Šiais metais Europos komisija Vilniaus miestui skyrė Europos žaliosios sostinės apdovanojimą. Vilnius prisijungė prie tokių miestų kaip Kopenhaga, Oslas, Lisabona, Talinas ir kiti. Šis įvertinimas kartu atnešė vilniečiams atsakomybę analizuoti miesto gyventojų ir platesnės Lietuvos santykį su mus supančia aplinka. NARA komanda tai darys šio ciklo publikacijose, kurį rengiame „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ iniciatyvos kvietimu. Už publikacijų turinį atsako NARA redakcija. Visos tekstuose išsakytos mintys yra autorių nuomonė.

Šiltomis vasaros popietėmis darosi vis tyliau – girdime vis mažiau vabzdžių dūzgimo. Palangės nebe taip nusėtos musėmis, mažiau blakių ir kitų vabalų, kertančių šaligatvius. Po gatvės žibintais nebematyti tokių spūsčių apsigavusių peteliškių. Aplinkos pokyčiai vyksta taip palaipsniui, kad sumažėjusią gyvybę imame laikyti nauja norma.

Kiekviena karta turi savitą įsivaizdavimą, kokia gamtos gausa yra „normali“, nes nėra patyrusi, kokia ji buvo anksčiau. Mūsų seneliams dar buvo įprasta važiuojant automobiliu sustoti ir nuo priekinio stiklo nubraukti susikaupusius vabzdžius, trukdančius matyti kelią. Entomologai – mokslininkai, tyrinėjantys vabzdžius – tai pavadino „priekinio stiklo fenomenu“. Užaugusieji be šio reiškinio jo nė nepasiges. Šiandien vaikas, radęs gaudyklėje bent vieną drugelį, šypsosis taip pat plačiai kaip kitas, prieš porą dešimtmečių radęs dešimt. Pasauliui pamažu kintant, mes prisitaikome – negalėdami prisiminti, kiek gyvybės jame kadaise buvo.

Nuo 1990 m. išnyko maždaug ketvirtadalis visų Žemėje gyvenančių vabzdžių, o per pastaruosius 75 metus jų sumažėjo perpus. Tokia pati tendencija stebima ir įvairiose Europos šalyse – tyrimai rodo, kad Europos vabzdžių skaičius per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo iki 70 procentų. Šiandien liudijame tai, ką mokslininkai vadina šeštuoju masiniu rūšių išnykimu. Kitaip nei ankstesnius, šį išnykimą išskirtinai lėmė žmogaus veikla.

Gyvename antropoceno laikais – geologinėje eroje, kai žmogaus veikla tapo dominuojančia planetos vystymosi jėga. Antropoceno bruožai, tokie kaip urbanizacija ir intensyvi žemdirbystė, yra vieni pagrindinių veiksnių, pavertusių daugelį natūralių erdvių žmonėms skirtomis, o likusias – užterštomis. Taip kyla pavojus vabzdžių ir visos bioįvairovės – augalų, gyvūnų, grybų, bakterijų – išlikimui.

Ši vabzdžių tyla skamba kaip preliudas pokalbiui apie tai, kaip stengiamės gamtą suvaldyti. Ir kaip susiduriame su įtampa tarp poreikio išsaugoti ekosistemas, būtinybės neperžengti planetos ekologinių lubų (angl. ecological ceiling) ir vyraujančios ekonominės logikos.

Kaip ekonomika supranta gamtą?

Kai pernai buvo priimtas Europos Sąjungos gamtos atkūrimo reglamentas, jam iškart kilo pasipriešinimas. Net 80 proc. Europos buveinių laikomos nualintomis. Buveinė – tai natūrali rūšių gyvenamoji erdvė, aprūpinanti jas būtinomis sąlygomis: maistu, vandeniu, prieglobsčiu. Pavyzdžiui, vienos pagrindinių vabzdžių buveinių yra pievos. 2019 m. duomenimis, 78 proc. Lietuvos pievų yra prastos būklės. Per pastaruosius dvidešimt metų natūralių pievų ir ganyklų plotai Lietuvoje sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Tad gamtos atkūrimo reglamentas yra svarbus žingsnis aplinkosaugos politikoje: pirmąkart užsibrėžta ne tik saugoti esamas buveines ir ekosistemas, bet ir iki 2050 m. atkurti 90 proc. tų buveinių, kurios jau prarastos ar smarkiai pažeistos.

Nestebina, kad Lietuvos ūkininkai prieš šį reglamentą protestavo. Būtent žemės ūkis ir jo plėtra tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje yra pagrindinis bioįvairovės ir ekosistemų nykimo kaltininkas. Intensyvi žemdirbystė buveines paverčia biologiškai skurdžiomis monokultūromis, nualina dirvožemį, o pesticidų ir trąšų nutekėjimas sukelia eutrofikacijos (vandens žydėjimo) reiškinį – taip sunaikinamos ir vabzdžiams būtinos buveinės.

Tai, kad ūkininkai įsipareigoja atkurti daugiametes pievas, nėra naujiena. Dar nuo 2015 m. Lietuvos ūkininkai galėjo jas išlaikyti, siekdami gauti išmokas iš Žemės ūkio ministerijos. Visgi naujasis reglamentas valstybėms narėms numato papildomą pareigą – ūkininkai turės aktyviau prisidėti prie buveinių atkūrimo. Tačiau bendras pasipiktinimo naratyvas kilo ne dėl šios pareigos. Jis kilo iš baimės, kad atkuriant pievas – užuot plėtus ūkininkavimo laukus – sumažės derlius, pajamos ir, galų gale, smuks visos šalies ekonomika. Tai, kad atsakomybė už žemės valdymą ir ekosistemų atkūrimą tenka pavieniams ūkininkams, tik sustiprino jausmą, jog nauji aplinkosauginiai reikalavimai yra našta, o ne būtinas pokytis.

Ir vis dėlto, kol pievų toliau mažėja, ūkininkų pasipriešinimas gamtos atkūrimo įstatymui yra ne pavienis reiškinys, o gilios ekonominės logikos pasekmė.

Neoklasikinė ekonomikos teorija, formavusi dabartinę kapitalistinę sistemą, gamtą dažniausiai traktuoja kaip išorinį veiksnį, svarbų tik tada, kai ji teikia ekonominę naudą arba kai žmogaus veikla sukelia vadinamąjį išorinį poveikį (angl. externality), pavyzdžiui, taršą. Šioje rinkos logika grįstoje ekonomikoje gamta yra kapitalas, kurį galima išnaudoti siekiant pelno. Natūralu, kad jos saugojimas dažnai priešinamas ekonominiam augimui.

Negana to, dažnai neįvertinama, kad ekonomika veikia planetoje, turinčioje ekologines lubas ir baigtinius gamtinius išteklius. Nematoma lieka ir gamtos vidinė, savarankiška vertė. Kapitalistinėje sistemoje tai, kas neturi kainos, dažnai neturi ir apsaugos.

Populiari mintis, bandanti suderinti gamtą su ekonomikos augimu, yra vadinamasis atsiejimas (angl. decoupling) – idėja, kad ekonominis augimas gali būti „atsietas“ nuo žalos aplinkai. Modelis paprastas: augant ekonomikai, iš pradžių didėja ir žala aplinkai. Tačiau pasiekus tam tikrą gerovės lygį, valstybė sukaupia pakankamai išteklių spręsti aplinkosaugos klausimus ir ima investuoti į technologijas, kurios mažina žalą. Ekonomika toliau auga, o aplinkos būklė gerėja. Toks žaliasis augimas (angl. green growth) patrauklus, nes leidžia tikėti, kad technologijos ir atsinaujinanti energija išspręs klimato krizę be esminių pokyčių. Tačiau realybėje vartojimo ir ekonomikos augimo tempai gerokai lenkia pastangas mažinti žalą aplinkai.

Pagrindinės tarptautinės strategijos – Pasaulio banko, EBPO gairės ar Europos žaliasis kursas – yra grindžiamos būtent žaliuoju augimu. Pavyzdžiui, ES tikisi iki 2050 m. pasiekti klimatui neutralų (angl. net-zero) emisijų lygį. Net-zero nereiškia, kad nebeteršime – teršime, bet taršą kompensuosime. Vis dėlto realybėje dirvožemis, pelkės, miškai jau yra prisotinti anglies, ir jų gebėjimą sugerti papildomas emisijas pervertiname. O anglies surinkimo technologijos išlieka brangios, menkai pritaikytos, be to, jų (kaip ir kitų „žaliųjų“) technologijų gamyba pareikalaus dar daugiau energijos – ne visada gaunamos iš atsinaujinančių šaltinių.

Žaliasis augimas taip pat siūlo idėją, kad aplinkos saugojimas gali būti pelningas. Remiantis ja, žmonės ir toliau vartotų – tik tvariau, remdamiesi žiedinės ekonomikos ir individualios vartotojo atsakomybės idėjomis. Vėlgi, toks požiūris yra teoriškai patrauklus. Bet realybėje jis nepasiteisina, ypač kalbant apie biologinę įvairovę. Viso pasaulio šalyse – tiek ekonomiškai pažengusiose, tiek mažesnio išsivystymo – vabzdžių populiacija ir bioįvairovė toliau sparčiai nyksta. Jei ir matome atsiejimo ženklų, jie yra pernelyg lėti. Gamtos nykimas nesustoja, jis tiesiog auga šiek tiek lėčiau nei ekonomika.

Vis dėlto net ir šiandieninėje ekonominėje logikoje ieškoma būdų, kaip gamtą išsaugoti. Prie šio susirūpinimo ypač prisidėjo 1962 m. Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ (angl. Silent Spring), kuri atskleidė, kaip nekontroliuojamas pesticidų naudojimas žemės ūkyje naikina paukščius, griauna ekosistemas ir kelia grėsmę žmonių sveikatai. Ši knyga ne tik paskatino JAV įkurti Aplinkos apsaugos agentūrą bei uždrausti DDT, vabzdžiams naikinti skirtą pesticidą, bet ir įkvėpė modernųjį aplinkosaugos judėjimą.

Ši aplinkosaugos sprendimų paieška padėjo susiformuoti aplinkosaugos ekonomikai (angl. environmental economics) – neoklasikinės ekonomikos atšakai. Papildydama pagrindinę teoriją, aplinkosaugos ekonomika siekia užpildyti jos metodologines spragas, susijusias su aplinka: pavyzdžiui, apskaičiuoti, kiek apsimoka teršti, kiek turėtų kainuoti tarša, arba kaip rinkos sąlygomis suteikti gamtai ekonominę vertę. Kitaip tariant, ji perėmė esamus rinkos principus ir ieško sprendimų toliau jais remdamasi.

Taip atsirado bandymas gamtą „įprekinti“ – paversti ją paslaugomis, akcijomis ar prekiaujamais kreditais. Pavyzdžiui, pasaulyje po truputį auga bioįvairovės kreditų rinka: jei sunaikini ekosistemą vienoje vietoje, gali ją atkurti kitur arba nusipirkti kreditą – savotišką gamtos vienetą – iš ūkininko, kuris įsipareigoja išsaugoti, tarkime, drėgnojo miško plotą centrinėje Afrikoje. Pradedame prekiauti tuo, kas lig šiol atrodė neprekiaujama. Tai primena, kaip vis labiau įprekinamos ir tokios universalios žmogaus teisės kaip švietimas ar sveikatos apsauga. Visa tai – bandymas disciplinuoti gamtą, kad ji tilptų į augimo logiką. Tai – ekonomikos mėginimas išgirsti gamtą.

Gamtos vertė vis dažniau suvokiama per jos teikiamas ekosistemines paslaugas – tyliai atliekamas funkcijas, leidžiančias mūsų ekonomikai veikti. Ekosistema – tai vientisas gamtos teritorinis vienetas, apimantis gyvuosius organizmus ir negyvąją aplinką (pvz., orą, saulės šviesą) bei jų tarpusavio sąveikas. Ekosisteminės paslaugos skirstomos į teikiančiąsias (pvz., derlius, vanduo), palaikančiąsias (pvz., dirvožemio formavimas), reguliuojančiąsias (pvz., klimato ar oro kokybės reguliavimas) ir kultūrines (pvz., estetinė, dvasinė gamtos vertė). Už šias gamtos paslaugas skiriami mokėjimai – finansinės paskatos ūkininkams ar žemės savininkams mainais už tai, kad jie rūpinasi savo žeme taip, jog ši galėtų toliau teikti kurią nors ekosisteminę paslaugą. Lietuvos žemės ūkio ministerija moka išmokas už tvarias praktikas, palaikančias ekosistemų sveikatą: pavyzdžiui, 330 eurų per metus už šlapynių tvarkymą, 19,86 euro už beariminių technologijų taikymą. Vis dėlto ministerija numatė tik minimalias sankcijas ūkininkams, nevykdantiems naujojo reglamento reikalavimo atkurti daugiametes pievas: jei pažeidimai neviršys 10 hektarų, pirmais metais išmokos būtų sumažintos tik 1 proc., antraisiais – 2 procentais. Tokios priemonės nesukuria pakankamų paskatų veikti teisingai.

Ekosisteminių paslaugų suvokimas yra geras pratimas, skatinantis susimąstyti, kokiomis gamtos paslaugomis naudojamės kasdien to nė nesuprasdami. O vabzdžiai – nepastebimi ir beveik negirdimi – čia atlieka ypatingą vaidmenį.

Vabzdžiai ir bioįvairovė – neįtikėtinas ekonomikos variklis, nuo kurio priklauso daugiau, nei galvojame

Vabzdžiai teikia gyvybiškai svarbią apdulkinimo paslaugą, be kurios neaugtų didelė dalis mūsų maisto. Vien tik vabzdžių atliekamas apdulkinimas yra atsakingas už 75 proc. pasaulio žemės ūkio produkcijos – šios paslaugos ekonominė vertė siekia 500 milijardų JAV dolerių per metus. Tokie skaičiavimai neįtikina? Užtenka pamatyti, kaip pasaulis atrodo be šios paslaugos. Pavyzdžiui, JAV ūkininkai vis dažniau laukuose stato nuomotus bičių avilius, nes natūralaus apdulkinimo nepakanka. Kalifornijos migdolų fermos už vieną avilį moka po 200 dolerių. Kinijoje kai kuriose vietovėse vabzdžių trūksta tiek, kad obelys apdulkinamos rankomis – už šį darbą žmonėms mokama 19 dolerių per dieną. Tokia yra kaina, kai sistemos, kuriomis naudojomės nemokamai, ima byrėti.

Tyrimai rodo, kad ekosisteminės paslaugos būtinos beveik visiems ekonomikos sektoriams. Ypač žemės ūkiui, miškininkystei, žvejybai, maisto pramonei – jų ateitis tiesiogiai priklauso nuo gamtos būklės ir jos gebėjimo teikti svarbiausius išteklius: medieną, vandenį, žuvį, vaisius. Net ir tie sektoriai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo „atsieti“ nuo gamtos, taip pat yra nuo jos priklausomi. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto sektorius naudojasi erozijos ir dirvožemio palaikymo paslaugomis, o technologijų sektoriui reikalingos naudingosios iškasenos – tokios kaip litis, kobaltas ir nikelis, naudojami baterijose ir kiekvieno mūsų išmaniuosiuose įrenginiuose. Ekosistemų atkūrimas gali būti svarbus ir saugumo požiūriu: pavyzdžiui, pelkės gali veikti kaip natūralios kliūtys karinės atakos metu – pelkės galia, deja, neseniai teko įsitikinti.

Vabzdžiai atlieka kur kas daugiau nei tik apdulkina augalus. Mėsėdės musės ir vabalai skaido atliekas bei negyvą florą ir fauną, grąžindami maistines medžiagas į dirvožemį ir palaikydami ekosistemų sveikatą. Skruzdėlės ir vabalai purena žemę, perneša sėklas ir padeda augalams plisti. Boružės naikina kenkėjus, šilkaverpiai gamina šilką, bitės – medų. Vabzdžių genetinė informacija, antimikrobinės ir kitos savybės yra svarbūs moksliniams atradimams ir medicinai. Galiausiai, vabzdžiai yra pagrindinis maisto šaltinis daugybei kitų gyvūnų rūšių. Europoje dėl vabzdžių trūkumo agrariniuose kraštovaizdžiuose jau išnyko 40 proc. paukščių rūšių. Būdami daugelio maisto grandinių apačioje bei atlikdami visas šias funkcijas, vabzdžiai yra neabejotinas ekosistemų pagrindas. Todėl itin svarbu išsaugoti ir atkurti pagrindines vabzdžių buveines. Daugiametės, natūralios pievos ne tik suteikia prieglobstį daugybei rūšių, bet ir reguliuoja vandens ciklus, saugo nuo erozijos, užtikrina apdulkinimą ir sugeria atmosferos anglies dioksidą. Lietuvoje viešose diskusijose apie gamtos apsaugą dažnai dominuoja miškų tema, tačiau pievų ir kitų ekosistemų reikšmė neturėtų likti nuošalyje.

Žvelgiant plačiau, tampa akivaizdu: gamta nėra tik įrankis ekonomikai, o jos pamatas. Skaičiuojama, kad net 50 proc. pasaulio BVP priklauso nuo gamtos. Europos Komisijos duomenimis, 1 euras, investuotas į ekosistemų atkūrimą, duoda 4–38 eurų grąžą – tai naudinga žemės ūkiui, maisto saugumui, žmonių sveikatai, klimatui ir visai ekonomikai.

Tad gamtos apsauga neprieštarauja ekonominei gerovei – ji ją užtikrina. Absoliuti dauguma ekonomikos sektorių, įmonių ir finansų dalyvių vienaip ar kitaip priklauso nuo gamtos. Kai kurie aplinkosaugininkai teigia, kad gamtos svarba dar didesnė: jei neteksime vabzdžių, o be jų apdulkinimo neliks maisto – ar išvis galėsime kalbėti apie funkcionuojančią ekonomiką, kai būsime alkani? Viskas priklauso nuo to, kaip plačiai suprantame „priklausomybę nuo gamtos“. Gali būti, kad ne tik 50 proc., bet ir visas pasaulio BVP priklauso būtent nuo jos.

Ne viskas gali ar turi būti išreikšta pinigais

Vienas esminių gamtos ekonominio vertinimo trūkumų – tai, kad gamtos apskaita neįtraukia ekosistemų lūžio taškų (angl. tipping points) – momentų, kai ekosistemos palūžta negrįžtamai. O kaip įkainoti rūšis, kurių dar nė nesame atradę, arba jų genetinę informaciją, kurios potencialo dar neįsivaizduojame? Šiuo metu žinome 12 tūkst. skruzdėlių rūšių, beveik 20 tūkst. bičių ir 400 tūkst. vabalų. Nors pasaulyje užregistruota apie 1 mln. vabzdžių rūšių, mokslininkai mano, kad jų gali būti net apie 5 mln. – vadinasi, maždaug 80 proc. rūšių dar net neidentifikuotos. Panašiai ir vandenynų esame ištyrę tik apie 5 procentus. Tai reiškia, kad daug rūšių, kartu su jų genetine informacija ir teikiamomis paslaugomis, gali išnykti nė nesulaukusios mūsų dėmesio. Jas prarasime ne tik be galimybės apsaugoti, bet net nesuprasdami, ką praradome.

Ši nežinomybė atskleidžia kitą grėsmę – ne tik rūšių skaičiaus mažėjimą, bet ir jų funkcijos praradimą. Mokslininkai vis dažniau kalba apie funkcinį nykimą: kai rūšis dar egzistuoja, bet jos populiacija jau per maža, kad atliktų savo ekologinį vaidmenį. Pavyzdžiui, jeigu žymiai sumažėja paukščių, jų barstomos sėklos nebepasklinda ir miškai nebeatsinaujina. Kuo mažiau lieka tarprūšinių ryšių, tuo silpnesnė darosi visa ekosistema. Kai kurios rūšys laikomos kritinėmis – jų išnykimas gali sugriauti visą ekosistemą.

Šis iššūkis dar akivaizdesnis, kai į gamtą pažvelgiame laiko perspektyvoje. Ekonomika planuoja ketvirčiais, metais, finansiniais ciklais, o gamtos virsmai – lėti, dešimtmečių ar net šimtmečių trukmės. Žala aplinkai dažnai pasireiškia pavėluotai: štai globali vabzdžių nykimo krizė buvo pastebėta tik tada, kai pasaulis tapo pastebimai tylesnis. Dėl šio neatitikimo gamtos nykimo poveikio ekonomikai ir finansams negalime nei tiksliai modeliuoti, nei laiku į jį reaguoti. Tai panašiau į bandymą aplinkosaugos problemas spręsti žiūrint į ateinančių metų biudžetą, o ne į ateities kartų gerovę.

Naujas požiūris į ekonomiką ir reikalingi sprendimai

Kitokius atsakymus į ekologinę krizę siūlo alternatyvios minties kryptys, pavyzdžiui, ekologinė ekonomika. Kitaip nei neoklasikinė ekonomika, ji kritikuoja gamtos apsaugos patikėjimą vien rinkos galioms ir mato ekonomiką kaip dalį didesnės sistemos – biosferos, kuri turi savo ekologines ribas. Rinkos gali padėti efektyviai paskirstyti išteklius, bet jos nenubrėš ribos, kur ekonominis augimas turėtų sustoti – tam reikia politinės valios ir aiškių taisyklių. Neaugimo (angl. degrowth) judėjimas siūlo dar radikalesnį sprendimą – iš viso atsisakyti ekonominio augimo kaip tikslo ir kurti sąmoningai mažiau vartojantį pasaulį, kuriame pakanka išteklių žmonijos poreikiams patenkinti.

Tokios idėjos nėra naujos. Dar 1972 m. Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkai paskelbė dabar jau chrestomatine tapusią, bet tuo metu novatorišką studiją „The Limits to Growth“ („Augimo ribos“). Joje jie perspėjo, kad begalinis augimas ribotoje planetoje yra neįmanomas ir kad be struktūrinių pokyčių ekologinės bei ekonominės krizės XXI a. taps neišvengiamos. Pasiekus tam tikrus negrįžtamus lūžio taškus, gali tekti į šį požiūrį rimtai atsižvelgti ir iš esmės pergalvoti, kiek ir kodėl mes apskritai norime augti.

Kadangi pagrindinių ekonominių struktūrų greitai pakeisti nepavyks, turime kuo geriau išnaudoti jau veikiančius gamtos apsaugos mechanizmus, paremtus rinka ir įkainojimu. Juos būtina tobulinti, užkirsti kelią „ekomanipuliavimui“ (angl. greenwashing), bet svarbiausia – gerai suprasti, kur šių mechanizmų logika stringa.

Užuot tikėjęsi, kad tik ekonominės jėgos ir pavieniai verslai išsaugos gamtą, turime sutelkti dėmesį į politiką, kuri gerbtų planetos ekologines lubas ir proaktyviai saugotų aplinką. Svarbu didinti griežtai saugomų teritorijų plotus, kuriuose būtų draudžiama bet kokia ūkinė veikla – taip šios teritorijos būtų „išimtos“ iš ekonominės apyvartos. Taip pat būtina nutraukti valstybės subsidijas aplinkai žalingoms veikloms ir perorientuoti jas į gamtos išsaugojimo bei regeneracinius projektus.

Atotrūkis tarp aplinkai žalingų ir naudingų investicijų – iškalbingas. 2021 m. Europa bioįvairovės išsaugojimui skyrė vos 0,1 proc. šalių narių nacionalinių biudžetų. Pasauliniu mastu kasmet apie 5 trilijonus dolerių privačių lėšų bei 1,7 trilijono dolerių žalingų subsidijų išleidžiama aplinkai kenksmingai veiklai, o gamtai palankioms priemonėms skiriama tik apie 200 milijardų.

Teisingą kryptį rodo ir Europos Komisijos pasiūlymai apdulkintojų apsaugai: planai rūšių ir buveinių išsaugojimui, ekologinių koridorių („Zvimbtakių“) kūrimas, pesticidų naudojimo mažinimas, apdulkintojams palankus ūkininkavimas ir, žinoma, gamtos atkūrimo reglamentas.

Tokie žingsniai – svarbūs. Vis dėlto, matydami tokias giliai įsišaknijusias struktūrines gamtos nykimo priežastis, turime kalbėti ir apie drąsesnius sprendimus. Vienas jų – suteikti gamtai teisinį statusą. Tai reikštų, kad gamtos teisėms (pavyzdžiui, pievos teisei egzistuoti ir klestėti) teismuose galėtų atstovauti aplinkosaugos organizacijos ar piliečiai. Vieningo formato pasaulyje dar nėra, bet, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 2017 m. Vanganujaus upė tapo pirmąja upe pasaulyje, gavusia asmens teisinį statusą, o Ekvadore gamtos teisės įtvirtintos konstitucijoje. Taip pat galima grįžti prie senesnių, bendruomeninių žemės naudojimo modelių. Nors tai šiandien gali atrodyti utopiška, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) jau rekomenduoja įtraukti tradicines žinias sprendžiant žemės valdymo klausimus. Vis garsiau girdima ir alternatyva nuolatiniam augimui – siūlymas keisti pačią pažangos sampratą. Galbūt laikas atsitraukti nuo idėjos, kad augimas visada būtinas, ir pradėti matuoti klestėjimą ne BVP, o žmonių ir planetos gerove?

Miestai – sprendimas mūsų santykiui su gamta atkurti

Vilniuje matome nenušienautus Neries šlaitus ir pakeles, žydinčias pievas, natūralistinius želdynus bei išsaugotus miškus ir parkus miesto teritorijoje. Žaliosios erdvės užima apie 57 proc. sostinės teritorijos – pagal šį rodiklį Vilnius patenka tarp Europos lyderių, nusileisdamas tik Oslui, Helsinkiui, Zagrebui ir Liublianai.

Vis dėlto, kol vieni vilniečiai natūralia gamta džiaugiasi, kiti tai vadina netvarka, baiminosi erkių ir kėlė eismo saugumo bei matomumo klausimus. Reaguodama dabartinė Vilniaus savivaldybė sumažino nešienaujamų pievų plotus, palikdama jas tik intensyvaus eismo gatvių ir Neries krantinių šlaituose bei neužstatytuose sklypuose. Natūralios gamtos sumažėjo skveruose, parkuose, miesto gatvėse. Tiesa, pats pievų šienavimas kainuoja – Vilniaus savivaldybei tai gali atsieiti apie 4 mln. eurų per sezoną. Dažnai manoma, kad „netvarkingų“ žaliųjų erdvių priežiūra yra tikslinga ar net ekonomiškai būtina – taip miestai kuria efektyvumo, sterilumo, ekonomikos šaltinio įspūdį, o gamtą matome labiau kaip estetinį, o ne ekologinį reiškinį.

Visgi gamta miestų gyventojams teikia svarbias paslaugas – medžiai ir kita augalija gali sumažinti miesto mikroklimatą net pora laipsnių, suteikia pavėsį ir vietą atsipūsti, apsaugo nuo perkaitimo ir automobilius. Vabzdžiai, ypač laukinės bitės ir kamanės, apdulkindami augalus, prisideda prie žydinčio miesto estetikos ir palaiko likusią miesto bioįvairovę.

Miestuose turbūt labiausiai jaučiame, kaip kasdienė ekonominė veikla nutolusi nuo natūralaus pasaulio – čia mažai likę nepaliestos gamtos. Miestų žaliosios erdvės – nebe „pirmapradė“, bet vadinamoji antrinė gamta. Ji nei visiškai laukinė, nei dirbtinė – tai, ką šiandien laikome gamta, suformavo kraštovaizdžio planavimas, infrastruktūros sprendimai, ekonominiai plėtros motyvai. Visi ekologinės sistemos elementai, įskaitant žmones, yra vieningo istorinio ir besitęsiančio proceso dalis.

Tam tikri kraštovaizdžiai nuo seno buvo laikomi savaime tinkamais plėtrai – upės tarsi kviečia statyti užtvankas, slėniai – tiesti kelius. Tačiau ši „neišvengiamos“ plėtros idėja dažnai kyla ne iš pačios gamtos savybių, o iš žmonių interpretacijos ir ekonominių ambicijų. Prasidėjusi plėtra dažniausiai skatina dar didesnę plėtrą – taip ji ne tik keičia kraštovaizdį, bet ir formuoja mūsų suvokimą apie tai, kas jam priklauso. Atrodo, tarsi plėtrą nulėmė pati geografija, nors iš tikrųjų tai buvo sąmoningi sprendimai. Todėl svarbu kritiškai permąstyti mūsų santykį su gamta – juk būtent jis dažnai pateisina mūsų intervencijas.

Vilniuje tai gerai iliustruoja besikartojančios medžių kirtimo istorijos. Pavyzdžiui, J. Basanavičiaus gatvės skvere prie „Lietuvos geležinkelių“ pastato visuomenės pasipiktinimą sukėlė planai iškirsti devynis medžius, tarp jų – klevą, kaštonus ir kaukazinę slyvą, nes jie esą trukdė rekonstrukcijos darbams, o jų šaknys kenkė pastato pamatams. Nors savivaldybė leidimo neišdavė, teismas pripažino įmonės veiksmus teisėtais – pagal galiojantį reglamentavimą, ant pastatų pamatų ar stogų augantys medžiai laikomi nesaugotinais. Kadangi medžiai „trukdo“, o jų išsaugojimas paliekamas privačių įmonių sąmoningumui, miestas prarado dešimtmečius čia brendusius medžius.

View this post on Instagram

A post shared by NARA (@narazurnalistika)

Mieste taip pat matome gamtos įkainojimą. Pavyzdžiui, 2022 m. Naujamiestyje, T. Ševčenkos gatvėje, vykusiose statybose įmonė neteisėtai iškirto valstybiniame plote augusius brandžius medžius. Ir nors savivaldybė žadėjo skirti net apie 117 tūkst. eurų baudą, įmonė tesumokėjo 30 eurų baudą ir padengė 2004 eurų žalą aplinkai. Kol baudos išliks simbolinės, medžius kirsti bus ekonomiškai naudingiau nei išsaugoti.

Paradoksalu, bet būtent miestuose – natūralumo priešingybėse, kur gamtos likę mažiausiai, – glūdi potencialas keisti mūsų santykį su aplinka. Miestai gali taikyti regeneracinės miesto plėtros principus, t. y. palaikyti simbiozinius, abipusiai naudingus santykius su gamta. Miestų savivaldybės gali nustatyti griežtas taisykles žaliajai infrastruktūrai, nuosekliai reguliuoti miesto plėtrą, planavimą ir stebėseną. Jos gali skatinti viešųjų žalių erdvių kūrimą ir jų architektūriniams konkursams taikyti ne taip sutramdytos, bet ne mažiau funkcionalios erdvės reikalavimus. Pavyzdžiui, neseniai Vilnius parengė 12 principų rinkinį architektams, kraštovaizdžio specialistams ir vystytojams, skirtą viešųjų erdvių apželdinimui – jame pabrėžiama esamų medžių išsaugojimo svarba, žaliosios infrastruktūros plėtra, biologinės įvairovės stiprinimas, šaknų apsauga.

Medžių ir pievų išsaugojimui mieste neužtenka vien suderintos savivaldybės politikos ar gamtai palankios teisinės reguliacijos. Net ir formaliai pagrįsti sprendimai dažnai palieka vilniečius su neatsakytais klausimais – jie pasigenda vertybinio pagrindo ir situacijai pritaikytų paaiškinimų, todėl buriasi į „Gelbėkime Vilniaus medžius“ feisbuko grupę, dalijasi istorijomis, liūdesiu ir kartu ieško atsakymų. Žmonės pamilsta šalia esančią pievą ar medį – bet jie turi būti įgalinti juos apginti. Institucijos turi ne tik saugoti gamtą, bet ir suteikti žmonėms priemones dalyvauti sprendimų priėmimo procese.

Prie pokyčio gali prisidėti kiekvienas. Mums visiems tenka pareiga būti pilietiškiems – drąsiai kelti klausimus, išsakyti poziciją, kreiptis į institucijas ir jausti atsakomybę už pievą ar medį net ir už savo namo tvoros. Miestiečiai taip pat gali proaktyviai padėti bičių populiacijai – užsiimti miesto bitininkyste. Arba, susitarę su seniūnija ar kaimynais, patys puoselėti natūralios pievos plotą ar darželį prie savo namų. Tokie plotai ar išsaugoti brandūs medžiai tampa svarbiais namais vabalams, bitėms, drugeliams ir kitiems mažiems, bet nepakeičiamiems miesto ekosistemų gyventojams.

Miestai – gera vieta daugumai žmonių iš naujo atrasti, kaip ekonominė veikla gali būti artima gamtai, ir kurti naują ryšį su aplinka kasdienybėje. Nes jeigu nepuoselėsime gamtos, esančios visai šalia, negalime tikėtis rūpintis tomis ekosistemomis, kurios nutolusios, bet nuo kurių visiškai priklausome.

Vabzdžių nykimas – tik vienas iš daugelio signalų, kad žmonių ryšys su gamta silpsta. Kartu su juo nyksta ir supratimas apie tikrąją gamtos vertę mūsų ekonomikai ir gerovei. Gamta yra ekonomika. Nors ekonomika ir gamta nėra savaime priešingos jėgos, jų darnų bendradarbiavimą riboja pati planeta – jos ištekliai ir galimybės nėra begaliniai. Turime tai pripažinti formuodami tolesnę globalios ekonomikos kryptį.

Svarbu suprasti, kad šiandienė ekonominė logika nėra dėsnis – ją kuriame patys. Kiekvienas galime ją permąstyti, papildyti, ginčyti, ieškoti kitokio būdo įvertinti tai, kas mums išties svarbu. Turime drąsiai klausti: kieno balsu kalba miestas? Kieno interesus atspindi kraštovaizdis? Ką laikome vertingu ir kaip suprantame pažangą? Kai geriau suvokiame problemos mastą, tampame atsakingi palaikyti ir ginti gamtai palankius politinius sprendimus ir programas.

Gamtos nykimas gali atrodyti tolima, abstrakti grėsmė, bet jis vyksta arčiau ir greičiau, nei manome, ir neišvengiamai palies kiekvieną mūsų kasdienio gyvenimo dalį – nuo maisto iki poilsio. Mūsų „našiame“, „tvarkingame“, nuolat ekonomiškai augti siekiančiame pasaulyje visada turi likti vietos nesutramdytoms pievoms, nenusausintoms pelkėms – jei tik patys norime išgyventi. Tas tylus vabzdžių dūzgimas niekada nebuvo tik foninis triukšmas, o pats gyvybės garsas.