Trumpametražiame dokumentiniame filme matomi veidai ir girdimi balsai detalėmis pasakoja išlikusius ar jau nublukusius istorinius kurorto sluoksnius, gyvuojančius miesto architektūroje. Šios vietos ir pastatai tampa ne tik istoriniai kurorto žymekliai, bet ir atminties saugotojai.

Druskininkų gyventojai Danguolė ir Fredas Surovec kurortą atsimena kaip gyvą, pramogomis gryname ore pripildytą miestą su vasariniu kino teatru „Voveraitė“ ir šalia esančiu „Vasaros amfiteatru“, kuriame kartu su druskininkiečiais trepsėjo iš visur suvažiavę šokių maratono dalyviai.

Menininkui Andriui Mosiejui Druskininkų dvasią simbolizuoja istoriniai Pilsudskio laikų medinukai. Viename jų, nugyvenusių porą gyvenimų, šiandien menininkas įsirengęs dirbtuves.

Vaikystės dienas Druskininkuose praleidusi architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė prisimena apleistų Druskininkų sanatorijų vaizdus, fizioterapijos gydyklų vidinius kiemelius panašius į dobilo lapus ir skardų vaikų juoką juose.

Druskininkų architektas Vilius Margelis miesto vaizdą mato istorinių linijų kontekste. Jis prisimena sunkų laikotarpį po nepriklausomybės atgavimo, kuomet kurortas ir pastatai ištuštėjo.

Šiandien kurorto architektūriniai sprendimai ieško santykio tarp modernumo ir paveldo išsaugojimo. Druskininkų pastatų pavidalai, poreikiai kinta arba nyksta, tačiau praeities ir dabarties architektūrinius vaizdus jungia žmogaus atmintis ir sensoriniai prisiminimai.

Pamatykite dokumentiką NARA tinklalapio viršuje.