Darbas išskirtinis tuo, kad visa serija nufotografuota dronu, tai yra kai nuteistųjų gyvenimas stebimas ne iš kalėjimo vidaus, bet iš laisvės perspektyvos. Žiūrovas čia neišvys žmonių veidų, kuriuose atpažintų asmens gyvenimo istoriją. Čia šešėliai didesni už žmones, o gyvenimo teritoriją supa kreivos linijos, simboliškai tampančios ir jų pasirinkimų kreivėmis.

Dronu filmuota vaizdo medžiaga ne taip seniai įsiveržė į spaudos fotografiją ir dabar jau yra tapusi nebeatsiejama tiek fotožurnalistikos, tiek ir meninės fotografijos dalimi. Koks buvo Jūsų paties kelias šitokios fotografijos link?

Savo gyvenimo neįsivaizduoju be fotografijos, mat nuo vaikystės mačiau fotografuojantį tėtį. Anksti ir pats ėmiau čiupinėti pirmuosius fotoaparatus „Smena“ ir „Zenit“, tačiau tai buvo atsitiktiniai pafotografavimai.

Po studijų, apie 1995 metus, dirbau eiguliu Jonavos rajone. Ir vieną kartą mane apvogė. Tiesą sakant, nieko gero neišsinešė, tačiau tarp pavogtų daiktų buvo ir „Zenitas“. Štai kokia žmogaus psichologija: kol yra – nevertini, o kai prarandi – prireikia. Ir ne šiaip prireikia, o taip stipriai, kad nebegali be to gyventi. Tuomet Vilniuje įsigijau naudotą „Canoną“ su trimis objektyvais ir pradėjau uoliai fotografuoti. Ypač mane domino Jonavos kultūros centro renginiai ir visa, kas vyko aplink. Rengdamas reportažus save išbandžiau, ir tai man vis labiau patiko.

Netrukus supratau, kad žymiai įdomiau fotografuoti, o ne vaikščioti po miškus, juolab kad miškininkystėje tuomet prasidėjo didžiulis virsmas – žmonėms buvo grąžinamos žemės, ir naujieji savininkai be gailesčio pjaudavo jaunus miškus, nors pagal įstatymus to daryti negalėjo. Maža to, paskui dar kaltindavo miškininkus vagiant jų medieną. Tokiomis aplinkybėmis nebebuvo įmanoma miške ramiai dirbti, todėl įsidarbinau Panevėžio dienraštyje „Sekundė“.

Fotoreporteriu?

Taip. Nors patirties turėjau labai nedaug, nuėjau, ir mane priėmė. Po maždaug pusmečio susipažinau su šviesios atminties Eugenijumi Malinausku – ekstremalaus sporto entuziastu. Tąkart turėjau nufotografuoti jį lipantį ant skrendančio lėktuvo sparno. Pamenu, buvau pasodintas į kitą lėktuvą, o priėjęs Eugenijus pakėlė to lėktuvo duris, išėmė jas ir numetė ant žemės... Atvirai sakant, aš bijojau aukščio, todėl supanikavau, nes suvokiau, kad mes tuoj skrisime be durų... (juokiasi) O Eugenijus lyg niekur nieko pasakė: „Tau bus žymiai geriau mane fotografuoti ne per stiklą.“ Ir jis tikrai buvo teisus.

Kai pakilome, o Eugenijus užlipo ant savo lėktuvo sparno, mano baimė dingo, net pamiršau, kad esame ore, ir tiesiog ėmiau fotografuoti. Iš tos fotosesijos – 36 kadrų – vos vienas buvo neryškus, visi kiti – pakankamai geri. Eugenijui patiko mano darbai, todėl jis ėmė mane kviesti į įvairius renginius ir tokiu būdu panirau į ekstremalaus sporto fotografavimą – parasparnių, lėktuvų, taip pat džipų, motociklų lenktynių ir t. t. Kadangi visa tai fotografavau, natūraliai pats ir išbandžiau: nuo skraidymo oro balionais iki šuolių guma ar parašiutais. Šitaip atradau malonumą fotografuoti iš aukštai.

Tačiau norėdamas tai daryti, turėdavau įveikti gausybę kliūčių: tartis su pilotu, laukti tinkamų oro sąlygų, derinti skrydžius, mokėti pinigus. Žinoma, kiekvienas skraidantis aparatas turėjo ir minusų. Tarkime, lėktuvas gali skristi tik tam tikrame aukštyje, o jei nori nufotografuoti iš arčiau – negali. Oro balionas gali nusileisti pakankamai žemai, tačiau jis nebūtinai skrenda į tą pusę, kur tau reikia. Ir štai tada aš atradau dronus. Žinoma, techniškai tuomet jie buvo gan prasti – sunkiai valdomi, negalėjai matyti, ką fotografuoji. Džiaugdavausi, kad dronas užsikūrė, pakilo ir grįžo atgal, o ne nuskrido kur nors savarankiškai, ne išsitaškė į gabalus.

Vėliau aviamodeliuotojas ir visokių radijo bangomis valdomų skraidančių aparatų pilotas Robertas Kiburtas iš Utenos man sumontavo galingą šešių variklių droną, kuris galėjo į aukštį pakelti gerą kamerą ir buvo pakankamai saugus. Kai pirmą kartą su ja dariau komercinį užsakymą, pakėliau droną, pafotografavau, nuleidau ir susimąsčiau – kaip visa tai paprastai įvyko ir man nereikėjo įveikti sudėtingų derinimų.

Maždaug prieš trejus metus atsirado gerų gamyklinių dronų, kuriuos jau buvo lengva valdyti ir jie skrido stabiliai. Šiandien apskritai droną gali valdyti bet kas. Tiesa, išimtis taikytina tik lenktyniniams dronams, kurie arba lenktyniauja įveikdami kliūtis, arba skraido paskui lenktyninius automobilius ir juos filmuoja. Tai jau visiškai kitas lygis ir tokių dronų pilotai turi turėti labai rimtų įgūdžių.

Tuo tarpu man svarbiausia, kad dabar iš žemės galiu matyti, ką fotografuoju. Iš esmės dronas – tai skraidantis fotoaparatas. Privalumas tas, kad nereikia su savimi visur tampytis kopėčių.

Vaizdas iš aukštai visuomet stebina, nes tai neįprasta akiai. Tačiau jūs reguliariai skraidėte, nuolatos pakildavote į orą, tad ar neatbuko žvilgsnis, ar neapėmė jausmas, kad viskas jau matyta, viskas vienoda?

Taip, tas tikrai yra. Pirmus kartus pakyli, žiūri – viskas gražu, absoliučiai viskas fantastiška. Kur pasuksi kamerą, ten šedevras. Dabar nieko panašaus nebeišgyvenu, mažai kas stebina. Pirminis efektas praėjo: pakeliu droną, apžiūriu aplinką – jei nieko gero, važiuoju namo.

Tačiau aš nemečiau drono, o pradėjau ieškoti kažko naujo, bandyti žvelgti žemyn kitaip, ne tik kaip į gražų, nekasdienį vaizdą. Mokiausi pastebėti plokštumą, kaip joje sugyvena formos, kaip jos jungiasi, kaip juda šešėliai, kaip susipina linijos, kaip dėliojasi kompozicija, kokius simbolius kuria detalės. Ir tai tapo labai įdomu. Fotografuojant dronu neužtenka vien pakilti į aukštį, reikia ieškoti, laukti – lygiai kaip ir fotografuojant ant žemės.

Dabar dronų fotografija yra labai populiari ir, tiesą sakant, ji visa labai vienoda, net, sakyčiau, anonimiška. Ar čia įmanomas autorinis braižas, tam tikra individuali stilistika?

Be jokios abejonės, didžioji dalis dronu padarytų nuotraukų yra masinės ir absoliučiai vienodos. Pakilai, pamatei, nufotografavai. Tai pirmojo efekto fotografija, būtent šiame lygyje dauguma ir lieka pasitenkindami gražiu, nekasdieniu vaizdu iš aukštai.

Vis dėlto, čia galimas ir labai asmeniškas požiūris, tereikia rasti raktą. Yra pasaulyje meistrų, kurių darbus seku socialiniuose tinkluose, ir tikrai matau, kad kiekvienas jų dirba unikaliai, turi savo specifinį matymą. Neatmetu ir galimybės, kad tikrai gerą nuotrauką tiek kompozicija, tiek idėja, galima sukurti ir atsitiktinai. Vis dėlto, norint turėti individualią, atpažįstamą stilistiką, reikia atsitiktinumus paversti dėsningumais.

Atvirai sakant, dronas yra nuobodu, ir tai patvirtina skelbimų apie parduodamus aparatus gausa. Kasdien matau maždaug 10–20 naujų skelbimų. Žmonės nusiperka, paskraido, pasidžiaugia, bet po mėnesio, dviejų ar pusės metų tai nusibosta, nes vien skraidyti – nyku, o filmuoti ir fotografuoti – smagu tik kurį laiką. Ilgainiui vaizdai tampa vienodi ir jau matyti. Ir jei neperžengi tos ribos, nepradedi ieškoti kitokio, savito požiūrio, tuomet tavo nuotraukos lieka tos masinės, beveidės, anonimiškos, iliustratyvios fotografijos dalimi, ne daugiau.

Kartais labai sunku pasakyti, kodėl štai ši konkreti nuotrauka yra gera. Tiesiog matai, kad yra... Tai gali būti forma, kompozicija, šviesa, detalių ir visumos dermė, simbolika, asociacijos, tam tikri sutapimai. Viskas, ką galima pasakyti ir apie įprastą fotografiją.

Kodėl ėmėtės serijos „4 m² laisvės“ – tyrinėti Lietuvos įkalinimo įstaigų kiemus ir jų gyventojus?

Pirmą kartą kalėjimą nufotografavau atsitiktinai. Maždaug prieš penkerius metus albumui apie Panevėžį turėjau nufotografuoti Juozo Balčikonio gimnaziją, šalia kurios – moterų kalėjimas. Puikiai suvokdamas, kad drono skraidymas netoli kalėjimo gali kelti įtarimų ir dėl to galiu sulaukti nemalonumų, paskambinau į Kalėjimų departamentą, paaiškinau, ką darau, ir viską pavyko nesunkiai suderinti. Tuomet kilo mintis išfotografuoti visus Lietuvos kalėjimus, tačiau tąkart idėja taip ir praslydo nerealizuota.

Ilgainiui, pravažiuojant pro vieną ar kitą įkalinimo įstaigą, ši mintis vis sugrįždavo. Galvojau paprastai – skrydis asocijuojasi su laisve, o pakilti virš izoliuotos kalėjimo teritorijos – jau savaime labai simboliška. Kita vertus, kuris iš mūsų išties esame laisvas? Nuo įsipareigojimų, sutartų visuomenės normų, savo ydų. Šitokios mintys manęs vis neapleido ir galiausiai vėl paskambinau į Kalėjimų departamentą. Derinimai, aiškinimasis ir visokie formalumai užtruko maždaug pusę metų, kol galiausiai gavau oficialų leidimą fotografuoti bet kurį Lietuvos kalėjimą.

Visas tolesnis darbas vyko sklandžiai – iš anksto paskambindavau į konkrečią įstaigą, pranešdavau, kada atvykstu, ir viskas. Man nereikėjo patekti į kalėjimo teritoriją: viską dariau būdamas už vartų. Ir tai labai lengvino tiek mano, tiek kalėjimo darbuotojų darbą: nereikėjo pereiti patikros punktų, niekas neprivalėjo manęs prižiūrėti, lydėti, saugoti. Fotografuojant kalėjimus mano laisvė nebuvo niekaip varžoma.

Didžiausia problema – nuteistųjų veidai. Kol jie tėra anonimiški šešėliai, neatpažįstami – jokios bėdos. O jei nuotraukoje matosi veidas, ir gali identifikuoti asmenį – problema, nes viešam rodymui būtinas asmens sutikimas. Tai buvo vienintelis apribojimas, tačiau jis man netrukdė, nes mane labiau domino ne konkretus asmuo ir jo istorija, bet žmogaus ir uždaros teritorijos santykis – kiek laisvės čia galima rasti?

Ką ten pamatėte? Kas Jums pačiam pirmiausia krito į akis?

Tarp visų vienuolikos įstaigų bendra yra jų uždarumas – griežtai apribota erdvė, grotos, nedidelė pasivaikščiojimų erdvė, betonas ir asfaltas. Nustebino, kad krepšinio aikštelės taip pat yra visur. Galima daryti net atskirą seriją – apie krepšinį už spygliuotos vielos.

Į akis krito visokie netikslumai. Tarkime, tiesios linijos – jos labai retos kalėjimų teritorijoje. Atkreipkite dėmesį į tvorų, sporto aikštelių, dangos, grotų linijas – dauguma jų bent šiek tiek kreivos. Tai labai įdomu. Ir kartu simboliška – nė vieno ten gyvenančio žmogaus kelias nebuvo tiesus, aiškus, vientisas. Būtent toks kelias daugumą ir atvedė į nelaisvę. Žinoma, tas kreivumas gal matyti tik pažvelgus iš šono, patiems nuteistiesiems tai jokia problema.

Kiekvieną kartą prieš keldamas droną nežinodavau, ko tikėtis, ir tai buvo viena įdomiausių šio darbo ypatybių. Juk, tarkime, jei fotografuoju Vilniaus Katedros aikštę, puikiai žinau vaizdą, nes jį tikrai esu matęs anksčiau. Tuo tarpu kalėjimas iš paukščio skrydžio – nežinoma, absoliučiai nepažįstama teritorija. Anksčiau būdavo, kad nuteistųjų bendrininkai ar artimieji naudodavo dronus per kalėjimo tvorą permesti nelegalius daiktus – telefonus, narkotikus ir pan. Tačiau niekam iš jų nerūpėjo estetinis vaizdas. O man tai pasirodė be galo įdomu.

Kas sukrėtė? Nuo sienos iki sienos pirmyn atgal skubiu žingsniu vaikščiojančių kalinių vaizdas. Pirma asociacija – lyg gyvūnai narve. Vėliau kažkas iš administracijos man paaiškino, kad toks vaikščiojimas turi net specifinį pavadinimą – „mušti praliotus“. Tai labai sena praktika: vaikščiojama trumpais atstumais nuo sienos iki sienos, kad niekas skersai nepereitų tau kelio – tiesiogine ir perkeltine prasme, ir kad niekas nesektų. Išties kraupus vaizdas... Kita vertus, gal tai – paprasčiausias būdas išsikrauti?

Ką reiškia serijos pavadinimas „4 m² laisvės“?

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, vienam kaliniui skirtas plotas turi būti 4 m². Tačiau to nereikėtų suprasti vien tiesiogiai. Tarkime, jei asmuo sėdi vienutėje, jo asmeninis plotas yra didesnis, jei bendroje kameroje – gerokai mažesnis, tačiau jis naudojasi ir bendromis patalpomis.

Bet pagal reglamentus – 4 m² – tiek savo asmeninės erdvės kalėjime gauna žmogus. O ta erdvė ir yra jo laisvė. Labai ribota, tačiau – laisvė. Jis gali vaikščioti nuo sienos iki sienos. Gali mokytis. Dalis turi galimybę dirbti, gydytis priklausomybes, dalyvauti įvairiose veiklose – sportuoti ar žaisti stalo žaidimus. Arba nedaryti nieko – tai irgi pasirinkimas.

Iš esmės, kuo žmogus labiau laikosi nustatytos tvarkos, nepažeidžia administracijos nurodymų, tuo daugiau laisvės jis gali gauti. Tarkime, yra įkalinimo įstaigų, kuriose nuteistieji dirba darbus už kalėjimo teritorijos, o į jas sugrįžta tik pernakvoti. Tad laisvės ribos kalėjime taip pat nėra nekintančios: juk ir įkalinimo bausmė gali būti sutrumpinta, pavyzdžiui, pritaikyta amnestija.

Tačiau toks pavadinimas taip pat kviečia svarstyti apie laisvę kaip apie egzistencinę būtinybę, ir ką galime su ta laisve daryti.

Arba kaip lengva jos netekti ir prarasti galimybę matyti horizontą. Aišku, dangaus vaizdo niekas negali uždengti. Tačiau aiškios perspektyvos matymo, galimybės stebėti įprastą žmonių gyvenimą – viso to nėra. Ir tai, neabejotinai, veikia psichologiškai.

Susidurdamas su kalinių tikrove vis apmąstydavau, ką reiškia taip gyventi. Tarkime, penkeri metai kalėjime. Penkeri tavo gyvenimo metai uždaroje, apribotoje erdvėje tarp įvairiausio plauko nusikaltėlių – užkietėjusių banditų ar tiesiog paslydusių, padariusių klaidų vargšų. Kaip tai ištverti? Ką daryti su savo gyvenimu tokiomis sąlygomis? Sunku net įsivaizduoti. Todėl ši serija turi ir edukacinį tikslą – galimybę neromantizuojant pamatyti įkalintų žmonių gyvenimą iš aukštai. Štai siena, štai grotos, štai krepšinis, štai betonas – tai visas įkalinto žmogaus gyvenimas lauke. O viduje, pastate kas? Lova, spintelė, koridorius, išvietė, dušas, valgykla, susitikimų kambarys.

Kita vertus, kai kuriose fotografijose atrodo, kad šešėlis yra didesnis už žmogų, ir išties simboliška, kad jis – tamsioji žmogaus dalis – gyvena nelaisvėje, už grotų. Tuo tarpu pats žmogus lieka laisvas, nes niekas negali uždaryti jo minčių, troškimų, svajonių, vilčių. O gal, žvelgiant iš aukštai, mūsų visų laisvė yra pakankamai ribota ir dažnai išsitenka vien namų, darbo ir parduotuvės trajektorijoje? Laisvę gali varžyti toli gražu ne tik kalėjimas.

Ne vienas Lietuvos fotografas kūrė serijas apie kalinius – Algimantas Aleksandravičius, Ramūnas Danisevičius, Gediminas Sadauskas. Šie autoriai fotografavo įprastai – ėjo į kalėjimus, bendravo su nuteistaisiais. Ir tie vaizdai sukrėtė, nes kalinius matėme iš labai arti. Tuo tarpu Jūs fotografavote iš toli, saugiu atstumu, ir taip netekote tiesioginio santykio su žmogumi, galimybės pažinti jo istoriją, pamėginti suprasti jo gyvenimą. O ką atradote?

Kalėjimo tema nėra nauja nei Lietuvos, nei, juolab, užsienio fotografijoje. Tačiau čia dažniausiai ciklai kuriami arba tradiciniu būdu „nuo žemės“, iš vidaus, arba miksuojant tradicinę fotografiją su „dronine“. O man buvo įdomu padaryti vientisą kalėjimų reportažą, nufotografavus vien iš oro. Dronas gali fotografuoti ir kampu, tai yra užfiksuoti ir plokštumą, ir perspektyvą. Tačiau šioje serijoje, siekdamas vientisumo, sąmoningai apsiribojau vien plokštuma, nes taip išlaikiau stilistiką, o nuotraukos viena kitą papildo.

Išties dirbau saugiu atstumu. Su nuteistaisiais nemezgiau santykio, neprašiau, kad man pozuotų. Buvau nešališkas stebėtojas, tiesiog fiksavau tai, kas vyksta. Fotografas Stanislovas Žvirgždas yra pasakęs, kad fotografijos, darytos iš aukštai, žmogui suteikia galimybę „matyti Dievo žvilgsniu“.

Panašiai savo straipsnyje, analizuodamas ciklą „4 m² laisvės“, rašo ir menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis: „Tai, kad Andrių ir kitus naujovėms atvirus fotografus šiandien žavi dronų galimybės, neturėtų stebinti. Matyti pasaulį Dievo, paukščio, sapniško skrydžio akimis visais laikais svajojo kiekvienas. Todėl didysis fotografijos novatorius Nadaras dar 1858 m. vienas pirmųjų pabandė užfiksuoti žemės vaizdą iš oro baliono. Nadaras vienu metu tobulino ir fotografijos techniką, ir skrydžius oro balionu. Jo kūrybinėje aistroje susijungė fotografija, skrydžiai ir žemės vaizdai iš nežmogiškos perspektyvos.“

Tad aš lieku nešališkas stebėtojas, kuriam svarbi ne konkreti asmenybė, jos istorija, nusikaltimai ar gyvenimo planai, bet žmogus kaip simbolis, šešėlis, žmogus, kurio gyvenimas telpa keturiuose kvadratiniuose metruose.