N
A
R
A
Paulius Gritėnas. Škac, mirtie, škac

„Mirtis yra mums niekas. Kai mes esame, jos nėra. Kai ji yra, nebėra mūsų. Visi pojūčiai ir suvokimai baigiasi su mirtimi, todėl mirtyje nėra nei malonumo, nei skausmo. Mirties baimė kyla iš tikėjimo, kad mirtyje yra sąmoningumas“, – Epikūras

Akimirką, kai rašau, pasaulio populiacijos skaičiuoklė rodo 7 821 993 107 gyvybes mūsų planetoje. Šiandien jau gimė 194 113 naujų gyventojų. Mirė 81 523 žmonės. Tokia yra šiandienos gyvybės ir mirties aritmetika, kuri kinta kiekvieną sekundę.

Mirties mūsų kasdienybėje daug ir ji pasiekia mus įvairiomis formomis. Nuo tragiškų mirčių žiniasklaidos pranešimuose iki pavienių skambučių ir pokalbių, sužinant, kad mirė kažkieno pažįstamas žmogus. Nuo mirčių statistikos iki nuotolinio priminimo, kad mirtis kažkur šalia ir ji bet kada gali paliesti ne tik tau artimą žmogų, bet ir tave patį.

Didysis mirties paradoksas tas, kad, nepaisant to, jog tai vienas iš universalių, neišvengiamų faktų, paliesiančių kiekvieną pradėtą gyvybę, kiekvieną mirtis ištinka individualiai. Kiekvieno mirties patirtis, nepaisant visų galimų aplinkybių, bus privati. Tai paskutinė jūsų istorija, kurios neturėsite galimybės papasakoti.

XX amžiuje žmogaus santykis su mirtimi gerokai pakito. Jei anksčiau didžiausia galimybė sulaukti mirties buvo savo namuose, toje pačioje lovoje, kurioje kiekvieną naktį užmigdavai, neabejodamas, kad ryte prabusi iš laikiną mirtį primenančio miego, tai medicinos progresas ir naujai besiformuojantis santykis su gyvybe atnešė naują mirties formą.

Dabar didžiausia tikimybė, kad sunkiai susirgęs, patekęs į nelaimingą atsitikimą, staiga apalpęs ar susižalojęs, atsidursite sterilioje ligoninės lovoje. Būtent moderni ir standartizuota ligoninė tapo naujuoju mirties prieangiu. Įvairūs vaistai, sudėtingi medicininės technikos aparatai, profesionalūs gydytojai bando atitolinti mirties faktą, pratęsti jūsų fizinį egzistavimą ar palengvinti mirties procesą.

Mirtis tapo žymiai patogesnė savo forma. Tuo pat metu ji vis labiau anonimiška ir sterili. Mirties absurdas, kančia, susitaikymas ir artimųjų emocijos suvaldomos priešmirtinės ir pomirtinės pramonės. Nuo čia pat pasiūlomų gedėjimo ritualų iki mirusiojo kūno „sutvarkymo“ ir pateikimo greitam laidojimo procesui.

Mirties proceso supaprastinimas atima galimybę jos apmąstymui. Savaime suprantama, mintys apie mirtį ar bandymai susitaikyti su jos neišvengiamybe nėra malonus procesas. Kadangi tai ne tik nėra malonumas ar pramoga, o ir emocine bei intelektualine prasme sudėtingas reiškinys, mirtis kaip egzistencinis įvykis menkai aptariamas viešojoje erdvėje.

Jau minėjau, kad žiniasklaidoje didelę dalį naujienų užima vienokie ar kitokie mirties faktai. Nuo sudužusių lėktuvų ar nuskendusių laivų iki mirusių įžymybių ar nusikaltimų aukų. Bet už šių faktų slypi tyli baimė mirties akivaizdoje. Geriausiu atveju, straipsniai palydimi psichologinės pagalbos telefonų sąrašo.

Nei viešoje, nei privačioje erdvėje nedrįstame susidurti akis į akį su mirtimi kaip egzistenciniu įvykiu. Su faktu, kad tai kalba ne tik apie anonimišką gyvenimo pabaigą, bet ir apie mūsų pačių laukiantį išgyvenimą.

Savotiškas mirties neigimas įsigalėjęs ir įvairiuose populiariosios kultūros produktuose. Nenuostabu, kad didelio populiarumo sulaukia superherojų filmai, kuriuose prieš blogio ir mirties nešėjus kovojantys herojai nuolat regeneruojasi, atgimsta, sustiprėja kiekvienam naujam tęsiniui.

Iš viešosios erdvės vis labiau stumiami realistiški senatvės, negalios, skausmo vaizdiniai. Senatvė mūsų viešojoje erdvėje turi būti jaunatviška, gyvybinga ir siekianti vis naujų tikslų, negalia – įveikianti visas kliūtis, o skausmas – įkvepiantis naujiems laimėjimams ir malonumams.

Bet kokia gyvenimo kliūtis ar sunkumas turi deklaruoti naujo gyvybingumo pradžia. Škac, mirtie, škac. Čia tavęs nėra. Pro šias duris mes tavęs neįsileisime.

Turbūt geriausiai dabartinį mūsų santykį su mirtimi pavaizduotų viena iš paskutinių scenų legendiniame britų komikų „Monty Python“ filme „Monty Python’s The Meaning of Life“.

Giltinė įžengia į atokų, bet jaukų britišką provincijos namą, kuriame vakarieniauja kelios aukštesniosios klasės poros. Giltinės atėjimas nė kiek nesujaukia banalių pokalbių, kol galiausiai susierzinusi Mirtis pareiškia, kad jie visi mirę ir turi sekti paskui ją.

Mirties faktas labai nustebina visus vakarienės dalyvius. Kai jie pasiteirauja, o kodėl mes mirėme, Giltinė duria kaulėtu pirštu į lašišos putėsius. „Aš net nevalgiau putėsių“, – pastebi paskui Mirtį išeidama Michaelo Palino vaidinama herojė.

„Žmogų nelaimingą dažnai daro ne pati kančia, o kančios baimė.“

Prieš tekstą esančioje citatoje žymusis senovės graikų filosofas Epikūras (341–270 m. pr. m. e.) ragina nebijoti mirties fakto kaip neturinčio nieko bendra su mūsų pojūčiais. Tai jokiu būdu nereiškė, kad Epikūras ragino nemąstyti apie mirtį.

Epikūras buvo vienas iš filosofų, kėlusių laimės / gyvenimo prasmės klausimą. Labai paprastai apibrėžiant, laime jis laikė malonumą, o nelaime – kančią. Laimei pakanka kančios nebuvimo, nes natūrali žmogaus būsena yra maloni. Gyvenimas turi savyje įgimto džiaugsmo, kai gebėjimas nesujaudinti dėl praktinių dalykų tiesiog paskatina mėgavimąsi teorine žiūra.

Jei kūnas sveikas, o siela ramybės būsenoje, tai gyvenimas savaime džiaugsmingas. Epikūras skelbė dviejų rūšių malonumus: kūniškuosius ir dvasiškuosius. Jei su kūniškaisiais daugiau ar mažiau viskas aišku (valgis, gėrimai, seksas, šiluma, miegas ir pan.), tai dvasiškieji malonumai turi įvairių formų – nuo gėrėjimosi menu, eilių skaitymo iki filosofinių diskusijų.

Svarbu pabrėžti, kad malonumai Epikūro filosofijoje neturi kokybinių skirčių, bet labai svarbus jų balansas. Nepatenkinus kūniškųjų malonumų bus sunku mėgautis dvasiškaisiais. Bet be dvasiškųjų malonumų ir nuolatinio jų siekio gyvenimas tampa toks pats nemalonus, kaip ir badaujant ar gulint padėjus galvą ant šaltos žemės.

Štai čia prieiname prie svarbiausios mano argumentui Epikūro idėjos. Malonumo priešu Epikūras laikė baimę. Žmogų nelaimingą dažnai daro ne pati kančia, o kančios baimė. Baimė kyla iš nepažinimo, negalėjimo pažinti ir iš nežinojimą pakeičiančių iliuzijų, vaizdinių.

Epikūras išskyrė dvi baimes, kurias žmogus turi nugalėti. Pirmoji – dievų baimė. Dievai, pasak Epikūro, nesikiša į pasaulio reikalus, jie yra patys sau. Bijoti to, kas niekaip nekeičia materialaus pasaulio, kuriame gyvena žmogus, tiesiog neverta.

Antroji baimė – mirtis. Čia Epikūras išsako argumentą, kurį aš pateikiau teksto pradžioje. Mirtis mums tiesiog nepatiriama. Mes artėjame ir artėsime prie jos, bet mirtis kaip patirtis niekada mūsų neištiks. Kaip sapnas niekada netaps tikrove.

Bet tai nereiškia, kad mes neturime mąstyti apie mirtį ar kad turime traktuoti ją kaip natūralų kiekvieno gyvenimo įvykį. Epikūras savo filosofiniame sode ragino ne atsiriboti, o mąstymu įveikti baimę.

Nepaisant mirties proceso patogumo, kurį dovanoja medicinos progresas, mus supančios mirties statistikos, jos nuasmeninimo ar populiariojoje kultūroje siūlomo nemirtingumo pažado, regeneracijos iliuzijos, mirtis turėtų tapti kiekvieno iš mūsų nuolatiniu filosofiniu klausimu.

Epikūro hedonistai ir Zenono Kitioniečio stoikai siekė ataraksijos. Tai yra baimių atsikratymo, susitaikymo su tikrove, protu įgyjamos dvasios nepriklausomybės. Šiuolaikybėje ataraksijos siekį nugali lengvabūdiškas pabėgimas ir nuvijimas. Mirties ir jos idėjos preparavimas, izoliavimas ir atmetimas.

Mes nuolat kartojame – škac, mirtie, škac – nebandydami prisijaukinti šios minties ir sutaikyti jos su savo protu. Iškelti mirties faktą kaip filosofinį klausimą ir atsakyti į jį sau asmeniškai su išdidžia filosofine laikysena.

Siekite ataraksijos.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon