Prieš kelias dienas čia suvažiavo sunkioji technika. Pievoje priešais daugiabutį buvo išrauti sporto įrenginiai. Šviežios duobės dirvoje žioji tarsi ženklai, kad čia, palei upę, dar visai neseniai būta vaikų žaidimų aikštelės ir sūpynių. Šalimais nebeliko alyvų, kuriose kasmet smagiai čirškėdavo žvirbliai. Tylu. Vakar Kauno miesto savivaldybės svetainėje pasirodė žinia, kad šioje vietoje ir toliau planuojama tiesti dviejų eismo juostų gatvę – nepaisant septynerius metus trunkančių vietos žmonių pastangų būti išgirstiems.

Gyvenimas prie upės

Praėjus kelioms dienoms, vėl įsitaisau ant stalo. Prieš akis – ilgas darbas: parašyti šį straipsnį. Įsikūriau prie lango, nes neapleidžia jausmas, kad kur nors kitur būtų per sunku skaityti palei upę gyvenančių žmonių žinutes. Galbūt norisi į kažką atsiremti? Turbūt į vis tekantį vandenį ir vis tą patį Nemuną, kuris niekur nepasitrauks. Nors kas žino. Juk būna, kad žmonės apgręžia net upes.

Atsidarau kompiuterį ir atsiverčiu gyventojų laiškus.

Lina Radzvickaitė, poetė
[20:12]

Gimiau ir augau šitoje pakrantėje, visas mano gyvenimas bėga prie Nemuno. Man tai – atgaiva visais metų laikais. Niekada nenusibosta čia vaikščioti, fotografuoti, sportuoti, susitikti pasivaikščioti, pasideginti. Dabar matau pro langus tekantį Nemuną. Tai – ramybė grįžus iš miesto. Gamtos oazė su natūraliom lauko gėlėm, vaistažolėm ir dideliais, pavėsį teikiančiais medžiais. Gluosniai pakrantėje. Po langais – didžiulis šilkmedis, kuris ypatingas savo laja, vėliausiai susprogstančia ir vėliausiai numetančia lapus po šalnos. Ilgam atmintin įstrigo vaizdas ir garsas – šalnos pakąstų, krentančių geltonų lapų čežėjimas ant gruodo saulėtą rudens rytą.

Aistė Ruzgienė, sužadėtinių programos koordinatorė
[14:26]

Aš užaugau čia, Nemuno pakrantėje. Čia kaip naujakuriai, dar būdami jauni, atsikraustė mano seneliai. Upė buvo ir yra svarbi gyvenimo ir kasdienybės dalis. Čia auginam ir keturis savo vaikus, daug mūsų laisvalaikio vyksta čia – palei upę. Vyras rytais bėgioja ir džiaugiasi, kad trasa eina ne palei gatvę. Aš mėgstu vaikščiot ir stebėt paukščius.

Aras Valiulis, treneris
[11:50]

Mano XIII krantas išsiskyrė tiesia linija, tad močiutė, gavusi leidimą, sklypo kampe atidarė kioskelį einantiems link pliažo. Vaikystė, jaunystė, didžioji gyvenimo dalis ta tiesiąja ėjo į pakrantę. Smėlis, žvirgždas su amonitais, velnio pirštais, gyvom bedantėm geldutėm, kelbukais, aukšlytėm, strepečiukais – švaraus vandens indikatoriais, medinėmis valtimis – kai kurios net nepririštos, neužrakintos. Mūsų šeima turėjo tėčio padarytą baidarę „Svaja“, kėlusią susižavėjimą ir pavydą mano mamai. O kur futbolas basomis: basomis link Nemuno, basomis atgal. Koks kaifas buvo suplūkta gatvele tipenti. Ne važiuodavom, o eidavom, tamsoje net nuogi maudydavomės. Ir buvom laimingi, nes upė buvo visų mūsų turtas, padalintas visiems. Man irgi. Mano „zoną“ žymi du dideli akmenys pakrantėje. Tikiu, kad tikrai juos matėt ir matysit, nes akmenys neišnyksta. Jie ten ir dabar yra – tai panyrantys dėl HES [Kauno hidroelektrinės], tai laikinai užpustomi sniego. Smėlis jų neįveikia. Tiedu akmenys ties XIII krantu man brangūs. Likę kaip simbolis tarp to, ko, deja, nepavyks išvengti. T. y., pokyčių.

Algirdas Valiulis, žemėtvarkininkas
[09:03]

Aš gyvenu Šančiuose dėl turbūt vienintelės priežasties – nes šalia yra Nemunas ir graži jo pakrantė. Į pakrantę kas dieną einu pasivaikščioti po darbų ir pailsėti, atgauti jėgas. Vasarą kas dieną maudomės su šeima, dažnai einu žvejoti ar pasivėžinti dviračiu.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Labai stipriai Nemuno upė įsipina į mano kasdienybę. Aš ją matau pro savo kambario langą. Tai teikia man atsipalaidavimą ir ramybę, džiaugsmą, pojūtį, kad esu susijusi su gamta, kad gamta – šalia manęs. Prie upės einu pasivaikščioti su šunimi ir vaiku, stebiu vandens paukščius, atsipalaiduoju, nurimstu. Aš stebiu upės tėkmę, jos pakilimus ir nusileidimus, kai paleidžiamas hidroelektrinės vanduo, vandens paukščių elgesį. Man labai daug reiškia gyventi šalia upės, išleisti vaiką pažaisti į lauką, žinant, kad čia jis yra saugus, kad Nemuno pakrantė – saugi, be automobilių.

Rolanda Girskienė, neformaliojo švietimo būrelio „Gimtinės pažinimas“ vadovė
[20:51]

Pakrantėje gyvenu. Mano namai yra ant Nemuno kranto. Pakrantę matau kiekvieną dieną. Ja kasdien vedžioju šunį, kasdien matau pro langą. Džiaugiuosi plaukiančiais paukščiais, medžiais buvusiais. Deja, dabar labai liūdna, kad juos iškirto. Nuolat važinėju dviračiu, taip pat ir Nemuno pakrante. Tai yra mano kasdienybė. Tai svarbu ir susisiekimo požiūriu – dviračių takas leidžia nuvažiuot į Panemunę, į miesto centrą. Pakrantė man labai svarbi ir darbo prasme. Dirbu būrelio vadove, ir su mokiniais tikrai labai dažnai mes pakrantėje turim užsiėmimų – stebime gamtą. Tai yra ir edukacinė priemonė vaikams.

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

[Gyvenimas pakrantėje man yra] rytiniai ir vakariniai pasivaikščiojimai. Paukščių stebėjimas. Bendravimas su pažįstamais. Lėtas buvimas gamtoje. Tai yra tiesiog mano gimtosios erdvės suvokimo ribose. Neatsiejamai.

Skaudu, tačiau pamažu, skaitant bendražmogiškas gyventojų žinutes, tarsi tekantis vanduo užplūsta ramybė ir suvokimas:

Nė vienas iš šių žmonių nėra vienas.

Pakrantė ir skausmas, išgyvenamas dėl jos vertingųjų savybių naikinimo, yra dideli – gal net per dideli kiekvienam iš mūsų, tokiam mažam. Tačiau ir upė, ir skausmas – bendri. O kartu mes – ne tokie ir maži.

Ar palei upę reikia gatvės?

Šįryt už lango nusidriekė laikina metalinė tvora – tarsi būsimos gatvės juodraštis. „Praėjimo nėra“, – skelbia užrašas ant virbų, už kurių teka upė.

Kai prieš septynerius metus Žemųjų Šančių gyventojai išgirdo apie projektą tiesti gatvę, kuri juos atskirtų nuo upės, jie nustebo.

Greta Šuminė, valstybės tarnautoja
[16:48]

Pirmą kartą sužinojus apie savivaldybės planus tiesti gatvę Nemuno krantinėje ir pasigilinus į projektą buvo labai pikta ir nesuvokiama, kaip toks planas galėjo atsirasti. Tuo metu buvau, galima sakyti, Šančių naujakurė ir džiaugiausi pakrantės teikiama galimybe maloniai pasivaikščioti. Nustebino, kad projektas parengtas taip „bukai“, visiškai neatsižvelgiant į pakrantės situaciją ir nežiūrint į kokybę.

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

Iš pradžių netikėjau, kad taip gali būti. Kažkokia nesąmonė, kažkoks nesusipratimas. Stojomės, ėjom į „Nemuno kelią“, o toliau sekė visi kiti veiksmai: ir teisiniai žingsniai, ir protesto veiksmai, ir eisenos, ir demonstracijos, ir visokios meninės akcijos – siekiant atkreipti žmonių dėmesį ir juos suaktyvinti. Ir tas veikimas leido tikėtis, kad tas projektas bus pakeistas, kad gatvė neatsiras, kad vis dėlto savivaldybėj atsiras sveikai mąstančių žmonių.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Kai pirmą kartą apie tai išgirdau, mane tai labai papiktino. Prisimenu, kad niekaip negalėjau nusiraminti, todėl įstojau į Žemųjų Šančių bendruomenę, kad taip padėčiau apsaugoti Nemuno pakrantės gamtą nuo buldozerių niokojimo.

Algirdas Valiulis, žemėtvarkininkas
[09:03]

Projektas man yra visiškai nesuprantamas, nes nėra atsakyta, kam tos gatvės reikia.

Paklausiau ir savo tėčio, architekto Lino Tuleikio, kuris kasmetiniuose architektų suvažiavimuose Briuselyje neretai atstovauja Lietuvos architektų rūmų balsui ir jaučia šiandienos Europos architektūros pulsą, ar norėtų parašyti apie Kauno miesto savivaldybės užsakytą gatvės projektą.

Linas Tuleikis, architektas
[20:10]

Pagrindinis šio projekto trūkumas tas, kad transporto gatvė įrengiama beveik paskutinėje miesto vietoje, kur iki šiol nėra gatvės palei upę. Sovietmečiu beveik visos miesto pakrantės buvo įgatvintos, ir tik Šančiuose bei Vičiūnuose „pamiršo“ išasfaltuoti pakrantę. Nemunas yra užteršta upė. Nemuno baseinas – pats svarbiausias Lietuvos hidrosferos sveikumui, o transportas šalia upės palieka didžiulę taršą. Transportinė gatvė šiai vietai, kuri viso miesto atžvilgiu jau įsitvirtino kaip rekreacinė erdvė, kokybės neprideda – priešingai, ją naikina. Tai gerai suprato ankstesnės kadencijos savivaldybė, kai miesto tarybą subalansuotai sudarė visos politinės jėgos, o ne taip, kaip dabar – vieno žmogaus politinis judėjimas. 2012 m. tuometė miesto taryba visai šiai upės pakrantės teritorijai buvo suteikusi skvero statusą.

Rekreacinės erdvės poreikį įvardija ir kiti pakrantės lankytojai.

Ieva Voroneckytė, dailininkė
[10:41]

Manau, kad sutvarkyta ir žaliuojanti Nemuno pakrantė, pritaikyta tik lėtam ir minimaliam eismui, yra gyvybiškai svarbi pėstiesiems ir dviratininkams – šio ir aplinkinių rajonų gyventojams, kurie atvyksta čia pailsėti. Dažnai ateinu prie upės jaukiai besišnekučiuojant prasieiti su draugais. Ateinu paskaityti ar rašyti. Taip pat, kai mintyse ar jausmuose užverda sumaištis, lėtas ir tylus pasivaikščiojimas pušynu, pakrante, vandens tėkmė, grynas oras, gilus kvėpavimas, susitelkimas į gamtos grožį ir pajautimas, kad esu to dalis, labai padeda atsipalaiduoti ir šviežiu žvilgsniu pažvelgti į sunkias situacijas. Jeigu čia atsirastų intensyvus kelias, dviratininkai ir pėstieji vietoj gryno oro uostytų išmetamąsias dujas, girdėtų variklių gausmą. Nebebūtų gamtos garsų, tylos ir atsipalaidavimo. O tai būtų didelis praradimas, ne visada pamatuojamas materialiai, bet aiškiai jaučiamas žmonių vidine būsena ir širdimis.

Paulina Kleizaitė, pakrantės viešnia, kaunietė
[21:00]

Žemųjų Šančių krantinę atradau praeitą vasarą, kai gyvenau už tilto Panemunėje. Juokais su draugais šančiškiais vieni kitus vadindavom kaimynėliais – kas čia, juk tik tiltą pereiti! Mano lankomiausia krantinės vieta buvo vos paėjus už paplūdimio, centro pusėn. Arba atžingsniavus nuo Juozapavičiaus prospekto ir praėjus palei pakrantę išsidėsčiusį, kurortą primenantį pušynėlį. Atsimenu, kaip nustebau, pirmąkart pamačiusi prie pat upės augančius brandžių medžių pavėsius ir nendrėmis apaugusius krantus, tarp kurių pievutingose proskynose čia pat galėdavau šmurkštelti vandenin. Ir net nereikėdavo įsivaizduoti, jog esu gamtoje, nes toks ir būdavo jausmas – nuostaba, pasigėrėjimas ir dėkingumas, kad čia pat, grįždama iš darbų miesto centre, galiu atsigauti nuo karščio, triukšmo, eismo ir skubėjimo. Čia pat krykštaudavo besimaudantys vaikai, dviračiais pamojuodavo praeiviai, visi tilpome – ir ieškantys vienumos, ir klegesio. Ateidavau čia ir tada, kai nebūdavo noro maudytis – tik meditatyviai stebėti upės tėkmę. Būdama krantinėje jaučiu, kad galiu iš tiesų pabūti prie upės – ją matyti, girdėti, pajusti, skirtingai nei pakrantėje prie Smetonos alėjos, kur nuolat ūžia automobiliai. Nuoširdžiai tikiuos, kad Žemųjų Šančių krantinėje išsaugosime kuo daugiau gamtiškumo ir natūralaus landšafto, o naujieji takai pirmenybę teiks pėstiesiems ir dviratininkams.

Pažvelgiu į diržingas statybinių sunkvežimių vėžes žvyro keliuke už tvoros. „Kur teks eiti gamtos mylėtojams, poetėms ir vaikams, jei mieste nebeliks tyliai šlamančių krantų?“ – aplanko mintis.

Pakrantės skveras be medžių?

Straipsnį rašau kasdien, tačiau tekstas auga lėtai – lyg pasėtas. Žolė pakrantėje irgi auga. Vėjo purtomas, už lango žaismingai šiaušiasi klevų būrys. Tačiau nežinia, ar jie augs ilgiau nei žolė.

Žemųjų Šančių pusiasalis – tai „Kuršių nerija Kauno širdyje“, – kompiuteryje pasirodo menininko Dariaus Petrulio žinutė. Vietos gamtą rajono gyventojai brangina kaip turtą, kurį gatvė atimtų ir iš dabarties, ir iš ateities kartų.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Manau, kad tai visiškas absurdas – tas pats, kas iškirsti girią ir joje pristatyti namų. Kaunui ši gatvė – išvis beprasmė, o žala gamtai – milžiniška. Pažeidus šią gamtos oazę, nukentėtų pakrantės aplinka, kurioje gyvena daug mažų paukštelių – skirtingai nei [tankiai urbanizuotame] mieste, kur jų dėl kertamų medžių ir krūmų vis mažėja. Manau, tai neigiamai paveiktų ir vandens paukščius: jie baidytųsi automobilių ir būtų priversti ieškoti sau gyvenimo kitur. Blogėtų oro kokybė tiek Kaune, tiek pasaulyje – juk visur po truputį palikus gamtos oazytes, pasaulyje deguonies lygis gerėtų. Turėtume būti atsakingesni ir galvoti, kokią žemę paliksime savo vaikams ir anūkams.

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

Tai projektas, nutolęs nuo šiandienos realijų. Kaunas – „žaliasis miestas“, besilaikantis žaliojo kurso? Kur tas kursas matomas Žemųjų Šančių Nemuno pakrantėje? Tokio grožio natūrali gamta, o architektūrinio konkurso net nebuvo ketinama skelbti.

Lina Radzvickaitė, poetė
[20:12]

Tai nėra geras projektas, nes keli šimtai medžių bus iškirsti. Nors teigiama, kad tik keliasdešimt iš jų vertingi, bet mums – visi vertingi. Nes kiekvienas medis yra kažkieno namai – paukščio, vabalo, šikšnosparnio. Prieš kelis metus iškirtus krūmokšnius lakštingaloms nebeliko namų... Juk nuostabu, kai mieste girdi lakštingalas.

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

Bet kam tuos didelius medžius šitaip išpjauti? Kodėl neprisitaikyti prie jų? Jei būtų galima pasvajoti, svajočiau apie tokią pakrantę, kuri pirmiausia tarnautų žmogui – vaikštančiam, važiuojančiam dviračiu, riedučiais, paspirtuku ar judančiam vežimėliu, kad pakrantė būtų lengvai pasiekiama. Įvairių poreikių žmonės automobilius turėtų galėti palikti privažiavę aikštelėse. Bet tam nereikia ištisinės jungiančios gatvės. Dabar panašu, kad ši gatvė yra reikalinga būsimų didelių projektų gyventojams ir privačių kvartalų vystytojams, nors yra tiesiama už miestiečių pinigus.

Vilma Ragauskienė, dula, rinkodaros specialistė
[20:43]

Lengva sunaikinti tai, kas sena, ir apsistatyti modernumu. Bet kaip tobulinti erdvę išsaugant tai, kas turima, ir, jei reikia, investuojant daugiau? Savivaldybės atstovai interviu žiniasklaidoje sako, kad naikins menkos vertės medžius, visokias ten slyvas. O mums ta sena slyva yra kvapniai žydintis medis, kuris džiugina, kelia pasigėrėjimą ir susižavėjimą, psichiką ramina, o rudenį vaisius duoda. Važiuoji dviračiu su vaiku, sustoji, nusiskini, paragauji. Juk dabartiniam vaikui tos tikros gamtos taip reikia… Tai ir savotiška edukacija. Pakrantėje auganti slyva, kaip ir obelis, visų. Kur taip aptiksi – tokį gėrį mieste? Labai viliuosi, jog pasiliks ten pakrantėje augantys įvairūs ir įvairiaspalviai augalai, kurie kas sezoną patys, be pagalbos ir trąšų, vis kitokie pasirodo.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Kai be jokio pranešimo ankstų pirmadienio rytą atvažiavo darbininkai ir išardė vaikų bei sporto aikštelę, o kitą dieną ėmė kirsti medžius, pasijutau taip, tarsi prasidėjo karas ir miršta kažkas man itin brangaus... Taip ir yra. Tie iškirsti medžiai, ta vietomis ištuštėjusi pakrantė yra nyki. Tris dienas aš ir mano vaikas jautėme labai stiprų nerimą, vaikas ėmė nerviškai kosčioti. Praėjus šioms kelioms dienoms ir darbininkams kol kas sustojus kirsti medžius, atsirado pojūtis vienatvės, nelaimingumo, koks buvo prasidėjus COVID-19 karantinui, kai visi gyvenome izoliuotai.

Lina Radzvickaitė, poetė
[20:12]

Blogai jaučiuos. Mano namas atsidurs tarp dviejų gatvių, bus daugiau triukšmo, taršos – ir vizualinės, ir nuo automobilių išmetamų medžiagų, tepalų. Upės ir jos pakrančių ekosistema bus suardyta. Juk jie nedarė poveikio aplinkai vertinimo. Didės šilumos koeficientas, smogas... Dabar jau nebežinau, ar norėsiu čia likti, nes nebus ramybės… Sunku svajoti…

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

Jaučiuosi nebe savo gimtuosiuose Šančiuose – tarsi šis rajonas nebėra mano tapatybės dalis. Kartais aplanko mintis, kad nebenoriu net eiti į pakrantę, nebenoriu gyventi Šančiuose, nors esu trečios kartos šančiškė.

Akį badančios, taką nusėjusios žievių skeveldros, pasitinkančios šiomis dienomis, – tarsi pabirę dokumentai ir liudijimai, kad čia būta medžių. Nebečirškiančių. Nebesužydėsiančių.

„Įdomu, ar man čia ko nors trūktų, jei nebūčiau patyrusi, kokia kvepianti ir gaivi ši pakrantė gali būti“, – pagalvoju. Gal svečiai, atriedėsiantys naujai nutiesta gatve į skverą, nė nepastebės, kad čia nėra skvero?

Aistė Ruzgienė, sužadėtinių programos koordinatorė
[14:26]

Vieniems metams buvom išsikraustę iš Šančių, bet greit supratom, kaip stipriai mums trūksta upės ir tobulo susisiekimo su miestu gyvenant būtent čia. Mums užtenka vieno automobilio. Vis daugiau ūgtelėjusių šeimos narių, kai tik gali, naudojasi viešuoju transportu arba tiesiog kojomis. Man atrodo, kad šia kryptim ir turėtume tobulėti – rinktis dviračius, viešąjį transportą, daugiau pėsčioti, neprisidėti prie spūsčių. Vis svajoju ir tikiuosi, kad ir miesto plėtra vyktų panašiu principu – gerinant aplinką tvariais, žaliąja kryptimi vedančiais sprendimais, didinant galimybes gyvent sveikiau, o ne taršiau.

Tik kažin, ar mieste yra vietos žmonėms, ieškantiems vietos darniai dabarčiai ir ateičiai?

Ar miestas kalbasi su upe?

Pro langą stebiu bėgiką, pasirinkusį bėgti arčiau vandens – kitapus tvoros, o ne laikinu taku iš asfalto grumstų. Atrodo, sunku atsispirti upės traukai. Į upę subėga ir daugybė rajono gatvelių.

Kęstutis Zaleckis, profesorius, vadovavęs bendruomenės projekto „Genius Loci“ tyrimų grupei
[16:34]

Kaip parodė projekto metu atlikti tyrimai, Šančiams būdinga išskirtinė skirtingų teritorijos užstatymo morfotipų ir viena kitą papildančių funkcijų mozaika bei socialiai aktyvios Nemuno pakrantės erdvės. Į upės pakrantę atsiverianti gatvių tinklo vėduoklė yra unikali Lietuvos kontekste ir labai svarbi formuojant jaukų, aktyvų, daug alternatyvių prieigų prie pakrantės sukuriantį, demokratišką gatvių tinklą. Numatoma nauja gatvė, mano akimis, situaciją keistų iš esmės: ji taptų ne jungiančiu, o labiau skiriančiu elementu tarp gamtos ir užstatymo, būtų pakeista tinklo urbanistinė logika.

2020–2023 m. bendruomenės vykdyto projekto „Genius Loci“ metu buvo surinkta daugiau nei 1000 gyventojų įrašų apie rajono praeitį ir dabartį, pildant „Atminties“, „Dabarties“ ir „Gamtos“ žemėlapius. Remiantis šiais duomenimis buvo rengiama Šančių urbanistinė ateities vizija. Šio Vitos Gelūnienės koordinuoto mokslinio projekto, parengto bendradarbiaujant su Kauno technologijos universitetu, Bodø miesto savivaldybe ir Oslo nevyriausybine organizacija „Vellenes Fellesorganisajon“, rezultatai išryškino gamtos svarbą Šančių žmonių gyvenime.

Linas Tuleikis, architektas
[20:10]

Žemųjų Šančių urbanistinis audinys yra unikalus. Sunumeruotos Krantų gatvelės unikaliai galais atsiremia į upę. Ne fizine prasme atsiremia, o emocine – visos gatvelės veda į pakrantę ir atsiremia į pakrantės gamtą, tarsi pabrėždamos, kad šiam kvartalui būdingas harmoningas gyvenimas su gamta. Šiose chaotiškai susiformavusiose gatvelėse atsispindi senoji, dar ikikrikščioniška kultūrinė dvasia, kai žmogus darniai sugyveno su gamta. Tai unikali urbanistinė struktūra visos Lietuvos mastu. Ji turėtų būti paskelbta saugoma. Ji turėtų būti ginama valstybės, kad neprarastume šio kultūrinio erdvės formavimo fenomeno.

Daugelis pažangių Europos ir pasaulio miestų supranta transporto daromą žalą upėms, todėl esamos transporto gatvės verčiamos pėsčiųjų erdvėmis. Tai vyksta daugelyje Europos miestų, ypač plačiai – Paryžiuje. Todėl transporto gatvės tiesimas šiais laikais atrodo barbariškas: naikinamas unikalus urbanistinis kodas, veikiama prieš gamtą, daroma didžiulė žala Nemuno ekosistemai ir griaunama bendruomenė.

Aistė Ruzgienė, sužadėtinių programos koordinatorė
[14:26]

Kalbuosi su pussesere, kuri gyvena Madride. Ji pasakoja, kad jos rajone vyksta didelės permainos. Intensyvi kelių eismo juostų gatvė rekonstrukcijos metu perkeliama po žeme – po pertvarkos eismas vyks tuneliu, o virš jo bus atverta žalia erdvė pėstiesiems. Taip bus sujungtos zonos, kurias skyrė gatvė. Panašiai erdvės pėstiesiems atveriamos ir kituose miestuose. Šiame kontekste dar absurdiškiau atrodo planas tiesti gatvę Nemuno pakrantėje. Man visiškai nesuprantama, kodėl tai, kas kitose šalyse pertvarkoma kaip nepasiteisinę sprendimai, čia siūloma kaip infrastruktūros gerinimas.

Jekaterina Lavrinec, miesto tyrėja, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto docentė partnerė
[12:33]

Žemųjų Šančių pakrantės atvejis turėtų būti svarstomas nacionaliniu mastu, nes jis atskleidžia kelias sistemines problemas.

Pirma, Lietuvos upių pakrantės vis dar pernelyg lengvai traktuojamos kaip urbanizacijos rezervas. Mūsų upėms nustatytos nepakankamos apsaugos zonos. Todėl ir Kaune, ir Vilniuje, ir kituose miestuose gamtinis karkasas, kurio paskirtis – kompensuoti neigiamas urbanizacijos pasekmes ir palaikyti biologinę įvairovę, lengvai ardomas užstatant pakrantes naujais kvartalais ir aukojant jas susisiekimo infrastruktūrai.

Antra, sistemingas bendruomenių teisės dalyvauti formuojant savo aplinkos kūrimo principus nepaisymas virsta reguliariai iškylančiomis įtampomis ir Kaune, ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Tų įtampų ašis – pamatiniai miesto plėtros principai ir tikslai. Pakrančių klausimas nėra vien infrastruktūros sprendimas: tai klausimas apie teisę gyventi kokybiškoje aplinkoje ir apie tai, kaip Lietuvos miestuose laikomasi demokratijos principų.

Orhuso konvencija pabrėžia „kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje“, o Europos kraštovaizdžio konvencija aiškiai nurodo, kad visuomenė turi dalyvauti priimant sprendimus dėl kraštovaizdžio. Todėl pakrančių urbanizavimas, ignoruojant gyventojus, prieštarauja ne tik vietos interesams, bet ir tarptautiniams įsipareigojimams.

Lietuva, kaip Jungtinių Tautų narė, yra įsipareigojusi iki 2030 m. įgyvendinti 17 darnaus vystymosi tikslų. Vienas jų – 11-asis tikslas „Tvarūs miestai ir bendruomenės“, kuriuo siekiama miestus ir gyvenvietes padaryti saugius, įtraukius, atsparius ir tvarius. Šio tikslo 7 uždavinys aiškiai įtvirtina: „Iki 2030 metų užtikrinti visuotinę prieigą prie saugių, įtraukių ir prieinamų žaliųjų ir viešųjų erdvių, ypač moterims ir vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir asmenims su negalia.“

Upių pakrantės ekologiniu, rekreaciniu ir visuomenės sveikatos požiūriu yra vienos svarbiausių miesto erdvių, todėl jų fragmentavimas ir atribojimas nuo gyvenviečių – kaip Šančių atveju – kertasi su pačia šio tikslo logika: silpnina ryšį su aplinka ir mažina bendruomenių atsparumą. Jeigu mūsų miestuose pakrantės matomos tik kaip plėtros rezervas, o bendruomenės išstumiamos iš planavimo proceso, jos netenka gyvybiškai svarbaus resurso. Esame pasiekę tašką, kai reikia atsimerkti ir pagaliau pripažinti, kad teritorijų planavimo srityje demokratiniams procesams palaikyti skirtų principų kai kuriose Lietuvos savivaldybėse nėra paisoma, ir tai lemia, kad miestai sparčiai išeikvoja visuomenės atsparumui reikalingus resursus.

Mano vertinimu, Žemųjų Šančių bendruomenė buvo organizavusi nuoseklų ir ypatingai kruopščiai parengtą dalyvaujamojo planavimo procesą: bendradarbiaudama su Kauno technologijos universiteto mokslininkais rinko ir sistemino informaciją apie savo rajoną, parengė žemėlapius ir išgrynino urbanistinę viziją, kurioje aiškiai įvardytos vietovės vertės. Tarp jų – neurbanizuota, natūrali pakrantė. Tai svarbus atspirties taškas rengiant plėtros projektus.

Šančių bendruomenė labai daug padarė, kad taptų visaverte planavimo proceso dalyve. Tai tikrai išskirtinis atvejis Lietuvoje, tačiau bendruomenė vis tiek buvo išstumta iš planavimo proceso.

Linas Tuleikis, architektas
[20:10]

Žemųjų Šančių pakrantė turėtų būti saugoma ir puoselėjama nenaikinant jos vertingųjų savybių, o jas išryškinant. Dabar veikiama priešingai. Turėtų rūpėti tiek Kauno, tiek visos Lietuvos hidrosferos sveikumas, todėl upė neturėtų būti teršiama. Visa upės gyvūnija ir augalija turėtų būti saugoma, o miestas vystomas šiuolaikiškai – tai reiškia, darniai su gamta, o ne sovietiškai – užkariaujant gamtą. Taip pat turėtų būti saugoma bendruomenė, kuri už savo veiklą yra pelniusi ir nacionalinį pripažinimą – Aplinkos ministerijos prizą už geriausią 2019 m. urbanistikos kūrinį, – ir europinį įvertinimą – prestižinį „New European Bauhaus“ apdovanojimą 2022 metais. Reikėtų puoselėti jos brandą.

Pažvelgiu į upę, kurioje jau kurį laiką nebematyti gulbių. Gaila. Profesionalus, šiuolaikiškas ir darnus „Genius Loci“ užmojis, pelnęs tarptautinį pripažinimą, gavo daugiau nei 1,4 mln. eurų „Aktyvių piliečių fondo“ paramą ir savivaldybei nieko nekainavo, tačiau jo rezultatai Kaune nebuvo nei deramai įvertinti, nei panaudoti.

Ar miesto savivaldybė turi bendrą upę su miestiečiais?

Straipsnį rašau jau savaitę – laiškų vis daugėja. Pakalbinti žmonės atsako į klausimus nematydami, ką parašė kiti. Tačiau mintys ir emocijos, srūvančios iš skirtingų tekstų, suteka į viena, tarsi upės į Nemuną.

Greta tuštumos ten, kur ką tik augo medžiai, jaučiama ir kita tuštuma – ten, kur piliečiai jau septynerius metus laukia dialogo su jiems atstovauti turinčia miesto valdžia.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Iš savivaldybės sunku gauti informaciją apie projektą. Savivaldybė yra kurčia bendruomenėms ir jų nuomonėms.

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

Savivaldybė per visą šį laiką nerado nei noro, nei būdų, nei galimybių surengti diskusijas ar bent atvirą pokalbį su čia gyvenančiais žmonėmis. Savivaldybė neatliepia gyventojų poreikių.

Greta Šuminė, valstybės tarnautoja
[16:48]

Pirmosiomis dienomis surengti protestai ir peticiją pasirašiusių žmonių skaičius – apie šešis tūkstančius – maloniai nustebino, nes, nors savivaldybė niekada nepasižymėjo įsiklausymu į gyventojų nuomonę, vis dėlto atrodė, kad tokio žmonių skaičiaus ir tokio garsumo problemos ignoruoti nepavyks. Metams bėgant ir kaskart savivaldybei tėškiant po atnaujintą projekto variantą, supratau, kad klydau. Džiaugiausi, kad gyvenu rajone, kurio bendruomenė geba susiburti reikiamu momentu, tačiau teko dar kartą stipriai nusivilti savivaldybės administracija. Nustebino ir tai, kad protestas sulaukė tiek žiniasklaidos dėmesio, tiek garsių žmonių palaikymo, pavyzdžiui, Rūtos Meilutytės, tiek ministerijų dėmesio, pavyzdžiui, [tuometinės finansų ministrės] Gintarės Skaistės, tačiau niekam nepavyko tinkamai suvaldyti šio proceso. Šiuo metu likęs tiesiog didelis nusivylimas.

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

Manau, kad tai turėjo būti kitoks, kokybiškesnis pakrantės tvarkymo projektas. Savivaldybės veiksmai nuo 2019 m. balandžio tikrai nedžiugina, nors buvo kalbų, kad projektas jau sustabdytas ir kad bus atsižvelgta į bendruomenės nuomonę. Deja, pasirodo vis naujas variantas. Ir kiekvienąkart už jį mokami miesto pinigai rengiant naujus projektinius pasiūlymus. Tai, kaip švaistomi miesto pinigai, žmonėms, deja, nėra paaiškinama. Kai kurie kauniečiai galbūt įsivaizduoja, kad čia jiems labai reikia tokios gatvės, bet nesupranta, kad jų pinigai yra taškomi tos pačios miesto savivaldybės, užuot priėmus kūrybiškesnius, šiuolaikiškesnius ir aplinkai draugiškus sprendimus.

Galbūt savivaldybė neina į dialogą su miestiečiais dėl Nemuno, nes jų Nemunas – ne tas pats?

Ką reiškia turėti bendrą upę?

Kitapus upės stūksanti kalva primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Legendomis apipintas Napoleono kalnas už lango, rodos, kviečia kartu įsibristi į istorijos tėkmę.

Saulius Dambrauskas, advokatas, Viešojo intereso gynimo fondo vadovas
[21:49]

Mes juk atsiradome ne vakar. Daugelis mūsų tarsi nešame į ateitį savo tėvų ar net senelių praeitį ir atmintį. Todėl tokia svarbi ta Šančių bendruomenės visiems priminta vadinamoji genius loci – vietos dvasia. Kai kažkas, patekęs į valdžią, staiga pasigyrė, kad po kelerių metų „nepažinsime Kauno“, mane tai labai išgąsdino. Tikrai nenoriu savo Kauno iškeisti į jokį kitą miestą ar jo nebepažinti. Vadinasi, įsiklausyti į bendruomenės žmonių poreikius ir vizijas reiškia visų pirma išsaugoti tai, ką turime vertingo. Nesvarbu, ar tai būtų medis, po kuriuo mūsų tėvai susitikinėjo ir įsimylėjo, laiptai į kažkieno dangų, vietos gyventojų pamėgti suoliukai ar tas pats takas, vedantis vis tuo pačiu maršrutu į darbą. Juk niekas nedraudžia prieš pradedant bet ką planuoti giliau pasidomėti žmonių poreikiais ir vizijomis. Juk visa ko sutveriamo naujo vartotojais turės būti tie patys toje vietoje gyvenantys žmonės. Tad nesuprantu, kodėl nereikėtų į juos įsiklausyti. Rezultatas, neabejoju, būtų tik artimesnis ir savesnis, o praeitis nebūtų prarasta.

Linas Tuleikis, architektas
[20:10]

Svarbu, kad savivaldybė įsiklausytų į bendruomenės žmonių poreikius ir vizijas, ir kad į tai reaguotų ne tik miesto, bet ir šalies valdžia. Tai ir yra savivaldos esmė – rūpintis miestu atsižvelgiant į bendruomenės valią, nes patys gyventojai geriausiai supranta, ko reikia jų gyvenamajai aplinkai. Jos esmė – sudaryti žmonėms patogias gyvenimo ir poilsio sąlygas.

Kauno savivaldybė mėgsta spekuliuoti, kad pakrantė nepriklauso vietos žmonėms – esą ji priklauso visiems miesto gyventojams. O kodėl ne visiems šalies žmonėms, o tik miesto? Todėl, kad tai teigdama savivaldybė jaučiasi miesto savininke ir bando parodyti, kad tik ji viena gali spręsti už miestą. Tai yra sovietinis mąstymas – kad viskas priklauso liaudžiai. Ne, viskas priklauso tik tiems, kurie tuo rūpinasi.

Savivaldybė privalo veikti tų žmonių labui, o ne prieš juos.

Stebiu, kaip už lango ryškiomis uniformomis vilkintys žmonės juda link Kranto 11-osios gatvės. Vakar per žinias netikėtai buvo paskelbta, kad savivaldybė vis dėlto neketina apsiriboti planuojama tranzitine gatve ties 11-uoju Krantu ir ją pratęs per pušyną. Šį miškelį, primenantį kurortą, vietos žmonės sodino savo rankomis ir daug metų rūpestingai prižiūrėjo. Tiek projektuotojai, tiek savivaldybė buvo pažadėję, kad gatvės pušyne nebus, tačiau gatvę miškelyje užregistravo jau prieš gerą pusmetį – nieko apie tai nepranešę bendruomenei.

Ką rodo atspindžiai upėje?

Straipsnį rašau jau kelias savaites. Vietos gyventojai, atsiliepę į kvietimą pasidalinti išgyvenimais, siunčia laiškus tarsi atspindžius to, ką mato. Aš – viena jų. Šis tekstas yra ir mano laiškas.

Tačiau mūsų balsai Kauno mieste ir Lietuvoje gana tylūs, o tikrovės patirtys, regis, jau septynerius metus smenga į asfaltą. Šis straipsnis – viena iš daugelio bendruomenės pastangų priglausti mikrofoną prie šlamančios pakrantės. Ir visgi nesu tikra, ar pavyks.

Pastarąjį mėnesį bendruomenės nariai surengė keturias naujas akcijas: „Juodojo kaspino akciją“, žvakių deginimą ant kelmų, „Šančių krantas – žalias“ ir „Bendruomenė laukia dialogo“. Nuo tada, kai 2019 m. kovo 5 d. pasirodė gatvės projektas, dalyvavome visuose jo pristatymuose ir kartu su buvusios bendruomenės pirmininkės Vitos Gelūnienės suburta urbanistikos, architektūros ir teisės ekspertų komanda nuosekliai teikėme kontrargumentus prieš gatvę ir siūlymus pakrantę vystyti kaip rekreacinę zoną. Sukūrėme peticiją, kurią gyvai pasirašė beveik 6 tūkst. žmonių. Suorganizavome daugiau kaip 700 rankomis susikibusių žmonių grandinę – „Nemuno kelią“. Per Pilietinio pasipriešinimo dieną inicijavome Darnios miesto plėtros deklaraciją, kurią pasirašė aštuoniolikos Kauno miesto bendruomenių atstovai. Kartu su tarptautine pasipriešinimo ritmų grupe „Rhythms of Resistance“ surengėme eitynes už demokratiją „Nemuno kelias“. Pakrantę padengėme gatvės pločio juoda plėvele, siekdami parodyti realias projekto apimtis. Per akciją „Didžiojo penktadienio rauda“ savivaldybės aikštėje nupiešėme 160 kryžių vietoj planuojamų kirsti pakrantės medžių su žinute: „Kai turi ferarį, matai tik asfaltą.“ Surengėme kirtimui pasmerktų medžių balinimo akciją ir daugiau socialinių bei meninių akcijų.

Tačiau, regis, nepaisant ilgamečių pastangų, mūsų balsų gausa skęsta savivaldybės transliuojamo naratyvo triukšme – tarsi lapų šlamesys pakrantėje prie tranzitinės gatvės.

Savo žinutėje advokatas Saulius Dambrauskas pažymi: „Nesuprantu, kodėl Žemųjų Šančių Nemuno pakrantė turėjo tapti kažkokiu miesto valdžios galios įrodinėjimo fenomenu.“

Viena ryškiausių galios formų dabartinės Kauno miesto savivaldybės administracijos rankose – finansai. Dalis jų surenkama iš miestiečių mokamų mokesčių, o jais finansuojami viešieji ryšiai, kuriais piešiamas tam tikras tikrovės vaizdinys... tiems patiems miestiečiams?

Visi gatvės projekto trūkumai buvo nutylimi, dėmesį nukreipiant kitur. Nors Kauno miesto bendrojo plano aiškinamojo rašto 53 ir 54 punktai įpareigoja miestiečių atstovus valdžioje imtis teritorijos planavimo ir užstatymo rajone tik po to, kai bus parengtas savito Žemųjų Šančių rajono idėjinis planas, savivaldybė pirmąjį gatvės projektą už miesto lėšas užsakė neparengusi šio rajono vizijos (ir nėra jos parengusi iki šiol), be ekspertinių tyrimų ir be architekto. Nepaisant šių spragų, gatvės projektas miestiečiams buvo pristatomas kaip modernus ir šiuolaikiškas miesto vystymo sprendinys.

Naujos 3,5 kilometrų gatvės projektas buvo pavadintas rekonstrukcija, nors iš esmės siūlė esamą 400 metrų žvyro keliuką paversti beveik devynis kartus ilgesne dviejų juostų gatve palei krantą – nuo tilto iki tilto. Tokių pokyčių poreikis projekte buvo funkciškai nepagrįstas, tačiau tai, regis, netrukdė savivaldybės naratyvui tekėti sava vaga.

Nepaisant to, kad dėl skėtinio gatvių tinklo Žemuosiuose Šančiuose iki pakrantės atiteka daugybė Kranto gatvelių, o ties Kranto 14-ąja gatve, priešais paplūdimį, yra įrengta parkavimo aikštelė, projektas buvo pristatomas kaip vienintelė galimybė prie upės atvykti gyventojams iš toliau. Gatvės koncepcija pateikta kaip jungties simbolis, o tolimų pakrantės taškų sujungimą tranzitine juosta viešųjų ryšių mikrofonai viešino kaip šiuolaikišką sprendimą.

Formuojant įspūdį, kad vietos gyventojai nenori dalintis pakrante su miestiečiais, 2019 m. birželį Kauno miesto savivaldybės administracijos vardu buvo išplatintas pranešimas, jog pakrantės gyventojai „galimai neteisėtai naudojasi valstybės žeme“. Kauno mero Visvaldo Matijošaičio kalboje nuskambėjo užuomina, kad vietos žmonės yra užsigrobę pakrantę ir neleidžia ja naudotis kitiems. Tuometis administracijos direktorius Vilius Šiliauskas, vėliau nuteistas korupcijos byloje, kalbėjo apie „Žemuosiuose Šančiuose užgrobtas žemes“, o socialiniame tinkle „Facebook“ naujos paskyros su netikrais duomenimis ėmė platinti atitinkamą žinutę.

Nacionalinei žemės tarnybai pradėjus tyrimą, ar šie teiginiai atitinka tikrovę, 2019 m. lapkritį pasirodė tarnybos išvada, kad jokių žemės naudojimo tvarkos pažeidimų Žemųjų Šančių pakrantėje nenustatyta. Tačiau savivaldybės atstovai šios žinios neviešino.

Savivaldybė taip pat neviešino ir to, kad siūloma gatvė sujungtų du nekilnojamojo turto objektus, priklausančius savivaldybės vadovo, mero Visvaldo Matijošaičio aplinkos žmonėms. Anot LRT Tyrimų skyriaus, Kauno miesto savivaldybės sprendimais dalies sklypų paskirtis buvo keičiama nesilaikant teisės aktuose numatytų atstumų iki sklypo ribos. Verta pažymėti, kad D kategorijos gatvė pakrantėje leistų išspręsti parkavimo vietų klausimą šalia šių statomų daugiabučių, kurių sklypai yra per maži pakankamam privalomų automobilių stovėjimo vietų skaičiui įrengti.

Taip, nutylint privačius su meru susijusių asmenų interesus, viešuoju interesu besirūpinantys ir šiuolaikiškų sprendimų reikalaujantys vietos gyventojai buvo vaizduojami kaip „žemgrobiai“, gyvenantys „šabakštynuose“. Tokie raktiniai žodžiai bendruomenę lydi jau septynerius metus.

Lina Radzvickaitė, poetė
[20:12]

Nesmagu, kad kiršinami žmonės, pateikiant neteisingą informaciją ir sakant, kad šančiškiai neleidžia miestui naudotis upės pakrante.

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

Tarsi būtų tik juoda arba balta. Arba tu esi kažkoks iškasena, šabakštynų gerbėjas, norintis gyvent balose, arba tiktai – gatvė. O tarpinės nuomonės niekas negirdi – kad tu nori, kad pakrantė būtų sutvarkyta, patogi, neduobėta, bet tam nereikia gatvės. Tam užtenka tako. Tam užtenka aikštelių vaikams, suoliukų senjorams, sporto įrenginių ir galimybės privažiuoti gatvelėmis, vedančiomis link Nemuno. Jų galuose užtektų šiek tiek praplatinti erdvę ir įrengti stovėjimo vietas miesto svečiams, kurie atvažiuoja į pakrantę, arba gyventojams, kurie nori privažiuot arčiau.

Dar vienas raktinis žodis, kuriuo grindžiama gatvės „būtinybė“, – dalyje pakrantės esantis „žvyrkelis“. Bėgant metams viešajame naratyve atsirado netikra dilema – tarsi miesto gyventojai turėtų tik du pasirinkimus: arba dviejų juostų gatvę, arba žvyrkelį. Tačiau realybėje pasirinkimų yra daugiau. Galbūt vietoj tranzitinės gatvės palei upę galima apsiriboti privažiavimais arba kilpiniu gatvių tinklu, kaip rekomendavo Kauno regioninė architektūros taryba?

Rita Namikė, Žemųjų Šančių Kranto alėjos seniūnaitė
[19:10]

Nuo 2019 m. savivaldybė liovėsi greideriuoti šį kelią, siekdama jį paversti tuo, kuo jis paverstas dabar, nes papildomai yra paleistos važiuoti sunkiasvorės, 20 tonų sveriančios „Švaros“ mašinos – po dvi–keturias per dieną, taigi procesas dar labiau pagreitėjo. Čia gyvena mokesčius mokantys žmonės, kuriems savivaldybė vienašališkai nutraukė [greideriavimo] paslaugą, nors už ją mokama.

To pasekmė – vietoj vešlioje pievoje prieš septynerius metus žaliavusio keliuko atsiradusi žvyro plynė ir viešoji erdvė, kurioje ne žodžiai mėgdžioja tikrovę, o „tikrovė“ – žodžius.

Linas Tuleikis, architektas
[20:10]

Projektų vizualizacijos yra apgavystė, nes, kad vaizdai būtų gražesni, jie perkraunami žaidžiančiais vaikais, augalais, kurie neegzistuoja, ir begale kitų dalykų, kurie visiškai neparodo realaus projektuotojų sumanymo.

O gal nereikia, kad savivaldybė už miestiečių mokesčius pieštų jiems „realybės“ vaizdą?

Galbūt jie nori patys pažvelgti į upę ir atspindžius joje? Ir panirti į tikrovę.

Upės ateitis

Stebiu saulėje mirgančią srovę už lango. „Kur teka upė?“ – susimąstau. Ar miesto žmonės ir jų atstovai valdžioje plaukia ta pačia kryptimi?

Plaukikė ir visuomenininkė Rūta Meilutytė, 2024 m. pergalingai iškovojusi aukso medalį pasaulio plaukimo čempionate, savo sugrįžimo kalbą skyrė jai matomos tikrovės iškėlimui į viešumą: „Norėčiau pasinaudoti proga ir atkreipti dėmesį į tai, kad jau kelintą sykį Kauno miesto savivaldybė, vadovaujama Visvaldo Matijošaičio, nedemokratiškais būdais bando įtvirtinti planą statyti automobilių eismo gatvę Žemųjų Šančių pakrantėje, kuri yra mylima miestiečių. Norėčiau atkreipti dėmesį ir pasakyti, kad mes jus matome. Norėčiau paprašyti, kad būtų priimami sprendimai atsižvelgiant į Lietuvos interesus – šalies nacionalinį įsipareigojimą kurti gerą ir darnią žmonių bei gamtos aplinką. Labai tikiuosi, kad gatvė nebus statoma ir planai bus atšaukti.“

Tik kažin, ar visi kartu matome tikrovę? Ir ar visi, susiję su upe, ja rūpinamės?

Saulius Dambrauskas, advokatas
[21:49]

Viešasis interesas yra tai, kas liečia ne šiaip kelis susijusius asmenis, bet daugelį žmonių, kurie nebūtinai turi būti kuo nors susiję. Tai – kaip grynas oras, harmoninga aplinka, taikus sambūvis, Lietuva-Tėvynė, net kažkas visiškai abstraktaus, bet vis tiek svarbaus kiekvienam iš mūsų. Todėl viešojo intereso gynimas prilygsta savo būties apsaugai. Todėl niekaip negaliu susitaikyti su teismų praktikos logika, kad atskiras žmogus pas mus neturi teisės ginti viešojo intereso. Tai tarsi reikštų, kad jis neturi teisės vykdyti savo pilietinės pareigos. Todėl man, kaip piliečiui, ginti viešąjį interesą reiškia būti piliečiu. Ir todėl tai svarbu.

„Kas gali apsaugoti viešojo intereso upę?“ – kyla mintis. Gal visi, priklausantys bendrą upę turinčiųjų bendrijai?

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Noriu tikėti, kad galima sustabdyti... Laukiu stebuklo – kad pamatys įtakingas, protingas ir gamtą mylintis žmogus ir sustabdys valdžios buldozerius...

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

Turi būti politinė valia sustabdyti korumpuotus miesto politikus. Nes žmonės jau labai daug padarė: „Genius Loci“ projektas, apklausos, parašų rinkimas prieš gatvę, protesto akcijos...

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

„Genius Loci“ projekto sprendiniai, išvados, rezultatai, prie kurių dirbo tarptautiniai partneriai ir kur tikrai padarytas didelis įdirbis, – ką galėjo savivaldybė pasiimti kaip nuo lėkštutės ir tai nieko būtų jai nekainavę, būtų sutaupę daug brangaus laiko ir tai būtų tikrai galimybė kokybiškai padaryti naujovišką projektą, tapti pionieriais, pirmeiviais tvarkant tokią unikalią vietą – dar vienintelę neužasfaltuotą [gyvenamojo rajono pakrantę] visame Kauno mieste... Deja, tuo pasinaudoti nenorima. Jau matome, kad krenta medžiai.

Norėtųsi, kad įsikištų kokios nors jėgos, kurių dar neradome, kaip pasiekti, o galbūt net nežinom, kad jos tokios egzistuoja. Dėl to labai norėtųsi geros valios žmonių, geros valios politikų įsitraukimo, dar didesnio žurnalistų įsitraukimo, o svarbiausia – pačių žmonių suvokimo, kad aplinka yra negrįžtamai žalojama. Anksčiau atvažiavęs iš miesto centro ir patekęs į pakrantę atsikvėpdavai, įkvėpdavai grynesnio oro, vėsumos ir gaivos. Kas bus jau šią vasarą, kai medžiai išpjauti, jų nebeliko, bus plikynė, dykynė? Tai... nežinau, kas bus. Liūdna.

Keliasdešimt medžių jau iškirsti. Tačiau kiti vis dar leidžia pavasarinius pumpurus, o paukščiai juose suka lizdus. Gatvė dar nenutiesta... Pušynas dar žaliuoja ir linguoja.

Genovaitė Gina Greičė, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė
[22:22]

Noriu tikėti, kad galima sustabdyti... Laukiu stebuklo – kad pamatys įtakingas, protingas ir gamtą mylintis žmogus ir sustabdys valdžios buldozerius...

Elena Vanagaitė, architektė
[22:09]

Turi būti politinė valia sustabdyti korumpuotus miesto politikus. Nes žmonės jau labai daug padarė: „Genius Loci“ projektas, apklausos, parašų rinkimas prieš gatvę, protesto akcijos...

Rolanda Girskienė, gidė
[20:51]

„Genius Loci“ projekto sprendiniai, išvados, rezultatai, prie kurių dirbo tarptautiniai partneriai ir kur tikrai padarytas didelis įdirbis, – ką galėjo savivaldybė pasiimti kaip nuo lėkštutės ir tai nieko būtų jai nekainavę, būtų sutaupę daug brangaus laiko ir tai būtų tikrai galimybė kokybiškai padaryti naujovišką projektą, tapti pionieriais, pirmeiviais tvarkant tokią unikalią vietą – dar vienintelę neužasfaltuotą [gyvenamojo rajono pakrantę] visame Kauno mieste... Deja, tuo pasinaudoti nenorima. Jau matome, kad krenta medžiai.

Norėtųsi, kad įsikištų kokios nors jėgos, kurių dar neradome, kaip pasiekti, o galbūt net nežinom, kad jos tokios egzistuoja. Dėl to labai norėtųsi geros valios žmonių, geros valios politikų įsitraukimo, dar didesnio žurnalistų įsitraukimo, o svarbiausia – pačių žmonių suvokimo, kad aplinka yra negrįžtamai žalojama. Anksčiau atvažiavęs iš miesto centro ir patekęs į pakrantę atsikvėpdavai, įkvėpdavai grynesnio oro, vėsumos ir gaivos. Kas bus jau šią vasarą, kai medžiai išpjauti, jų nebeliko, bus plikynė, dykynė? Tai... nežinau, kas bus. Liūdna.

Keliasdešimt medžių jau iškirsti. Tačiau kiti vis dar leidžia pavasarinius pumpurus, o paukščiai juose suka lizdus. Gatvė dar nenutiesta... Pušynas dar žaliuoja ir linguoja.

Rolanda Girskienė: apie pakrantės ateities viziją
[20:51]

„[Norėčiau, kad gatvė būtų] žalia, atsinaujinusi, patogi žmogui ir gyvajai gamtai. Kad ir toliau plaukiotų gulbės, antys, kad ir toliau lizdus pakrantėje suktų dančiasnapiai, kad toliau galėtų drąsiai, saugiai pakrantėje bėgioti vaikai, vaikščioti šuniukai, kačiukai, važinėtų dviratukai. Kad senukai galėtų ramiai vaikščioti neskubėdami, nesidairydami per petį, ar neatlekia automobilis. Norėčiau, kad gatvės projektas išnyktų, o jo vietoje atsirastų patogi erdvė, tinkama žmonių poilsiui, sveikatai, ramybei, darniam žmogaus ir gamtos sugyvenimui. Norėtųsi, kad čia išliktų ramybės, gamtos ir žmogaus darnos oazė.“

Te ateitis ateina? Seniai seniai čia atėjo upės. Paskui žmonės atėjo prie upių. Pabūkime dialoge?

Nueikime prie upės. Nuvažiuokime ne toliau nei iki stov-ėjimo – „automobilis stovi, žmogus eina“ – aikštelių? O tada išlipkime, ženkime žingsnį ir leiskime upei ateiti.

Pasitikime ateitį.

★ ★ ★

Lina Radzvickaitė
2019.06.19 5:48, nesimiega

Kai
Pavargęs
Nuo saulės ir vėjo
Ir nuo žmonių
Neberasi
Vėsios medžių ūksmės
Eisi toliau
Koja už kojos
Miesto dykuma
Po pažastim
Pasikišęs savo abejingumą
Mindamas besilydančiu
Duobėtu asfaltu
Su nuostabia dulkių aureole
Priėjęs Nemuno upelį
Liūdnai akimis jį palydėsi –
Be gyvybės paukščių žuvų
Žaidžiančių
Vaikų klegesio
Pajusi nenusakomą nostalgiją močiutės
Pasakojimams
Kaip senoliai savo vaikystėj
Leisdavo laivelius į
Atėjusį Nemuną kieman
Žinojo kiekvieną duobę jame
Ir sūkurį 6 m gylio
Kiekvieną nuskendusį akmenį
Ir kur gyvena šamai medžiojantys
Antis
Š. Ančiai...
O tu net negalėsi pabraidyti
Upėje
Pamintysi tyliai –
Ką aš padarysiu
Yra kaip yra
Kitiems geriau žinot
Ir dar labiau susisupęs nejautros mantija
Sėsi į savo dėžutę ant ratų su vėsiu oru
Lėksi užkąst beprotiškai fantastiškų koldūnų
Į savo stiklinį kibernetinį pasaulį
Kol pakvies
Į didžiąją kelionę
O pavyduoliai džiūgaus –
Kaimas išvytas iš miesto
Net Lietuvos
Ir bus per vėlu ką nors keisti