Išgirskite tekstą, skaitomą jo bendraautorės Sigitos Vegytės:

Lizai patinka dirbti su kariškiais. Ji sako gerai suprantanti, per ką jie turi pereiti, be to, gerbianti juos už tai, ką jie daro dėl Ukrainos. Dirbti su civiliais ji negalėtų – kiltų vidinis konfliktas. Lizą pykdo, kad kol vieni vyrai aukoja gyvybę, kiti slepiasi savo butuose nuo mobilizacijos: „Net man užtenka drąsos čia atvykti ir kažkaip padėti.“

Liza – jos pseudonimas. Ji daro intymius masažus Donbase esančiame Kramatorske, kurį nuo Rusijos pozicijų skiria vos 10 kilometrų.

Virš salono, kuriame dirba Liza, plevėsuoja Europos Sąjungos vėliava. Jokių iškabų, kad čia atliekami masažai – tuo labiau su laiminga pabaiga. Iš gatvės salonas panašesnis į humanitarinės pagalbos štabą – tokie salonai Ukrainoje veikia šešėlyje, tačiau, kaip ir volontiorų štabų, jų pafrontėje apstu.

Salono administratorė, mus nužiūrėjusi, siūlo intymų masažą dviem. Pasakius, kad esame žurnalistai ir norime tik pasikalbėti apie seksą ir intymumą pafrontėje, administratorė nenustemba – tik atsako, kad, susimokėję už laiką, jį su mergina galėsime praleisti ir taip. Kariai irgi neretai čia užsuka tik išsikalbėti ar užmigti apsikabinę.

Mūsų pokalbio klausosi trys merginos, tarp jų ir Liza – ji, panašu, labiausiai suinteresuota nusivesti mus į savo darbo kambarį. Atrodo, ji nori kalbėtis ne tik dėl pinigų.

Liza kilusi iš Kyjivo inteligentų šeimos. Močiutė – gydytoja, tėvas – buvęs kariškis, ji pati baigė psichologijos studijas, anksčiau darė klasikinius masažus. Kai nusprendė pakeisti masažų pobūdį, iš pradžių jai buvo sunku peržengti geros mergaitės įvaizdį ir „priimti šešėlinę savo asmenybės pusę“: ji visada buvo paklusni, laikėsi taisyklių ir dirbo „normalų“ darbą. Artimieji apie jos veiklą nežino – mano, kad ji dirba kosmetologe.

Intymaus masažo salonų tinklas išvystytas per visą Ukrainą. Pati Liza iki šiol gyvena ir dirba Kyjive, o Kramatorskas jai – komandiruotė. Kuo arčiau karas, tuo paklausa didesnė.

Salonas dirba visą parą, jame visada yra vyrų. Absoliuti dauguma, pasak Lizos, – kariškiai. Ji kartoja niūrią Ukrainos fronto realybę: kariams labai sunku, jie retai gauna atostogų, fronte mato mirštančius draugus. Vieniems, kad atsipalaiduotų, reikia „nuleisti“, kitiems užtenka išklausymo, muzikos ar šokio: „Kartais įjungiame muziką ir surengiame jiems diskoteką. Ir jie gali šiek tiek užsimiršti.“

Vis dėlto šis darbas mažina Lizos pasitikėjimą vyrais. „Man sunku suvokti: telefono ekrane – žmona, vaikai, o jis ateina čia“, – sako ji. Pasak Lizos, dalis karių neleidžia savo partnerėms atvykti į Kramatorską, nes jaudinasi dėl jų saugumo. Vietoj to jie perka artumą iš čia gyvenančių moterų.

Jeigu klientai reikalauja sekso, o ne vien intymaus masažo, merginas gina apsauginiai, todėl salone Liza jaučiasi saugi. Čia ji vilki trumpą juodą suknelę, bet niekada tokios nevilkėtų išėjusi į gatvę. Ji sako, kad moteriai Kramatorske pavojinga: visada nešiojasi dujų balionėlį, rengiasi taip, kad neatkreiptų vyrų dėmesio, bijo, kad šie ją gali atsekti iki namų. Liza bijo vyrų, nes mato, kokias traumas jie išgyvena ir kaip tai veikia jų elgesį. Ir į saloną kariai kartais ateina ginkluoti, pasitaiko, kad ir susimuša tarpusavyje.

Intymų masažą kariškiams Liza lygina su karo psichologija: dirbdama kaupia ne tik pinigus, bet ir patirtį, kurią ruošiasi panaudoti karo traumų gydymui. Ji sako norinti „aktyviai prisidėti prie atsigavimo po karo“ – konsultuoti veteranus ir jų žmonas. Jos įsitikinimu, pasibaigus karui, smurto artimoje aplinkoje daugės. Ir jau daugėja.

Karų istorija moko: karinių konfliktų paveiktose vietovėse smurtas artimoje aplinkoje labiau paplitęs, nuo jo dažniausiai kenčia moterys ir vaikai. Smurtą skatina padidėjęs stresas ir potrauminis streso sutrikimas.

Rusijos karui Ukrainoje įsibėgėjus, smurto artimoje aplinkoje atvejų ėmė daugėti. 2024 m. duomenimis, 2 iš 3 moterų yra patyrusios psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą. Su didžiausia rizika susiduria našlės, vienišos mamos, karo veteranų partnerės ir nepritekliuje gyvenančios moterys. Moterų teisių organizacijos pabrėžia: daug moterų nesikreipia pagalbos, nes laiko tai privačiu reikalu arba nuvertina savo saugumą – „mano skausmas niekis, palyginti su vyro išgyvenimais fronte“.

★ ★ ★

Kramatorskas kartais vadinamas meilės miestu, o tai geriausiai iliustruoja ši scena: į stotį iš sostinės atvyksta traukinys, pramintas „Kyjivas–Karas“, ir iš jo išlipusias moteris pasitinka išsikvepinę, pasipuošę vyrai su rožių puokštėmis. Ilgai nesimačiusios poros apsikabina ir bučiuojasi, šalia apsikabina, bučiuojasi ir atsisveikinančios poros.

„Ilsėsimės, mėgausimės gyvenimu, kol dar galim“, – sako Maksymas, kurio mylimoji Katia atvažiavo jo aplankyti iš Kyjivo. Pora susitinka kartą per mėnesį, kartu jie praleidžia 3–4 dienas.

Dabar tokių scenų stotyje nebematyti – nuo 2025 m. lapkričio traukiniai čia nebekursuoja saugumo sumetimais: į Kramatorską vis dažniau atskrenda priešo dronai ir balistinės raketos. Miestą vis dar galima pasiekti autobusu. Kramatorskui tai – tik dar viena aplinkybė, prie kurios reikia prisitaikyti.

2014 m., prasidėjus Donbaso karui, miestas tris mėnesius buvo okupuotas. Vėliau Kramatorską išlaisvino, ir nuo tada industrinis miestas sparčiai militarizavosi. Per dešimtmetį jis iš pramonės centro virto kariniu ir logistikos mazgu – miestu, kuris supranta karius ir, atrodo, nieko jų neklausinėja. Nors nuolat apšaudomas, kariams jis sąlyginai saugi vieta – Kramatorske jie ilsisi po kovų fronte.

Per tą laiką vietiniai išvažiavo, sugrįžo, vėl išvažiavo. Iki 2024-ųjų vasario čia gyveno maždaug 150 tūkst. žmonių, dabar liko trečdalis. Karas privertė daugumą didžiausių Kramatorsko gamyklų nutraukti veiklą, tad mieste liko paslaugos, reikalingos kariams, įskaitant intymių masažų salonus, viešnamius ir galimybę išsikviesti sekso darbuotoją į apkasus.

Niekuo neišsiskirianti Kramatorsko gatvė, kurioje dirba Liza, žinoma kaip ta, kur galima gauti ne tik intymų masažą, bet ir sekso. Liza mums perpasakoja nugirstas istorijas: merginą atsivežė į apkasus, o prasidėjus apšaudymui, kariai ją paliko; kariai namuose išnaudojo išsikviestą merginą ir nesumokėjo – tik davė bulvių maišą ir išvarė. Seksualinių paslaugų teikimas Ukrainoje nelegalus, todėl nėra institucijų, kurios tokias moteris apgintų. „Policija visada bus kariškių pusėje. Ir tokios moterys visada nukenčia labiausiai“, – sako Liza.

Sekso darbas, kaip ir seksualinis smurtas, dažniausiai apipintas gandais ir perpasakojimais. Pačios moterys retai dalijasi savo istorijomis – nes tai tabu, nes tai nelegalu, nes bijo, nes viešumas neatneš nei naudos, nei apsaugos. Istorijos dažnai lieka privačiuose pokalbiuose, pavyzdžiui, grožio salonuose, kurių pafrontės mieste irgi apstu.

Iš organizacijos, padedančios moterims išeiti iš sekso darbo, „Legalife-Ukraine“ vadovės Julijos Dorochovos gauname Lenos kontaktus – ji sutinka papasakoti savo istoriją. Sutartą dieną Lena grįžinėja iš darbo fronte. Į mūsų žinutes ji neatsakinėja, galiausiai nustoja atrašinėti ir Julijai, ir socialinei darbuotojai Natalijai. Natalija sako, kad taip nutinka dažnai: greičiausiai Lena, belaukdama traukinio (rugpjūtį jie dar kursavo), sugalvojo užsidirbti. Tą vakarą Lena taip ir nepasirodo. Tik vėliau iš Natalijos sužinome, kad grįžo gyva ir sveika – pakeliui į Kramatorską sustojo pas klientus Slovjanske.

Liza, Natalija ir kitos kartoja: prasidėjus karui, moterims iš mažų miestelių ir kaimų tapo sunkiau pragyventi. Uždarytos gamyklos; vyrams žuvus fronte, moterys liko našlės ir vienišos mamos. Daliai jų išsigelbėjimu tampa intymių paslaugų teikimas. „Legalife-Ukraine“ duomenimis, 2023 m. maždaug dešimtadalis sekso darbuotojų tuo užsiimti pradėjo po karo. „Manau, „OnlyFans“ tapo gelbėjimosi ratu daugeliui moterų“, – sako Liza. Intymumas per nuotolį gelbėja finansiškai ir apsaugo fiziškai. Tarp politikų netgi atsirado siūlymų dekriminalizuoti pornografiją, kad Ukraina surinktų daugiau mokesčių iš „OnlyFans“ kūrėjų ir taip paremtų karo nuniokotą ekonomiką.

Pasak Natalijos, moterys atvažiuoja į Kramatorską užsidirbti. Tikslios statistikos nėra, todėl ji remiasi tuo, ką mato dirbdama su nuo narkotikų priklausomomis moterimis: apie 15 vietinių pas ją ateina pasiimti „švirkštų, prezervatyvų ir lubrikantų“. Pasak Natalijos, kai kurios „išeina iš centro, ir iškart į trasą – netrukus sustoja mašina su kariais, jie jas išsiveža, ir prasideda darbas“. Jos teigimu, Kramatorske yra ir „elitinių merginų“: jos brangesnės, geriau uždirba, nuolat tikrinasi dėl lytiškai plintančių infekcijų, labiau savimi pasitiki ir yra paklausesnės. Jų klientai – taip pat kariškiai. „Elitines“ prižiūri sutenerė, vadinama „mamyte“, kuri iš Natalijos ima prezervatyvų ir lubrikantų „dėžėmis“.

„O tie kariai, kurie bando sutaupyti, naudojasi mano mergaitėmis“, – sako Natalija. Pasak jos, „elitinės“ turi neoficialią apsaugą, o „Natalijos mergaičių“, suprask, neapsaugo niekas.

★ ★ ★

Mamytė užeina ir pas Viktoriją Semčenko, labdaros organizacijos „Pozityvios moterys“ (ukr. „Pozytyvni žinky“) koordinatorę Donecko regione. Žodis „pozityvi“ reiškia ŽIV diagnozę.

Pasak Viktorijos, Mamytė „ima ir ima prezervatyvus“ iš jos organizacijos. Taip pat ima sifilio, ŽIV ir hepatito testų. Nežinome, ar tai ta pati Mamytė, kurią minėjo Natalija. Tačiau Viktorija sako, kad paklausa Kramatorske didelė: „kariškių gi daug“. Pasak jos, Mamytė turi viešnamį ir ieško bet kokio amžiaus merginų – nesvarbu, kaip jos atrodo, svarbu, kad „tik su galva draugautų“.

Viktorija sako, kad mistinės Mamytės viešnamis turi policijos stogą. Atrodo, kad policininkai, taksistai ir sutenerės – šventa trijulė, užtikrinanti, kad sekso paslaugų tiekimas nesustotų: policija baudžia arba dengia; taksistai vežioja ir suranda klientus; mamytės prižiūri, aprūpina testais ir apsaugos priemonėmis.

Viktorija perpasakoja klienčių istorijas: „Yra tokia moteris, kurią vyras skriaudžia, bet ji nenorės apie tai pasakoti. Ji – mano klientė, gyvena su ŽIV, atsiskaito, kad gydosi, pasiima pieno mišinukų, ir tiek. Jos visi dantys išmušti. Vyrą lyg ir pašaukė, tai dabar kažkiek pailsės. O kas bus, kai jis grįš iš karo? Tada išvis...“ Viktorijos žodžiai primena tai, ką pasakoja moterų teisių aktyvistės: karas kai kurioms tapo proga pabėgti nuo smurtaujančių vyrų – jie mobilizuoti, jos išvykusios į Europą. Yra atvejų, kai anksčiau smurtavę vyrai nustoja tai daryti, nes slepiasi nuo mobilizacijos ir bijo policijos. Arba priešingai – tampa agresyvesni.

Pati Viktorija 30 metų gyvena su ŽIV. Ji taip pat buvo priklausoma nuo širkos – aguonų nuoviro, kurį pati ir virdavo. Vartojo 12 metų, o paskui sėdo už narkotikų gamybą. Išėjusi į laisvę, sunkiuosius narkotikus iškeitė į degtinę ir žolę, vėliau „įtikėjo į Dievą ir prabuvo remisijoje apie 18 metų“. Remisiją nutraukė karas: stresas Viktoriją vėl pastūmėjo į priklausomybę – šįkart nuo promorfino, kurio gaudavo ligoninėje, lankydama pakaitinę terapiją (promorfinu ir metadonu). „Naktį kaukdavo sirenos, ir jeigu nesimiega – šiek tiek atsilauži, įsidedi po liežuviu, ir viskas pasidaro gerai. Senas įprotis. Trauka vėl pabudo.“

Viktorija atrodo išsekusi nuo nuolatinio streso pafrontėje. Sako, kad visų čia psichika pažeista: autobuse klausosi, kaip vietiniai pasakoja, jog ir vėl dėl apšaudymų neišsimiegojo. „Visi laukia, kas bus toliau, kur, kaip... Jaučiasi tai mūsų mieste.“

Vis dėlto iš Kramatorsko Viktorija išvažiuoti neketina. Baiminasi, kad jos niekas nepriims su 14 kačių, o jų pamesti nesiruošia. „Tačiau jeigu atsitiks taip, kad čia ateis tie, reikės išvažiuoti.“

★ ★ ★

Svetlana save vadina „mergina pagal iškvietimą“. Ji augo vaikų namuose prie Donecko, o į sekso darbą įsitraukė dar mokykloje – kažkas pasiūlė užsidirbti, ir ji sutiko. Apie seksą tada žinojo tiek, kiek galėjo žinoti paaugliai, brendę posovietinėje aplinkoje be lytinio švietimo. „Pirmas kartas [teikiant sekso paslaugas] buvo labai žiaurus. Pirmiausia jis supyko, kad jo neįspėjo, jog man mėnesinės. Antra – neįspėjo, kad nebus analinio sekso. Aš bandžiau jį raminti rankomis, bet jis buvo girtas. Aš jį kalbinau, bet jis vis tiek buvo labai piktas. Man tiesiog pasisekė, kad jis baigė.“ Svetlanai tada buvo 17 ar 18 metų (tiksliai nepamena), dabar – 43-eji.

Visą šį laiką Svetlana dirbo sekso darbuotoja, nes, kaip pati sako, tai buvo vienintelis dalykas, kuris jai sekėsi. „Sekėsi“ reiškė daug sugrįžtančių klientų; esą kai kurių žmonos net dėkodavo, kad ji „išgelbėjo santuoką“. Tačiau, kad užsidirbtų pragyvenimui, Svetlanai „reikėjo labai daug klientų“ – kuklų uždarbį tekdavo dalintis su „pirtininke“, sutenere, taksistu.

Svetlana vieną po kitos beria traumuojančias patirtis su klientais: „buvo visko – ir pistoletų, ir grasinimų“. Jos išgyvenimo strategija tapo nesipriešinti. „Merginas mušė, manęs – ne. Nes aš supratau, kad geriau jau taip, negu kitaip. Vienai merginai išmušė dantis, kitai sulaužė ranką ir koją, nes jos priešinosi. Aš tiesiog prisigerdavau.“

Į jos pasakojimą susipina smurtas, prievarta, priklausomybė nuo sunkiųjų narkotikų, bandymai nusižudyti, kalėjimas, apgavystės, vagystės, lėtinė liga ir karas – jį Svetlana pasitiko du kartus, ir abudu Mariupolyje. 2014 m. ji pagimdė pirmą sūnų – per sprogimus, namuose, be gydytojų, pusantro mėnesio per anksti. Sūnui diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Tėvas – klientas, tik neaišku, kuris. 2022 m. nuo apšaudymų Svetlana slėpėsi Mariupolio uoste, laivo denyje, jau su sūnumi ir dukra – jai irgi nustatytas neįgalumas. Dukros tėvas – taip pat klientas. Kitas klientas, jūreivis, įkalbėjo Svetlaną nesidaryti aborto. „Jis mane labai mylėjo, – sako Svetlana, pridurdama, kad jūreivis jai padėjo, – bet išplaukė reisu, kai aš gulėjau ligoninėje. Man nustatė tuberkuliozę.“

Iš apgulto uostamiesčio Svetlana su dviem vaikais pabėgo į Dniprą. Jai padėjo tuometinis „taksistas“: „Turiu nuostabų angelą sargą, kuris ištraukia iš visų situacijų.“ Atrodo, kad užburtame žiaurumo rate Svetlana vis tiek randa bent kruopelę empatijos ir dėkingumo už tai, kas jos gyvenime nutiko gero. Vienam vyrui – vieninteliam, kuris gyveno su ja ir vaikais, rūpinosi jais, – ji jaučia dėkingumą, nors už tą rūpestį, sauskelnes vaikams ar pavežėjimą į ligoninę ją versdavo atsiskaityti seksu.

2023 m. Svetlana, kaip karo pabėgėlė, atvyko į Lenkiją, į vadinamąjį Suvalkų koridorių, gyvena čia iki šiol. Ji dirba kambarine viešbutyje ir gauna karo pabėgėlės išmoką. Lenkijoje mes ir susitikome su Svetlana.

Donbase Svetlana daug dirbo su kariškiais. Po pirmosios invazijos – su separatistais, o vėliau – su miestą atkovojusiais ukrainiečiais. Rusijai užpuolus visą Ukrainą, klientų iš karinių struktūrų padaugėjo. Pasak Svetlanos, bendraudama su kariškiais iš abiejų pusių ji niekada nežinojo, ko tikėtis. Kartą kariškiai penkias dienas laikė ją užrakinę metalinėje būdelėje, maitino tik duona ir kokakola, prievartavo (dažnai keliese), veždavosi į kareivines. „Esu dėkinga jiems, kad gina šalį, bet kai kurie elgiasi tiesiog gyvuliškai. Jie nori rodyti galią, žeminti. Aš suprantu – karas, galva pilna košės, bet...“

Pasak jos, „gyvuliškai“ elgiasi maždaug kas dešimtas. Tačiau būdavo ir tokių, kuriems reikėdavo ne sekso, o tiesiog moters draugijos – „sėdėti ir gerti degtinę, pasakoti apie žuvusius draugus, apie tai, kaip sėdi apkasuose, apie sprogimus“.

Kaip ir Liza, Svetlana sako, kad dažnai jautėsi lyg teiktų kariams emocinę pagalbą. Kaip bendrauti su traumą patyrusiais žmonėmis, Svetlana mokėsi iš „YouTube“: „Būdavo tokios isterijos, tokie riksmai, kad aš nežinodavau, ką daryti. Vyrai verkdavo kaip vaikai. Nesakydavau, kad viskas bus gerai – tai nepadeda. Tiesiog sėdėdavau, gerdavau kartu, apkabindavau ir glostydavau.“

★ ★ ★

Visi karai moterų kūnuose palieka seksualinio smurto žymę. Iki XIX a. moterys laikytos karo grobiu ar atlygiu kariams, vėliau seksualinis smurtas imtas suprasti kaip neišvengiama karo pasekmė. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta jį drausti, o 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute jis įtvirtintas kaip karo nusikaltimas. Vis dėlto praktikoje seksualinis smurtas išliko vienu žiauriausių karo ginklų, pirmiausia naudojamų priešo – siekiant pažeminti, išnaudoti, palaužti bendruomenes ir vykdyti etninius valymus. Rusija šį karo ginklą taip pat naudoja okupuotose Ukrainos teritorijose.

Karų istorija pritvinkusi ir pavyzdžių, kai moterys buvo verčiamos tenkinti karių seksualinius poreikius arba priverstos tuo užsiimti, kad pragyventų. Ankstyvuosiuose karuose kariaunas sekdavo palydovės (camp followers) – moterys, kurios skalbė, virė, slaugė, kėlė karių dvasią ir tenkino seksualinius poreikius. Tai buvo įprasta praktika, o moterų kūnai – karo kasdienybės dalis. Pasak tai tyrinėjančių feminisčių, dažniausiai tai būdavo vienintelė nepritekliuje atsidūrusių moterų išgyvenimo strategija, o ne laisvas pasirinkimas.

Per Antrąjį pasaulinį karą apie 200 tūkst. vadinamųjų „guodėjų“ (comfort women) iš Azijos šalių karo viešnamiuose buvo verčiamos tenkinti Japonijos karių seksualines užgaidas – šis atvejis pripažintas karo nusikaltimu žmogiškumui. XX a. 7 deš. pabaigoje 20 tūkst. registruotų sekso darbuotojų su valdžios žinia Pietų Korėjoje seksualiai aptarnaudavo 62 tūkst. dislokuotų JAV karių. Dauguma jų buvo kilusios iš neturtingų šeimų. Sąrašą būtų galima tęsti, bet geriausiai dokumentuoti atvejai šalyse, prie kurių tyrėjai turi prieigą. Pavyzdžiui, panašūs modeliai sovietų ar Rusijos armijose nėra gerai dokumentuoti, nors pavienių liudijimų esama – pavyzdžiui, apie vadinamąsias „karo lauko žmonas“ tarp Rusijos karių šiandien.

Atsiskaitymas seksu už pinigus, pastogę, maistą ar vaistus yra ir šiuolaikinių konfliktų dalis. Pažeidžiamoje padėtyje atsidūrusioms moterims tai dažnai tampa vienintele išgyvenimo strategija. Šiuos „mainus“ akademikai ir NVO įvardija „išgyvenimo seksu“ (survival sex) – terminu, nusakančiu, kad moterys neturi kitų alternatyvų išgyventi. Prie to dažniausiai veda skurdas, našlystė, pabėgėlių statusas, karo trauma ir struktūrinė nelygybė. Tokie atvejai užfiksuoti Kalnų Karabache, po Ruandos genocido, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kone kiekvienoje pabėgėlių ar perkeltųjų asmenų stovykloje ir kitur.

Terminas „išgyvenimo seksas“ buvo pasiūlytas tam, kad ši išnaudojimo forma nebūtų painiojama su laisva valia pasirinktu sekso darbu. Tačiau atskirti, kada moterys turi alternatyvų, o kada jų neturi, sudėtinga. Tiriant seksualinį smurtą kariniuose konfliktuose tai – pilkoji zona: išgyvenimo sekso atvejai ne visada laikomi seksualiniu smurtu.

★ ★ ★

„Jeigu moteris ateina pas tave ir turi su tavim mylėtis, kad gautų apsaugą, pinigų ar maisto, – tai nėra labdara. Tai smurtas. Tai nereiškia, kad esi geradaris, – tai reiškia, kad esi bybis“, – sako Marija Dmitrijeva, prisistatanti Ukrainos radikalia feministe. Ji pabrėžia, kad kiekvienas, ginantis Ukrainą, nusipelno pagarbos, tačiau aiškiai atskiria: tarp „karo herojų“ yra ir „šiknių“.

Pastaruosius trisdešimt metų Marija užsiima moterų teisių gynimu ir kovoja prieš patriarchatą bei mizoginiją: veda mokymus, skaito paskaitas, padeda politikams rengti teisės aktus. Daugiausia jėgų ji skiria kovai su seksualiniu ir reprodukciniu išnaudojimu – tai, jos žodžiais, apima sekso darbą, pornografiją ir surogatinę motinystę. „Mano darbas – ir apmokamas, ir neapmokamas – skirtas moterų teisėms ginti ir jas stiprinti, nes be moterų teisių demokratija negali veikti.“

Marija, kaip ir kitos pašnekovės, kartoja: nėra patikimos oficialios statistikos, kiek moterų užsiima „komerciniu seksu“ (taip jis vadinamas oficialiuose dokumentuose), bet orientacinių skaičių esama. Jos teigimu, iki 2018 m. tokių moterų buvo apie 100 tūkstančių. „Tai gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, turint omeny, kiek daug žmonių Ukrainoje gyvena žemiau skurdo ribos, ypač teritorijose palei fronto liniją“, – sako Marija. Be to, į šį skaičių neįtrauktos moterys, kurioms sekso darbas yra papildomas, neįtraukti ir nepilnamečiai.

Dar iki plataus masto invazijos Marija dirbo su moterimis ir jaunimu Donecko ir Luhansko srityse – stiprino jų lyderystės įgūdžius, edukavo apie moterų teises. Kalbantis apie kasdienes grėsmes, moterys įvardydavo daug pavojų, bet nė viena neminėdavo seksualinio priekabiavimo. Paklausus, kodėl, atsakydavo: „Ai, taip, tai vyksta nuolat. Mes to tiesiog nefiksuojame.“ Pasak Marijos, beveik kiekvienas suaugęs asmuo – taksistas, pardavėjas, o kartais ir giminaitis – jaunas merginas pafrontėje ragina eiti pas Ukrainos karius, su jais pasimylėti ir gauti už tai pinigų. Tačiau merginos, Marijos teigimu, to nelaiko seksualiniu priekabiavimu.

Per karą Ukrainoje daugiausia dokumentuotas seksualinis smurtas, kurį vykdė Rusijos kariai. Ukrainos prokuratūra tai aktyviai tiria: specialūs tyrėjai vyksta į išlaisvintas teritorijas rinkti liudijimų. Oficialiai užregistruoti 376 su kariniu konfliktu susijusio seksualinio smurto (conflict related sexual violence) atvejai. Tačiau tikrieji skaičiai, neabejojama, daug didesni. Be to, daugeliu atvejų nukentėjusiais laikomi vyrai, nes į šią statistiką patenka ir karo belaisviai, prieš kuriuos taip pat naudojamas seksualinis smurtas.

Marijos teigimu, Rusijos karas prieš Ukrainą yra ne tik vienas geriausiai dokumentuotų, bet ir tas, kuriame moterų teisės yra remiamos ir stiprinamos. „Per dešimt karo metų moterų padėtis, įskaitant ir teisėkūros lygmenį, tik gerėja.“ Pasak Marijos, tai, kad su karu susijęs seksualinis smurtas tiriamas dabar, o ne po 10 ar 15 metų, kaip nutiko daugelyje kitų karų, yra didelis pasiekimas. Dėl to, kaip ji pastebi, ir visuomenė mažiau toleruoja kasdienį priekabiavimą ir seksualinį smurtą.

Tačiau visuomenė, pasak Marijos, pasirengusi diskutuoti tik apie rusus, prievartaujančius ukrainietes, o kai „Ukrainos kariai prievartauja ukrainietes už pinigus, narkotikus ar vaistus, tai vadinama steriliu terminu „išgyvenimo seksas“, nors tai yra prievartavimas“. Ji siekia, kad bet koks sekso darbas būtų laikomas smurtu prieš moteris, tokį smurtą patyrusios moterys gautų pagalbą, o tie, kurie parduoda ir perka jų paslaugas, būtų baudžiami. „Daug politikų tai palaiko, bet kiekvieną kartą, kai raginame priimti įstatymą, mums sakoma, kad dar ne laikas. Man tai kelia skausmą.“ Marijos požiūriui nepritaria ir dalis feminisčių, teigiančių, kad sekso darbas gali būti ir moters laisvas pasirinkimas.

Dar sunkesnė tema – „išgyvenimo seksas“ okupuotose teritorijose. Ten likusioms moterims teikti sekso paslaugas Rusijos kariams neretai tampa vieninteliu pragyvenimo būdu. Priežastys tos pačios: uždaryti verslai, nepriteklius, našlystė, negalią turintys vaikai ar giminaičiai. Dirbdama išlaisvintose gyvenvietėse Marija pastebi, kad vietiniai dažnai jaučia didesnę neapykantą moterims, turėjusioms lytinių santykių su Rusijos kariais, nei kolaborantams, kurie išdavė vietos aktyvistus ar atskleidė kariuomenės pozicijas.

„Aš bijau, kad kai laimėsime ir visi bus laimingi, niekas nebenorės kalbėti apie tas moteris, – sako Marija, – kaip atsitiko Prancūzijoje po išlaisvinimo nuo nacių: kaltino ir persekiojo ne vyrus, kurie leido naikinti šalį, o moteris, kurios bandė išgyventi.“ Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių moterys, turėjusios lytinių santykių su okupacinių pajėgų kariais, buvo viešai žeminamos: joms buvo skutamos galvos, kai kur – atimta pilietybė. Marija nori, kad ir moterys, kurios teikė sekso paslaugas Rusijos kariams, būtų įtrauktos į paramos programas. Teoriškai seksas okupuotose teritorijose patenka į teisinį su kariniu konfliktu susijusio seksualinio smurto apibrėžimą, tačiau nėra aiškiai išskirtas. Pasak Marijos, jei tai neįvardijama tiesiogiai, labai sunku įtikinti socialinius darbuotojus ir pareigūnus, kad šios moterys nusipelno paramos ir nėra išdavikės.

Prieš metus tuometis Ukrainos žvalgybos vadas Kyrylo Budanovas teigė, kad žvalgyba verbuoja sekso darbuotojas okupuotose teritorijose šnipinėti prieš Rusiją. Taip informacija gaunama išnaudojant žmogiškąsias silpnybes. Budanovo teigimu, vyrai atskleidžia daug informacijos, norėdami parodyti savo galią. Tą pačią taktiką naudoja ir Maskva, verbuodama Ukrainos sekso darbuotojas. Pasak Budanovo, pasitaiko ir dvigubų agenčių.

★ ★ ★

Marija, kalbėdama apie karo poveikį moterims, pirmiausia pasakė: „Prasidėjus plataus masto karui, užuot puolusios ant kelių ir žiūrėdamos į dangų verkusios „gelbėk mus“, ukrainietės darė tai, ką daro visada – atsiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo.“ Ji turi omenyje įvairius moterų vaidmenis, kurie neretai lieka nepastebėti ar nuvertinti: pasirūpinti vaikais, išlaikyti šeimą, savanoriauti, stoti į kariuomenę, kurti ar išlaikyti verslą, perimti mobilizuotų vyrų darbus ir t. t. Taip pat – dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, įskaitant moterų teisių organizacijas, kurios buvo įsitvirtinusios ir užsigrūdinusios dar iki plataus masto įsiveržimo.

Būtent šios organizacijos steigia krizių centrus, teikia psichosocialinę pagalbą ir teisines konsultacijas smurtą patyrusioms moterims. Aktyvistės pasiekė (ir toliau siekia) teisės aktų pakeitimų, skirtų kovoti su seksualiniu smurtu bei smurtu artimoje aplinkoje. Pasak moterų teisių organizacijų, su konfliktu susijusio seksualinio smurto srityje Ukraina pažengusi toliau nei dauguma kitų konfliktų paveiktų šalių. Tačiau veiksmingas įgyvendinimas išlieka problema: kyla iššūkių užtikrinant išgyvenusiųjų poreikius ir suteikiant joms pagalbą.

„Ši tema [su kariniu konfliktu susijęs seksualinis smurtas] tapo gana madinga. <...> Bent jau taip atrodo iš mano burbulo“, – sako Natalija Vyšnevecka, nevyriausybinės organizacijos Ivano Frankivske „D.O.M.48.24“ vadovė ir viena įkūrėjų. Organizaciją ji su kitomis moterimis iš Rytų Ukrainos įkūrė prieš daugiau nei dešimt metų tam, kad padėtų integruotis dėl karo persikėlusiems žmonėms. Ilgainiui smurtas lyties pagrindu tapo pagrindine „D.O.M.48.24“ veikla – nuo karo Donbase bėgančios moterys dažniausiai atsiveždavo ir sudėtingą smurto patirtį.

Natalijos teigimu, iki karo mažai kam rūpėjo smurtas šeimoje, seksualinis smurtas ir kitos jo formos. Po plataus masto invazijos ši tema atsidūrė dėmesio centre. Iš dalies tai gerai, bet, pasak Natalijos, kai smurtas artimoje aplinkoje nėra siejamas su karu, jam neteikiamas prioritetas – jį patyrusios moterys gali negauti paramos ir pagalbos. Karo veterano smurtas prieš partnerę taip pat gali būti nevertinamas kaip tiesiogiai su kariniu konfliktu susijęs seksualinis smurtas.

2022–2023 m. Natalijos organizacija atliko tyrimą: kariaujančių vyrų partnerių klausta, kokių problemų, jų manymu, kils vyrams grįžus iš fronto. Dominuojantis atsakymas: viskas bus puiku, tereikia sulaukti, kol jie grįš. „Jos nė nesvarstė, kad bus sunku, kad susidurs su iššūkiais, kad jų vyrai bus pasikeitę ir kad bus pasikeitusios jos pačios. <...> Žinoma, jos laukia, kad grįžę vyrai perims dalį pareigų, bet neįvertina, kad jie gali būti nepajėgūs to padaryti. Gali kilti konfliktų, nes jie neįstengs suprasti vienas kito.“