Gyvenimas degančiame Paryžiuje

Įkvėpus ašarinių dujų, reikia kuo greičiau pasitraukti nuo granatos ir jokiu būdu neliesti veido. Iš anksto pasirūpinti veido kauke, prie veido prigludusiais plastikiniais akiniais, rūbais kuo labiau paslėpti kūną. Jeigu nenori nudegti veido, negalima dažytis, teptis kremu nuo saulės ar nešioti kontaktinių lęšių. Kišenėje reikia turėti natrio chlorido tirpalo pipečių, kurios padės išsiplauti akis. Užterštų rūbų negalima nusivilkti per galvą, tad geriausia juos tiesiog perkirpti. Tada sudėti į sandarų maišą ir išmesti, arba vėdinti bent dvi paras gryname ore, išskalbti šaltu vandeniu. Būtent tokiais patarimais pasidalino universiteto blokadas organizuojantys studentai kurso susirašinėjimo kanale pirmo masinio protesto Paryžiuje išvakarėse. Internete jau sklido vaizdai, kaip policija bando „nuraminti“ mokyklas blokuojančius paauglius.

Pirmoji blokada įvyko rugsėjo 21-ąją Antoine de Saint-Exupéry licėjuje Paryžiaus rajone. Grįžę po vasaros atostogų moksleiviai, ypač besimokantys ne Paryžiaus ar kitų didelių miestų centruose, vėl susidūrė su mokytojų trūkumu, klasėmis be kondicionierių ir kai kur net koridoriuose lakstančiomis žiurkėmis. Kalbos, besisukančios vyriausybėje, nežadėjo staigiai pakilsiančio švietimo sektoriaus finansavimo. O spalio 1-ąją vyriausybė pristatė oficialius biudžeto planus kitiems metams. Prancūzija išleidžia gerokai daugiau, nei surenka. Deficitas pernai siekė 5,1 proc. bendro vidaus produkto, o šiemet prognozuojamas apie 5,4 proc., nors ES maksimumas leidžia tik 3 proc. Prancūzijos skola šiais metais pasiekė 3,6 trln. eurų. Tad buvo galima nuspėti, kad ateinančių metų biudžetu bus siekiama taupyti ir mažinti finansavimą kur tik įmanoma.

Žymiausias padidėjimas – gynyboje. Prezidentas Macronas laikosi pažado stiprinti šalies apsaugą – šiemet gynybos biudžetas padidėjo 3,5 mlrd. eurų, kitąmet turėtų padidėti dar 3 mlrd. eurų. Rusiją jis mato kaip pavojų, kurio nereikia pamiršti ir dėl kurio negalima atsipalaiduoti. Tad, išskyrus saugumą, planas skelbia apie viešojo sektoriaus išlaidų ribojimą, valstybės tarnautojų bazinių atlyginimų įšaldymą, pakeitimus pensijos ir ligos išmokose. Kol dar gyvenau Lietuvoje, Macronas, nors dažnai ir paviršutiniškai, teikdavo ramybės Europos saugumo klausimu. Tačiau prancūzų, kuriems karas yra nepasiekiamai toli, nusivylimą suprantu, ypač kai militarizacijos pasekoje vidinės problemos lieka apleistos.

Atvykau į Paryžių prieš maždaug mėnesį. Dar vis bandau priprasti prie šio miesto dydžio, kuris atsispindi tiek ryto kelionėse pripildytame metro, tiek nesibaigiančiu norimų aplankyti muziejų sąrašu. Sorbonne Université, arba tiesiog Sorbona, yra laikomas vienu gražiausių universitetų pasaulyje. Tačiau mano svajonės buvo greitai sugriautos, pamačius, kokios milžiniškos eilės laukia vietos bibliotekoje, kaip valgyklos darbuotojai praneša apie pasibaigusius pietus, nors lauke dar būriuojasi virš šimto studentų, kaip varva prakaitas sėdint auditorijoje su dar trimis šimtais žmonių ir tik su vienu mažu pravertu langu. Su šiomis situacijomis susidūriau jau pirmą savaitę, viename geriausių universitetų ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje. Tad net nebandau įsivaizduoti to, ką mato užmiesčio, ypač Paryžiaus taip vadinamųjų „banlieues“ rajonų mokiniai.

O juk Lietuvoje švietimas irgi tebėra krizėje, kuriai spręsti niekas nenori skirti laiko ir pinigų. Tad rugsėjo 29-ąją dieną gauta žinutė, kad universitetas blokuojamas ir paskaitos atšauktos, nenustebino. Sorbona pastaruosius aštuonerius metus neišgyveno nė vieno pilno semestro be protestų ir blokadų, tad žinant, kad tai kasdienybė, grįžau į namus – dar pamiegoti ar įsijungti serialo, nes juk ką tik gavau laisvadienį. Nebuvau susipažinusi su situacija, bet moksleivių ir studentų liudijimus mačiau kaip racionalius. Nė karto nekilo klausimas, ar gerai, kad vyksta protestai, ar taip, kaip vyksta protestai, yra „moralu“, „efektyvu“ ar „etiška“. Ir bendra studentų ir universiteto darbuotojų pozicija buvo vieninga. Nebuvo klausimų, ar tu už, ar prieš. Protesto dienomis kurse pasidalindavome susitikimo lokacija, kad niekas nedalyvautų vienas.

Neramumai Prancūzijoje yra tik dalis Z kartos protestų, vis labiau įsiaudrinančių pasaulyje. Dėl rinkimų krizės jaunimas išėjo į gatves Indijoje, Brazilijoje, Albanijoje, išėjo ir užterštą vandenį geriantys meksikiečiai, didesnio finansavimo socialiniam sektoriui prašantys italai, belgai, portugalai. Visi jau vykstantys ir besiplieskiantys protestai neša panašias žinutes – daugiau lygybės, daugiau demokratijos. Turiu pripažinti, ir pati mėgstu svaidytis skambiais posakiais apie kapitalizmą, diskriminaciją ar kraštutinės dešinės iškilimą. Juk tai pagrindinės žinutės, kurias mes, jaunoji karta, girdime nuo paauglystės: planeta miršta nuo milžiniško vartojimo, turtingieji iš to lobsta dar labiau, o dirbtinis intelektas grasina atimti mūsų ateitį. Nors ir supaprastinti, šie klausimai yra aktualūs visame pasaulyje ir sukasi kiekvieno iš mūsų telefono ekrane.

Balandį prasidėsiantys Prancūzijos prezidento rinkimai, su kol kas lyderiaujančia Marine Le Pen, daliai prancūzų kelia baimę. Tiesą sakant, su jos griežta migracijos politika, nežinau, ar kitais metais galėčiau grįžti mokytis į Paryžių be vizos, ar išvis galėčiau grįžti. „Nesitikėkit, kad jūsų vaikai mokysis nemokamai“, – apie neteisėtai į šalį atvykusius migrantus kalbėjo Le Pen prieš 2017 metų rinkimus. Ji atstovauja Nacionaliniam susivienijimui – kraštutinės dešinės partijai. Teismas paskelbė ją kalta dėl neteisėto ES lėšų pasisavinimo, tačiau leido kandidatuoti rinkimuose. Le Pen, kaip ir kiekvienas kitas kandidatas, pasižada mažinti šalies skolą. Tą ji padarytų sumažindama gynybos biudžetą, Prancūzijos įnašą į ES, padidindama migracijos kontrolę. Taip pat, žinoma, ji nutrauktų finansinę paramą Ukrainai ir panaikintų sankcijas Rusijai, nes juk Prancūzija padarė pakankamai ir „daugiau negali“.

Jos pagrindinis oponentas yra kraštutinės kairės lyderis Jean-Luc Mélenchon. Jis su skola tvarkytųsi paprasčiau – dalį, esančią centriniame banke, tiesiog panaikintų. Apmokestintų turtinguosius, pasitrauktų iš NATO integruotos vadovybės, o vėliau, sudarytų planą pasitraukti ir iš visos organizacijos. Taip pat norėtų išlaikyti diplomatinius santykius su Maskva. Internete gausu Mélenchono, dalyvaujančio protestuose, vaizdų. Būtent jis pavergė jaunų žmonių širdis ir, žadėdamas leisti balsavimą nuo šešiolikos, užsitikrino palaikymą. Situacija labai poliarizuojanti. Naiviai tikiu, jog Le Pen negali laimėti, tačiau vis didėjantys protestai gali mano ir kitų jaunų žmonių iliuziją greitai sugriauti.

Pirmuose protestuose dalyvauti bijojau. Žinojau, jog jie audringesni nei pas mus Lietuvoje. Svetima kalba, svetima kultūra ir dar nedaug pažįstamų žmonių. Nepadėjo ir matyti vaizdo įrašai internete: penkiolikmetis, kuriam policijos granata nutraukė ranką, šešiolikmetis, po policijos šūvio netekęs regėjimo viena akimi. Policijos pareigūnai pasislėpę po šalmais, liemenėmis ir apsikabinėję granatomis nebeatrodė panašūs į žmones, iš kurių gali sulaukti pagalbos.

Tačiau spalio 17-oji viską pakeitė. Likau namie. Žinojau, kad išeiti nesaugu. Visi prancūzai, su kuriais kalbėjau dieną prieš tai, patvirtino, kad gatvėse geriau nesirodyti. Sprogimai pasigirdo maždaug tryliktą valandą. To ir tikėjausi, nes policijos naudojamos ašarinės dujos ir guminės kulkos buvo vienas iš pagrindinių protestuotojų pykčio šaltinių. Tačiau nesitikėjau, kad tie garsai mane taip palies. Buvo labai baisu, niekada nebuvau susidūrusi su tokio masto įvykiu. Atrodė, kad ten, už trijų šimtų metrų, vyksta kažkas labai labai svarbaus.

Tad prisidengdama pareiga išnešti šiukšles ir ignoruodama visus perspėjimus išėjau pažiūrėti. Ir lauke susidūriau su kažkuo didesniu už save. Žmonės, laikydami plakatus su šūkiais „Eat the rich“ (liet. „Suvalgyk turtinguosius“) ir „Macron demission“ (liet. „Macrono atsistatydinimas“), judėjo Respublikos aikštės link. Centre Marianos statula, pastatyta 1883 metais, simbolizuojanti Prancūzijos respubliką ir devizą „Laisvė, lygybė, brolybė“, buvo nukabinta Palestinos vėliavomis ir aprengta geltona liemene, primenančia apie „gilets jeunes“ (liet. „geltonųjų liemenių“) judėjimą dėl kylančių kuro kainų 2018 metais.

Likusią dieną praleidau klausydamasi šūkių ir sprogimų, ataidinčių iš aikštės. Ir ieškodama vis atnaujinamos informacijos žiniose. Vakare pasirodė pirmieji nuniokotų gatvių ir išdaužytų parduotuvių vitrinų vaizdai. Premjeras Sébastien Lecornu pranešė apie 3000 nukentėjusių parduotuvių ir šimtus milijonų eurų nuostolių.

Neramumai tęsėsi ir visą spalio 18-ąją. Vakare išėjus iš namų, mane pasitiko dūmų ir dujų kvapas bei juodas debesis danguje. Respublikos aikštė degė. Gatvės pilnos policijos ir pasislėpusių, destrukcijos galią pajutusių veidų. Einant ašaroja akys, o asmeninius daiktus norisi laikyti ypač arti. Spalio 19-ąją vyriausybė paskelbė apie komendanto valandos įvedimą dalyje Paryžiaus centro: aplink les Halles rajoną ir Respublikos aikštę. Mano namai į šią teritoriją pateko. Suprantu, jog tai užtikrina gyventojų saugumą, tačiau naktimis vis ataidinčios sirenos nurimti neleido.

Vidaus reikalų ministras teigia, jog proteste dalyvavo 550 tūkst. žmonių. Protesto organizatoriai suskaičiuoja 800 tūkst. visoje šalyje. Prancūzai šoko, dainavo, saugojo vieni kitus. Reiškė savo nusivylimus ir prašymus, taip, kaip jau darė mėnesį iki šios dienos. Tad spalio 18-ąją prezidentas Macronas pagaliau kreipėsi į tautą. Nežinau, ar stebina, jog jo kalba protestų pabaigos neprognozavo, greičiau atvirkščiai. Macronas daugiausia dėmesio skyrė žalos, padarytos verslams, istoriniams paminklams, smerkimui, ir gynė policijos veiksmus. Pasiūlytas sprendimas moksleivių atžvilgiu – švietimo ministro organizuoti susitikimai su moksleiviais ir diskusijos apie problemas ir galimus jų sprendimus.

Jau kitą dieną įvairios darbininkų sąjungos ir „gilets jeunes“ judėjimas paskelbė apie planuojamus protestus kiekvieną savaitgalį iki lapkričio 20-osios, kada prie Prancūzijos jaunų žmonių kviečiama prisijungti visa Europa. Besiruošiant šeštadieniui, spalio 24-ajai, Paryžiaus gatvėmis žygiavo armijos pareigūnai, bandantys išlaikyti tvarką mieste.

Protestai Prancūzijoje yra natūralus dalykas. Smerkti ir kritikuoti valdžią yra natūralus dalykas. Tai dalis jų demokratijos. Mokyklose čia vaikai mokosi apie 1789 metų revoliuciją, 1848 metų tautų pavasarį, 1968 metų studentų streikus. Skaito ir analizuoja Volterą, Victorą Hugo, ir Albertʼą Camus, kurie visi savo laikmečio kontekste kalbėjo apie laisvę nuo absoliučios sistemos ar taisyklių. Prancūzų himno „La Marseillaise“ priedainyje skamba eilutės: „Prie ginklų, piliečiai! Į batalionus! Pirmyn! Pirmyn! Te netyras kraujas laisto mūsų laukų vagas.“

„Tačiau, kaip viešasis universitetas, atviras platesnei švietimo bendruomenei, galime tik suprasti ir pritarti pagrindiniams išreikštiems poreikiams: tinkamų studijų sąlygų gynimui, raginimui atsižvelgti į jaunimą ir teigiamų ateities perspektyvų lūkesčiams, nes krizės ir toliau temdo horizontą. Nors tai ne tik išteklių klausimas, ir nors tikrai būtina atsižvelgti į mokymosi tempo ir metodų raidą, manyti, kad dabartiniai švietimo ištekliai yra pakankami – nesvarbu, ar tai būtų pastatai, įranga, ar personalas, – reiškia ignoruoti realybę, su kuria susiduria dauguma Prancūzijos institucijų.“ Tai ištrauka iš Sorbonos universiteto rektorės Nathalie Drach-Temam laiško universiteto bendruomenei.

Paskaitos nevyksta jau mėnesį. Kas naktį skraidantis policijos sraigtasparnis neleidžia miegoti. Niekas negali pasakyti, kada ar kaip protestai baigsis. Pamažu paskaitos perkeliamos į virtualią erdvę, tačiau nuolat patiriant kibernetines atakas tą padaryti labai sudėtinga. Tačiau esu dėkinga galėdama stebėti įvykius iš vidaus. Puiki mokykla suprasti, kas yra demokratija, su žmonėmis, ją praktikuojančiais jau šimtus metų. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės laužo stereotipus ir rodo, kaip mums rūpi politika. Galima nesutikti su jaunosios politinės kairės pasisakymais už imigraciją, blokadomis sustabdytą mokymosi procesą daugelyje mokyklų ar veiksmais paliekant protesto vietas nudažytas grafičiais. Tačiau šie protestai kalba ne apie laikinus sprendimus nuraminti situacijai. Jaunų žmonių judėjimai visame pasaulyje siekia visapusiškų pokyčių turto ir galios paskirstyme, kad pasaulis taptų sąžiningesnis, o planeta nebūtų aukojama kažkieno, turinčio įtaką, naudai. O kas dar sugebės tai pasiekti, jeigu ne svajonių ir vilčių turintys jauni, laisvi žmonės?