Kai širdis pilna, duodama ji netampa skurdesnė. Susitikimas su Ieva Krivickaite
0:00:00
0:00:00
0:00:00

Apie nuo paauglystės pagalbą kitiems teikiančią Ievą Krivickaitę sunku rašyti jos neheroizuojant. Net jei tiesiog dėlioji faktus.

(norėdami išgirsti interviu, spauskite „Play“ mygtuką aukščiau)

Būdama trylikos, ji surinko 300 tūkst. litų dvejų metų mergaitės gydymui. Su mergaitės šeima Ieva susidraugavo ligoninėje, kur pati gulėjo dėl cukrinio diabeto. Mergaitei buvo išoperuotas auglys, jai reikėjo brangaus gydymo užsienyje. Šiandien ji gyva.

„Negalėjau nustoti galvoti, kad jos gyvenimas yra pamatuotas pinigų suma“, – pažintį su greta ligoninėje gulėjusios mergaitės šeima prisimena Ieva. Tai buvo susitikimas, nulėmęs jos tolesnę veiklą. ©Berta Tilmantaitė

Šešiolikos Ieva paliko šeimą ir iš gimtosios Plungės persikraustė į Vilnių, kad galėtų savanoriauti ligoninėse – onkologiniuose skyriuose. Ten, be savanoriavimo ir lėšų rinkimo, ji pradėjo „plaukų skutimo šventę“, kad sumažintų plaukų netekimo traumą vėžiu sergantiems vaikams. Pirmiausia šie nuskusdavo Ievos galvą, o tada jau ateidavo jų eilė. „Tai būdavo kaip gimtadienis“, – prisimena Ieva įraše.

Gražus laikas dažnai turėdavo pabaigą: ne visi vaikai ligoninėse išgyvendavo. „Kai per mėnesį mirė šeši vaikai, atrodė, kad su septintu pasilaidosiu pati“, – sako ji. „Supratau, kad turiu rinktis: arba tai priimti, arba į ligoninę neiti.“

Reklama

Ieva taip pat dirbo aukle cukriniu diabetu sergantiems vaikams, o sulaukusi pilnametystės tapo globėja trims Plungės vaikų namų vaikams, kol jų mama buvo įkalinimo įstaigoje.

Paklausta, kaip pati norėtų prisistatyti, Ieva atsako – „karatė mokytoja“. Įgijusi juodą diržą, ji laisvu laiku moko vaikus karatė meno. Net jei ketvirtus metus beveik nemato.

Kaip visa tai sutelpa viename jauname žmoguje? Šiame NARA tinklalaidės interviu siekėme tai suprasti, išklausydami Ievos istoriją ir užduodami papildomus klausimus.

Su Ieva Krivickaite kalbasi Berta Tilmantaitė.

Karatė stovykloje šią vasarą ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Kovų metu Ieva labiausiai saugo kateterį – jis jai būtinas norint kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje. ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Ievos įkurta labdaros organizacija „Ne apie mane“ padeda dešimtims šeimų skirtinguose miestuose. Pavyzdžiui, šiemet jie padėjo Plungės šeimai, kurių namas buvo sudegęs, užsidengti stogą. ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Ieva pradėjo silpnai matyti prieš ketverius metus, komplikavusis gripo ir cukrinio diabeto simptomams. ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Apie silpną Ievos regėjimą interviu autorė Berta sužinojo šiai paklausus, ar ežeras, prieš kurį jos abi sėdėjo, yra didelis. ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Ieva atrado karatė būdama vienuolikos, kai į jų mokyklą Plungėje atvažiavo treneriai iš Klaipėdos. „Atrodė, kad pats Dievas nusileido į mokyklą“, – tą susitikimą prisimena ji. „Iškart užsirašiau į pamokas.“ ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Ieva suprato, kad karatė – tai visų pirma ne fizinės galios, o proto pasireiškimo vieta. Jai šis sportas lig šiol sukelia priartėjimo prie šventumo jausmą. ©Mingailė Žemaitytė-Meldaikė

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Įrašo redaktorius Karolis Pilypas Liutkevičius.

Prenumeruokite NARA tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose. RSS srauto nuoroda yra čia.

NARA tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.