuris ir tapo mano mistiniu šios istorijos herojumi.

Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai geriausiai yra pasirengę kovoti su nociceptiniais skausmais, t. y. skausmais, atsirandančiais pažeidus audinius: nudegus, lūžus rankai, įvykus sportinei traumai, sergant artritu ir pan. Nociceptinis skausmas yra labiausiai paplitęs skausmo tipas.

Antroji skausmo rūšis – neuropatinis skausmas – atsiranda dėl nervų sistemos pažeidimų ar ligų ir, laimei, yra mažiau paplitęs. Nociceptinį ir neuropatinį skausmus, žinoma, galima jausti ir kartu. Pavyzdžiui, kai sportinės traumos metu pažeidžiami raumenys, sausgyslės bei nervai. Tokios ligos kaip išsėtinė sklerozė, diabetas, skydliaukės ligos ar galūnės amputacijos (dėl kurių gali atsirasti fantomo galūnių sindromas), taip pat gali paveikti nervų sistemą ir sukelti neuropatinį skausmą. Deja, neuropatinis skausmas yra ne toks imlus skausmą malšinantiems vaistams ir yra labiau linkęs tapti lėtiniu.

Tačiau svarbu tai, kad kai kurie skausmai netelpa į šias dvi kategorijas. Tie „kiti“ skausmai turi daug mokslinių pavadinimų, tokių kaip nociplastinis ar funkcinis skausmas. Lygiai taip pat galėtume juos vadinti tiesiog „nepaaiškinamais“.

A. Vaitkus pratęsia: „Tai, kas nesuprantama, visuomet apipinama legendomis ir įgyja visokių vardų. Juk sunku apibūdinti tai, ko nesupranti. Aiškaus paaiškinimo neturintiems skausmo sindromams buvo klijuojamos idiopatinio skausmo, atipinio skausmo, jautraus paciento, funkcinio skausmo ar net psichikos sutrikimų etiketės. Vašingtone įsikūrusi Tarptautinė skausmo studijų asociacija (angl. International Association for the Study of Pain, IASP) 2017 m. nusprendė apibendrinti įvairius skausminius sindromus, kurie nebuvo susiję su jokiu akivaizdžiu kūno audinių – nervų sistemos ar kitų – pažeidimu. Šiuos skausminius sindromus buvo nuspręsta priskirti nociplastiniam skausmui. Deja, tai buvo tik bandymas sugalvoti bendrą pavadinimą, nuo to skausmo kilmė ar gydymas netapo suprantamesni.“

Klasikinis tokio skausmo sutrikimo pavyzdys yra fibromialgija. Anot gydytojo, „ir fibromialgijos priežastis, ir šaltinis lieka nežinomi. Fibromialgija ir kai kurie kiti lėtinio skausmo sindromai skausmo medicinoje vis dar yra pilkoji zona.“

Skausmo mokslas tvirtina, kad už skausmo pojūtį 100 proc. yra atsakingos smegenys

Mokykloje mes sužinome, kad fizinis skausmas yra svarbus gynybos mechanizmas, padedantis išgyventi. Esame mokomi, kad skausmas mus saugo. Jis įspėja mus apie esamą arba galimą žalą organizmui.

Be to, dalis mūsų užaugome tikėdami, kad skausmą turime kęsti. Tarsi neprašydami pagalbos ar nemalšindami skausmo demonstruotume savo vidinę stiprybę. Šis įsitikinimas turi trūkumų. Negydomas ar netinkamai gydomas ūmus skausmas gali virsti lėtiniu. Tad malšinti skausmą nedelsiant yra protinga. Nebūtina šlamšti kodeino ar kitų opiatų, bet galima bandyti sau padėti tuo atveju tinkamu būdu, pavyzdžiui, uždėti šaltą ar karštą kompresą, įtrinti gydomuoju tepalu, skaudamą vietą pamasažuoti, pailsėti, atlikti tempimo pratimų ir kt.

Tačiau svarbu suvokti, kad skausmas savo apsauginę funkciją gali ir prarasti. Lėtinis skausmas yra puikus „nenaudingo“ skausmo pavyzdys. „Lėtinis skausmas apibrėžiamas kaip skausmas, trunkantis ilgiau nei tris mėnesius, – pasakoja gydytojas. – Čia dažniausiai turimas galvoje tipinis scenarijus, kai ūminio skausmo priežastys buvo išaiškintos, taikytas skausmą sukėlusios ligos gydymas, tačiau skausmo jis nepašalino, ir skausmas tapo ne mažesniu trukdžiu nei pati liga. Tačiau toks apibrėžimas tėra bendras principinis sutarimas, bandymas pakeisti archajines nuostatas, kuriomis teigiama, kad pasekmių gydyti nereikia. Trijų mėnesių riba ar skausmo priežasties pašalinimas nieko nekeičia. Remiantis šiuolaikinės skausmo medicinos principais, nėra svarbu, ar skausmas ūminis, ar lėtinis, ar dar koks. Svarbu, kiek jis trukdo žmogui. Jei jis trukdo „stipriai“, vadinasi, reikia gydymo.“

Priežasties ir pasekmės santykis nebūtinai yra proporcingas

Net jei delne yra įstrigęs peilis, skausmo pojūtį sukuria smegenys. Priešingai nei įprasta manyti, skausmo nervų nėra. Nervai aptinka tik tam tikrą stimulą, o ne skausmą. Dirgiklius interpretuoja mūsų nuostabiosios smegenys – ignoruoja arba reaguoja į juos, sukurdamos skausmo pojūtį.

Be to, mūsų smegenys siunčia grįžtamojo ryšio signalus, turinčius įtakos nervų jautrumui. Šis „dialogas“ paaiškina, kodėl vienose gyvybei pavojingose ​​situacijose skausmo galime nejausti, o kitose – visiškai nekenksmingas dirgiklis gali sukelti agoniją. Panašu, jog mūsų smegenyse esantys neuronai gali padidinti organizmo jautrumą dirgikliams. Trumpai tariant, santykis tarp skausmo pojūčio ir organizmo apsaugos gali išsikreipti. Pavyzdžiui, atsitinka taip, kad kūnas ima reaguoti į nepavojingus dirgiklius, arba pasitaiko atvejų, kai net užgijus žaizdai ta kūno vieta lieka skausminga.

Gydytojas A. Vaitkus paaiškina: „Priežastys ir pasekmės nebūtinai būna proporcingos. Juk paprastai nestebina, kai paliktas rūkstantis laužas sukelia gaisrą. Neretai kūno pažeidimai be pėdsakų neišnyksta, o žaizdoms sugijus, geriausiu atveju juk lieka randai.“

Besidomėdama skausmo mokslu bei tyrinėdama savo pačios pojūčius, galiausiai supratau, kad skausmas gali būti ne tik neproporcingas pažeidimui, bet tapti dar sunkesne našta nei tai, nuo ko jis prasidėjo. A. Vaitkus sutinka: „Kartais skausmas tampa didesniu blogiu nei jį sukėlusi liga. Žmones tai stebina, tačiau tai nėra keista. Jūsų minimos iškreiptos reakcijos ar pasekmės kyla dėl nervų sistemos pažeidimo arba jos reakcijos į pažeidimą. Tai – vadinamieji neuroplastiniai pokyčiai.“ Deja, mes mažai žinome, kodėl šie pokyčiai atsiranda.
„Lėtinio skausmo paplitimas Europos šalyse tarp suaugusiųjų svyruoja nuo 12 iki 30 proc. Kai kuriose pasaulio vietose šis skaičius gali siekti 50 proc. Lietuvoje jis siekia apie 21 proc.“, – sako A. Vaitkus.

Ką gali padaryti, jei artimam žmogui skauda

Svarbu suprasti, kad skausmas gali būti neinformatyvus ir neproporcingas pavojui. Bet jei gydytojas negali rasti jūsų skausmo priežasties, nereiškia, kad jos nėra. Retoms ligoms diagnozuoti gali prireikti daugelio metų. Ir net jei vienintelis „sugedęs“ dalykas jūsų kūne yra „skausmo matuoklis“, nebūtinai nuvysite skausmą pozityviu mąstymu.

Jei jūsų gyvenime yra žmogus, kenčiantis nuo lėtinio skausmo, atminkite – tokios frazės kaip „nesijaudink“, „mąstyk pozityviai“, „praeis“ yra mažai naudingos arba tiesiog naivios. Kanados rašytoja Jodi Ettenberg kažkada yra taikliai pasakiusi: „Žmonės tarsi tikisi, kad jei tik užsinorėtų, atsikratytų skausmo pozityviomis mintimis. Kokie mes kvaili!“

Nors psichologinė sveikata yra svarbus fizinio skausmo moduliatorius, „būk pozityvus“ ar „nestresuok“ skamba miglotai ir banaliai nuolatinį skausmą patiriančiam žmogui. Savo kelionėje per lėtinį skausmą radau (arba gavau iš kitų žmonių) labai mažai informacijos, kaip tiksliai turėčiau nustoti jaudintis ir sumažinti savo skausmus.

Skausmas dažniausiai yra laikinas. Tokie būdai kaip poilsis, mankšta, laiko leidimas užsiimant mėgstamais dalykais puikiai padeda įveikti laikinus skausmus. Kovojant su lėtiniu skausmu, tos pačios strategijos gali būti neadekvačios, neveiksmingos arba dar blogiau – atrodyti grėsmingos ir kelti stresą. Pavyzdžiui, skausmas gali sutrikdyti miegą ar trukdyti sportuoti. Trumpai tariant, jei jūsų artimam žmogui skauda, ​​geriausia, ką galite padaryti, tai pripažinti jos skausmą ir paklausti: „Kuo galiu padėti?“

Tau skauda? Patarimas Nr. 1: puoselėk pasitikėjimą savimi

Gydytojas A. Vaitkus lėtinį skausmą kenčiančius skaitytojus skatina kreiptis pagalbos į atestuotus skausmo medicinos specialistus ir neprarasti vilties: „Dauguma žmonių puikiai sugyvena su lėtiniu skausmu – adaptuojasi, pritaiko savo aplinką, veiklą, pakeičia požiūrį, kai kuriems tenka vartoti vaistus ar kitus gydymo metodus skausmo kontrolei gerinti.“ Aš galiu tik pritarti ir patarti susitelkti būtent į požiūrio keitimą.

Niūriomis dienomis, kai net paprasti buities darbai atrodė fiziškai per sunkūs, aš verkiau ir maldavau to, kuris kankino mano vudu lėlę, leisti jai pailsėti. Geresnėmis dienomis atkakliai ieškojau atsakymų medicinos moksle. Galiausiai priėjau prie išvados, kad nesvarbu, ar žinai, ar ypač – kai nežinai – savo skausmo priežasties, verta susitelkti ne į (tikėtiną) priežastį, o į tai, kas padeda ir skatina pasitikėjimą savimi. Nuo lėtinio skausmo kenčiantiems žmonėms dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ne tik dėl jų apribotų fizinių galimybių, bet ir apskritai. Suprantu, kad lengviau pasakyti nei padaryti (turiu galvoje beveik metus besitęsiančią COVID-19 pandemiją), tačiau savivertę stiprinti yra būtina. Paklausk savęs, kas verčia jaustis stipresniu ir labiau pasitikinčiu savimi, ir laikykis įsikibęs šių dalykų taip, tarsi nuo jų priklausytų tavo gyvenimas.

Patarimas Nr. 2: nesiruošk nesėkmei

Savo skausmus traktuoju kaip netektį. Lėtinį skausmą galiu prilyginti sunkiam išsiskyrimui. Juk praradus mylimą žmogų gali atrodyti, kad meilė iš tavęs yra atimta. Amžinai. Šis gilus netekties jausmas man kelia baimę daugiau niekada nesijausti laimingai. Tačiau vytis praeitį kartu su mylimu žmogumi arba – skausmo atveju – laukti, kol sugrįš senasis sveikasis aš, yra beviltiška.

Užuot priėmę dalykus tokius, kokie jie yra, daugelis mūsų esame linkę trauktis gilyn į save ir saugotis visko ar visų, kurie, mūsų manymu (dažnai klaidingu), gali sukelti dar didesnį skausmą. Nerimauti, ar galėsi pakelti dar didesnį skausmą, yra normalu, bet išankstinė baimė paralyžiuoja.

Patarimas Nr. 3: atsisakyk kontrolės

Mano trečiasis patarimas gali nustebinti savo paprastumu: susitaikyk, kad gyvenimas kartais gali būti šūdas. Ne, aš neatgausiu senosios savęs. Tiesą sakant, nė vienas iš mūsų negali grįžti nei atgal, nei nukeliauti į tobulą ateitį. Vis dėlto tai nereiškia, kad nerasime komforto po savo netobula oda.

Idėja pripažinti ir priimti šūdą smarkiai skiriasi nuo populiariosios psichologijos idėjų, skatinančių nuolatinį pozityvumą ir laimės siekimą. Čia norėčiau prisiminti bestselerio „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“ autorių Marką Mansoną. Nors Mansonas daugiausia dėmesio skiria laimės siekimui, o ne kovai su fiziniu skausmu, jo mintys yra taiklios ir aktualios. Minėtoje knygoje jis rašė, kad žmogaus tikslas turėtų būti išmokyti savo mintis – nuostabų dalyką, kuris visą gyvenimą mokėsi vytis įvairius padarus – nustoti vytis savo uodegą. Nustoti vaikytis prasmės, laisvės ir laimės, nes taip tik nutoliname visa tai nuo savęs. Kaip tai padaryti? Susitaikant. Pasiduodant. Tačiau ne iš silpnumo. Iš pagarbos, nes pasaulis yra už mūsų jėgų ribų. Pripažįstant, kad esame trapūs ir riboti, laikini taškeliai begaliniame laike. Atsisakant kontrolės ne todėl, kad jaučiamės bejėgiai, bet todėl, kad esame galingi. Nes nusprendėme paleisti dalykus, kurie nuo mūsų nepriklauso.

Ir galiausiai – atmink, kad skausmas – smegenų veiklos produktas. Ši skausmo savybė, daranti jį tokį keistą, sunkiai valdomą ir nepriklausomą nuo jokios aiškios priežasties, taip pat reiškia, kad visada išlieka viltis, jog skausmas praeis.