2022 metų gruodį šis kurdų menininkės Taros Abdulos manifestas vienu metu suskambo per 66 garsiakalbius keturiuose Irako Kurdistano didmiesčiuose – Suleimanijoje, Ranijoje, Halabdžoje ir Čamčamalyje.

„Garsiakalbis yra vyro įrankis. Islamizuotas mečetės įrankis,“ – aiškina menininkė. Irako Kurdistane, kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, penkis kartus per parą iš garsiakalbių sklinda vyrų balsai, kviečiantys į maldą. Tara išstatė garsiakalbius po viešąsias miestų erdves, kad užpildytų jas moterų balsais ir šauksmu.

Keli garsiakalbiai buvo nutildyti per pirmąsias manifesto minutes, žinutei nespėjus nuskambėti iki galo. Antrą kartą manifestas turėjo pasigirsti Magribo, vakarinės maldos, metu, bet iki tol jau beveik visi garsiakalbiai buvo atjungti. Savininkai pastatų, ant kurių buvo sumontuoti garsiakalbiai, matydami socialiniuose tinkluose augantį pasipiktinimą ir baimindamiesi išpuolių arba kaltinimų, kad jie esą prisideda prie manifesto, patys atjungė garso įrangą.

⏾

Tara gimė religingoje kurdų šeimoje Irako šiaurėje – kurdų administruojamame regione. Jos tėvai tikėjosi berniuko, tad sužinoję, kad laukiasi mergaitės, labai nusivylė. Berniuko gimimas musulmonų kultūroje turi daug didesnę socialinę vertę, nes jie tęsia giminę, dirba ir uždirba pinigus, o mergaitės – išteka ir išeina į kitas šeimas. Tėvai net nesivargino sugalvoti jai vardo, Tara ją pavadino gydytojas ligoninėje. Vardą parinko tokį, kad derėtų su sesers vardu.

Tarai augant mama sakydavo: „Kai tavęs laukiausi, norėjau tave nužudyti, bet tu priešinaisi ir nemirei.“ Vadindavo ją šunimi arba kiaule – Artimuosiuose Rytuose tokiais žodžiais vadinami tie, kurie išgyvena, nepaisant bandymų jais nusikratyti.

Tara nežino, kada jos tikrasis gimtadienis. Gimimo liudijime įrašyta 1996 metų sausio 1 diena. Klaidingi ir metai, nes ji iš tikrųjų gimė 1998-aisiais. Taip elgiasi musulmoniškos šeimos, norinčios anksčiau išleisti vaikus į mokyklą. Į pirmą klasę būsima menininkė išėjo nesulaukusi penkerių. Tara sako, kad jos smegenys nebuvo pasiruošusios mokslams ir žinioms. Ji norėjo paišyti, o ne rašyti ir skaičiuoti, tad visi jos sąsiuviniai buvo išmarginti piešiniais. Mokytojams tai nepatikdavo ir už tai ją mušdavo. Mušdavo ją ir šeima, nes ji neatitiko klusnios mergaitės ir mokinės standartų.

Tara su šeima gyveno skurdžiame daugiabutyje, kuris buvo pastatytas Sadamo Huseino vykdytos „arabizacijos“ politikos laikais. Dešimtmečius Huseino režimas etniškai valė kurdus iš Kirkuko – turtingo nafta, strategiškai svarbaus pietinio Irako miesto – ir jų vietoje apgyvendino neturtingas arabų šeimas iš pietinio Irako, suteikdamas joms pigų būstą kaip paskatą. Kai 2003 metais, JAV invazijos metu, diktatorius buvo nuverstas, pabėgusieji grįžo į savo namus, o daugiabutyje apsigyveno nepasiturinčios šeimos, tokios kaip Taros.

Vieną dieną, kai Tarai buvo šešeri, iš viso bendrabučio surinko mergaites ir nuvedė pas pirmame aukšte gyvenusią moterį, kuri tą dieną apipjaustinėjo mergaičių klitorius paprasčiausio skustuvo ašmenimis. Tara stovėjo eilėje ir laukė pati nesuprasdama ko. Išgirdusi iš kambario sklindančius kitų mergaičių klyksmus, ji labai išsigando ir nubėgo pasislėpti. Taip Tara išvengė apipjaustymo.

Lytinių organų žalojimo operacijos Irako Kurdistane yra nelegalios, tačiau jas vis dar praktikuoja religingos musulmonų bendruomenės. Pirmiausia tai – skaistybės kontrolė. Tikima, kad apipjaustymas sumažina moters seksualinį potraukį ir taip apsaugo šeimos garbę. Korane apie tai nieko neparašyta – ši praktika apipinta prietarais, o tradicijos šaknys nežinomos. Motinos veda apipjaustyti dukras, nes jas pačias vedė motinos. Apipjausčius klitorį moterims sunkiau patirti orgazmą, jos jaučia skausmą lytinių santykių metu bei patiria psichologines traumas.

Kai paauglystėje Tarai prasidėjo mėnesinės, ji nesuprato, kodėl kraujuoja, nes niekas apie tai jai nepasakojo. Ji galvojo, kad susižeidė ir porą dienų tai slėpė. Kai motina galiausiai sužinojo, negalėjo rasti deramų žodžių dukrai paaiškinti, kas yra mėnesinės. Tiesiog davė audinio gabalą ir liepė įsidėti į kelnaites.

„Tas pats ir su seksu“, – sako Tara. „Staiga pradedi bręsti ir kažką jausti, bet nesupranti, kas vyksta, ir negali to paaiškinti net pati sau, jau nekalbant apie kitus.“

Kai aplinka Tarą engė ir jos nesuprato, savo išgyvenimus, svajones ir vaizduotes ji patikėjo dienoraščiui. Vaizduotę įkvėpdavo Disnėjaus pasakos apie princeses. Šias istorijas perkeldavo į savo pasaulį, kuriame pati virsdavo princese, o berniukai jai nešdavo dovanas ir stengdavosi dėl jos.

Vieną dieną jos tėvas rado dienoraštį, jį perskaitė ir Taros istorijose apie princesę ir berniukus įžvelgė seksualizuotas fantazijas. Kilo didžiulis konfliktas. Tėvas sunaikino užrašų knygelę, o dukrą smarkiai sumušė. „Smurto buvo daug“, – prisimena Tara. Norėdamas ją nubausti ir pažeminti, tėvas Tarai nuskuto galvą.

Baigusi mokyklą ji įstojo į meno akademiją, kur per kūrybą pradėjo nagrinėti moteriškumo ir feminizmo temas. Tara sako, kad menas buvo jos pašaukimas, bet didžioji dalis bendrakursių, pasak jos, čia įstojo, nes neįstojo kitur – tik dėl diplomo, ne dėl meno. Jos žodžiais, daugelis būsimų diplomuotų menininkų atsinešdavo su savimi griežtą religinę ideologiją, kuri neleido jiems priimti Taros meno.

Pirmą savo performansą Tara sukūrė studijų metais, būdama aštuoniolikos. Apsirengusi juodai ir palaidais plaukais ji įlipo į pačios sukurtą stiklinę dėžę. Stiklo išorinę pusę buvo išpaišiusi peniais, sėklidėmis ir kitais lyties organais. Ji bandė juos nuvalyti iš dėžės vidaus, bet piešiniai buvo išorėje.

Po šio darbo kiti studentai pradėjo ją pravardžiuoti „bybių mergaite“ (angl. „dick girl“). Po kiekvieno panašaus performanso bendrakursiai jai sugalvodavo naują pravardę. Pašaipos ją skatino tik dar įsakmiau kalbėti temomis, kurios jai rūpėjo.

⏾

Po studijų savo performansus ji perkelė į gatves. 2020 metais, per savo pirmąjį performansą viešoje erdvėje – „Moteriškumo projektą“ (angl. „Feminine project“), – Tara nuo ryto iki vakaro tris mėnesius vaikščiojo po Suleimanijos rajonus, beldėsi į namų duris ir klausė moterų apie patiriamą smurtą. Tų, kurios pasidalindavo savo patirtimi, Tara prašydavo duoti vieną drabužį. Surinktus drabužius ji vėliau suplėšė į gabalus ir iškabino pagrindinėje miesto gatvėje. 5 kilometrų suplėšytų drabužių ruožas nusitęsė nuo teismo rūmų iki centrinio parko.

Tarai svarbu išnešti savo meną į gatves, tačiau gatvės tam nebuvo pasiruošusios. Tarp skarų, hidžabų, burkų ir nikabų kabojo ir moterų apatiniai. Vietiniuose turguose jie nėra slepiami nuo vyrų, renkančių gundančius įvaizdžius savo žmonoms, akių, bet kai rūbas prisiliečia prie moters kūno, jis tampa tabu, o demonstruojamas viešai – gėdos objektu. Tara iškabino drabužius per vieną naktį. Kaip pati sako, norėjo kad juos pamačiusieji patirtų tai, ką patiria moteris, prieš kurią smurtaujama – šoką.

Irako Kurdistane viešosiose erdvėse moterų beveik nematyti, tik parkuose, kur jos leidžia laiką su vaikais, ir turguose, kur apsipirkinėja. Miestų aikštės, kavinės, kaljaninės – hegemoniškai vyriškos. Čia jie geria kavą arba arbatą, šildosi saulėje, rūko, žaidžia nardais ir šachmatais. Tara aiškina, kad vyrams paprasta išeiti į gatves, lengva susiburti ir protestui, lengva reikalauti. Tačiau moterų, ypač norinčių kalbėti apie moterų teises, galimybės labai ribotos. Taros proteste (kaip ji pati vadina savo performansą) irgi nėra moterų, „bet yra moterų gabalai, tai jų istorijos“.

Visuomenės reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Vyrai pradėjo deginti ir nuplėšinėti Taros iškabintus drabužius tą pačią dieną, ir iki vakaro ekspozicijos nebeliko. Kai socialiniuose tinkluose pradėjo plisti degančių drabužių vaizdo įrašai, o iš visuomenės ir valdžios pasipylė grasinimai, Tara pati nuemė likučius.

Visa kritika ir tolesnės diskusijos buvo ne apie smurto prieš moteris mastą, o apie tradicijų ir kultūros negerbiančią Tarą. Žiniasklaidos ir kultūros atstovai sakė: „čia ne menas“. Tara šiose diskusijose nedalyvavo. Ji nenorėjo būti matoma kaip auka, kurią visi užsipuolė. Ji nenorėjo, kad dėmesys būtų atkreiptas į ją, o ne į moteris, kurios patiria skausmą.

Iš vietinės kurdų valdžios menininkė gavo tokią žinutę: „Mes kuriame šio regiono, kaip priimančio moterų laisvę, įvaizdį. Tavo darbai tai griauna.“

Irako Kurdistano regioninė vyriausybė moterų teisių srityje iš tiesų daro daugiaunei likusi Irako dalis ir dauguma Artimųjų Rytų šalių. Moterys čia dalyvauja politikoje ir tarnauja kariuomenėje. Nuo 2011 metų smurtas šeimoje, kaip ir priverstinės santuokos, yra kriminalizuojamas, tačiau atotrūkis tarp įstatymų ir realybės išlieka didelis. Smurtas šeimoje nelaikomas sunkiu nusikaltimu – maksimali yra trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet praktikoje dažnai ji skiriama lygtinė, o teisėjai privalo pirmiausia bandyti sutaikyti auką su smurtautoju. 2025 m. duomenimis apie 75 proc. ištekėjusių moterų patyrė savo partnerio smurtą, o registruotų smurto atvejų regione kasmet daugėja. Kurdistano valdžia save pristato kaip ginančią moterų teises ir laisves, tačiau, atrodo, institucijos labiau saugo savo įvaizdį, o ne moteris.

Tara pripažįsta, kad moterų teisių kovoje vyksta ir daug gerų dalykų. „Kartais žiūri į tai ir galvoji: štai, kažkas keičiasi. Keičiasi įstatymai, vyksta demonstracijos. Bet tada supranti, kad visa tai labai selektyvu. Kaip Rožava– kai sirų kareiviai vienai iš moterų kovotojų nukirpo kasą, visi pradėjo reikalauti moterų teisių, visi pradėjo nešioti kasas. Suleimanijoje minios žmonių išėjo į gatves. Bet tai unikali situacija, kurioje persidengia daug kitų sluoksnių – patriotizmas, solidarumas, savos žemės gynimas.“

Jos teigimu, moterų teisių problemos turi būti iškeliamos atskirai nuo kitų socialinių problemų, jos turi būti akcentuojamos, o ne maišomos, nes daugiausiai smurto vyksta už uždarų namų durų, erdvėje, kuri vadinama privačia.

Menininkė sako, kad Kurdistane ir Irake yra nemažai žmonių, dirbančių feminizmo ir smurto prieš moteris srityje, tačiau veikiama dažniausiai švelniai, atsargiai, tyliai, nekeičiant situacijos iš esmės. Anot Taros, su tokia prieiga problemos į viešumą neiškeliamos: „Sveiki atvykę į mano studiją, bet nenoriu rodyti jums savo darbo.“ Pati Tara nori, kad jos darbus kaip tik pamatytų tie, kurie mano, kad smurtas yra normalu.

„Vyresniosios kartos požiūris, kaip ir mano mamos, yra tarsi betonas. Negali pakeisti to, kas jau sustingę. Gali tik sudaužyti. Kai kalbi tiesiai, kai sukuri darbą, kuris iš tikrųjų supurto sistemą, tuomet prasideda pasipriešinimas. Atsiranda ribojimai, spaudimas, kliūtys. Nes pasikeisti jiems reiškia priimti, kad visą gyvenimą klydo.“

⏾

„Po „Moteriškumo projekto“ visi manė, kad sustosiu, kad išsigąsiu politikų, grasinimų. Bet nesustojau“, – sako Tara. Rinkdama drabužius ji rinko ir smurto liudijimus, kuriuos sugniaužė ir, kaip pati sako, sukondensavo į dviejų minučių manifestą, kurio ištrauka nuskambėjo šio teksto pradžioje.

Balsai iššaukė dar aršesnę reakciją nei drabužiai. Po instaliacijos Halabdžos savivaldybės atstovas feisbuke paskelbė, kad atsistatydina ir kad yra prieš bet kokį projektą, palaikantį queer bendruomenę. Dviejų minučių žinutėje jis neišgirdo nė žodžio apie moterų teises – tik „LGBT propagandą“, nors apie tai nebuvo nė žodžio.

Tara juokiasi, kad prieš ją susivienijo visa Kurdistano dvasininkija. Jos žodžiais, dvasininkija įsiuto. Skirtingos islamo frakcijos, kurios šiaip nesutaria tarpusavyje – sufijai, salafiai, sunitai ir kiti, – visi kartu padavė ją į teismą.

„Jie žinojo, kad jei pasakytų: „Esame prieš tai, nes moteris prašo moterų teisių“ [...] dauguma žmonių būtų prieš mulas [aukšto rango islamo dvasininkus]. Todėl nusprendė panaudoti LGBT temą, kad dauguma visuomenės būtų nusiteikę prieš projektą.“

Pora dienų po performanso, Halabdžos mulos planavo surengti protestą po pagrindinės penktadienio maldos. Ruošėsi išeiti į gatves ir reikalauti atmesti visus projektus, kuriuos jie apibūdino kaip „LGBT propagandą ir grėsmę tradicinėms vertybėms“. Taros projekto rėmėjas, tuometis ministro pirmininko pavaduotojas, paragino ją dingti iš eterio, nieko nekomentuoti, nesivelti į ginčus ir išvykti iš šalies. Tara buvo jį įspėjusi dėl galimų pasekmių, o jis buvo pažadėjęs Tarai saugumą, bet savo pažado neišpildė. Kai iš visuomenės pasipylė piktos reakcijos, atsisakė su ja susitikti, tiesiog parašė jai žinutę, kad dingtų. Baimindamasi dėl savo saugumo menininkė dvidešimčiai dienų išvyko į Libaną.

Naktį prieš planuojamą dvasininkų protestą valdžios atstovai uždarė dalį regiono viešnamių, taip „pravalydami“ regioną nuo sekso darbuotojų, o mulos iš sakyklų per pagrindinę dienos maldą šlovino šalies vadovus. Tuo protestas ir baigėsi. Niekas nekalbėjo nei apie lytį (angl. gender), nei tuo labiau apie moterų teises. Vėliau vykęs teismas Taros manifeste nerado „LGBT propagandos“ ir paskelbė išvadą: „Projektas mums nesuprantamas, todėl negalime jo nei pasmerkti, nei pateisinti.“

Vietos valdžia Tarai liepė laikytis atokiau nuo kultūrinių projektų. Vietiniai donorai, kultūrinės institucijos ir galerijos ją įtraukė į juodąjį sąrašą.

Bet netrukus Nyderlandų ir Vokietijos konsulai ją pakvietė į Erbilį, Irako Kurdistano sostinę, pasakyti kalbą žmogaus teisių gynimo temai skirtame renginyje. Ką tik atsiėmusi Nyderlandų Princo Clauso fondo apdovanojimą, Tara pasakojo apie savo projektus, apie visuomenės reakciją, apie valdžios paramos stoką. Pirmoje eilėje sėdėjo aukščiausi Irako Kurdistano vyriausybės atstovai. Tarai baigus sakyti kalbą, niekas nepratarė nė žodžio. Vedėjas užbaigė renginį, politikai atsistojo ir išėjo, nesulaukę programoje numatyto laiko tinklaveikai. Tik Nyderlandų konsulato atstovė liko ir pasakė Tarai, kad palaiko ją ir jos darbą.

„Draugas po to liepė man nenusiminti. Taip pat sakė, kad jam neramu, jog grįžus į Suleimaniją, kažkas gali mane nušauti. O aš jam pasakiau: eik tu, aš nebijau. Noriu kalbėti apie savo darbus. Aš esu menininkė. Ne ISIS. Ne pagrobėja. Tiesiog menininkė. Kodėl žmonės taip bijo?“

⏾

2023 m. Tara laimėjo „Alpine Fellowship“ vaizduojamojo meno apdovanojimą, kasmet skiriamą už geriausią kūrinį tų metų tema. 2023 m. tema buvo „Klestėjimas“ ir Tara ją interpretavo per savo darbus apie smurtą prieš moteris.

Dar po metų Tara, atstovaudama Irako Kurdistanui, laimėjo specialų prizą „Ateities kartos meno prizo“ apdovanojimuose Kyjive. Tai vienas prestižiškiausių tarptautinių konkursų menininkams iki 35 metų. Taros ir dar dvidešimties menininkų darbai buvo atrinkti iš 120 tūkst. paraiškų.

Gautą 20 tūkst. JAV dolerių paramą menininkė panaudojo naujos instaliacijos „In Between“ (liet. „Tarpas“) kūrimui. Šį kartą Kyjive. Kūrinyje karą Ukrainoje Tara susiejo su savo, kurdės moters, patirtimi Irake.

Į Kyjivo centrą ji atgabeno metalinius lakštus iš karo suniokotų Ukrainos regionų ir pastatė dvi metalines sienas, tarp kurių – siauras praėjimas. Praėjime iš garsiakalbių skambėjo kurdų moterų raudos – iš kurdų regionų Irake ir Irane kilusi tradicinė giesmė, kuri, tikima, gydo ir padeda įveikti netektį. Ukrainos moterys buvo kviečiamos rašyti savo žinutes ant metalinių instaliacijos sienų.

Daugelyje Kurdistano vietų ši giesmė nuslopinta ir nebepraktikuojama, nes esą prieštarauja islamo vertybėms. Tara ją panaudojo Ukrainoje, nes, anot menininkės, situacija analogiška – Rusija neigia ukrainiečių tapatybę, kaip arabų, persų ir turkų šalys neigia kurdų.

Šiuo metu Tara su partneriu Binvaru reziduoja ir kuria Osle, Norvegijoje, kur kartu rengia Taros parodą „Braids“ (liet.„Kasos“). Šiam kūriniui menininkė iš agrarinio plastiko atliekų ir metalinės vielos nupynė milžiniškas juodas kasas, primenančias tiek gyvą kūną, tiek vapsvų lizdą. Instaliacija sujungia kurdų moterų plaukų simboliką – tapatybę, grožį, priespaudą, gedulą ir pasipriešinimą – su ekologinės krizės bei plastiko taršos tema, paversdama kasą viešu, nepaklusniu ir gyvybingu monumentu.

⏾

Už pagalbą vertėjaujant per pokalbį dėkoju Taros partneriui Binvarui Rizgarui.