Išgirskite garso dokumentiką paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykite podkastų programėlėse:

Anksčiau Rusija Kyjivui dažniausiai smogdavo koncentruotai ir naktį. Apie kai kurias atakas iš anksto perspėdavo Ukrainos žvalgyba, stebėdama aviacijos Rusijoje judėjimą ir raketų telkimą. Karui tęsiantis penktus metus, Kyjivo gyventojai taip pat išmoko sekti atvirų šaltinių analitikus „Telegram“ kanaluose ir pagal juos įvertinti kylančią grėsmę.

Pastarosiomis savaitėmis Rusija pakeitė taktiką: dronų ir raketų atakos beveik nenutrūksta ir vyksta ne tik naktį, bet ir dieną. Smūgiai bei krintančios nuolaužos apgadina gyvenamuosius pastatus, prekių sandėlius ir kitą civilinę infrastruktūrą. Dieną vis dažniau kaukiantis oro pavojaus signalas vis labiau paralyžiuoja įprastą miesto ritmą.

Perskaitę, kad artimiausią parą tikimasi didžiulės atakos, Dmytro su Lilia susirenka apklotus, čiužinius, planšetę ir išeina nakvoti į vieną giliausių metro stočių. Šią vasarą jie čia miega 2–3 kartus per savaitę. Kaip patys sako, nenori girdėti skrendančių raketų ir dronų, sprogimų ir oro pavojaus sirenų, sukeliančių nerimą. Nuspręsti, ar šiąnakt nakvoti metro stotyje, gyventojai turi dar prieš oro pavojų – balistinės raketos miestą pasiekia per kelias minutes, kurių dažnai neužtenka nueiti iki slėptuvės.

Ukrainiečiams gerai pažįstami „šahedai“ pasikeitė. Rusija vis dažniau naudoja jų reaktyvinius variantus, kurie yra gerokai greitesni už įprastus tokio tipo dronus – gali skristi maždaug 320–600 km/h greičiu ir pasiekti iki 6 km aukštį.

„Turi būti Dievo pabučiuotas, kad pataikytum“, – sako karys, naktimis budintis sostinės oro gynyboje.

Dalis į Ukrainą skrendančių bepiločių, ypač tų, kuriuos kariai pajėgūs pasiekti ir numušti, yra pigios konstrukcijos. Jais siekiama išsekinti oro gynybą. Taip pat laikyti miestą nuolatinio nerimo būsenoje, provokuojant oro pavojaus sirenas kaukti be perstojo.

Šis pasakojimas – tai garsinis žvilgsnis į pasikeitusią Kyjivo kasdienybę. Kviečiame klausytis.