Vaizdinijos perteklius ir krypties nebuvimas reiškia, kad praeityje šokiruojantys gestai atkartojami bedante forma. „Šiandien nebeveikia nei abstrakčios Deleuze’iškos vizijos, nei aktualijų atrajojimas parodose“, – sako Narkevičius ir kviečia persijoti vertes. Beuys’iškoje perdirbto veltinio atmosferoje, kurtoje architekto Manto Peteraičio, tautodailė ir komercija gretinama su skaitmena ir minimalizmu, dėmesio nesutelkiant į konkrečią temą ar regioną.

Prieš parodą rezonuoja kuratorystės ekspertės dr. Julijos Fominos priminimas, kad kuratorius yra etimologiškai užprogramuotas rūpintis (lot. cura – rūpyba). Amerikiečių rašytoja Maggie Nelson, aptardama raiškos laisvę mene, nemažai dėmesio skiria rūpybos estetikai (aesthetics of care): dalis meno siekia šokiruoti, užgauti ir taip išjudinti publiką permąstyti įprastas nuostatas – pabrėžtinai nesirūpinant emocine gerove dėl kūrėjų išsikelto svarbesnio tikslo. Kita dalis kreipiasi į XX a. žiūrovę (-ą) kaip sužeistą asmenybę, ieškančią atliepos savo žaizdoms. Kuratorių (ir institucijų) dilema, išskleidus lotyniškąjį rūpesčio apsiaustą, – ką po juo talpinti: publiką, atsijojant galimai užgaulų turinį; jautrias kūrėjų asmenybes; kūrinius ir jų daugiaprasmiškumą, nepaisant interpretacijų poveikio menininkėms (-ams) ir žiūrovėms (-ams); o galbūt savo ir (ar) institucijos reputaciją? „Bienalėje mažai sterilumo, – tvirtina Narkevičius, – kūrinys turi pataikyti į tikslų akupunktūrinį tašką ir taip eiti už ribos – atsirinktų kūrėjų ir mano nuomonės, kur šis taškas yra ir kaip jį pasiekti, sutapo. Bet savo kasdienybėje, bendraujant tokio perviršio nesiekčiau.“ Ribos – rūpybos galimybės pagrindas.

Viena parodos erdvių – Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija – pirmoji Lietuvos nacionalinė galerija, kurioje pirmasis kuratorius Paulius Galaunė jungė modernizmą ir etnologinius tyrimus. Bienalėje pristatomas šios idėjos tęsinys – Violetos Dabrilienės kartu su lietuvių menininkais rištas šiaudinis sodas sakralia geometrija atliepia stoglangio piramidę. Atidarymo išvakarėse menininkai kikena pakviesti kartu su „Stubos“ kolektyvu giedoti sutartinių ir kartu rimsta „rimo tūto“ rate – lietuviški skoniai užbaigia įtemptą globalizuoto meno gyvenimo dieną instaliuojant paskutinius kūrinius.

Vieninteliai Kauno šiuolaikinio meno atstovai bienalėje – „Paveldo institutas“ (Severina Venckutė, Lukas Mykolaitis ir Mikas Zabulionis) – simboliškai įkurdinti Kauno menininkų namuose. Jų instaliacija reflektuoja apleistumo sąvoką, tyrinėja miesto erdvių ir kūno atminties metaforą. „Palietus, išjudinus kūne traumą saugančias vietas, skausmas atsinaujina, bet nusisukus jis užšaltų ir negytų“, – teigia Severina. Papildydami vienas kitą kūrėjai pasakoja, kad į jų pasirinktas vietas mieste eiti nemalonu, atidėlioja filmavimus – tai lyg kolektyvinių traumų mazgai, prie kurių jie prisiliečia dokumentuodami. Vietovaizdžiai, išsaugoti skaitmenoje ir kūryboje, bet kada gali pasikeisti – miesto gyvenimo energija teka toliau neužšaldama. Erdvių apleistumą bei miesto atmintį nagrinėja ir dr. Lina Michelkevičė: siekdami gauti statybos leidimus vystytojai tam tikras (Vilniaus) erdves pateikia kaip miestiečių nevertinamas ir architektūriškai menkavertes – tik kilus protestams paaiškėja jų vaidmuo kolektyvinėje atmintyje ir reikšmingos kasdienės funkcijos, ypač subkultūrų atstovėms (-ams). „XVI–XVII a. griuvėsiai Kauno Jėzuitų kvartale jau trečią kartą iškasami ir vėl uždengiami, nuo tų laikų ten nieko nėra buvę – tačiau leidimą filmuoti gauti sunku, lyg galėtume užfiksuoti kokius pažeidimus – gal tai ir yra pažeidimų indikacija?“ – svarsto Lukas.

„Stumbro“ gamykloje – pagrindinė bienalės ekspozicija su užsienio kūrėjomis (-ais). Brianna Leatherbury sovietinio stiliaus stiklinėse šaldytuvų vitrinose rodo varines atliejas objektų, kuriuos žmonės ketina tiesiogine to žodžio prasme nusinešti į kapus. Didžiulė antikvarinė spinta eksponuojama dalimis – Leatherbury patvirtina, kad savininkas išties ketina būti palaidotas su spinta mauzoliejuje, gali sau tai leisti. „Svarstau, ką ateities archeologai iš tokių radinių spręs apie mūsų civilizaciją.“ Panašius svarstymus mačiau Marselio MUCEM eksponuojamoje Théo Mercier kūryboje – gera Lietuvoje liudyti savalaikį šių temų aidą.

Ant veltinių parodos sienų organiškai įsilieja Ksenios Bilyk tekstilės darbai. Austa higėjos taurė ir sužeista slaugė aštriais nagais, siūlanti beveidžiui pacientui vaistų, o gal nuodų dozę, – neprimygtinis Ukrainos aktualijų inkliuzas ir rūpybos bei ribų temos aidas. Tai ne tvarstis nesaugioje nerimo terpėje ir ne juodų ir baltų herojiškų naratyvų kartojimas – veikiau bandymas integruoti, suausti prieštaringus realybės aspektus, kad gyvenimas galėtų tęstis šioje, nepomirtinėje, plotmėje – nepaverčiant jos į ištemptą priešmirtinę būseną.

Vizualią seką tęsia Ruoru Mou dirbtinės odos raugyklos instaliacija. Florencijos menininkė pasakoja, kad vietinėje odos perdirbimo pramonėje daugiausia imigrantų iš Kinijos: jie pagamina apie 90 proc. prabangos prekių, tokių kaip „Celine“ rankinės. Dėl gausios mažumos Florencijoje populiari kiniška virtuvė – Mou „odos“ lakštai pagaminti iš restoranų atliekų, perdirbus suteikiant joms antrą gyvenimą ir įkraunant prasmėmis. „Lakštai turi serijos numerius – kaip ir „Celine“ rankinės, taip nurodau jų pagaminimo vietą ir datą.“ Jie taip pat pažymėti menininkės senelio (dailininko) tradiciniu raudonu antspaudu. Įdomu išgirsti, kad Kinijoje taip nurodoma ne autorystė – kaip įprasta Vakaruose. Tai pagarbus nusilenkimas ir kitos (-o) kūrėjos (-o) įvertinimas: „Gerbiamo meistro darbas per laiką paženklinamas daugeliu kitų kūrėjų, kurie lyg piligrimai atvyksta apžiūrėti šedevro, atspaudų.“ Atrodo lyg tyliai palaimintų senelis, kurio darbus vaikystėje Mou matydavo iškabintus greta senelės sojoje marinuojamų mėsos gabalų.

Dar vienas kultūrinis intarpas – amerikiečio Cudelice’o Brazeltono IV perkeista „Southern juke joint“ – JAV pietų regionams būdinga daržinės tipo pašiūrė, kur afroamerikiečių bendruomenės rinkdavosi klausytis muzikos ir šokti. Laku dengtos drobės trobelė imituoja skardos lakštus ir atkartoja parodos architektūrinę temą, o tarpdurį nutaškę juodi dažai signalizuoja apie vidinės tamsos magnetizmą. „Ši kvėpuojanti struktūra – kaip žaizda: aptvarstyti įtrūkimai iš išorės atrodo nedideli, šešėlių žaismas netgi gražus, bet tikrasis sužeidimų mastas atsiskleidžia viduje, – dalinasi Brazeltonas. – Pastatas visiems lyg ir matytas, bet kartu – svetimas ir vaiduokliškas, apleistas, o iš tiesų jis užpildytas mano turiniu.“ Išties prieš pokalbį su menininku čia įžvelgiau ir XX a. 10-ojo dešimtmečio garažą, ir karinės misijos Vidurio Rytuose pastogę.

Greta einanti tinklinės vielos tvora idėjiškai jungia šį kūrinį su Max Göran videodarbu. „Atsitveriame nuo pabėgėlių, queer asmenis suvokiame kaip grėsmę, vilkai – dar vienas grėsmingo svetimo „kito“ įvaizdis“, – vardija ji. Kūrinio pavadinimas „berniukas šaukia vilkas“ man atrodo paslankus sintaksės žaidimams, atspindi tiek žmonių keliamą grėsmę gyvūnijai, tiek daugumos grėsmę mažumoms, kurių baiminamasi. Su Göran kalbamės apie mus paveikusias Clarissos Pinkolos Estés knygos „Bėgančios su vilkais“ istorijas, vilkšunių auginimą ir tamsesnius pasąmonės turinius kūryboje. Kadras, kur kraujo dubenyje pakaitomis atsispindi jos ir vilkų veidai, užantspauduoja mano bienalės patyrimą.

Vizualiai vientisa XV bienalės ekspozicija gerokai kuklesnė nei vykusi 2023-iaisiais. Minkštai apmuštos alkoholinių gėrimų fabriko sienos ne tik atgręžia į priklausomybių kamuojamo, išprotėjusio menininko tropą, bet ir veda aktualiomis Kauno paveldo trajektorijomis.