Ar žiūrovai sugrįš į sales? Filmų kūrėjų ir rodytojų karantinas

2019-ieji Europos Sąjungos šalių kino teatrams buvo rekordiškai geri – pirmą kartą per penkiolika metų žiūrovų skaičius vėl peržengė milijardo ribą. Tačiau tuomet prasidėjo koronaviruso pandemija. Nuo balandžio 19 d. Lietuvoje vėl galima eiti į kino sales, bet ar kino kūrėjai ir žiūrovai tam pasiryžę?

2019-ųjų liepą tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje Čekijoje įvyko Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ pasaulinė premjera. Tų pačių metų rugsėjį premjera turėjo įvykti ir Lietuvoje, tačiau, filmo komandai gavus kvietimą parodyti jį konkursinėje festivalio „Kino pavasaris“ programoje, lietuviška premjera buvo nukelta po festivalio – į 2020-ųjų balandį.

Tačiau atėjus pavasariui viskas pasikeitė. Siekiant sustabdyti koronaviruso plitimą, 2020-ųjų pavasarį Lietuvoje buvo įvestas karantinas. Kino teatrai užsidarė neapibrėžtam laikui, o „Kino pavasario“ taip, kaip buvo planuota, surengti nepavyko. Festivalis įvyko tik internete. Nacionalinė „Nova Lituania“ premjera buvo atidėta dar kartą.

„Nova Lituania“, pernai išrinktas geriausiu lietuvišku filmu „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose, yra vienas iš daugelio lietuviškų filmų, kurių atėjimą pas žiūrovus sujaukė COVID-19.

Norėdama suprasti, kaip virusas pakeitė kino industriją, susitikau su Marija Razgute, daugelio dabartinių lietuviškų filmų prodiusere – taip pat ir filmo „Nova Lituania“.

Ji su komanda akylai stebėjo koronaviruso situaciją Lietuvoje. Filmo komunikacijos kampanija, marketingo priemonės – viskas buvo paruošta ir laukė tik „žalio mygtuko paspaudimo“. 2020-ųjų gegužės pabaigoje jie pasiryžo premjerai. Prie kino teatro „Forum Cinemas“ durų rinkosi žmonės su kaukėmis, jie buvo kviečiami į keletą salių, sėdėjo kas antroje kėdėje, bet premjera įvyko.

„Daug kas mums netgi grasino – ką jūs darot, išleisit filmą vidury vasaros, žmonės vasarą į kino teatrą neina, lankomumas bus tragiškas, sudeginsit save ir savo karjeras“, – prisimena Marija Razgutė. Ji girdėjo prognozę, kad filmas nesurinks nė dviejų tūkstančių peržiūrų.

<p>Filmas „Nova Lituania“ kino teatruose per 2020 m. sulaukė 11 tūkst. žiūrovų. Įprastais laikais skaičius būtų bent penkis kartus didesnis. ©Kadras iš „Nova Lituania“</p>

Filmas „Nova Lituania“ kino teatruose per 2020 m. sulaukė 11 tūkst. žiūrovų. Įprastais laikais skaičius būtų bent penkis kartus didesnis. ©Kadras iš „Nova Lituania“

Viena iš priežasčių, kodėl „Nova Lituania“ komanda skubėjo išleisti filmą Lietuvoje, buvo jau praėjęs ilgas laikas nuo pasaulinės premjeros Čekijoje. Prodiuserė paaiškina, kad nukelti filmo premjerą saugu ne daugiau kaip metus. Įvykus pasaulinei premjerai, apie filmą imama kalbėti, rašomos recenzijos. Jeigu nacionalinė premjera neįvyksta, filmas iš dingsta iš akiračio, o į dienos šviesą ištraukiamas tik po pusantrų ar dvejų metų, naujienos apie filmą nebeatrodo naujos. Lūkesčiai perdega. Todėl Marija Razgutė yra įsitikinusi, jog kūrėjai turėtų atrasti būdų išleisti dar iki pandemijos sukurtus filmus.

„Tas laukimas nieko nedarant tiek tau, tiek tavo filmui gali būti dar žalingesnis negu jo išleidimas čia ir dabar su kompromisais“, – teigia Marija Razgutė. Tačiau, anot jos, tai negalioja jau sukurtiems, bet savo premjeros dar neturėjusiems filmas. Tokie filmai bus naujiena nepriklausomai nuo to, kada bus išleisti.

Pernai pavasarį Lietuvoje įvestas karantinas vasarą kuriam laikui buvo atšauktas. „Nova Lituania“ pasinaudojo šiuo momentu. Daug laiko namuose praleidę žmonės buvo išsiilgę kultūrinių pramogų, taip pat ir kino teatrų. Kino teatruose „Nova Lituania“ sulaukė vienuolikos tūkstančių žiūrovų – ne dviejų. Marija Razgutė sako, kad įprastais laikais geras nepriklausomai išleisto filmo peržiūrų skaičius būtų dešimt ar bent penkis kartus didesnis, tačiau pandemijos metu vienuolika tūkstančių buvo labai geras rezultatas. Filmas kino salėse išbuvo devynias savaites ir dabar yra prieinamas internetinėse platformose.

<p>Kino prodiuserė Marija Razgutė su komanda pernai organizavo „Nova Lituania“ premjerą – tai buvo vienas retų lietuviškojo kino įvykių nuo COVID-19 pradžios.</p>

Kino prodiuserė Marija Razgutė su komanda pernai organizavo „Nova Lituania“ premjerą – tai buvo vienas retų lietuviškojo kino įvykių nuo COVID-19 pradžios.

Pačios Marijos darbo planų koronavirusas stipriai nesujaukė. Naujų filmavimų 2020-aisiais ji neturėjo, o prie filmų postprodukcijos galėjo dirbti ir namuose.

Kitaip reikalai susiklostė režisierei Aistei Žegulytei. 2018-aisiais pristačiusi savo debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, šiuo metu ji kuria dokumentinį filmą apie įvairias mikroskopines būtybes, kurių dauguma yra grybai. Kūrybinė komanda planavo vykti į Edinburgą, kur mikologas (mikrobiologas, kurio specializacija grybai – red.) kambaryje su specialiais lazeriais augino grybus. Tačiau, režisierės teigimu, dėl karantino į Škotijos sostinę nukeliauti pavyks tik po metų ar pusantrų.

Filmo komanda taip pat labai laukė iš Vokietijos atvykstant kito filmo herojaus – restauratoriaus. Tačiau dėl judėjimo apribojimų jis jau metus atvykti negali. Kada pavyks įgyvendinti dar vieną idėją – kelionę į Vokietiją konstruoti mikroskopo – irgi neaišku.

Visgi filmas kuriamas toliau. Pernai iki Kalėdų grybai buvo filmuojami Lietuvoje, o šiuo metu Aistė Žegulytė dienas leidžia rašydama scenarijų, gilindamasi į teorinę medžiagą apie mikroskopinių būtybių pasaulį, skaitydama ir žiūrėdama filmus. Ji džiaugiasi, kad, išvargusi po kelionių į kino festivalius pristatant filmą „Animus Animalis“, galėjo kiek sustoti. Šis filmas apie taksidermistus buvo rodytas daugiau nei dvidešimtyje festivalių Europoje ir už jos ribų – Izraelyje, Kanadoje, Meksikoje.

Reklama

Kitaip nei Karolis Kaupinis, Marija Razgutė ir Aistė Žegulytė, režisierė Austė Urbanavičiūtė dar ieško savo vietos kino pasaulyje – ji 2020-ųjų rugsėjį baigė vaizdo režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Antrosios koronaviruso bangos pradžioje Austė dirbo ilgo metro filmavimuose, o šiuo metu kuria autorinius projektus, dalyvauja atrankose į mokomuosius projektus ir mentorystes, teikia paraiškas stipendijoms gauti. „Lietuvoje vien iš kino režisūros neišgyvensi, todėl net ir iki karantino režisieriai dirbdavo ir asistentais, ir reklamčikais, ir užsiėmė visokiom chaltūrkėm, – paaiškina ji. Šiuo metu tokie papildomi darbai kaip niekada svarbūs.

Austė taip pat dirba televizijoje bei prie keleto projektų prodiusavimo ir komunikacijos srityse. Tačiau tai nėra darbai, kuriuos ji norėtų dirbti visada. „Šiuo laikotarpiu, po studijų baigimo, apskritai jaučiu, kad viduje ekskursuoju ties kitomis profesinėmis atšakomis – tokiomis kaip instaliacija, eksperimentinis kinas, todėl skiriu daugiau laiko paieškoms, atradimams, naujiems projektams“, – sako Austė.

<p>Debiutuojanti režisierė Austė Urbanavičiūtė (dešinėje) taip pat bando ir naujas meno sritis, nes filmų kūrimą karantinas sulėtino. ©Justina Kerociūtė</p>

Debiutuojanti režisierė Austė Urbanavičiūtė (dešinėje) taip pat bando ir naujas meno sritis, nes filmų kūrimą karantinas sulėtino. ©Justina Kerociūtė

Įprastai akademijos studentai nelaukia studijų pabaigos, kad pradėtų dirbti – prisideda prie vyresnių studentų filmų kūrimo, filmuoja kino aikšteles ar renginių užkulisius, dirba asistentais ir taip kuria ryšius. „Jeigu esi nusistatęs, kad būsi tik režisierius ir niekas daugiau, tau reikės ilgai laukti, kol galiausiai gausi tik tokius darbus, tik režisūrą“, – sako kitas jaunosios kino kartos režisierius Klementas Davidavičius, kartu su Auste Urbanavičiūte baigęs vaizdo režisūros studijas.

„Aš esu visai sėkmingoje situacijoje – gaunu pasiūlymų iš įvairių sričių, – tęsia jis. – Galiu filmuoti, bet jeigu pats susirgčiau ar situacija pasidarytų tokia, kad būtų neįmanoma filmuot – tai tada turiu visokių edukacinių projektų.“

Klementas Davidavičius, kurio trumpametražis filmas „Pelkė“ buvo išrinktas žiūroviškiausiu šių metų „Kino pavasario“ filmu, norėtų užbaigti naujo filmo scenarijų ir, jeigu pavyks, rudenį pradėti jį filmuoti. „Jeigu nepavyks, tai toliau rašysiu scenarijų, toliau galvosiu apie tą filmą, gal pradėsiu kitą [scenarijų] rašyti. Lauksiu galimybės tol, kol ji galiausiai atsiras. O tuo metu darysiu projektus, kurie bus įmanomi“, – planuoja jis.

<p>Kino kūrėjas Klementas Davidavičius pandemijos laiką išnaudoja scenarijų rašymui – karantinas tam netrukdo. ©Eglė Davidavičė</p>

Kino kūrėjas Klementas Davidavičius pandemijos laiką išnaudoja scenarijų rašymui – karantinas tam netrukdo. ©Eglė Davidavičė

Galvojant apie laiką, kai koronaviruso pandemija jau bus nurimusi, kyla klausimas, ar pandemijos metu ir po jos sukurti filmai tą laiką atspindės.

Marija Razgutė spėja, kad po pandemijos išleistuose filmuose, nors ir netiesiogiai, šis laikotarpis atsiskleis – pasikeitusi kasdienybė veikia žmonių emocinę ir psichologinę savijautą. „Dabar niekas nepuola daryti filmų apie pandemiją, tai būtų žiauru, ir tų filmų tikrai niekas nenorėtų žiūrėti, ypač jei jie bus išleisti po metų ar dvejų“, – svarsto prodiuserė. Tačiau, pasak Marijos, galime tikėtis, kad filmuose atsiskleis šiuo metu aktualios vienatvės ir aplinkos įtakos žmogui temos.

„Po tokių sukrėtimų kaip karas dar tiek dešimtmečių žiūrime filmus apie karą. Supranti – tai padarė stiprią įtaką kelioms kartoms į priekį. Nenoriu pandemijos prilyginti karui, bet tai tikrai paliks ryškių ženklų mums kaip visuomenei, o po to atsilieps ir kultūrai“, – sako ji.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Pandemijos metu kino industrijos atstovai ėmėsi naujų darbo praktikų, kurios, galbūt, bus naudojamos ir virusui nurimus.

Pavyzdžiui, konferencijos galės vykti hibridiniu būdu – ir gyvai, ir internetu. Tai ypač patogu bendraujant su žmonėmis iš skirtingų šalių. „Penki žmonės sėdės gyvai, šeštas dalyvaus „iš ekrano“. Ir mes prie to būsim pripratę, nes jau metus taip gyvenam“, – paaiškina prodiuserė Marija Razgutė.

Aistė Žegulytė džiaugiasi, kad vietoj kelionės į Prancūziją ir stresą keliančio filmo pristatymo, festivaliui tereikėjo nusiųsti savo vaizdo įrašą: „Tada įvertini, ar tau iš tikrųjų reikės tos kelionės, ar reikės skristi lėktuvu, teršti pasaulį, ten naudotis viešbučiais. Gal tiesiog gali sutaupyti pinigų ir juos kažkur prasmingiau išleisti?“

Jos bendravimas su komandos nariais iš skirtingų šalių vyksta nuotoliniu būdu ir, pasak Aistės Žegulytės, nedaug kuo skiriasi nuo gyvo bendravimo su komandos nariais Lietuvoje. Tačiau filmų peržiūros internetu jai niekada neatstos kino salių: „Man atrodo, kad kokius dvejus metus žiūrovai bus žiauriai pasiilgę kino teatrų, ir tada kino teatrai turėtų dvigubai daugiau uždirbti.“

Marijos Razgutės mintys nėra tokios optimistinės. Ji bijo, kad pandemijai nurimus dalis kino teatrų tiesiog nebeatsidarys, ypač mažesni ir nepriklausomi. Anot prodiuserės, neišgyventi gali ir dalis kino kūrėjų, gamybos įmonių, nes filmo išleidimas virtualiose platformose atneša gerokai mažiau pajamų. Gali keistis ir žiūrovų įpročiai. Vėl sužibus didiesiems ekranams, dalis žmonių bus atpratę taip žiūrėti filmus ir prie jų nebegrįš. „Tie, kas visą savo gyvenimą buvo įpratę eiti ir mėgautis kinu dideliame ekrane – tai darys. Bet tie, kurie tokio įpročio neturėjo, turbūt nematys problemos ten [į kino sales] nebegrįžti“, – sako Marija.

<p>Klemento Davidavičiaus debiutinio trumpametražio filmo „Pelkė“ premjera įvyko šiemet – virtualiame „Kino pavasaryje“. ©Kadras iš filmo „Pelkė“</p>

Klemento Davidavičiaus debiutinio trumpametražio filmo „Pelkė“ premjera įvyko šiemet – virtualiame „Kino pavasaryje“. ©Kadras iš filmo „Pelkė“

Aštuoniolikmetė vilnietė Rusnė Gocentaitė iki pandemijos buvo įpratusi į kino teatrą eiti tris keturis kartus per savaitę, o kai mokėsi režisūros „Skalvijos“ kino akademijoje – beveik kasdien (kino akademijos studentams bilietas kainuoja vos 58 centus). Pandemijos metu Rusnės įpročiai keitėsi – filmų ji beveik nebežiūri, o tie retkarčiais žiūrimi yra labiau pramoginiai nei turintys meninę vertę. Ėjimas į kiną jai yra visai kas kita: „Tu ateini su mintimi kažką įsisavinti, tada atsisėdi, dar yra didelis ekranas, gera garso ir filmo kokybė – tokia, kokios greičiausiai autorius ir norėtų“, – sako ji ir priduria, kad pati nenorėtų, kad jos kuriami filmai būtų žiūrimi per kompiuterį. Kas pusmetį mergina sumontuoja po naują filmą, kuriais kol kas dalinasi daugiausia su artimaisiais.

Kaip ir daugelis kinu degančių žmonių, Rusnė labai pasiilgo kino salių ir laukia jų atidarymo, tačiau dar nežino, ar tik joms atsidarius skubės ten apsilankyti. Nors Rusnei svarbu palaikyti kino teatrus, ji nerimauja, kad pandemijai nesibaigus juose lankytis nėra atsakinga.

<p>Vilnietė Rusnė Gocentaitė mokosi režisūros ir nuolat žiūri filmus, bet dabar tai daro namuose – eiti į kino salę nesibaigus pandemijai jai atrodo neatsakinga. ©Rusnė Gocentaitė</p>

Vilnietė Rusnė Gocentaitė mokosi režisūros ir nuolat žiūri filmus, bet dabar tai daro namuose – eiti į kino salę nesibaigus pandemijai jai atrodo neatsakinga. ©Rusnė Gocentaitė

Kino teatrams dabar nepaprastai sunkus laikotarpis

„Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Eglė Maceinaitė supranta, jog vėl atsivėrus kino teatrams žiūrovus atgal į sales prisikviesti bus labai sunku. Reikės užtikrinti, kad lankymasis kine būtų saugus. Didelė dalis „Skalvijos“ kino teatro lankytojų buvo senjorai. Paskutinius kino teatro veikimo mėnesius, dėl kilusios koronaviruso sumaišties čia jiems rengiami specialūs seansai būdavo pustuščiai. „Tai labai suprantama“, – sako Eglė.

„Mes perėjom daug etapų. Pirmasis buvo tada, kai pamatėm, kaip sparčiai mažėja žiūrovų – buvo labai liūdna. Kai susirgimų skaičiai tik pradėjo šokti į viršų, matėm, kad vakar salėje buvo dešimt žmonių, o šiandien jau penki“, – prisimena Eglė. Prasidėjus pirmajam karantinui 2020-ųjų kovą, kino teatras užsidarė trims mėnesiams. Pirmą kartą nuo 1963 m. teatras buvo uždarytas taip ilgai.

Užsidarymą „Skalvijos“ komanda išnaudojo: surengė Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, kuris prasidėjo dar kino salėje, o pratęstas buvo internete, taip pat sukūrė virtualią kino salę savo interneto svetainėje. Šios salės programa išliko panaši į „Skalvijos“ kino teatro repertuarą: kino klasika, autoriniai filmai bei specialiosios programos. Kaip ir fizinėje salėje, čia kas mėnesį vyksta filmų rotacijos – dalis filmų keičiami naujais, dalis lieka prieinami žiūrovams.

„Jeigu anksčiau laikėmės pozicijos, kad mūsų turinys turi būti žiūrimas ir rodomas tik kino salėje, tai dabar supratom, kad toks požiūris nebetinka, reikia taikytis“, – sako Eglė ir priduria, kad kuriant salę internete atsirado ir daug techninio darbo. Reikėjo vėl rasti motyvacijos, nes sunku nematyti lankytojų, negirdėti jų atsiliepimų. Dabar komanda prie to priprato, o virtualios kino salės projektas įsivažiavo. Eglė sako, kad pavyko pasiekti platesnę auditoriją – žmones, gyvenančius už Vilniaus miesto ir už Lietuvos ribų, taip pat tuos, kurie įprastoje kino salėje nesilankytų.

Prieš pandemiją kino teatre per savaitgalį apsilankydavo apie 500 žiūrovų. Siekdama, kad tiek žiūrovų apsilankytų virtualioje salėje, komanda dirbo 3–4 mėnesius. Tačiau be gauto finansavimo projektas nebūtų atsipirkęs, nes kino centras neišsilaikytų vien tik iš pajamų už virtualias peržiūras.

„Skalvijos“ duomenimis, per 2020-uosius kino centras neveikė 5 mėnesius, o iš planuotų 70 tūkst. žiūrovų sulaukė 29 tūkst. Finansinį stabilumą jiems padėjo išlaikyti Lietuvos kino centro subsidija ir prastovų kompensacija iš Užimtumo tarnybos.

<p>Prieš pandemiją „Skalvijos“ kino teatre Vilniuje per savaitgalį apsilankydavo apie 500 žiūrovų. Kino teatro programų koordinatorei Eglei Maceinaitei ir komandai prireikė trijų mėnesių, kad tiek žmonių surinktų į virtualią kino salę. ©Modestas Endriuška</p>

Prieš pandemiją „Skalvijos“ kino teatre Vilniuje per savaitgalį apsilankydavo apie 500 žiūrovų. Kino teatro programų koordinatorei Eglei Maceinaitei ir komandai prireikė trijų mėnesių, kad tiek žmonių surinktų į virtualią kino salę. ©Modestas Endriuška

„Skalvija“, be abejo, nėra išimtis. Pandemijos laikas visiems kino teatrams yra ypač sunkus.

Kai vasario gale paskambinau kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ vadovui Gintarui Plytnikui, jis teigė, kad „Forum Cinemas“ pajamų negauna jau beveik pusę metų. Net ir vasarą, kai kino teatrai galėjo veikti, jie sulaukė mažiau žiūrovų.

„Lyginant su pilnavertiškais metais, mes sugebėjom susirinkti tik 20 proc. apyvartos. Nuostolis yra 80 proc. – paaiškina Gintaras Plytnikas. – Kai kalbama apie verslus, kurie neteko 30 ar 40 proc., mums tai skamba lyg penkios saulės (labai gerai – red.). Mūsų 80 proc. yra menki juokai – gyvenam iš santaupų grimzdami į skolas.“

Tinklo „Forum Cinemas“ vadovas įsitikinęs, kad uždaryti kino teatrus buvo perteklinė kovos su karantinu priemonė. Pasak jo, „įrodyta, kad kino teatruose per metus neįvyko nė vieno COVID-19 užsikrėtimo atvejo“, o tose šalyse, kur sprendimai buvo daromi atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, kino teatrai nebuvo uždaryti net susirgimų skaičiui šoktelėjus į viršų. Anot „Forum Cinemas“ vadovo, atsidarius kino teatrams prireiks dar pusės metų, kad jo vadovaujamo kino teatrų tinklo veikla vėl pasiektų įprastus finansinius rodiklius.

Kino sektorius yra vienas labiausiai paveiktų pandemijos. Tačiau darbai čia nestoja. Lietuvos kino centras pirmąjį 2021-ųjų ketvirtį naujų filmų kūrimui skyrė virš 4 mln. eurų, jie paskirstyti 54 projektams. Naujų filmų bus, bet kino industrija jau bus transformavusis. Kokie tiksliai bus ilgalaikiai pokyčiai, vertinti dar anksti.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon