Be galimybės gyventi ir dirbti savo šalyje. Interviu su Nikita Melkoziorovu
„Manau, tie, kurie pergyvens šį laiką, ir ateityje gebės kurti kokybišką žiniasklaidą“, – sako žurnalistas ir populiaraus Baltarusijoje „YouTube“ kanalo „Žizn Malina“ (liet. „Gyvenimas – avietė“) autorius Nikita Melkoziorovas.
Kaip ir nemaža dalis baltarusių, Nikita paliko savo šalį prasidėjus masinėms represijoms prieš žurnalistus ir pilietinę visuomenę po 2020-ųjų rugpjūčio protestų. Iš pradžių jis persikėlė į Vilnių, o dabar gyvena Varšuvoje.
Žurnalisto karjerą pradėjo viename pagrindinių šalies sporto naujienų portalų Tribuna.by (šiuo metu Baltarusijos valdžios pripažintame ekstremistiniu), jame dirbo aštuonerius metus. Vėliau darbą tęsė viename skaitomiausių Baltarusijos naujienų portalų Onliner.by. Šiandien Nikita žinomas dėl savo kuriamo kanalo „Žizn Malina“, kuriame reguliariai talpina interviu su Baltarusijos opozicijos politikais, pilietinės visuomenės, sporto ar žiniasklaidos atstovais ir kitais baltarusiais, aktyviai dalyvaujančiais šalies kultūriniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime.
Šis pokalbis vyko sausį, kai Nikita buvo atvykęs į Vilnių įrašyti interviu su Baltarusijos demokratinio judėjimo lydere Sviatlana Cichanouskaja. Kalbėjomės apie tai, kas formavo Nikitą Melkoziorovą kaip asmenybę, apie Baltarusijos žurnalistiką, vykdomą už šalies ribų, ir apie tai, ką reiškia palikti savo šalį, kai pavargsti bijoti joje gyventi.
Pastarieji pusantrų metų Baltarusijos žiniasklaidai yra bene sunkiausi per visą nepriklausomos šalies istoriją. Žmogaus teisių organizacija „Reporteriai be sienų“ teigia, kad žiniasklaidos atstovams Baltarusija yra pavojingiausia šalis Europoje, o ne pelno siekiančios organizacijos „Committee to Protect Journalists“ 2021-ųjų ataskaitoje Baltarusija užėmė penktą vietą pasaulyje pagal įkalintų žurnalistų skaičių. 2021-ųjų pabaigoje už grotų buvo 19 žurnalistų, šiandien jų skaičius išaugo iki 29. Prasidėjus represijoms daug žiniasklaidos darbuotojų buvo priversti palikti šalį, o didžiosios šalies redakcijos, tokios kaip „Belsat“, „Nasha Niva“, „Radio Svoboda“, Tribuna.by, Tut.by, Zerkalo.io, „Charter97“, Baltarusijos valdžios buvo paskelbtos ekstremistinėmis, todėl faktiškai jų veikla šalyje buvo sustabdyta.
Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Nikitos instagramas virto informacijos šaltiniu. Jame žurnalistas viešina informaciją apie tai, kaip galima padėti likusiems Ukrainoje arba iš jos išvykusiems ukrainiečiams: kur aukoti pinigus, kur apsistoti nuvykus į kitą šalį, kaip išvežti ar kitaip padėti gyvūnams, kur renkama humanitarinė pagalba Varšuvoje ir kituose miestuose.
Pokalbį pradedame baltarusiškai, nes pastaruoju metu būtent šią kalbą Nikita aktyviai vartoja kasdieniame gyvenime ir populiarina tarp savo sekėjų.
Tai NARA RU tinklalaidės vertimas. Išgirskite pokalbį baltarusių ir rusų kalbomis:
Labas, Nikita.
Labas. Kalbėsimės baltarusiškai?
Tik keletas klausimų bus baltarusių kalba.
Gerai.
Pamaniau, kad būtų keista nepaklausti tavęs apie gimtąją kalbą, kurios vartojimą paskutiniu metu taip aktyviai propaguoji. Kodėl nusprendei kalbėti baltarusiškai ir kodėl taip aktyviai kvieti savo auditoriją daryti tą patį?
Man atrodo, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė mūsų šalyje (kai ne tik rinkimus pavogė, bet, turiu nuojautą, kad ir šalį iš mūsų pavogs), reikia atstovauti savo vertybėms. Kai buvau priverstas staiga emigruoti, atvykęs į Vilnių suvokiau – ne, esame šiek tiek kitokie nei lietuviai. Kyjive kiek per daug agresijos – tas žmonių šiltumas patinka, bet mes esame kitokie. Varšuva – taip, mes save mylime, tačiau šiek tiek mažiau, kažkaip ekologiškiau.
Per emigracijos patirtį galime save formuoti, suprasti savo pagrindinius skirtumus su kaimynais ir suvokti, kodėl to nesugebėjome padaryti per 28 metus, kai mus valdė Lukašenka. Kalba – tai esminė vertybė, padedanti atrasti save. Lietuviai vertina tai, kas yra jų. Tai mažytė valstybė, bet save gerbianti. Manau, kad viskas šiame gyvenime prasideda nuo pagarbos sau. Kai supranti, kaip gerbti save, lengviau suprasti ir gerbti savo identitetą, savo kaimynus ir žmones apskritai.
Be to, kalba turi būti seksuali, stilinga ir galinga. Tikrai! Nuolat kartoju vieną pavyzdį. Nepamenu to žmogaus vardo, bet jis yra šefas Kyjivo restorane „Sto rokiv tomu vpered“ (liet. „Prieš šimtą metų į priekį“). Tai labai ryškus žmogus, socialiniuose tinkluose kalbantis tik ukrainiečių kalba. Jis tai daro taip fainai, taip gerai, taip stilingai, taip harmoningai! Tas žmogus visur lieka ukrainietis – ar atostogautų Italijoje, ar tvarkytų reikalus Niujorke. Jis reflektuoja ukrainietiškai. Tai labai geras pavyzdys, mums savo socialinių tinklų paskyrose taip pat reikia pradėti kalbėti tik savo kalba (dabar Nikita tai jau daro, jo instagrame neliko įrašų rusų kalba – aut. past.). Aišku, tai būtų sudėtinga, nukentėtų mano asmeninis prekės ženklas, bet esame rusiškos kultūros įkaitai, ir turbūt tokia turi būti kaina.
Tačiau šiandien bendraukime rusiškai, nes, priešingu atveju, dalis klausytojų gali mūsų nesuprasti. Ruošdamasis pokalbiui prisiminiau, kaip apie tave sužinojau. Maždaug prieš penkerius metus mama atsiuntė vieną tavo tekstą, kuris vadinosi „Kaip aš nustojau nekęsti jūsų ir jūsų vaikų“. Atsiuntė, nes jis jai pasirodė įdomus, skaitydama ji daug juokėsi, o štai aš jo visai neįsiminiau, galbūt net neperskaičiau. Bet dabar jį vėl atradau. Jame kalbėjai apie savo transformaciją, apie tai, kaip keitėsi tavo požiūris į vaikus. Rašei, kad visuomenė neturėtų spausti tėvų, nes šie spaus savo vaikus, o tie užaugę gali turėti psichologinių problemų. Tai supratai po mamos pasakojimo apie jūsų kelionę lėktuvu iš Chabarovsko Rusijos Tolimuosiuose Rytuose į Minską, kai buvai mažas. Ar ką nors prisimeni iš tos kelionės?
Prisimenu, kad lėktuvas buvo didelis ir jame buvo vidurinė sėdynių eilė. Pamenu, kartu skrido mamos draugė ir jos mažametis vaikas, jie turėjo pasiėmę naktipuodį. Ir štai šis naktipuodžio vidurinėje eilėje vaizdas, naktipuodžio, į kurį vaikas lėktuve gali daryti visus savo reikalus, man labai įsiminė. Iš esmės, tai viskas, ką pamenu. Vėliau vidurinę eilę lėktuve vėl pamačiau tik suaugęs, kai skridau į Braziliją.
Iš gimtojo Chabarovsko išvykai, kai tau buvo penkeri?
Taip išėjo. Man patinka mano šeimos istorija, nes atsitiko gerų dalykų, kurie dėl kultūrų sąmyšio tuomet galėjo vykti Sovietų Sąjungoje. Mano manymu, Sovietų Sąjunga – bjaurus padaras, kuris labai mus, baltarusius, paveikė. Lietuvius paveikė ne taip smarkiai, nes, pasirodo, lietuviai nuo pat pradžių buvo kovingi. O mūsų šalis iki šiol su Sovietų Sąjunga kovoja metaforiškai, globaliai.
Buvo taip, kad sovietmečiu mano rusas tėvas ir baltarusė mama susipažino Ukrainos SSR, Kryme, kuris po šiai dienai, manau, priklauso ne rusams, o ukrainiečiams. Mano tėvai vienas kitą pamilo, bet ta meilė kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. Mama tuo metu studijavo doktorantūroje ir, matydama, kad namuose atmosfera įtempta, išvežė mane pas savo tėvus, t. y. mano senelius į Minską. Su jais gyvenau metus, kol mama baigė mokslus ir galutinai išsiskyrė su tėvu. Taigi, man buvo penkeri, kai su mama įsėdome į tą trijų eilių lėktuvą, tačiau po atostogų ji į Chabarovską grįžo, o aš nebe.
Jeigu pameni vidurinę eilę lėktuve, tikriausiai kažkiek atsimeni ir savo rusišką gyvenimą?
Rusišką gyvenimą.
Gyvenimą Rusijoje. Koks jis buvo?
Ne, „rusiškas gyvenimas“ skamba gerai, bet išgirdęs šią frazę iš karto imi įsivaizduoti, kad žmogus miega ant meškos, rytais ant galvos užsideda tą rusišką kepurę ir valgo ikrus. Beje, apie ikrus – mama pasakojo, kad jos darbe stovėdavo trijų litrų stiklainis su ikrais ir į juos įsmeigtu šaukštu, bet niekas tų ikrų nevalgė. Nes ten tuomet jų buvo labai daug.
Prisimenu vieno kambario butą, jeigu neklystu, Aerodromnajos gatvėje, – nes mano senelis buvo karinės aviacijos lakūnas, o močiutė dirbo vaikų darželio, kurį lankė kariškių vaikai, direktore. Išskirtinė šeima. Aš taip pat lankiau tą darželį. Pamenu, kartą nukritau, atsitrenkiau į radiatorių, o močiutė sukėlė darželyje skandalą. Jos kabinetas buvo labai didelis, jame ant lentynos stovėjo graži gaisrinė mašina. Kartais ateidavau pas močiutę ir prašydavau, kad leistų su ta mašina pažaisti.
Dar pamenu, kad Chabarovske buvo šalta, o dideliame kieme kiekvieną žiemą būtinai išliedavo čiuožyklą, vyresni vaikinai čiuožinėjo, žaidė ledo ritulį. Daugiau rusiško gyvenimo atributų nelabai pamenu. Beje, kaip supratau, tėvas po savo komjaunimo pirmininko karjeros, – jį kartą net rodė per sovietinę televiziją, – nusprendė tapti verslininku, todėl dažnai keitė automobilius. Tai buvo visiškai normalu.
Dar vienas azijietiško gyvenimo ypatumų – automobilių vairai dažnai būdavo dešinėje pusėje. Tiek prisimenu iš Chabarovsko. Bet tuomet, žinoma, viską vertinau labai nesąmoningai.
Vėliau buvo Minskas, 51-oji mokykla miesto centre…
Taip. Beje, mokyklos direktorius Viktoras Vasiljevičius Pšikovas neseniai buvo pastebėtas protestuose, ir tai yra keista, nes anuomet per jį mūsų vaikystė nebuvo lengva. Dabar džiaugiuosi, kad jo pozicija normali, bet mokykloje privalėjome dėvėti uniformas, švarkus, ir jis visiškai nesuprato pirsingo – mano ausyse buvo du milžiniški žiedai, kuriuos jis nuolat grasino išrauti. Atėjęs į mokyklą nuo jo slėpdavausi. Žiedų nebėra, išsilavinimą kažkokį įgijau, nors šiaip dabar galvoju vėl įsiverti auskarus. Atrodo, man vidurio amžiaus krizė, nes grįžtu prie paauglystės dalykų.
Dar buvo futbolas, teatrai, kuriuose lankydavotės su mama. Kokie tai buvo teatrai ir kokius spektaklius žiūrėdavote?
Esu labai dėkingas savo mamai už įtaką. Kai augi posovietinėje atmosferoje, kur aplinka labai veikia tavo valią, atsiranda kažkoks išgyvenimo aspektas. Žinoma, negyvenau gatvėje kaip daugelis mano draugų, buvau naminukas, bet aplinka paveikė mano psichiką.
Pamenu, buvau gal septintoje klasėje, kieme žaidėme futbolą, kai pro šalį praėjo kažkoks vyresnis vaikinas. Jis ėjo linksmas, tad kažkas iš mūsų paklausė: „Olegai, ko tu toks laimingas?“ Jis atsakė: „Šiandien buvo pirma diena profkėje.“ Tuo metu pamaniau, kad profkė – tai lyg Hogvartsas. Kad tai tikslas, kurio reikia siekti, kad tai savotiškas statusas ir kad visi kieti bachūrai eina ten. Norėjau priklausyti gaujai, daryti tai, ką daro visi. Su kaimynais dažnai žaisdavome futbolą ir man atrodė visiškai normalu užaugus atsidurti profkėje, o vėliau tęsti futbolininko kelią. Toks buvo mąstymas.
Visgi gerai, kad nuėjau į sportą – futbolą stipriai mylėjau. Tačiau jo nesuprato mano mama. Būtent todėl ir lankėmės visuose Minsko ir ne tik teatruose, esame buvę Maskvos didžiajame teatre. Pamenu tą jausmą, atrodė, kad ten kažkaip pavojinga – sėdėjome balkone, paskutinėje eilėje, ir aš tiesiog kabėjau virš scenos dvidešimties ar trisdešimties metrų aukštyje. Štai taip mama norėjo mane pripratinti prie kultūros.
Kartą ji mane apgavo sakydama, kad eisime į Minsko muzikos ir komedijos teatrą žiūrėti baleto „Žizel“. Tuomet pasakiau: „Mama, nenoriu aš eiti į tavo baletą, ten nuobodu.“ Ji atsakė, kad tai bus komedija, nes juk tai Muzikos ir komedijos teatras. Trečio veiksmo metu supratau, kad šokėja šoka kapinėse ir kad mama mane apgavo. Tokiomis apgaulėmis ji bandė įdiegti meilę kultūrai. Užtat dabar merginoms galiu sakyti: „Norite nueiti su manimi į „Žižel“?“
Šiaip man labai patinka šis miksas manyje, jeigu dar būčiau ne toks tinginys, išvis būtų nuostabu. Sportas man labiau patinka instagramo formatu, kur seku NBA kanalus, kitas futbolo pasaulio paskyras. 90 minučių stebėti paties sporto negalėčiau, rinkčiausi teatrą. Kai turiu galimybę, vykstu į teatrą, taip pat patinka grožėtis architektūra. Dabar štai atėjome į šią biblioteką ir tikrai esu ja sužavėtas, iš tiesų, tai kelia didelį malonumą. Žinai, mano gyvenimas – nuolatinė konfrontacija. Bet kaskart, kai prisimenu vaikystę, pagalvoju, kad bijau turėti vaikų. Reikia sunkiai dirbti, kad užaugintum iš tiesų fainą žmogų, na, ar bent ne patį blogiausią. Man atrodo, kad mano mamai tai pavyko. Ačiū Dievui!
Nors, žinai, galvoju, kad jai tada nebuvo faina. Manau, ji laukė to laiko, kai būsime viename lygmenyje, ji iškart žinojo, kad nori užsiauginti draugą, bičiulį, su kuriuo galėtų aptarinėti spektaklius, ir panašiai. O kadangi tuomet neatitikome vienas kito, buvo sunkiau.
Dažnai sakai, kad su mama esate geri draugai.
Dažnai tą sakau, bet mes susiskambiname tik kartą per dvi savaites. Pažįstu daug žmonių, kurie su savo tėvais bendrauja nuolat, viską jiems pasakoja. Kartais prieš filmavimus grimerė pasakoja apie savo tėtį, kuris kas rytą jai siunčia tiktokus, tai labai miela. Mano močiutė Marseljeza Seropionovna, gyvenanti Chabarovske, po mano senelio ir tėvo mirties liko beveik viena, bet kiekvieną rytą man atsiunčia daugybę juokingų vaizdo įrašų, aš jų nebežiūriu, bet visada jai atrašau, padėkoju, paklausiu, kaip laikosi. Dialogą nuolat palaikome.
O su mama galime susiskambinti kartą per dvi savaites, pakalbėti 10 minučių, ir tiek. Kažkada man atrodė, jog tai nėra normalu, ne taip kaip pas kitus, bet laikui bėgant supratau, kad meilė ir kiti dalykai, kurie daro mus laimingus, gali būti skirtingi. Mūsų su mama ryšys labai lengvas ir fainas. Kiekvieną pokalbį pradedame jos klausimu, kokiame geografiniame taške šiuo metu esu. Papasakoju ir tuomet jau klausiu, kaip laikosi ji. Dabar esame viename lygmenyje ir mūsų santykiai labiau bičiuliški nei anksčiau.
Kažkada esi minėjęs, kad stodamas į žurnalistiką Baltarusijos valstybiniame universitete jau dirbai žurnalistu. Tačiau mokslai tau nesisekė, vienu metu net buvai išėjęs akademinių atostogų, nes kitaip tave būtų išmetę. Kas ten kėlė daugiausiai sunkumų?
Čia ir yra nesusipratimas: stoji į BGU (balt. Belorusskij gosudarstvennyj universitet) žurnalistikos fakultetą jau atsinešdamas savo publikacijų. Išeina, kad į profesiją atėjai pats, be žurfako pagalbos, ir vienaip ar kitaip jau esi užsitarnavęs teisę publikuotis. Be to, esi jaunas, hormonų audros, pirmą kartą gyvenime gauni maksimalią laisvę.
Man nepatiko žurfakas todėl, kad aš jau dirbau, užsidirbau, ko ten dar galėjo mane išmokyti? Ar padarysite mane geresniu žurnalistu? Ar išmokysite, kaip geriau imti interviu, kokiu klausimu jį pradėti? Blogai, nes universitetas turi suteikti statuso jausmą. Žurfakas – neseksualu, supranti? Baltarusijoje išvis bėda su aukštuoju išsilavinimu – kai įvedė mokestį už studijas, nebesijautei elitas. Išeina, kad ne žmogus užaugo iki aukštojo išsilavinimo, o mokslo lygis krito, ir tai leido jį įgyti daugmaž visiems.
Pamenu daug savo grupiokų, tai buvo labai nuo žurnalistikos nutolę žmonės. Buvo net toks posakis: „Matematika nesiseka, rusų kalba gal kiek geriau, būsiu žurnalistas.“ Bet mano grupėje mokėsi ir labai talentingų žmonių: dabartinė dienraščio „Nasha Niva“ vyr. redaktorė Nastia Zanko, kuri pavaduoja taip pat kartu besimokiusį ir dabar kalintį vyr. redaktorių Egorą Marcinovičių, viena geriausių šalies teismo žurnalisčių Daša Guštyn, taip pat Katia Seniuk – labai stipri tiriamosios žurnalistikos profesionalė, sukūrusi labdaringą projektą „Imena“.
Grupė buvo visai nebloga, bet, apskritai paėmus, kontingentas buvo savotiškas, žmonės nelabai mylėjo ir nelabai norėjo šios profesijos. O kai aukštojo išsilavinimo lygis nesuteikia motyvacijos į jį kabintis, – nes ką tu vėliau veiksi su tuo popieriumi [diplomu], – atsitinka taip, kaip atsitiko man.
Tačiau paprastai aš nekritikuoju žurfako, nes jis mano gyvenimo dalis. Tai kaip prasta tatuiruotė – vienas ją naikins, o kitas, kaip, pavyzdžiui, aš, vertins ramiai. Nes tai antspaudas, primenantis, kaip jaučiausi būdamas 25-erių.
Žurfake įgijau svarbių pažinčių ir ryšių, tai geroji jo pusė. Pažįstu be galo daug talentingų žmonių, su kai kuriais jų bendrauju emigracijoje, už tai šiam fakultetui esu tikrai dėkingas. Bet imant apskritai, taip pat vertinant ir 2020-ųjų įvykius, žurfako dėstytojai „skandindavo“ savo studentus. Žurnalistas Baltarusijoje turi būti orus, tai turi būti akcentuojama ir žurfake. Sukdamasis tarp profkės mokinių galvodavau, kad svarbu įstoti į profkę. Žurfakas taip pat galėtų transliuoti kažkokias vertybes, tačiau taip nėra, ir tai yra problema.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Ar tavo meilė rusų rašytojui, disidentui Sergejui Dovlatovui gimė ten?
Nepamenu, ar kada nors su dėstytojais aptarinėjome Dovlatovą. Tačiau žmonių, su kuriais bendravau žurfake, terpėje Sergejus Dovlatovas buvo žinoma figūra. Kai Janki Kupalos gatvėje, Minske, dar buvo parodų centras, nusipirkau ten Dovlatovo knygą. Knyga mane paveikė. Pamenu, atsiverčiau ją parkelyje netoli Operos ir baleto teatro ir supratau, koks galingas gali būti rusiškas žodis. Man atrodo, kad iš senųjų rašytojų jis buvo šiuolaikiškiausias, nes rašė lakoniškai ir glaustai. Tarkim, „Solo na undervude. Solo na IBM“, – iš esmės tai juk gerų tweetų rinkinys. Todėl Dovlatovas yra wow!
Tokios pat stiprios emocijos mane sieja ir su Čaku Palaniku. Pamenu, kai antrame kurse atsiverčiau „Lopšinę“. Tą dieną važiavau namo 29 autobusu. Jis sustodavo netoli suomiškos degalinės ir man reikėdavo pereiti geležinkelio pervažą į Masikovščiną (miegamasis Minsko mikrorajonas). Atsiverčiau knygą, perskaičiau dvidešimt puslapių. Kitą dieną man turėjo prasidėti sesija, o aš supratau, kad egzaminų neišlaikysiu, nes planuoju skaityti knygą.
Man labai patinka jo požiūris į kūrybą. Žmogus tiesiog rinko į specialiai tam skirtą spintą savo idėjas, pamąstymus, daiktus, įdomius faktus. Tuometis Palanikas – „Kovos klubas“, „Lopšinė“ – tai labai daug nuostabių detalių, kuriose tirpsti ir kurios lipdo pasakojimą, todėl šį jo kūrybos elementą pasiskolinau. Man labai svarbu, kad duodamas interviu žmogus viską pasakotų detaliai, kad galėtum pasinerti į tą atmosferą.
Stiliaus prasme, rusų kalba labai turtinga. Puikiai suprantu, kad žurnalistikoje greitis kartais vaidina daug svarbesnį vaidmenį nei žodžio grožis, bet esu lėtų žanrų šalininkas. Man kūrybos idealas – tinklalaidė, o pavyzdys – Timuras Karginovas (posovietinėse šalyse gerai žinomas komikas ir populiarios tinklalaidės „Kuji“ kūrėjas). Kai galėsiu sau leisti kartą per savaitę ryti seiles į mikrofoną ir klausytis protingų žmonių, būsiu pasiekęs savo tikslą.
Kai atėjau į naujienų portalą Onliner.by (vienas didžiausių Baltarusijos naujienų portalų, vis dar tęsiančių veiklą šalyje), supratau, kad pateikti naujieną greitai yra daug svarbiau, nei parašyti ją taip, kad skaitytojas pašoktų nuo jos grožio ir patirtų fonetinį orgazmą. Bet apsiskaitę žmonės kalba daug geriau. Būna, klausaisi žmogaus ir žaviesi, – pavyzdžiui, Andrejus Koniajevas (Rusijos mokslininkas ir žurnalistas, projekto „Kuji“ bendraautoris ir tinklalaidės vedėjas), tai žmogus, kurio galvoje tiesiog milžiniška duomenų bazė, jo malonu klausytis.
Kartą prieš egzaminą žurfake vienas dėstytojas pasakė: „Svarbu ne tai, kiek turite žinių, o tai, kokiais būdais mokate jas gauti.“ Tuščia galva – negerai. Tai galva, su kuria nepabendrausi, todėl žinios – seksualu ir svarbu.
Dar vienas man svarbus rašytojas – tai Čarlzas Bukovskis. Tai marginali literatūra, bet Bukovskis savo žodžiais sukurdavo atmosferą. Tai kieta, tačiau patinka ne kiekvienam, duota irgi ne kiekvienam. Kai kuriuos jo dalykus naudoju ir savo kūryboje. Rašytojas turi kurti nuoširdžią aplinką, kad žmonės jį pamiltų.
Manau, kad vienas geriausių žurnalistų šiandien – Saša Ivulinas (Tribuna.by žurnalistas, „YouTube“ kanalo „ChestnOK“ kūrėjas ir futbolininkas – aut. past.), kuris šiuo metu, deja, yra už grotų.
Užsiminei, kad naujienų žurnalistika, greita žurnalistika – ne visai tavo žanras. Tačiau iš pradžių juk ilgą laiką dirbai svarbiausiame Baltarusijos sporto naujienų portale Tribuna.by, o vėliau ir viename didžiausių naujienų portalų Onliner.by. Kaip atrodė tavo darbas, jei nemėgsti greitų žanrų?
Dovlatovas Estijoje parašė apsakymų ciklą „Kompromiss“ (liet. „Kompromisas“). Jis buvo sovietmečio žiniasklaidos atstovas ir buvo priverstas ieškoti kompromisų. Baltarusijoje, kur valdžiai žurnalistai nereikalingi, yra tik dvi trys žiniasklaidos priemonės, kur dirbdamas gali jaustis žmogumi, kalbant ir apie finansinę pusę.
Dirbdamas Tribuna.by nesijaučiau saugus finansiškai, be to, man reikėjo naujo iššūkio, todėl nuėjau į Onliner.by, kur suvokiau, kad jeigu esi profesionalas, turi brangiai ir kainuoti. Dirbti nemokamai – neproduktyvu. Rašiau naujienas, tačiau kai atsirado malina, tapau ryžtingesnis – supratau, kad iš to irgi galiu gyventi.
Kartais būna labai sudėtinga, tačiau kartais atsitinka ir labai malonių dalykų, pavyzdžiui, kreipiasi Zerkalo.io (populiariausias Baltarusijos naujienų portalas, anksčiau vadinęsis Tut.by, vėliau, prasidėjus protestams, sunaikintas valdžios; dalis jo žurnalistų iš Baltarusijos išvyko, dalis šiuo metu nelaisvėje; portalo pavadinimas buvo pakeistas, nes senasis pateko į ekstremistinių žiniasklaidos priemonių sąrašą – aut. past.) ir prašo parašyti jiems tekstą.
Mano nuomone, toks ir turi būti mechanizmas: tu reprezentuoji asmeninį prekės ženklą, kuris svarbus stambesniems prekės ženklams, ir jūsų bendradarbiavimas leidžia abiem jaustis gerai. Nieko gėdingo, tiesiog produktyvu ir normalu. Dirbi, skiri savo laiką, įdedi emocijų, gauni už tai pinigų. Šiuo metu esu tokiame lygmenyje. Aišku, kartais būna baisu. Iš esmės, būti freelanceriu ir atsakyti už savo gyvenimą ir buitį – visada baisu, tačiau tai normalus augimo etapas.
Kalbant apie savijautą – jaučiau nerimą, jaučiau, kad save apgaudinėju, bet dirbau su nuostabiais žmonėmis. Tai buvo superherojai, daug įgūdžių turintys profesionalai, visada pasiruošę pasiaukoti. Redakcijoje buvome susitarę, kad dirbame nuo devintos ryto iki pergalės. Kai šalyje vyko rinkimai, namo išvažiuodavome ketvirtą ryto, jeigu išvis pavykdavo išvažiuoti. Tai buvo labai gera mokykla.
Galbūt kas nors galėtų pasakyti, kad dabar aptingau, bet, manau, tai tiesiog kita žurnalistikos forma. Noriu dirbti tokiu tempu. Kartą per savaitę filmuojame interviu su kokiu nors žmogumi, su juo atsisėdame ant kėdžių, ramiai bendraujame, klausomės jo istorijų. Tos istorijos apie Baltarusiją yra tarsi savotiška psichologinė pagalba okupuotos teritorijos gyventojams. Dirbame būtent jiems, nors kartais išgirstu ir priekaištų, kad tai laida emigrantams ir apie emigrantus. Tačiau mes tęsiame savo darbą, ir jis skirtas baltarusiams.
Dabar esi vieno populiariausių baltarusiškų „YouTube“ kanalų kūrėjų ir dirbi tai, ką, kaip pats sakei, visada mėgai – rengi interviu. „Žizn Malina“ – kanalas, pažindinantis baltarusius su jų tautiečiais. Minėjai kanalo transformaciją, kokia ji buvo ir koks kanalas yra šiandien?
Reikia mokėti adaptuotis. Iš pradžių „Žizn Malina“ buvo tik interviu su sportininkais, nes tai teritorija, kurią pažįstu. Žinoma, turėjau mintį vėliau pereiti ir prie platesnių temų. Pirmas ir antras sezonai buvo baltarusiams apie baltarusius.
Kaip gimė ši mintis? Kartą skaičiau knygą apie „Airbnb“ verslą, labai nuobodi knyga, bet ten buvo viena gera mintis. Tuo metu, kai šio verslo kūrėjai jau galėjo sau leisti Zuckerbergo lygio konsultantus ir investuotojus, jiems iškilo problema: atėję į Europos rinką, regis, į Vokietiją, susidūrė su labai rimtais vietiniais sukčiais, kopijuojančiais amerikietiškus startuolius. Teisinė vietos sistema versdavo juos arba įsitraukti į brangius ir daug laiko atimančius teisinius ginčus, arba tuos sukčių verslus pirkti.
Ir štai, vienas „Airbnb“ įkūrėjų nuėjo pas kažkokį išmintingą žmogų ir paklausė, ką daryti. Žmogus jam atsakė: „Praktika rodo, kad verslai, turintys misiją, yra labiau atsparūs sunkumams ir ilgiau gyvuoja. Jūs norėjote įrodyti, kad išnuomoti savo gyvenamąjį būstą apsimoka, ir taip pakeitėte žaidimo taisykles.“ Vėliau Booking.com taip pat atsirado privačių apartamentų nuoma, ir dabar mums atrodo visiškai normalu, kad galime rinktis – gyventi viešbutyje su registratūra, restoranu, pusryčiais, ar superkietame bute Vilniuje. Vaikinas atsakė: „Mes turime misiją, todėl laisvai galime įsitraukti į šį teismo procesą.“ Ir jie laimėjo.
Vadinasi, kai turi misiją, judi į priekį nematydamas kliūčių. O baltarusiai misiją turi. Turime sau įrodyti, kad esame įdomūs. Todėl kai prieš trejus metus atsirado „VDud“ (Yuri Dud – žinomas Rusijos žurnalistas, turintis „YouTube“ kanalą „VDud“ – aut. past.), aš užsidegiau. Man kolegos sakydavo: „Nikita, Baltarusijoje nepadarysime tokio projekto, Baltarusijoje neužteks pašnekovų.“ Tačiau dabar žengiame į ketvirtą sezoną (nežinau, ar jis bus paskutinis, ar ne, niekas nežino – Baltarusijoje nieko negali planuoti), ir tai mano kova su kompleksais.
Baltarusijoje yra labai įdomių žmonių, skleidžiančių grožį, prasmę ir tiesą. Trečiasis sezonas buvo apie režimui neparankius žmones. Projektas idėjiškai toks ir lieka, tačiau nežinau, kada ir kuo viskas baigsis. Padedant protingiems žmonėms, bandome rasti atsakymus. Tam tikra prasme, tai yra terapija. Svarbu parodyti, kad baltarusiai yra kieti. Problema ta, kad mes nelabai savimi tikime.
Pagrindinė tavo misija kanale yra kūryba. O kaip pavyksta tvarkytis su šio projekto finansine puse?
Paprastai: aš už ją neatsakingas. Vaikinai užsiima pinigų ieškojimu, aš užsiimu kūryba. Iš pradžių daug vilčių dėjome į Baltarusijos rinką, į vietinius prekės ženklus, pavyzdžiui, ryšio tiekėjus, mobiliųjų telefonų gamintojus. Tuomet mumis iš tiesų domėjosi, turėjome reklamos.
Dabar, kai atsidūrėme pilkojoje zonoje, sudėtinga su kuo nors bendradarbiauti. Tačiau ketvirtajame sezone bus du epizodai su reklama, nes pas mus užsuko vienas tarptautinis prekės ženklas. Tapome matomi, nes perorientavome verslo modelį. Taip viskas ir vyksta. Vaikinai su tuo susitvarko, aš jiems labai dėkingas už tai, kad galiu negalvoti, kur rasti kamerų, pinigų toms kameroms, ir panašiai. Kiekvienas daro kažką savo, ir daro tai puikiai.
Sakei, kad turbūt pirmąkart per 3–4 metus darai tai, ką iš tiesų mėgsti, tačiau kartais duodamas interviu pabrėži, kad, pavyzdžiui, buvai prastas studentas ar kad jauteisi nelabai talentingas naujienų žurnalistas Onliner.by. Daug reflektuoji apie save, savo kūrybą. Mėgsti save kritikuoti?
Iš esmės, mano pagrindinis projektas esu aš pats, ir todėl tiek daug apie save reflektuoju. Vakar vyko tikriausiai pats svarbiausias interviu, koks tik yra buvęs mūsų projekte, ir aš esu žvėriškai savimi nepatenkintas. Galėjome geriau. Turėjome žmogų, kurio mums skiriamas laikas buvo labai ribotas, ir pradžioje aš per ilgai tempiau, neuždaviau pakankamai aštrių klausimų, turbūt nesukūriau atmosferos, kurioje žmogus manimi pasitikėtų.
Tačiau geriau savęs nekankinti, nes nieko nebegaliu pakeisti. Reikia pagalvoti, ką dariau ne taip, ir judėti į priekį. Taip, aš daug apie save galvoju, gali būti, kad per daug. Tai psichologiniai dalykai, bet analizuodamas ir pripažindamas klaidas, jau daug ką ištaisiau ir daug pasiekiau.
Šiuo metu esu patenkintas, nes tai pirmas kartas gyvenime, kai užsiimu tuo, ko iš tikrųjų noriu. Tačiau apskritai situacija yra tragiška. Neturiu teisės į savo profesiją savo šalyje, neturiu teisės net būti savoje šalyje. Kai nebesupranti, kada ir kuo viskas baigsis, tačiau suvoki, kad kariauji su Sovietų Sąjunga ir galimybių susirgti depresija turi labai daug, kažkuriuo momentu turi spragtelėti pirštais ir pripažinti, kad savo pasaulėlyje visgi tvarkaisi puikiai. Savo nesėkmes turbūt permąstau tam, kad suprasčiau, jog vis tiek kažko pasiekiau, tam, kad truputį nusileisčiau ir nebesigraužčiau.
Paskutiniame gyvenimo Baltarusijoje etape sutikau labai protingą žmogų, kuris man kartą pasakė: „Seni, nežaisk prieš save. Dabar ir taip viskas nukreipta prieš mus. Turi būti sau draugas.“ Taigi, to mokausi.
Kartą, kai trylikai dienų atsidūriau Japonijoje, tačiau neradau tenai draugijos ir visas dienas teko kalbėtis su savimi, supratau, kad man sunku. Supratau, kad draugystę su savimi reikia stiprinti. Dabar tikriausiai ir vyksta šis procesas. Nežinau, ar save priimu, tačiau bandau tapti sau geresnis. Nors kartais išeina ne taip, kaip noriu. Tada paaugliškai nusiviliu – taip atsitiko ir su vakarykščiu interviu. Tačiau žinau, kad galų gale viskas bus gerai.
Lankaisi pas psichoterapeutą?
Taip. Pradėjau lankytis dar iki prasidedant įvykiams Baltarusijoje. Išgyvenau sunkų etapą nutrūkus santykiams, nepajėgiau susitvarkyti, todėl kreipiausi į psichoterapeutą. Jis yra geštalto krypties specialistas. Daug kas juos kritikuoja, tačiau man gerai. Tai, beje, irgi kritikuotina. Neturi būti gerai su psichoterapeutu. Svarbiausias mūsų darbas buvo padėti man suprasti, kodėl taip sunku išeiti iš santykių. Mažais žingsneliais einu savęs pažinimo link.
Žmogus, gavęs kritikos, pradeda ardyti komponentus. Pamenu, kai mums reikėjo tam tikros sąveikos su auditorija, pasiūlėme – jei mano instagramo paskyra surinks trisdešimt tūkstančių sekėjų, pradėsime rengti laidas baltarusių kalba. Daugelis įsižeidė. Tuomet perskaičiau apie save daug naujo. Nuliūdau. Tačiau išanalizavęs viską su psichoterapeutu, išsimiegojęs, palaukęs, kol viskas susidėlios, supratau, kad visgi to reikėjo.
Ir štai mes kuriame laidas baltarusių kalba. Patriukšmavome, bet aš tapau stipresnis. Aktyvumas iššaukia energiją. Man tapus energija, tai ėmė pastebėti aktyvūs Baltarusijos sluoksniai. Buvo svarbu suprasti savo reakcijas, kitų žmonių motyvacijas, išmokti ramiai reaguoti – štai kodėl man reikalingas psichoterapeutas. Be to, judu tarp trijų šalių – Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos, lankausi pas žmones. Vežti jiems savo kančias nėra gerai. Pavyzdžiui, negaliu nuvykęs į Kyjivą išlieti viso pykčio sesei. Todėl gerai, kad periodiškai galiu išsikalbėti.
Savo instagramo paskyroje kartais vadini save prokrastinacijos čempionu. Kaip atrodo tavo diena? Klausiu, nes manau, kad jums puikiai sekasi: jūsų video išeina reguliariai, filmuojate ketvirtą sezoną. Visa tai reikalauja labai daug pastangų. Visgi panašu, kad jautiesi taip, lyg kažko nepadarytum.
Turbūt tai priklauso nuo to, kaip save priimu. Mane supa žmonės, kurie tikrai labai daug dirba. Tarp jų jaučiuosi nevykėlis. Tie žmonės susitvarko su penkiais šešiais projektais, veda po dešimt „Zoom“ užsiėmimų per dieną, ir panašiai. Kartais imu jausti, kad dirbu nepakankamai. Tačiau turiu suvokti, jog tai – aš. Neturiu dirbti taip, kaip man sako visuomenė, bet disciplina svarbu.
Tiesiog kartais toje prokrastinacijoje ištirpstu. Gal net ne prokrastinacijoje, o toje lėtoje gyvenimo tėkmėje. Tada sau sakau: biče, tu gali padaryti dvigubai daugiau ir dvigubai kiečiau. Tačiau galbūt dar neišgijau nuo visko, kas nutiko Baltarusijoje, dar nebuvo laiko iki galo to suvokti. Kai viskas vyksta automato šūvio greičiu, nelieka laiko apmąstymams.
2021-aisiais man nutiko tikriausiai viskas, kas galėjo nutikti: vystėme projektą, mane nutrenkė mašina, mirė tėtis, baigėsi santykiai, išėjau iš mėgstamo darbo, išvažiavau iš Baltarusijos. Man kartais norisi dingti į kažkokį paralelinį pasaulį, kur manęs niekas netrukdytų.
Tačiau ir šiame pasaulyje yra daug dalykų, kurie man patinka, ir darbas yra vienas iš jų. Stengiuosi, kad kiekviena laida būtų atskira istorija, ir kol kas man oho kaip įdomu. Nes tai – žmonių gyvenimai, jų energetiniai laukai, ir visa tai apie Baltarusiją. Nors žinau, kad galėčiau daryti daugiau, jaučiu, kad mūsų komandai viskas gerai. Pretenzijų turiu sau – aš tikrai labai lėtas bičas. Yra žmonių, kurie kažką suvokę ima veikti iškart. Tačiau aš dar ilgai galvoju, vaikščioju aplink, nesiryžtu.
Turi močiutę Chabarovske, su kuria bendrauji per „WhatsApp“, instagramą. Tavo mama ir kita močiutė, su kuriomis užaugai, gyvena Minske. Esi sakęs, kad ši močiutė jaučia simpatiją režimui. Kaip jūs bendraujate, jei išvis tai darote?
Tai emocinė komunikacija. Aš – jos anūkas, ji – mano močiutė. Skaudu, kad taip nutiko, deja, ji yra puiki Lukašenkos elektorato atstovė. Viena vertus, man tai naudinga, nes matau, kaip nenoriu gyventi. Suprantu, kodėl ji palaiko režimą – ten tiek baimių, kompleksų, ir panašiai. Močiutė man yra vaizdinė medžiaga. Aišku, mama perduoda linkėjimų, kartais mes paplepame. Ji nori, kad man sektųsi, kad man viskas būtų gerai, tačiau mano veiklos ji tikriausiai nepriima ir nesuvokia.
Ji nežino, kuo tu užsiimi?
Nežinau, supranta ji ar nesupranta, kuo aš užsiimu. Ji tikrai žino mano poziciją, žino, kad man buvo būtina išvykti, bet, supranti, tai sovietinio žmogaus mąstymas. Ji žiūri baltarusišką televiziją ir mano, kad čia, Lenkijoje, mane suvalgys. Jos reakcija buvo: „Pasiimkime jį į Rusiją. Nieko jam neatsitiks, susitarsime.“ Ji įsivaizduoja, kad Rusija – saugi, baltarusiams padedanti šalis. Žmogus nešiuolaikiškas.
Gaila, bet nieko negaliu padaryti. Ji – mano močiutė, tačiau neprivalau jos mylėti. Jeigu tai būtų romantiniai santykiai, galėčiau juos užbaigti, o močiutė visada bus močiutė, todėl esu jai dėkingas už man padarytą įtaką – daugiausia už prastą, per kurią suvokiau, jog negyvensiu taip kaip ji.
Iš Minsko išvažiavai 2021-ųjų vasarą. Esi sakęs, kad galutinai tai padaryti apsisprendei po blogerio, Tribuna.by žurnalisto, futbolininko, tavo draugo Sašos Ivulino sulaikymo. Ar prisimeni, kaip atrodė tavo paskutinės dienos Baltarusijoje? Gal manei, kad ateis ir tavęs?
Mes buvome kolegos, pažįstami. Tačiau vienu metu suvokiau, kokią įtaką, taip pat ir kūrybinę, man daro Saša Ivulinas. Saša yra vienas iš šiuolaikinio baltarusiško „YouTube“ pradininkų, jis turėjo labai daug energijos, jos gavo ir mūsų projektas. Su Saša dalyvaudavome ir žurnalistikos fakulteto futbolo rungtynėse.
Likus kelioms dienoms iki jo sulaikymo, pradėjau keistai jaustis. Man pasirodė, kad pavargau bijoti. Ir tada įvyko lūžis: nusipirkau bilietą į Kyjivą, tačiau oro uoste supratau, kad nepasidariau PGR testo. Lėktuvas išskrido be manęs. Tai buvo paskutinis lėktuvas iš Minsko į Kyjivą. Po to mūsų šalių tarpusavio santykiai nutrūko. Tačiau tada pasijutau išsilaisvinęs – supratau, kad mano baimės kaina yra to bilieto kaina, regis, tai buvo 180 eurų.
Palengvėjo, tačiau suvokiau, kad dabar gali nutikti bet kas. Taip ir buvo. Ramiai baigėme filmuoti antrą sezoną, tada mus pasiekė gera naujiena – mano kolegė Katia Borisevič išleista iš kalėjimo. Ėmėme planuoti su ja interviu, tačiau tada viskas prasidėjo.
Buvau sau pasakęs, kad kai tokie protingi vyrai kaip Čialyj (Siarhejus Čialyj – Baltarusijos ekonomikos apžvalgininkas – aut. past.), Šraibmanas (Artiomas Šraibmanas – Baltarusijos politikos apžvalgininkas – aut. past.) pradės važiuoti iš šalies, tai ir mums bus laikas išvykti. Išvyko Čialyj, išvyko Šraibmanas (abu analitikai iš Baltarusijos išvyko 2021-ųjų birželį, po to, kai buvo įspėti apie galimas represijas – aut. past.), buvo sugriautas Tut.by, suėmė Sašą. Taigi pasidariau PGR testą, išėjau iš Onliner.by, per dvi dienas išsikrausčiau iš buto, su visais atsisveikinau ir išvykau.
Buvo labai keista. Be abejo, man baigėsi geriau nei Sašai Ivulinui arba tam vyrui, kuriam protesto metu nutraukė pėdą, tačiau bet kokiu atveju tai buvo prievarta. Gyventi mylimame mieste ir bijoti, nors nieko blogo nepadarei, juo labiau kai esi pasirengęs dėl jo viską padaryti, yra sudėtinga. Nors labai nenorėjau išvažiuoti, tačiau nenorėjau gyventi baimėje, nuolat jaustis lyg įsitempusi spiralė. Kolegos buvo pradėję juokauti: „O kodėl tu dar nesėdi?“ Buvo nebegerai. Ne todėl, kad kolegoms derėjo būti švelnesniems mano atžvilgiu, bet todėl, kad tokie juokeliai jau buvo tapę norma.
Kad jau prakalbome apie Sašą Ivuliną ir Tribuna.by, man labai įdomu, kaip išėjo, kad svarbiausias šalies sporto portalas tapo vienu svarbiausių politinių ruporų ir režimo kritikų?
Apie permainas tribūnoje buvo kalbama visada. Ten dirba labai kieti žmonės. Tribūnos ideologai – Olegas Garunovičius ir Maksas Berezinskij – žmonės su tvirtais stuburais. Jie visada sakė, kad mūsų vėliava ne KZ (rus. krasno-zelionyj, liet. raudona ir žalia), o BČB (balt. bel-čyrvona-bely, liet. balta, raudona, balta), o Baltarusija puiki šalis. Tiesiog iššūkių, kurie būtų leidę taip aiškiai suvokti savo poziciją, anksčiau nebuvo. Na, o kai žmones pradėjo vytis su ginklais, jie nusprendė, kad ne metas mandagumams. Todėl įvyko puiki metamorfozė.
Tribūna yra viena tų retų žiniasklaidos priemonių, kurios tikrai uždirbdavo iš klasikinio žurnalistikos verslo modelio. Jie pardavinėjo reklamą, jų turinys pritraukdavo vartotojų. Onliner.by ir Tut.by taip pat gerai sekėsi, bet jie turėjo labai minkštą pagalvę. Tribūna jos neturėjo, bet vis tiek tapo labai sėkminga, ji jau įėjo į istoriją. Žinoma, kartais tampa tvanku nuo politikos sporto portale, tačiau tai jų pasirinkimas, ir dabar vyksta karas. Bet jei moki naudotis filtrais, paieškoje įvedęs „Taškai, įvarčiai, sekundės“ (rubrika naujienų portale Tribuna.by – aut. past.), apie Baltarusijos futbolą sužinosi viską. Labai laukiu laikų, kai tribūna vėl rašys tik apie sportą.
Dabar žurnalistikai Baltarusijoje tikriausiai vienas sunkiausių etapų per visą istoriją. Nuo 2020-ųjų rugpjūčio 29 žurnalistai yra kalėjime, 13 žiniasklaidos priemonių pernai buvo paskelbtos ekstremistinėmis – tai reiškia, kad kai kurios iš jų buvo tiesiog likviduotos, o kai kurioms apribotos galimybės dirbti šalies teritorijoje. Nepaisant to, šiuo metu vykdoma daug medijų projektų, veikia „Telegram“ kanalai, žurnalistai dirba nuotoliu. Kokią matai baltarusiškos žurnalistikos ateitį?
Manau, tie, kurie pergyvens šį laiką, ir ateityje gebės kurti kokybišką žiniasklaidą. Tačiau dieną, kai pinigų uždirbs Tut.by, reikės paskelbti nacionaline švente, tikrai. O projektas „Žizn Malina“ taps šimtą kartų geresnis, kai vėl turės galimybę dirbti gimtojoje žemėje.
Dar turiu svajonę kurti kiną apie mūsų didžius žmones, vertybes, istoriją. Ir tai daryti ne per patriotizmo prizmę, kaip antai „žiūrėkit, koks Mašerovas (1965–1980 m. generalinis Baltarusijos Respublikos sekretorius – aut. past.) buvo puikus – pastatė mums metro“, o pasakoti, kas tada vyko, – kad tai buvo lenktynės su kažkokiu Rusijos miestu ir kad tai padarė įtaką gyventojams, piliečių sudėčiai, to meto nuotaikai. Be to, filmą apie Mašerovą reikia pradėti ne Vilniuje, o jo gimtajame kaime, kuris yra Baltarusijos teritorijoje.
„Belsat“ (vienas žymiausių baltarusiškų naujienų portalų, visad pasižymėjęs aštria Lukašenkos režimo kritika; jo žurnalistai dirba iš užsienio valstybių, nes portalas Baltarusijoje pripažintas ekstremistiniu – aut. past.), kuris, man regis, dabar puikiai tvarkosi, veikia jau ilgai ir už Baltarusijos ribų. Jeigu jiems grąžins jų korespondentinį punktą Baltarusijoje, jie viską darys labai gerai.
„Malanka Medija“ (žurnalistinis „YouTube“ projektas, sukurtas po to, kai 2020 m. Baltarusijoje prasidėjo masiniai protestai; projektą Vilniuje sukūrė iš Baltarusijos pabėgę žurnalistai – aut. past.) gimė Vilniuje. Jie taip pat viską daro labai neblogai, bet, aišku, gimtojoje žemėje jie darys viską daug kartų įdomiau.
„Nasha Niva“ (seniausias Baltarusijos laikraštis, šiandien vienas pagrindinių naujienų portalų, Baltarusijoje pripažintas ekstremistiniu; vyr. redaktorius ir keli žurnalistai šiuo metu yra įkalinti – aut. past.) irgi labai kieti, su baltarusišku jausmu. Man norisi, kad jie taip pat būtų Minske.
Aišku, įmanoma, kad reikalai pakryps ir į blogąją pusę. Trūksta finansavimo, kartais trūksta laiko, viską būtų galima daryti kokybiškiau, bet visi tikrai stengiasi. Gerbiu kolegas. Tai tokia sunki profesija. Be to, kad turi susitvarkyti su savo psichologinėmis problemomis, dar turi teikti objektyvią informaciją.
Šiuo metu yra daug skirtingų lygių žiniasklaidos, ir tai puiku. Tegul žydi šimtas gėlių. Vieni nori žiūrėti „Realnaja Belarus’“ (baltarusiškas „YouTube“ projektas, įkurtas aktyvisto Artiomo Šaporovo – aut. past.) – prašom. Kiti – Zerkalo.io (po to, kai skaitomiausias portalas Baltarusijoje Tut.by buvo pripažintas ekstremistiniu, o dalis žurnalistų ir kitų darbuotojų įkalinti, likusi komanda sukūrė Zerkalo.io – aut. past.) – prašom. „Žizn Malina“ – pirmyn. „Nasha Niva“ daro projektą „Tok“ (interviu formato projektas „YouTube“ – aut. past.) – esu labai jiems už tai dėkingas. „Telebudka“ (žurnalisto Siarhejaus Budkino sukurtas „YouTube“ interviu projektas, kur jis bendrauja su įvairių profesijų ir kontekstų baltarusiais – aut. past.) – kaifas, tegul tik auga.
Vystykimės, kurkime konkurenciją ir tobulėkime. Man norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Esu „minorinis“ žmogus, bet mokausi meilės gyvenimui. Objektyviai žiūrint, tai yra Hirošima po sprogimo. Situacija labai sudėtinga. Tačiau mes įgijome tiek įgūdžių, kad net dabar gebame dirbti kokybiškai. Ir kai vėl jausime po kojomis savo žemę, tai darysime dar geriau.
Šiuo metu gyveni Varšuvoje. Prieš kurį laiką instagrame klausei savo sekėjų, ar likti Vilniuje, ar persikelti į Varšuvą. Kuris miestas tada laimėjo?
Varšuva. Dažnai atsitinka, kad lyg ir esi apsisprendęs, bet nori išgirsti ir pažįstamų, bendražygių nuomonę. Iš Vilniaus išvykau į ilgą komandiruotę, kurios metu turėjau ir atostogų, tad maršrutas išėjo Vilnius–Kyjivas–Vilnius–Varšuva–Stambulas–Varšuva–Kyjivas. Po to ruošiausi važiuoti į Vilnių, tačiau visgi likau Varšuvoje, išsinuomavau ten butą, o dabar grįžau pasiimti daiktų.
Tikriausiai Turkijoje galutinai supratau, kad Varšuva man yra Minskas 3.0, tai miestas, kokiu galėtų išaugti Minskas, jei jo nevaldytų bevaliai pareigūnai. Man Vilnius – kaip Dovlatovui Talinas – mažas ir intymus. Mane žavi, kad bibliotekoje yra ir erdvė tinklalaidėms įrašinėti, ir kavinė, ir kad čia gražu, – Vilnius moka kurti grožį.
Tačiau baltarusiškos energijos visgi daugiau Varšuvoje. Ten gali iš eilės septynis ar septyniolika vakarų susitikti su baltarusiais. Varšuvoje paprasčiau su pinigais – kai emigruoji iš Baltarusijos, automatiškai turi mažiau pajamų ir bet kokiu atveju apsigyveni šalyje, kurioje brangiau negu Minske. Kyjivas brangesnis, Varšuva brangesnė, Vilnius brangesnis. Bet Varšuva kainos ir kokybės santykiu yra tinkamesnė. Be to, suprantamesnė kalba. Žinoma, ukrainiečių dar suprantamesnė už lenkų, tačiau Ukrainoje man per daug chaoso. Labai myliu Ukrainą, labai myliu jų šilumą, dvasingumą, bet man to intensyvumo kiek per daug. Varšuvos ritmas – aukso viduriukas tarp Vilniaus ir Kyjivo.
Paskutiniame savo interviu „Malanka Medija“ sakei, kad savo emigraciją laikai psichologiniu smurtu ir kad emigracijoje jautiesi ganėtinai vienišas. Ko tau labiausiai trūksta gyvenant ne savo namuose?
Iš dalies tai tiesa. Periodiškai bendrauju per „Zoom“, susiskambinu su draugais per „Telegram“, bet neturiu galimybės kartu nueiti išgerti kavos arba pasivaikščioti. Man reikia žmogaus šalia. Liesti, užuosti, visais pojūčiais jausti šalia esančio žmogaus energiją man labai svarbu. Todėl ganėtinai dažnai Varšuvoje atsiduriu kokioje nors didelėje malonių žmonių kompanijoje. Intelektualių, linksmų, geranoriškų. Daugelyje šalių randu labai šiltų žmonių ir iš tiesų puikiai leidžiu su jais laiką.
Bet kol kas kažkas vyksta ne taip – gal dar nesusidraugavome, gal mane spaudžia nostalgija. Ir Minskas, ir tas liūdesys bei ilgesys, kuriuos nešiojuosi, keičiasi. Tai jau kitas miestas, ne tas, iš kurio išvykau 2021-ųjų birželį. Nenorėjau išvykti. Tai neteisinga. Bet, vėlgi, tai buvo ir mano pasirinkimas, dirbu su savimi šiuo klausimu. Turiu ne tik suprasti, kad nebėra to, kas buvo anksčiau, bet ir priimti. Galva aš jau viską supratau, liko suprasti ir visa esybe.
Kad ir kaip ten būtų, laimė yra pagrindinis mūsų tikslas, gyvenimo prasmė. Laimė – tai paties žmogaus pastangų rezultatas. Tiesiog reikia pasistengti. Kad būtum nelaimingas, gali nedaryti nieko, tik plaukti pasroviui. Jei nori, kad būtų geriau, turi dirbti.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Pasakojai, kad grįžęs iš Barselonos pasiėmei parsivežtą ispanišką vyną, Serano kumpį ir išvažiavai pas mamą. Ką jai nuveši, kai kitą kartą grįši į Baltarusiją?
Svarbiausia – dėmesys. Negaliu jai paduoti buteliuko vandens ir bandelės, gautos lėktuve. Mano mama supranta, kai įdedu pastangų – kad vaikščioju, renku, galvoju apie ją. Jai tai labai malonu. Manau, kad tikrai parvešiu vyno, o kaip bus su saldumynais, nežinau – gal nupirksiu kokių nors kremų. Bet svarbiausia, kad grįšiu.
Aišku, norėtųsi skristi lėktuvu, man labai patinka atskristi į Minsko oro uostą. Kartą, kai parskridau iš Rusijos, grojo „Molodost’ moja, Belarusija“ (liet. „Baltarusija, jaunyste mano“). Aplankė jausmas, kad grįžau namo. Tada išėjau iš oro uosto, sėdau į autobusą, vežantį iki Uručos (gyvenamasis Minsko mikrorajonas), ten išsikviečiau taksi ir galiausiai įvažiavau į Minską. Buvo nuostabu. Svajoju apie šią akimirką, galbūt šiek tiek ją romantizuoju. Grįšiu, apsikabinsim ir pradėsim naują gyvenimą.
Tikiuosi, tai įvyks greitai.
Aš irgi to tikiuosi, bet negalime tapti vilties įkaitais. Ji turi nuolat būti galvoje, tačiau viskas gali pasisukti labai bloga kryptimi. Nors gali būti ir labai gerai. Renkuosi tikėti antruoju scenarijumi. Bet privalome stengtis. Turime išlaikyti kokybę, siekti tos naujosios Baltarusijos. Dabar vykstantys procesai ir tendencijos mane džiugina.