Geopolitinės įtampos ir augantis depresinių sutrikimų skaičius atkreipė skirtingų Latvijos šiuolaikinio meno institucijų dėmesį – „Survival Kit“ gręžiasi į įvairias gyduolių tradicijas (šamanizmą, užkalbėjimus, dailės terapiją) ir latvių diasporos integravimą į socialinį audinį kaip pleišėjančios visuomenės sugydymą, o „Emotional Intelligence: How Are You Today?“ bendradarbiauja su Jeilio universitetu atliekant tyrimą, nagrinėjantį dominuojančių emocijų raišką. Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje vykstanti šiuolaikinių piešinių paroda taip pat atkreipia dėmesį į kūniškos raiškos svarbą. Parodos nesusijusios, tačiau matau jas kaip kolektyviai paaštrėjusių klausimų atspindį.

Lietuvos auditorijai šios temos ne mažiau aktualios: pagal savižudybių statistiką Lietuva lenkia Latviją, o depresiniai sutrikimai kamuoja panašią visuomenės dalį (7–8 proc.). 2025-ųjų rugsėjį Latvijos universiteto paskelbta apklausa parodė, kad Vilniaus gyventojai, palyginti su Rygos ir Talino, karo grėsmę jaučia stipriausiai ir yra labiausiai psichologiškai jos išvarginti. Akcentuojant atsparumą ir išgyvenimo įgūdžius, rečiau kalbama apie jautrumą ir rūpinimąsi artima aplinka – ryšius, kurie leistų kliautis kitais (-omis).

Į „Survival Kit 17“ vykau su tam tikru įtarumu: ar tradicijos nenupiginamos, ar kalbėjimas apie gydantį meną nėra paviršutiniškas populiarinimo bandymas? Tačiau kūriniai ir pokalbiai su menininkais (-ėmis) bei kuratorėmis daugumą dvejonių išsklaidė – priešingai nei ligšioliniai bandymai imtis panašių temų lietuviškose parodose. Latvijos šiuolaikinio meno centro (LCCA) vadovė Solvita Krese festivalį sumanė kaip atsaką į 2008 m. ekonominę krizę: parodos paprastai vyksta nenaudojamuose Rygos centro pastatuose (pavyzdžiui, Vidzemės turguje 2024 m., Literatūros ir muzikos muziejuje 2020 m., istoriniame cirko pastate 2018 m.) – taip siekiama gyvinti miesto erdves ir telkti bendruomenę.

Šiemet trisdešimt kūrėjų pristatanti paroda vyksta Kongresų rūmuose. Kuratorės Elena Sorokina ir Simona Markel Dvorák primena pastato istoriją: sovietmečiu čia rinkosi nomenklatūra, o 1988 m. protestuojant pirmąsyk viešai paminėti 1941-ųjų trėmimai. Šiandien netoli rūmų įsikūrusi Rusijos ambasada. Kuratorės teigia pasirinkusios simbolinę, nekonfrontatyvią gydymo prieigą istorinių traumų ir dabartinės geopolitinės įtampos akivaizdoje, kartu atsigręždamos į sudėtingus etninių latvių ir rusų santykius. Kalbėdamos apie parodos pavadinimui pasirinktą senovinį latvių užkalbėjimą „Vėjo strėlė“, kuratorės pasidalijo neuropsichologijos įžvalgomis apie (kartojamo) žodžio poveikį – gebėjimą sutelkti dėmesį ir energiją.

Pasak Sorokinos, gijimas prasideda nuo to, kaip suvokiama trauma: tai – ne operacija, kuria pašalinama nepageidaujama dalis, o balanso, dermės atkūrimas įsiklausant į save ir aplinką (attunement). Ji pasiryžusi mesti iššūkį terapinio meno stereotipams ir siūlo atsigręžti į XX a. siurrealizmo, autsaiderių meno ir art brut judėjimus, vertinusius darbą su pasąmone, o vaikų ir neuroskirtingų suaugusiųjų kūrybą mačiusius kaip įkvėpimo šaltinį. Vis dėlto menininkų santykis su šiomis grupėmis ir autochtonų kultūromis, iš kurių taip pat semtasi idėjų, buvo problemiškas etikos ir intelektinės nuosavybės požiūriu: šių grupių ir kultūrų atstovai (-ės) laikyti „primityviais“ (-iomis) – ne bendrakūrėjais (-omis), o moterys dažnai infantilizuotos ir objektizuotos.

Parodoje šiuolaikiniai menininkai ir menininkės plėtoja dialogą su penkiomis vyresnės kartos tarpdisciplininėmis kūrėjomis. Šios „meno motės“ – kūrėjos, kurių praktikos remiasi intuicija ir gydymu, – pasirinktos kaip parodos ašis. Tai JAV išeivijoje kūrusi žinoma latvių tapytoja Daina Dagnija (1937–2019); Kenijoje augusi judesio menininkė Elsa Wolliaston (1945–2026); švedų menininkė Moki Cherry (Monika Marianne Karlsson, 1943–2009); viena iš meno terapijos pradininkių islandė Sigríður Björnsdóttir (g. 1929); Australijos gyduolė ir menininkė Betty Muffler (g. 1944). Prancūzijoje reziduojančios kuratorės pristato itin platų geografinį kūrėjų spektrą – džiugina neapsiribojimas vien tiesioginiu ryšiu su Latvija, susitelkimas į temai aktualias praktikas.

Dagnijos sukurti karvės-moters paveikslai įkvėpti Meksikos autochtonų estetikos – ši istorija man priminė neseniai nagrinėtą keramikės Nijolės Šivickas de Mockus prieigą. Parodoje su Dagnijos kūryba dialogą plėtoja iš Naujosios Kaledonijos kilę menininkai Shivay la Multiple, dirbantys su upėmis kaip asmenybėmis. „Atvykę susipažįstame ir klausomės upių istorijų – tai ne tik poezija, bet ir politinis aktas“, – sako jie. Instaliacijoje jungiamas penkiasdešimties upių koloritas, vanduo iš Senos (Prancūzija), Maroni (Prancūzijos Gviana), Nilo (Egiptas), Dauguvos (Latvija) ir kitų upių. Džiovintų rykštenių puokštes menininkai surinko po Rygą siaubusios audros. Puikiai žinodami šio augalo, laikomo invaziniu ir nepageidaujamu, reputaciją, jie atšauna: „Invazija? Kieno dėka ir vertinimu? Tai gydantis augalas. Kur riba tarp organiškos kaitos, prisitaikymo ir tradicijos stelbimo? Gamta tūkstantmečiais nebuvo sterili.“

Gaivališka stichija ne dvelkia, o gūsingai siautėja Jessie Kleemann videodarbe „Arkhticós Dolorôs“ (2019). Septyniasdešimtmetė inuitų šamanė atlieka ritualą Grenlandijos ledyne, kur pučia stipriausias pasaulyje vėjas; greta pristatomi jos didelio formato piešiniai tušu. Ji priešinasi praktikos egzotizavimui ir skatina permąstyti skirtį tarp ritualo ir meninio performanso. Toje pačioje salėje atsvarą jaukumu kuria Čekijos menininkė Anna Hulačová, gyvenanti tarp bičių kolonijų: jos medinių skulptūrų „Dolomite Lovers“ (2016) viduje – bičių sunešti koriai. Menininkė tyrinėja žmogaus ir gamtos hibridiškumą, o bites pasitelkia kaip tradicines tarpininkes su protėvių pasauliu, migracijos metaforos nešėjas ir, deja, dėl industrinės plėtros sparčiai nykstančią rūšį. Lėtai koriais apaugintas skulptūras galima skaityti ir kaip vidinės tuštumos užgydymą medumi – atsiveriant gamtai ir leidžiant jai veikti be žmogaus kontrolės.

Kitoje salėje laukia žaismingai tradiciją interpretuojančios Brigitos Strodos karūnos. Menininkė, gimusi latvių išeivių šeimoje Australijoje, iš kartos į kartą perduotus gintaro papuošalus perkonstruoja į gydančią puošmeną, turinčią saugoti nuo pikto. Kita karūna – iš pirmo žvilgsnio asimetriškas šiaudinis sodas – susibalansuoja tik dėvint. „Jis, sakytum, iš karto sugadintas, nes sakralios sodo geometrijos centre atsiduria žmogus, bet poveikis nugali estetiką. Kūriniuose ironizuoju ezoterines konspiracijas, skatinančias dėvėti apsaugines aliuminio folijos kepures“, – dalijasi Stroda.

Daug dėmesio parodoje skiriama šokio ir judesio praktikoms. Pristatoma filmuota medžiaga iš Elsos Wolliaston somatinių praktikų, kurią atidarymo dieną naujai interpretavo Kamerūno šokėjas Zora Snake; taip pat – Moki Cherry kartu su vyru Donu Cherry kurti environmentai (instaliacijos, jungusios džiazo muziką su tekstilės ir tapybos kūriniais). Latvijos menininkė Zaiga Putrāma pristatė tango įkvėptus susitinkančių saulių piešinius (2025). Konceptualiai šie darbai man priminė latvių režisieriaus Modrio Tenisono kūrybą, judesio praktikose jungusią etnokultūrinius motyvus, ir jo pasekėją Lietuvoje Skaidrą Jančaitę, veikiančią vokalo meno srityje.

Greta eksponuojama garso menininko Timo Tuhkaneno keramikos instaliacija „The History of Music in Clay“ (2023) – vizuali balto triukšmo išraiška. Atidarymo vakarą Kaņepes kultūros centre Tuhkanenas kuravo naktinio klubo kaip gydančios erdvės programą: su kate ant peties įžengęs klubo savininkas ir somatiniam judesiui kviečiantys garso takeliai kūrė meno parodos kontekste netikėtą šokio patirtį – o Lietuvoje galbūt pažįstamą iš „5Rhythms“ ar „Šokių erdvės“ praktikų.

„Survival Kit 17“ siūlomą meno ir sveikatos sąsajų tyrinėjimą galima sklandžiai tęsti Rygos šiuolaikinio meno erdvės (RCAS) parodoje „Emotional Intelligence: How Are You Today?“. Kuratorės Daiga Rudzāte ir Una Meistere pristato trisdešimties Latvijos kūrėjų darbus, susietus su pamatinėmis emocijomis: pykčiu, liūdesiu, pasibjaurėjimu, baime, džiaugsmu ir nustebimu. „Nors šios emocijos patiriamos universaliai, jų raiška priklauso nuo kultūros, todėl rodome tik latvių darbus. Net juokinga, kaip sunku buvo rasti su džiaugsmu ar nuostaba susijusių kūrinių – liūdesys absoliučiai dominuoja“, – pasakojo Rudzāte. Menininką Arturą Virtmanį ji pristatė kaip „liūdesio meistrą“, o Kristianą Brektę – kaip „bjaurasčių karalių“. Pastebiu, kad lygiaverčio „karalienės“ titulo nė viena kūrėja negavo.

Parodoje atsispiriama nuo gydytojos Ilzės Aizsilniecės (1966–2025) pastangų skatinti pacientų (-čių) emocinį raštingumą, kreipiant dėmesį į jausmus – ypač dirbant su menininkais (-ėmis) ir integruojant homeopatines praktikas į gydymą. Bendradarbiaujant su Jeilio universitetu, lankytojams (-oms) siūloma užpildyti apklausą apie labiausiai palietusio kūrinio sukeltas emocijas ir prisiminimų asociacijas. Publikos atsakymai lyginami su meninink(i)ų interviu įvardytomis emocijomis ir prisiminimais, lydėjusiais kuriant tą patį kūrinį.

Salės centre – uždara Reinio Dzudzilo, Kristos Vindbergos-Auzniecės ir Indriķio Ģelzio veidrodžių instaliacija taikosi į lankytojų pomėgį selfintis su menu ir čia pat užklumpa veriančiais klausimais: „Apie ką radai drąsos nebetylėti? Ką praradai pakeliui? Ar tave kas nors dar stebina?“ Alisos karalystės burtas ir švelnus bakstelėjimas į skubančią tuštybę. Giliau į sapnišką paradoksą nardina Paulos Zvanės kurmis cukrinėmis letenomis („Kurmis ar cukura nagiem“, 2024) – juodo kailio ir cukraus instaliacija. Greta – Ilzės Rukšānės tekstilinis dienoraštis „Zeme – mana dienasgrāmata“ (2025): menininkė dažo atraižų ryšulėlius kasdien renkamu žolelių deriniu, o šalia pieštuku pažymi ją lankančius jausmus. Šis reflektyvus ritualas – bene vienintelis tekstilės darbas parodoje – man siejosi su lietuviška „Verpėjų“ rezidencijos Kabeliuose dvasia, grąžinančia į tradicinį taktilinį santykį su gamta.

Andrio Brežės dvigalvio balandžio instaliacija „Miera balodis“ (2014) primena Rusijos, Austrijos–Vengrijos, Lenkijos ir Šventosios Romos imperijų šešėlį – tiek istorinės didybės siekiai, tiek šiandieniai bandymai ją atkurti Latvijai (ir Lietuvai) dažniausiai reiškė negandas. Čia pat Brektės videodarbe metodiškai išdarinėjama višta. Paveiki Brendos Jansonės skulptūrinė instaliacija „Shame“ (2020) nurodo į vis dar stigmatizuojamą ir kaustomą moterų lytiškumą.

Kartu pasidžiaugiu, kad Frančeskos Kirkės tapybos darbas „Eiropas nolaupīšana“ (2013) latviškai įvardijamas Europos išprievartavimą reiškiančiu žodžiu – priešingai nei Lietuvoje nusistovėjęs „pagrobimas“. Lyginant su MO muziejaus paroda „Iš vidaus“, nagrinėjusia emocijų ir meno sąsajas, RCAS pasirinkimas kalbėti ir apie pasibjaurėjimą bei gėdą atrodo drąsesnis – neapsiribojama melancholijos atspalviais. Menas turi daugiau galimybių iškelti skaudulius kolektyviniam apmąstymui nei terapija, juos susieti ir grąžinti į dabarties patyrimą. Kalbėti vien apie gijimą būtų per paprasta – erdvė gilintis ir plėsti vidinį būvio diapazoną žada paveikią atsvarą laikmečiui, skatinančiam suskliausti ausis ir susiveržti diržus.

Paroda „Survival Kit 17“ Rygos Kongresų rūmuose veikia iki 2026 m. rugsėjo 27 d., o RCAS „Emotional Intelligence“ – iki rugsėjo 13 d.