Žurnalistų grupėse girdėdama ir spaudoje skaitydama istorijas iš įvairių šalių apie gimdymo metu patiriamą prievartą, nutariau pasidomėti, su kokiu netinkamu elgesiu moterys susiduria Lietuvoje. 2019 m. pradėjusi tyrimą su NARA komanda, išklausiau ne tik pašnekovių istorijų, bet ir daugybę komentarų, prisiminimų, gandų ir kaltinimų, kurie padėjo suformuluoti klausimus, bet kurių nepavyko patikrinti ar atsekti.

Akivaizdu buvo tik tai, kad iš lūpų į lūpas istorijos apie netinkamą elgesį sklinda, ir vaikų susilaukti planuojančius žmones neretai kausto baimė ir nerimas: kaip tinkamai pasirinkti, į kieno rankas atiduoti tuo metu tokį pažeidžiamą savo kūną? Tyrimo eigoje nutariau dėmesį sutelkti į gimdymo metu įskaudintų moterų potyrius ir pasakojimus, taip pat – į kultūrą, kurioje nejautrus pajuokavimas, žeidžiantis komentaras ar skausmo ignoravimas gali būti net nefiksuojamas, bet to pakanka, kad paverstų gimdymą traumine patirtimi.

„Gal tai jau „praeita diena“, bet, kaip žinome – mūsų darbe įspūdžiai išsinešami visam gyvenimui ir iš lūpų į lūpas dauginami. Kviečiame atkreipti dėmesį į netikslumus ir pamąstyti...“ – šis Lietuvos akušerių sąjungos komentaras buvo vienas labiausiai įsiminusių šio projekto įvertinimų. Ką tik išleidus žurnalistinį kūrinį, kartais norisi tikėti, kad turbūt gerai, jei jį kritikuoja įvairios pusės, nes tai reiškia, kad pasakojimas pernelyg nenukrypo nė į vieną iš jų. Ir internete, ir kalbantis gyvai man sakė, kad pasakojimas per atsargus, bet taip pat – kad juo galima pasinaudoti sveikatos paslaugų privatizacijai pagrįsti. Sakė, kad trumpos citatos ne visų pašnekovių skausmui suteikė pakankamai erdvės. Tačiau svarbiausia tai, kad šis pasakojimas papildė pokalbius bendruomenėse, kurios dalyvauja gimdymo procesuose, o dabar jį tęsia komandos, kurios gali į temą pasigilinti dar išsamiau.

Šiuo metu vyksta gimdymo patirčių apklausa, kurią įgyvendina Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga, finansuojama Aktyvių piliečių fondo. Kaip vasario pradžioje LRT teigė (maždaug nuo 1:28) šio tyrimo komandos atstovė psichologė Eglė Mažulytė-Rašytinė, apklausoje iki vasario pradžios jau sudalyvavo apie du tūkstančius respondenčių, gimdžiusių 2019–2020 m. Maždaug kas šešta atsakė, kad gimdymo metu suteikta priežiūra jų netenkino. Beveik kas septinta teigė, kad patyrė patyčias. Panašus skaičius respondenčių bent kurį laiką po gimdymo kentėjo nuo potrauminio streso, kuris pasireiškė įkyriais prisiminimais, košmarais, polinkiu lengvai išsigąsti.

Kaip pabrėžia ekspertė, ne visos skundėsi dėl patirto nederamo elgesio. Pateikti skundą reiškia dar kartą išgyventi neigiamą patirtį. Tai gali pareikalauti daug jėgų ir trukdyti džiaugtis kūdikiu. Todėl, kaip teigia E. Mažulytė-Rašytinė, apklausa leidžia gimdymo įstaigoms išgirsti tuos gimdyvių balsus, kurie galbūt nepasiekia administracijos ir specialistų oficialiais kanalais.

Svarbu pabrėžti, kad panašių apimčių apklausą (nors minėtoji apklausa dar nėra pasibaigusi) atliko iniciatyva „Informuotas pasirinkimas“ (su jos narių reakcija į mūsų tinklalaidę galite susipažinti čia). Apklausos rezultatus naudojome ir citavome. Tačiau, pastebėjusi atotrūkį tarp apklausos respondenčių įvardytų joms atliktų procedūrų ir oficialios tų procedūrų statistikos, kurią galima gauti iš Higienos instituto, kiek atsargiai vertinau jos rezultatus. Tai, greičiausiai, rodo, kad gimdyvės, patyrusios intervencijas, apklausoje buvo linkusios dalyvauti labiau nei pagimdžiusios be intervencijų. Apklausos, kurias respondentai patys susiranda ar kurių anketas gauna per savo tinklus (ir socialinius burbulus), dažnai pasižymi atrankos šališkumu, nes jas pildo tos, kurios nori pasisakyti.

Tai jokiu būdu nesumenkina milžiniško darbo, kurį atliko abi komandos, platindamos apklausą tokiam gimdžiusiųjų skaičiui. Tiesiog tikėtina, kad tos, kurios patyrė ką nors neigiamo, labiau linkusios dalytis šia apklausa ir siekti, kad žmonės su panašia patirtimi užpildytų jos anketą. Kad apklausa būtų reprezentatyvi, tikriausiai tektų ją platinti per gydymo įstaigas, kad ją bent pamatytų visos gimdžiusios. Kalbėdama apie apklausas netgi būčiau linkusi jų rezultatus cituoti absoliučiais skaičiais. Jeigu patyčias patyrė 280 gimdyvių, tai yra 280 per daug.

Ispanijoje tyrimo komandai pavyko per akušerius ir moterų asociacijas pasiekti 899 respondentes. Net du trečdaliai jų teigė patyrusios žodinį ar fizinį smurtą, į fizinio smurto apibrėžimą įtraukiant tokias praktikas kaip nuskutimą, pilvo spaudimą ar medikų komandos narių nepaaiškintą lietimą be sutikimo. Taigi mokslininkėms ir žurnalistams toliau tyrinėjant šią temą, reikia „prievartos gimdymo metu“ apibrėžimą išsigryninti tarptautiniu mastu ir kuo konkrečiau formuluoti klausimus. Priešingu atveju, paklausę apie prievartą, priklausomai nuo kultūrinių įpročių, galime gauti atsakymų tik apie ryškiausias jos formas.

Šiame kontekste svarbu paminėti ir reakciją į šiemet personalo elgesiu pasiskundusios kaunietės išsakytus įtarimus. Po kurio laiko susikaupusi viešai papasakoti apie savo gimdymą, ji taip pat parašė oficialų skundą. Į tai gimdymą priėmusios ligoninės personalas, kaip rašo „Kauno diena“, atsakė: „Skundo autorės pretenzijos ir subjektyvūs pastebėjimai, prisipažinsime, sukėlė nuostabą, skyriaus darbuotojai pasijuto nepelnytai įskaudinti. LSMU Kauno ligoninėje buvo sudaryta komisija, atliktas tyrimas, gauti Akušerijos ginekologijos skyriaus specialistų paaiškinimai. Turime pastebėti, kad faktai, kuriuos išdėstė darbuotojai, iš esmės skiriasi nuo to, ką teigia skundo autorė. Įvertinusi medicininę dokumentaciją ir specialistų paaiškinimus, skundą tyrusi komisija konstatavo, kad skundo autorei medicinos paslaugos buvo suteiktos kokybiškai ir kvalifikuotai, nenustatyta nė vieno teisės akto pažeidimo.“

Teisės aktai išties neišrašys visų būdų, kokiais negalima šaipytis ar ironizuoti. „Užuot išreiškus apgailestavimą ir parodžius pagarbą gimdančios moters patirčiai, net jei ji nesutampa su ligoninės pozicija, virš to iškeliama ligoninės reputacija, kartu atsiribojant nuo bet kokios diskusijos, kaip būtų galima keisti susiklosčiusią gimdymo priežiūros paslaugų kokybę“, – pakomentavo Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga.

Priimti gimdymą – milžiniškas, įtemptas ir labai atsakingas darbas. Žinau apie tai iš savo a. a. močiutės akušerės. Komanda dažnai turi skubiai įvertinti situaciją ir priimti sprendimus mažiausios žalos principu pagal savo supratimą. Po ilgų darbo valandų, priėmus daugybę gimdymų, gali būti sunku įsijausti į tuo metu tokios pažeidžiamos gimdyvės jausmus. Tačiau akušerių sąjungos komentaras teikia vilties, kad bent jau tose erdvėse ir tuo laiku, kai gimdymo įstaigų personalas turi galimybę reflektuoti savo darbą, gimdyvių balsai gali būti išgirsti. Kaip pabrėžė daugelis pašnekovių, gimdyvei jos patirtis yra unikali, ir, ypač patirdama tai pirmą kartą, moteris yra pažeidžiama. Jei tokiu momentu gimdyvė geba skausmą, baimę ir kitas stiprias būsenas karžygiškai iškęsti – komplimentai jai. Jei ne – belieka suprasti ir kiek įmanoma palengvinti kančias.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad paauglės, nesusituokusios ar nepalankioje socioekonominėje padėtyje atsidūrusios moterys, taip pat migrantės ir ŽIV nešiotojos patiria didžiausią riziką susidurti su prievarta gimdymo metu, tačiau, kaip pastebėjome ir savo tyrime, apie tai kalbėti ar juolab formaliai skųstis labiau linkusios daugiau socialinio kapitalo (ryšių, išsilavinimo, pagarbos visuomenėje) turinčios viduriniosios klasės moterys. Išklausyti būtina visas, bet pažeidžiamoms grupėms būtina skirti daugiau laiko ir išteklių, taip pat – surasti erdves, kuriose būtų galima su jomis atvirai pasikalbėti. Kai kuriose šalyse užkirsti kelią prievartai prieš gimdyves siekiama įstatymais. Pasaulio sveikatos organizacija pateikia tokių įstatymų pavyzdžių iš Argentinos, Puerto Riko ir Venesuelos (ispanų kalba).

Bendravimo, konfliktų sprendimo ir jautraus situacijos valdymo mokymai turėtų būti tęstinio personalo mokymo dalis, ir tam reikia skirti dosniai apmokamų darbo valandų. Mes, žurnalistai, negalime aiškinti akušeriams ir akušeriams-ginekologams, kaip dirbti savo darbą, bet pokalbiai ir įsiklausymas – mūsų darbo kasdienybė. Todėl mažiausia, ką galime padaryti, tai kviesti kalbėtis. Kviečiu dalyvauti apklausoje, net jeigu jūsų gimdymas buvo lengvas ir nuostabus – tai padės tyrėjams surinkti kiek įmanoma tikslesnius duomenis.

*NARA pasakojimą apie gimdymus, ilgam sukėlusius skausmingus prisiminimus, galite išklausyti čia: