Artūras Morozovas aplankė fotografą 2016-ųjų liepą. Tai buvo paskutinis kieno nors darytas interviu su juo.

Vitalijus Butyrinas – daugiausia apdovanojimų pelnęs Lietuvos fotomenininkas. Jo darbai eksponuoti daugiau kaip tūkstantyje asmeninių ar jungtinių parodų. Butyrino vardas fotografijoje žinomas dėl kruopščių simbolistinių fotomontažų, kurie iki šiol pelnydavo laurų ir apdovanojimų visame pasaulyje.

Anot jo kolegų Aleksandro Macijausko ir Antano Sutkaus, šis fotografijos estetas buvo to meto kūrėjų koliažo technikos mokytojas. O pats Vitalijus mano, kad jo fotomontažai pridėjo labai reikalingų pipirų humanistinei Lietuvos fotografijos mokyklai.

Vitalijus buvo vienas iš Fotomenininkų sąjungos įkūrėjų, atsakingas už ryšius ir sklaidą užsienyje.

Dėl daugybės sunkių ligų fotomenininkas paskutinį dešimtmetį praleido gulėdamas lovoje po blausia lempos šviesa savo palėpėje Vilniaus senamiestyje. Tačiau tiesiog „palėpe“ šios vietos vadinti nedera. Tai – jo epochos fotografijos muziejus, pilnas nuotraukų, medalių, apdovanojimų, fotoaparatų ir daugybės kitų eksponatų, paklaidinančių atėjusio svečio žvilgsnį.

Tačiau svečių pas Vitalijų užsukdavo nedaug: „Aplankyti mane kolegos, draugai tikrai nori. Stovi eilė jų. Su šnapsais ar be šnapsų. Problema ta, kad nėra kam juos įleisti. Man labai sudėtinga sutarti su mane prižiūrinčiu žmogumi, kad pasitiktų svečius. Pats nevaikštau, tad nusileisti į pirmą aukštą negaliu.“

Pašnekovo kalba žvali, kupina sąmojų ir vedžiojanti po moderniosios lietuvos fotografijos istorijos pradžią. Vitalijus apie kūrybą kalbėjo esamuoju laiku – „darau“, „kuriu“, „fotografuoju“.

Toliau paliekame Vitalijaus mintis ir prisiminimus. Kalba redaguota dėl pasakojimo sklandumo.

Gyvenimo mokykla Kazachstane

Mano motina kilusi iš Baltarusijos, o tėvas per karą buvo sužeistas ir liko Kaune. Čia jie susipažino ir susituokė, čia gimiau aš.

Neilgai trukus tėvai buvo priverstinai „išsiųsti į kurortą“ – Šiaurės Kazachstaną. Atvežė ir išmetė mus laukuose. Nieko neturėjome – davė palapinę, joje ir gyvenome. Vėliau su kitais žmonėmis iš molio pradėjome lipdyti namuką. Buvau įvairiatautėje aplinkoje – tarp vokiečių, ukrainiečių, kazachų.

Tyrinėjau mane supantį pasaulį – augalus, vabzdžius. O kokia Kazachstane gamta! Nors nė vieno medžio, bet gali matyti tokius tolius, horizontus. Pradžioje mes pragyvenome iš žvejybos – ką pasigauni ribalkėje su tėvu, tą ir valgai. Po truputį kūrėme ūkį. Sunkiai dirbome, bet dėl to įdomiai ir gyvenome. Tėvams buvo nelengva, tačiau man, dar pacanui, tai buvo vienas malonumas. Nesuvokiau tada tų problemų, nepritekliaus – arti žemę man buvo tiesiog nuotykis.

Atrodo, kad labai daug iš to pasisėmiau. Kazachstanas buvo mano gyvenimo mokykla. Į Lietuvą grįžome, kai įvedė Chruščiovo rublius, apie 1963 metus. Tada tėvas man ir padovanojo pirmąjį fotoaparatą – „Smeną“. Buvau penkiolikos.

Vieną dieną su draugu ir jo sese vaikščiojome prie Jiesios upės Kaune. Tada nuspaudžiau pirmąjį savo kadrą. Išryškinęs juostą ištariau: „Mamma Mia! Vien šedevrai. Čia gi galima ir į laikraštį...“ Tada taip man rodėsi.

Tuomet Kauno stotyje po pamokų su draugu dirbome krovikais. Pinigus taupėme, kad galėtume nusipirkti valtį su motoru – norėjome pakeliauti. Tačiau tais metais motorai pabrango. Tad nutarėme už santaupas įsigyti fotolaboratoriją. Pinigų užteko fotoaparatui „Junost“ ir didintuvui. Taip dviese su draugeliu pradėjome spausdinti fotografijas. Tokia buvo pradžia.

Kartą tuomečiame „Kauno tiesos“ laikraštyje pamačiau skelbimą, kviečiantį įstoti į fotografijos klubą. Su draugeliu, žinoma, nuėjome pažiūrėti kas ten per klubas.

Buvau ką tik grįžęs iš Kazachstano. Lietuviškai beveik nekalbėjau. Nunešiau krūvą savo fotografijų. Keletą jų iš karto atrinko į parodą. Tai buvo pirmoji Kauno fotoklubo paroda. Rimas Maleckas paprašė: „Žinai, jei turi, atspausdink dar po porą egzempliorių.“ Entuziazmo apimtas prispausdinau virš šimto. Nunešiau. Iš jų paėmė tik porą – peizažus.

Buvo 1965 metai, tuomet gavau pirmąjį parodos diplomą. Klubui vadovavo Vilius Jasinevičius.

Štai čia (rodo į keletą albumų kambaryje – red.) klijuoju viską, kas buvo išspausdinta apie mane ar mano darbus. Iš viso yra septyni tomai. O pirmame yra suklijuota ir jau minėta Kauno fotoklubo dokumentika. Esu pedantas – kai pamatau apie save ką nors, visada prilipinu. Dar yra pririnkta nemaža krūva iškarpų, tačiau nebepajėgiu įklijuoti jų pats.

Iš dalelių sukurti visumą

Buvau pašauktas armijon ir patekau tarnauti į Maskvą. Pamenu, kartą pulkininkas sušunka rikiuotėje: „Vitalijus Butyrinas, išeikite į priekį!“ Galvoju, už ką čia mane? Jis įteikė knygą, diplomą ir perdavė dar kažkokį prizą. Pasirodo, Macijauskas man atsiuntė knygą iš Londono „Photo Book of the Year“. Į tą knygą buvo patekusi viena mano siųsta fotografija.

Taip aš tapau pulko fotografu. Paskyrė man tokį šikinyką, kurį perdariau į nedidelę laboratoriją. Tarnauti daug nereikėjo – fotografavau, galėjau vaikščioti po muziejus, parodas.

Siūlė man likti Maskvoje – ir darbų žadėjo, butą duoti. Siūlė būti fotografu ir kituose skyriuose, žadėjo karininko laipsnį. Tačiau kai tik bandydavo mane paaukštinti, duoti laipsnį, aš vis kokį nusižengimą padarau. Savo esybe aš nemėgstu armijos. Nemėgstu ir Maskvos. Mane kvietė, bet aš atsakiau, jog myliu meną.

Grįžęs į Lietuvą pradėjau žiūrėti kolegų darbus, pastebėjau, kad visi labai panašiai dirba. Galvoju, na kaip ir kur man savo vietą rasti? Rusai sakydavo, kad esu ne maskvėnas, o kai kurie lietuviai – kad esu rusas. Numojau ranka į visus kalbėtojus ir pradėjau kurti fotomontažus – rinkti detales į vieną visumą.

Pradžioje buvo taip: fiksuoju absoliučiai viską, kas yra aplink mane, kas tuo metu mane domina – gamtą, žmones. Fotografuoju ir renku į vieną krūvą. Taip pat darau eskizus ir fantazuoju – tiesiog piešiu pagautas įkvėpimo, kad nepamirščiau vizijos – perkeliu ją iš galvos ant popieriaus. Užsikabinu, prisimenu archyvuose esančius kadrus arba einu nufotografuoti. Vėliau kuriu montažus interpretuodamas problemas, keldamas klausimus.

Iš „pašto dėžutės“ – į fotografijos meno draugiją

Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau fotografu-laborantu vienoje iš vadinamųjų „pašto dėžučių“ (taip sovietmečiu vadintos įslaptintos gamybinės organizacijos – red.). Ten dirbdamas pakilau iki inžinieriaus. Užsiėmiau reklamos kūrimu ir gaminamų prietaisų fotografavimu.

Pamenu, kai būdavau Kaune, mes su Macijausku kasdien eidavome fotografuoti. Aš toje „pašto dėžutėje“ dirbau, jis – gamykloje. Daug metų mes kartu fotografavome. Į armiją jis man laiškus rašydavo, draugystė tęsiasi iki šiol.

Antanas Sutkus mane pakvietė ateiti į besikuriančią Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. pervadintą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą – red). Pakvietė mane, Macijauską ir Romualdą Rakauską.

Taip, tai buvo rizikingas žingsnis – mesti darbą, atsisakyti buto, kurį žadėjo greitai skirti, ir išeiti į meną, pradėti dirbti tokioje neįprastoje organizacijoje. Bet Sutkus buvo geras įkalbinėtojas ir entuziastas. Prikalbino mane. Macijauskas iš pradžių irgi atvažiavo į Vilnių, bet numojo ranka ir išvyko atgal, Rakauskas išvis nepasirodė. Taip pradžioje aš ir likau vienas su Antanu. Vėliau, žinoma, prisijungė ir jie. Tada tapau sąjungos vyr. redaktoriumi. Pradėjo steigtis draugijos skyriai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kitur.

Virš trijų šimtų apdovanojimų

Draugijoje viską organizuodavo Sutkus – jis turėjo ryšių visur. Aš buvau atsakingas už reikalų derinimą su užsieniu. Kadangi buvau tarnavęs Maskvoje, man tekdavo ten vykti du tris kartus per mėnesį. Į redakcijas veždavau mūsų darbus, o į Lietuvą parsiveždavau medžiagų, aparatūros, knygų. Kai atsirado fotoaparatai „Praktika“, jais aprūpindavau kolegas čia. Taip pat mūsų autorių darbus siųsdavau ar veždavau į salonus, parodas, konkursus. Manimi žmonės pasitikėjo. Oj, tuomet mes stipriai prigriebėm tų apdovanojimų. Iš 100 parodų patekdavome į 95-ias ar net 97-ias. Ir kas trečioje, gal net kas antroje parodoje gaudavome apdovanojimų, įvairių prizų. Pas mane iki šiol yra šitiek prizų – iš visos Sovietų Sąjungos aš turėjau daugiausia fotografijos apdovanojimų. Virš trijų šimtų.

Tarptautinės parodos yra reikalingos tam, kad galėtum save patikrinti. Darbus juk siunčia fotografai iš viso pasaulio. Geras jausmas, kai juos aplenki ir prizą atsiimi tu. Baisiai man patinka gauti apdovanojimus.

Dar vienas darbų siuntimo į užsienio parodas tikslas buvo tas, kad kartu su darbais atgal atsiųsdavo ir parodos katalogą ar kokį žurnalą iš tos šalies. Juk anuomet mums to tikro užsienio nebuvo – labai stokojome informacijos. Kuomet gaudavome tą katalogėlį, visi vartydavome išsižioję, su didžiuliu smalsumu. Keliaudavo iš rankų į rankas.

Apeidavo cenzūrą

Anuomet didžiausias deficitas buvo surasti užsienyje vykstančių parodų ar konkursų datas ir adresus. Juos dažniausiai gaudavome iš kolegų latvių, su kuriais be galo artimai draugavome. Taip pat iš fotožurnalų. Tada buvo įprasta žurnale nurodyti konkursų pašto adresus darbams priimti. Taip siuntinėjau savo ar kolegų darbus po visą svietą. Dalyvavau parodose ir gavau apdovanojimų visuose žemynuose.

Tačiau daug darbų ir praradau – išsiunti ir nebegrąžina. Labai gaila, jomajo. Ištisos serijos, parodos.

Kaip mes siųsdavome darbus? Prasimušti buvo galima visur. Per „glavlitą“ (sovietų cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams – red.), Kultūros ministeriją, Meno tarybą. Aš visur su tais darbais eidavau pas ten dirbančius pažįstamus. Vienur pasirašydavo net nepažiūrėję į fotografijas, kitur tekdavo šiek tiek apgaudinėti. Labai paprasta – padarai darbų sąrašą, parodai fotografijas, sąrašą patvirtina, o fotografijas pakeiti kitomis.

Pagavo kartą mane ir atleido iš darbo. Išdavė vienas kolega. Nereikia pavardžių sakyti, tačiau buvo tokių.

Vienuma vs bendruomenė

Lietuvos fotografijoje, matyt, nutiko tas pats, kas ir krepšinyje – užaugo unikali vyrų karta ir sukūrė fenomeną. Iš visos Sąjungos šalių mes buvome pirmoje vietoje. Latviai taip pat buvo neblogi, bet jiems iki mūsų trūko. Jie buvo geri klasikai, o mes turėjome dar ir savų prieskonių.

Latvis kolega Gunars Binde man buvo tarsi universitetas. Prisimenu jo patarimą, kad pradedančiajam fotografui yra labai svarbi bendruomenė.

Fotografų draugijoje susirinkdavome dažnai – būdavo tiesiog šventė. Kalbėdavomės apie darbus, diskutuodavome. Taip pat ir Nidos seminarai mums duodavo tiek daug – važiuodavome kaip į tikrą šventę. Na o vėliau, kai pasieki tam tikrą (profesionalumo – red.) lygį, lieki vienas, susikoncentruoji į save. Galiausiai menininkas visada lieka vienas. Visas bendravimas tik dėl smagumo, mandagumo.

Aš pats esu savamokslis. Mokiausi iš žurnalų, iš knygų, parodų. Universiteto nebaigiau. Mokiausi iš gyvenimo – tai buvo mano universitetas.

Klausinėja manęs mano amžininkai užsienio fotografai – kur Lietuvos fotografija šiandien? Aš manau, kad tai yra laikina – svarbu, kad išsilaikytų jauni autoriai, nenueitų lengviausiu keliu.

Meilė kūrybai ir meilė šeimai

Su žmona mes išsiskyrėme. Viena dukra gyvena Danijoje, o kita čia. Meilė yra meilė. Ją labai sunku padalinti – reikia arba mylėti, arba fotografuoti. Artimam žmogui reikia dėmesio, šeimai – juo labiau. O kūryba yra tas užsidarymas, ta vienuma, energija mintims. Buitis pajėgi užmušti viską. Absoliučiai viską. Blogai ir su šeima fotografui, blogai ir be jos. Dėmesio daug savo negali atiduoti šeimai. Pirmoje eilėje yra kūryba. Tai buvo mano narkotikas. Aš neatlaikiau. Nors per fotografiją aš viską ir gavau. Tikrai neblogai pragyvenau. Tik žmonai buvo per mažai dėmesio iš manęs. O man tik buterbrodo ant stalo ir fotolaboratorijos pakakdavo. Negalėjau tam pasipriešinti.

Dar yra tiek eskizų pripiešta, tiek minčių galvoje. Neseniai atsidariau savo archyvus – kiek ten fotografijų, koliažų prikurta. Būtų galima išleisti dar daug albumų. Dabar žiūriu į tuos kadaise kurtus darbus visai kitomis akimis – šedevrai. Šiandien į daug ką žiūriu kitomis akimis. Aš dar nepadariau pusės to, ką galėčiau.

Gaila, kad neturiu sūnaus, kuris galėtų perimti mano archyvus, padėti dirbti su jais. Norėtųsi rasti bent mokinį gerą, padėjėją.

Pabūti fotografu darkart

Mano galvoje dar tiek daug nesąmonių, kaip reikėtų jas perkelti ant fotopopieriaus! Buvau sveikas kaip agurkas – nors į kosmosą siųsk. Jokių ligų neturėjau. Ir štai – viskas prasidėjo vienu metu.

Pirmą kartą tai nutiko Minske 1981 m. Vyko tarptautinė paroda, kurioje buvau dalyvis ir žiuri narys. Tada, pasijutęs negerai, nuėjau pas gydytojus ir paprašiau – pažiūrėkit mane, čia kažkoks guzelis. Prieš tai jau buvau ir Vilniuje pas gydytojus. Jie man atsakė, kad čia limfa – nieko baisaus, praeis. Bet stebėjau, kaip tas guzelis vis keitėsi.

Minske man patarė važiuoti namo ir grįžti čia į onkologinį, kuomet bus susirinkę pažįstami profesoriai. Grįžau po savaitės. Taip dvejus metus ištupėjau Minske, onkologiniame skyriuje. Tada atseit mane pagydė. Vėliau vėl rankas ir kojas susuko – artritas, podagra, dar ten kažkas. Pilna ligų. Ir insultą turėjau.

Viskas vienu metu prasidėjo – nei iš šio, nei iš to. Sakė – mityba gal netinkama. Kokia dar mityba? Aš arbatos pageriu, laboratorijoje ant stalo pamiegu... ir vėl prie to didintuvo.

Gali būti ir dėl fotochemijos. Laboratorijoje dirbdavau, kol nugriūdavau – dvi, tris, keturias paras. Po to nieko nebematydavau. Tiek prisikvėpuodavau chemikalų, kad grįžusį namo pykindavo.

Juk anuomet darydavome viską rankomis, be jokių pirštinių ar dujokaukių. Matyt, tai turėjo įtakos – juk aš visą gyvenimą, nuo penkiolikos metų, sėdžiu laboratorijoje. Kita vertus, jeigu visur būčiau dirbęs pagal taisykles, tikrai nieko gero nebūčiau padaręs. Tad viskas gerai.

Aš tik norėčiau paprašyti dar kartą pabūti fotografu. Tada būtų bent šis tas. Dabar, atrodo, nieko nespėjau, nieko nepadariau. Net pusės to, ką galėjau padaryti, nepadariau.