Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenimis, šiuo metu penkiuose sulaikymo centruose – Kybartuose, Medininkuose, Pabradėje, Rukloje ir Naujininkuose – uždarytas 2781 žmogus, iš jų – 594 vaikai.

Daugiausia šie žmonės, kuriuos Lietuva oficialiai vadina „neteisėtais migrantais“, yra iš Irako, taip pat – iš tokių šalių kaip Jemenas, Sudanas ar Kongo Demokratinė Respublika. Jie atvyko į Lietuvą vasarą, kai Baltarusijos režimas, pasinaudodamas siena su Lietuva, tyčia siekė sukelti krizę.

Dalis jų čia dar nuo rūgpjūčio ir jie nežino, kiek ilgai bus sulaikyti. Raudonojo Kryžiaus duomenimis, tik maždaug dviems šimtams žmonių suteiktas oficialus pabėgėlio statusas. Kaip parodė LRT tyrimas, kartais šios procedūros – ar suteikti prieglobstį, ar ne – užtrukdavo vos kelias minutes, kad būtų priimtas neigiamas atsakymas.

Lietuvos politika yra grąžinti šiuos žmones atgal į savo šalis. Bet daugeliu atvejų teisiškai to negalima padaryti, jeigu patys žmonės nepasiprašo būti grąžinti. Anot VRM, beveik tūkstantis pasiprašė ir grįžo. Bet anot Ewos šaltinių, „savanoriškas“ išvykimas dažnai buvo rezultatas pareigūnų siekio psichologiškai sugniuždyti žmones siekiant jiems įteigti, kad Lietuvoje jų niekas nelaukia.

Lietuvoje sukurtas šių migrantų įvaizdis kaip apsimetėlių, „netikrų“ pabėgėlių. Ewa sako ten sutikusi moteris, kurios bėgo nuo prievartos. Šiuo metu uždaryti migrantai renka lėšas kreipimuisi į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir dalinasi vaizdo klipais, kuriuose teigia, kad pareigūnai prieš juos smurtauja (Valstybės sienos apsaugos tarnyba tai neigia).

Lietuvos visuomenė įrodė galinti solidarizuotis su pabėgėliais iš Ukrainos ir daro tai herojiškai. Kodėl žmonės, atvykę čia iš tolesnių šalių, buvo sutikti priešingai?

Su Ewa Wołkanowska-Kołodziej kalbasi Karolis Vyšniauskas. Interviu įrašytas kovo 15 d. Vilniuje.

Ewos Wołkanowskos-Kołodziej pasakojimas apie protestą Verebiejų stovykloje Lietuvoje, publikuotas Gazeta Wyborcza.