N
A
R
A
Paulius Gritėnas: „Politinis korektiškumas man yra individuali laikysena“

„Aš esu durnas – aš tikiu gebėjimu keisti žmones“, – sako iš filosofijos studijų į žurnalistiką atėjęs Paulius Gritėnas. Šiandien jis tapęs vienu girdimiausių naujų balsų Lietuvoje palaikant pagarbų dialogą ir plečiant ribas, apie ką mūsų visuomenė kalbasi.

Savo tekstais Paulius oponuoja žiniasklaidos „surambėjimui“ ir laukia, kol jį į susitikimus vis kviečiantys moksleiviai sukurs pankroko dainą, paaiškinančią, kaip jis ir kiti žiniasklaidos balsai iš tikrųjų nieko nesupranta. „Laukiu jaunų žmonių intelektinio maišto“, – sako jis Kaune, kalbėdamas su žurnaliste Berta Tilmantaite.

Paulių kalbinti ruošėmės kaip kolegą žurnalistą, bet į studiją jis atėjo ir kaip kandidatės į prezidentes Ingridos Šimonytės konsultantas. Nutarėme, kad tai nekeis mūsų požiūrio – svarbu, kad ryšys deklaruojamas viešai.

Pokalbyje sutilpo ir Hėgelis, ir Valstybinis Tautos Frontas, radikalaus humoro puslapis, kuriame Paulius yra „kaip penktas bitlas.“ Diskutavome apie asmenybių daugialypiškumą, moralinius autoritetus post-Donskinėje Lietuvoje, politkorektiškumą ir didžiųjų klausimų svarbą: „Atsakymo į filosofinius klausimus nėra“, – sako Paulius. „Bet yra prasmė klausti.“

Šis tekstas – tai tinklalaidėje įrašytas interviu, redaguotas dėl trumpumo ir aiškumo. Visą pokalbį galite išgirsti čia:

Mes įpratę vieni kitus apibrėžti profesijomis. Tai tu pirmiausia turbūt esi filosofas?

Aš esu baigęs filosofijos studijas. Nežinau, ką žmogus turi daryti, kad būtų profesionalus filosofas. Turbūt užtenka mąstyti abstrakčiai ir kelti filosofinius klausimus.

Po to dirbai žurnalistu.

Taip. Turėjau labai trumpą periodą viešuosiuose ryšiuose, bet visą laiką buvau žiniasklaidoje.

Kai išėjai iš portalo „15min“, toliau rašei tekstus į „Delfi“, „Bernardinai.lt“.

Tiesą sakant, seniai norėjau rašyti į „Bernardinus“. Man labai patiko jų formatas, dvasia, nepaisant to, kad esu netikintis žmogus. Suradau keletą platformų, kur galėčiau reikštis. Man labai sunku nereikšti savo nuomonės.

Ir tada pasirašei sutartį su kandidate į prezidentus Ingrida Šimonyte.

„Pasirašei sutartį“ skamba labai nejaukiai. Aš sulaukiau Ingridos kvietimo. Pažinojau ją ir anksčiau kaip žurnalistas, renginių vedėjas, moderatorius. Pasvarsčiau apie šių rinkimų prasmę, apie ją kaip politikę, apie save kaip žmogų, kuris norėtų pamatyti iš arčiau politinį gyvenimą. Ir nusprendžiau, kad pabandysiu žengti šitą žingsnį.

Kodėl buvo poreikis atsitraukti nuo žurnalistikos?

Buvo nemažai priežasčių. Didžiausia – nuovargis ir noras veikti kažką prasmingiau. Reportinimas žiniasklaidoje irgi prasminga veikla. Daugelis nežino, kaip tai vyksta – tam reikia daug profesionalumo. Atėjęs į renginį per 20-30 minučių turi suformuoti straipsnį, kuris būtų informatyvus ir tikslus. Mano gyvenime tai truko 4-6-erius metus ir jau pabodo. Akimirksnio žurnalistika mane išvargino: greitis, prasmės trūkumas, nežinojimas, kiek skaitytojui tai naudinga. Manyje esantis filosofas pasakė: „pabandyk kažką kita“. Saitų su žiniasklaida nenukirtau visam laikui. Svarstyčiau galimybę turėti savo laidą, kalbėti apie politinius dalykus.

Prisijungdamas prie kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės jauti daugiau prasmės?

Nesakyčiau, kad tai prasmės trūkumo užpildymas. Čia daugiau bandymas įžengti į erdvę, kurioje aš įsivaizdavau, kad galiu darbuotis. Visi, kas skaitė mano tekstus, matė, kad aš ne tik galiu aprašyti politiką, bet ir turiu idėjų, pastabų, kritikos. Šiuo metu užsiimu konsultacijomis, tai – diskusijos su kandidate ir kitais štabo nariais, dažnai ginčai, pozicijos formavimas. Kaip politikos apžvalgininkui man įdomu. Lietuvoje yra nemažai politikos apžvalgininkų, kurie tokius dalykus daro, bet niekada neviešindami ar nesiedami savęs su konkrečiais žmonėmis.

„Viešas svarstymas padeda pačiam geriau suprasti.“

Ar žurnalistui reikalingas objektyvumas? Galbūt atvirai deklaruodamas savo politines pažiūras būtum sąžiningesnis prieš visuomenę?

Sutinku. Manau, kad bent jau tie žurnalistai, kurie rašo politinėmis temomis turėtų deklaruoti. Visi žino, kad žurnalistai turi pažiūras – jie balsuoja. Rašydami straipsnius, kartais net pasirinkdami straipsnių temas vienaip ar kitaip žurnalistai yra veikiami. Jeigu pažiūrėtume proporcijas – valdantieji gauna daugiau straipsnių: apie juos yra daugiau kritikos, antipatijos, konfliktų. Žiniasklaidoje objektyvumas ir nešališkumas reikalingi tada, kai aprašomi įvykiai, tiksliai cituojama arba reikia perteikti idėją, nepaisant to, ar tau tas žmogus ar politikas patinka. Jeigu sakomas akivaizdus melas, tu gali sureaguoti vėliau, tikslindamas faktus.

Aš palaikau daugumą aplink Ingridą Šimonytę esančių idėjų. Ji – dešiniųjų pažiūrų, bet gerai suderina liberalias ir neokonservatyvias pažiūras. Tai man visai artima. Manau, sąžiningai pasielgiau nebandydamas apsimesti, kad tuo pačiu metu esu ir apžvalgininkas. Nors teoriškai tai būtų galima sugretinti, bet visuomenės nuomonė tokia, kad turėtum atsiriboti.

Viename interviu sakei, kad būdamas 15-kos perskaitei Hėgelio „Istorijos filosofiją“ ir suvokei, kad nesuvoki. Tai buvo tavo postūmis toliau gilintis į filosofiją ir bandyti suvokti. Dabar paminėjai, kad tau svarbu išsakyti savo mintis. Ar tai reiškia, kad jau daugiau supranti?

Nemanau, kad tai seka vienas iš kito. Net ir noras reikštis kyla iš to, kad kartais iki galo nesuvoki ir reikšdamasis nori formuluoti mintis. Man atrodo, dauguma politinių apžvalgų ar komentarų ateina būtent iš nepilno suvokimo – klausimo, kuris yra neatsakytas. Viešas svarstymas padeda pačiam geriau suprasti. Tai savotiška terapijos forma.

Būdamas mažas labai daug skaičiau, buvau berniukas savo knygų pasaulyje. Po kurio laiko daug perskaičius darosi nebeįdomu. Aš nieko nežinojau apie Hėgelį, jo knygą visiškai atsitiktinai pasiėmiau tiesiog kaip iššūkį. Pradėjau skaityti ir supratau, kad čia yra knyga, kurios aš visiškai nesuprantu. Kaip aš būdamas toks protingas 15-kos metų vaikas nesuprantu tokių dalykų? Tai paskatino mane gilintis. Klausimas po klausimo pereini į filosofijos pasaulį.

Berta Tilmantaitė ir Paulius Gritėnas pokalbio metu. ©Artūras Morozovas

Suvokimas, kad kažko nežinai – labai svarbus. Mes dažnai jo bijome, norime būti protingi ir daug suvokiantys. Bet tik pripažinę, kad kažko nežinome, galime toliau augti.

Aš net viešai deklaravau, kad nesuprantu. Ilgą laiką apsimetinėjau, koks esu gudrus. Prisimenu Vitgenšteiną nešiodavausi būdamas 17-kos: galvojau, gal nešiodamasis ją viešai geriau suprasiu, kas ten parašyta. Bet dabar žiūrėdamas iš perspektyvos, manau, kad tam buvo tam tikras pagrindas. Filosofija yra šiek tiek kaip poezija. Kiekvieną kartą skaitydamas gali įžvelgti naują niuansą filosofo mintyje, pamatyti naują kontekstą. Dabartyje, kasdienėse aktualijose ta mintis gali atsiverti kitaip. Tai yra vienas iš filosofijos žavesių.

Feisbuke turi virš 24 000 sekėjų. Kai išėjai iš portalo „15min“, tapai ypač aktyvus socialiniuose tinkluose. Kokią matai to naudą ir prasmę?

Feisbukas yra labai įdomus reiškinys. Esu rašęs apie socialinius tinklus: jų veikimą, kaip jie keičia socialumą, kiek tai atitinkantis tikrovę raiškos būdas. Mano raiška suintensyvėjo tikriausiai vien todėl, kad turiu daugiau laiko. Turiu įvairių įžvalgų, pastebėjimų, kartais juokelių. Man atrodo kad feisbukas funkcionuoja kaip galimybė bendrauti su labai plačiu žmonių ratu. Arba tiksliau iliuzija, kad tu bendrauji su plačiu žmonių ratu. Labai dažnai žmogus rašo norėdamas pasakyti tai draugų kompanijai, kurios nėra šalia – laiškelį neegzistuojančiam draugui.

Ar daug galvoji apie savo feisbuko įrašų išliekamąją vertę, atsargiai renkiesi žodžius? O gal priešingai: į tai žiūri su lengvumu ir manai, kad įrašai vistiek greitai dings sraute?

Yra visokiausių įrašų. Feisbuko nenaudoju kaip rimtos raiškos priemonės. Gal tik keleta kartų esu parašęs labai rimtus dalykus, kurie man iš tikrųjų artimi. Dažniausiai tai – kasdieniai pastebėjimai. Kad aš labai ruoščiausi ar svarstyčiau – tikrai ne. Atsakomybė ateina, kai pradedi matyti, jog skaito daug žmonių ir pasiekiamumas yra didelis. Užsiminei, kad tai 24 000 sekėjų. Man atrodo per daug. Nenormalu, kai tiek žmonių Lietuvos mastais seka tokį žmogų kaip mane. Susimąstau, ar aš neapgaudinėju žmogaus, kuris mane skaito, ar nepasakau kažko, ko pats negalvoju, ar neparašau, kas man pačiam nejuokinga norėdamas prajuokinti. Šia prasme aš galvoju apie feisbuko skaitytoją.

Bet man atrodo kad feisbuke vis sudėtingiau turėti auditoriją, kuri yra tikslinė, nuoširdžiai skaitanti. Tai tampa chaotiška erdve – paskiri balsai pranyksta. Jeigu man nereikėtų raiškos platformos ir nematyčiau, kad į mano pastebėjimus atliepia žmonės, turbūt išeičiau iš feisbuko. Labiau norėčiau, kad grįžtume prie ilgų tekstų ir ilgesnių apmąstymų. Feisbukas fragmentuoja mus ir tai akivaizdžiai matosi. Tarkim, kažkoks politikas padarė nesąmonę. O tu turi parašyti per dvi minutes arba tą pačią dieną, nes kitaip tai bus nerelevantiška. Tai keičia ne tik skaitymo, rašymo, bet ir mąstymo, reagavimo, vertinimo laiką. Viskas darosi labai greita. Ir taip pat greitai užsimiršta. Į tai aš žiūriu šiek tiek skeptiškai – manau, kad tai atima prasmę.

„Labai vertinu argumentuotą diskusiją, bet feisbuke jos jau nebeieškau.“

Tave seka žmonės, kuriems artimas tavo požiūris. O kaip pritraukti ir išlaikyti auditoriją, kuri nesutiktų su tavimi?

Aš labai skatinu tokį požiūrį, bandau būti tam atviras. Bet feisbukas tiesiog veikia taip, kad dažniausiai tave seka bendraminčiai. Toks yra virtualaus socialinio tinklo veikimo būdas. Jis pavojingas ta prasme, kad mes sugretinę tikrovę su virtualiu socialumu pamatome, kad pastarasis – žymiai pranašesnis. Jis mums leidžia susikurti erdvę, kur nėra kitų nuomonių, kitų sprendimo būdų – viskas taip, kaip mes norime. Toks socialinis patogumas ir pasitenkinimas saugia aplinka, labai greitai subyra, kai išeini į tikrą erdvę.

Problema ta, kad atsivėręs kitai nuomonei susiduri su priešiškumu, nes kiti žmonės nenori atsiverti tavo nuomonei. Ką tokioje situacijoje daryti, aš nežinau. Labai vertinu argumentuotą diskusiją, bet feisbuke jos jau nebeieškau. Išskirtiniais atvejais paskaitau komentarus, bet man žymiai svarbesnis asmeninis santykis. Geriau parašysiu bičiuliui Donatui, paklausiu, kaip jam šis tekstas, ar nenusikalbėjau. Man atrodo, kad tai yra arčiau tikros ir naudingos nuomonės, kurią galiu gauti.

Ar Valstybinis tautos frontas turi kažką bendro su tavimi?

Aš pažįstu žmones, kurie tai daro ir kartais pasiūlau vieną ar kitą idėją. Esu toks penktas bitlas. Tai ant absurdo ribos egzistuojantis projektas, kuris neturi didelio tikslo – labiau vidinis pokštas. Jis atitinka mano humoro jausmą. Kartais aš nepritariu tam, kas sakoma. Yra išleistos dvi knygos, garso kasetė.

Humoras – viena iš tau aktualių, svarbių, nuo tavęs neatsiejamų kalbėjimo formų. Tai tampa ir įrankiu, ir ginklu...

...ir trūkumu.

Kodėl manai, kad trūkumu?

Žmonės humorą dažnai laiko kvailumo arba gynybos bruožu. Humoras nėra vertinamas. Sugebėti žmogų prajuokinti yra privalumas, bet vėliau gyventi su juokdario kauke labai sudėtinga. Aš kartais susiduriu, kad žmonės laukia iš manęs juokų, o negavę nusivilia. Esu kalbėjęs su keliais draugais komikais, kad aš net bijau to. Norėjau užsidrausti sau juokauti tam, kad žmonės pradėtų skaityti rimtus mano tekstus ir rimčiau į mane žiūrėtų.

Kodėl vienas žmogus negali būti dvilypis: bičas iš Panevėžio, kuris juokauja, ir filosofas? Kodėl norėjai save apriboti, kad į tave rimtai žiūrėtų?

Mane buvo ištikęs vadinamasis Rolandas Kazlas, kaip mes juokaujam. Man atrodo, kad sudėtinga žmones vertinti daugiaplaniškai. Man pačiam tai sudėtinga – aš irgi į kai kuriuos žmones žiūriu vienaplaniškai. Jeigu to žmogaus nepažįstu, manydamas, kad jis humoristas ar dainininkas, įsivaizduosiu jį tik toje perspektyvoje. Nematysiu jo gebėjimų ar kitų raiškos formų. Bet aš dėl to neišgyvenu. Žinau, koks esu, draugai mane pažįsta. Gal blogiausia, kad auditorijos vertinimas kartais man trukdo išskleisti savo mintį. Kartais to bijau. Anksčiau žiniasklaidoje nerašiau apie tai, kas man iš tikrųjų neduoda ramybės, nes maniau, kad nenoriu peržengti tam tikro slenksčio į labai jau intymius apsvarstymus. Tiesiog tikėjau, kad galbūt tai trukdys. Bet dabar esu susigyvenęs su tuo. „Bernardinai.lt“ buvo pasirodę straipsniai apie dalykus, kurie man rūpi. Žmonės, norintys mane pažinoti, vistiek atras dalykus, kuriuos noriu pasakyti nepaisant to, kokia forma tai sakau.

Man atrodo, kad toks savęs ribojimas, kai negali būti pilnai savimi, labai pavojingas psichinei sveikatai. Turi atrodyti vienaip, o jautiesi kitaip.

Apie šitą problemą reikėtų daug kalbėti jaunimui. Labai mėgstu gavęs jaunų žmonių kvietimą pas juos nuvažiuoti. Paauglystėje daugelis mūsų bijo kokio nors vieno savo aspekto. Aš pats ilgą laiką baidžiausi to, kad esu berniukas, kuris gerus rašinius rašo. Rašinių rašymas nėra dalykas, kuris mokykloje prideda labai daug šlovės. Man atrodė, kad turiu eiti kitu keliu. Bet po kurio laiko susigyvenau.

Kai pradėjau eiti į intelektualinę erdvę, tarkim susitikti su profesoriumi Aleksandravičiumi ar Mažeikiu, kartais bijojau pajuokauti ar sureaguoti taip, kaip norėtųsi. Bet po kurio laiko pradedi vis labiau pasitikėti savimi. Pradedi galvoti, kad jei tie žmonės manęs nenuvertino iki šiol, kai šnekėjau intelektualiai, jie priims ir visas kitas mano puses. Atsivėrimas kitiems žmonėms ateina su branda, su didesnėmis patirtimis. Apie tai reikia perspėti jaunus žmones, kad jie nenusiviltų ir nemanytų, kad reikia susiformuoti vieną įvaizdį: „Būsiu vieno dalyko influenceris ir visas gyvenimas bus man puikus“. Taip tikrai nėra. Mes esame įvairialypiai.

Reklama

Humorą dažnai naudojame sudėtingose situacijose, nes kai visai blogai jautiesi, jis padeda. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje, politinis humoras yra tik tam, kad palengvintų situaciją – iš jos pasijuokiant, bet ne ją sprendžiant. Užsienyje populiarėja sprendimų žurnalistika, kuri aprašiusi procesus pasiūlo galimus sprendimus. Tad ar neturėtume ir mes mokytis ieškoti sprendimų iš situacijų, iš kurių juokiamės?

Aš nekaltinčiau humoro ir nesakyčiau, kad pasijuokimas kaltas. Problema turbūt ta, kad humorą, kuris yra terapijos forma, mes paverčiame absoliučiu atsakymu ir jau nebemokame nejuokauti. Pavyzdžiui, žydų humoro tradicijoje yra atskira dalis – pokštai apie holokaustą. Pamenu vieną anekdotą: „Sėdi trys holokausto aukos danguje ant debesies ir pasakoja vienas kitam linksmas istorijas. Vienas sako: – Tu prisimeni, kai įkritai į duobę ir tave nušovė? Visi juokiasi. Paskui antras pasakoja tokią pačią savo mirties istoriją. Galiausiai prie jų prieina Dievas Jahvė ir klausia: „Iš ko juokiamės, vyrai?“ Anie jam atsako: „Ai, tu nesuprasi, tavęs ten nebuvo.“ Čia subtilus idėjos, kad holokaustas buvo toks siaubingas, jog net Dievas buvo užmerkęs akis, išskleidimas. Tai humoras leidžiantis susigyventi su kažkuo, ko negali pakeisti.

Kalbant apie dalykus, kuriuos mes privalome keisti, tai humoro nepakanka. Tam tikru metu man tekdavo vesti daug debatų. Mane labiausiai sukrėsdavo, kai rajono X kultūros namuose politikui uždavus klausimą, jis neturėdavo atsakymo. Pavyzdžiui, klausiu: „Jūsų rajonas yra antras pagal bedarbystės lygį Lietuvoje, didelis savižudybių lygmuo. Ar matote strateginius būdus, kaip tai keisti?“ Erdvė, kurioje nėra atsakymo, tampa tragiška. Žmonės ateina išgirsti sprendimų, norisi jiems suteikti viltį. Tu net negali kaltinti politiko, nes jis tikrai nežino. Dalinimasis sprendimais yra labai svarbus. Manau, kad jis galėtų ateiti po juoko. Esu daug pajuokęs homofobines, rasistines, ksenofobines pozicijas, bet dabar tapau Žmogaus teisių stebėjimo instituto nariu. Daug rašau apie tai, stengiuosi atkreipti dėmesį į šią temą. Mano juokas nebuvo tuščias. Stengiuosi juokauti ir po to kažką daryti, kad įvyktų pokytis.

Mūsų žiniasklaidoje humoras užimą nemažą dalį: Algis Ramanauskas, Andrius Tapinas, Olegas Šurajevas, Lukas Ramonas. Stebint užsienio „stand-up“ komikus ir „The Late Night Show“ laidas atrodo, kad jų kūrybinės komandos įdeda labai daug darbo kurdami ir gludindami savo pajuokavimus. O Lietuvoje mane dažnai apima nepatogumo jausmas: pokštai lengvabūdiški, tiesmuki, satyra dažnai balansuoja ant patyčių ribos ar net ją peržengia. Kaip tu matai humoro lauką lietuviškoje žiniasklaidoje?

Lygintis su JAV sudėtinga. Ten dirba milžiniškos komandos. Žmonės jaunystėje atradę talentą rašyti juokingus tekstus prisijungia prie sistemos ir padeda žmogui, gebančiam talentingai juos pasakoti. Lyginti Andrių Tapiną su Styvenu Kolberu labai sunku vien dėl to, kad tai yra skirtingi resursai, asmenybės ir rinka. Įdomi tendencija JAV: dalis žmonių nežiūri naujienų, bet jie žiūri komedinę žiniasklaidą. Žiniasklaida vis labiau tampa pramogine.

Lietuvoje juokaujant apie politinius ir socialinius reiškinius trūksta subtilumo. Kaip mūsų visuomenėje trūksta jautrumo susidūrus su sudėtingais reiškiniais, taip trūksta jautrumo ir juokiantis. Mes turim daug gero agresyvaus pikto, humoro, kuris gimsta iš to, kad kažkas tave suerzino. Ir man jis būdingas. Bet aš dažniausiai stengiuosi pasirinkti filosofinį, absurdišką kampą.

Mano humoro supratimą formavo Charmsas, Hašekas, britų komikai (Piteris Kukas, Spaikas Miliganas). Tokią komediją gali įmesti į bet kurį politinį kontekstą. Ji juokinga, nes kalba apie bendražmogiškus dalykus: ydas, filosofinius klausimus, absurdo situacijas. To aš pasigendu Lietuvoje. Kaip žmogus, sakantis, kad norėtų tuo užsiimti, turėčiau prisiimti dalį atsakomybės, bet nežinau, ar tam yra rinka. „Dviračio žinios“ juokingos žmonėms nuo 35-erių iki 60-ties. Mūsų karta turėtų atrasti subtilesnio juokavimo formatą. Man atrodo, kad iš minėtų žmonių visi turi potencialą tai daryti, bet visi šiek tiek pasiduoda rinkos mechanizmui. Čia gera idėja: gal man pavyktų tuos žmones prikalbinti kurti subtiliau, kritikuoti visuomenės ydas. Kartais reiktų daryti, kas juokinga tau, – tai išeina geriau. Lietuvoje niekada nebuvo intelektualesnio humoro. Valstybinis tautos frontas kartais pateikia paviršutiniškai atrodančios, bet gilios visuomenės kritikos.

„Klounų laikmetis reiškia, kad mes patys savo įvaizdžius paverčiam suklounintais.“

Dažnai politikai paverčiami komiškais personažais arba memais. Profesorius Leonidas Donskis straipsnyje „Klounų laikmetis veda tiesiai į nežinią“ rašė: „kas kada nors suskaičiuos ir sužinos, kiek taškų ir populiarumo Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui pelnė „Dviračio šou“ aktoriaus Remigijaus Vilkaičio talentingai sukurtas Agurkicho personažas? O juk būtent su juo realusis V. Uspaskichas ir susitapatino bei sąmoningai jį mėgdžiojo.“ Leonidas kalba apie tai, kad juokingi personažai tampa tikresni už realius žmones ir tuomet mes jiems nebekeliame reikalavimų. Staiga jie taip išpopuliarėja, kad atsiranda svarbiuose postuose. Kada reikėtų sustoti juokauti, kad tai neįvyktų?

Žinau šitą tekstą, nesu tikras, kad dabartyje tai veikia taip pat. Tuo metu, kai Leonidas rašė straipsnį, valdė televizija ir žmonės pagal ją formuodavo savo nuomonę. „Dviračio žinios“ buvo labai žiūrimos, jos iš dalies atliko žinių funkciją. Žmonės iš tikrųjų tą personažą pamėgo, nes jis buvo pateiktas labai pozityviai – toks vėjavaikis kvailiotojas.

Iš Donaldo Trampo irgi juokėsi. Atrodė, kad jis – tiesiog memas, tačiau Trampas tapo prezidentu. Tai vis dar aktualu.

Iš Trampo JAV žiniasklaidoje labai daug juokiamasi, nes yra juntamas nedidelis pavojaus jausmas, kad kažkas negerai su tam tikrais demokratiniais instrumentais. Iš jo juokiamasi tam, kad nuimtų neišvengiamybės nerimą ir jo kaip asmenybės nesimpatiškumą. Bet humoras gali ir sušvelninti tą asmenybę, kuri rodoma – Uspaskicho atvejis buvo toks.

Ar nenutiks dabar taip su Sauliumi Skverneliu?

Aš nuoširdžiai netikiu, kad šiais laikais humoro pateikimo formos veikia žmonių politinius sprendimus. Buvo toks laikas, kai pasirodymas per televiziją funkcionavo kaip žinomumo rodiklis. Prieš dešimt metų buvę populiarūs „Auksiniai svogūnai“ dabar, su visa pagarba tiems, kas ten dalyvavo, tapo šiukšlynu. Žmonės plojo Petrui Gražuliui už jo pokštus apie tai, kaip jis paliko moterį su vaiku arba juokėsi iš labai vulgaraus formato pokšto apie prezidentę. Nemanau, kad tai didina populiarumą. Galbūt sušvelnina įvaizdį tų žmonių akyse, kurie abejoja dėl pasirinkimo. Bet reikėtų labai gero humoristinio formato, kad vieną ar kitą kandidatą pareklamuotų pozityviai. Dažniausiai visgi humoras atskleidžia hiperbolizuotas blogąsias žmonių puses. Labai sunku juoktis iš stipriai pagerintos žmogaus versijos. Problema turbūt ta, kad mes patys tampame klounais. Klounų laikmetis reiškia, kad mes patys savo įvaizdžius paverčiam suklounintais.

„Man atrodo, kad moralinių autoritetų tarp mūsų yra daugybė, tik mes dažnai nepastebime jų.“

Pakalbėkime apie moralinius autoritetus. Mirus šviesaus atminimo profesoriui Leonidui Donskiui atsivėrė tam tikra skaudi tuštuma. Žmonės laukia, kad kažkas tą tuštumą užpildytų. Ne kartą esu girdėjusi, kad tą padaryti galbūt galėtų Paulius Gritėnas. Esi jautęs tokį spaudimą?

Ačiū labai už tokį palyginimą. Esu sulaukęs tokių klausimų. Aš niekada nebūsiu antras Leonidas Donskis. Nemanau, kad galėčiau būti jo lygio mąstytoju arba žmogumi. Esu iš tų, kurie pasiryžę skleisti jo palikimą, jo mintis, bet būnant Pauliumi Gritėnu, kad ir koks jis žmonėms beatrodytų. Manau, esu žymiai prastesnė versija negu kai kuriems atrodo.

Moralinių autoritetų klausimas iš tikrųjų yra svarbus. Man atrodo, kad moralinių autoritetų tarp mūsų yra daugybė, tik mes dažnai nepastebime jų. Reikėtų ieškoti šių žmonių ir prisidėti prie to, kad jie būtų dažniau girdimi. Profesoriui Donskiui savotiškai pasisekė, kad jis galėjo funkcionuoti laikais, kai televizijos laida buvo įvykis. Dabar jų šimtai, kad ir kaip stengiesi, laida auditorijos akyse įvykiu jau netampa. Donskis galėjo mintis reikšti tuo metu, kai mes dar kreipėme dėmesį į filosofinius svarstymus apie kasdienius įvykius. Man atrodo, kad to paklausa mažėja. Atkurti ją, aišku, galima, bet nesu tikras, kad be didelių pastangų ir be kitų moralinių autoritetų mes galėsime tai padaryti. Tie žmonės, kuriems Donskis buvo svarbus, neturėtų bandyti įstoti į tuos pačius batus. Reikėtų suburti žmones, kurie moraliniais autoritetais laiko vienas kitą. Turiu draugų, kuriuos laikau moraliniais autoritetais ir nebijau to jiems garsiai pasakyti. Įmanomas variantas, kuomet mes neturime vieno tokio mąsto inelektualo, bet turime grupę žmonių susivienijančių tam tikrais klausimais. Kaip jūs, „NARA“.

Kas mūsų visuomenėje yra tavo moraliniai autoritetai?

Iš tikrųjų jų yra daug. Profesorius Donskis buvo mano netiesioginis mokytojas. Daugybė žmonių iš „Santaros-šviesos“ judėjimo mano moraliniai ir intelektiniai autoritetai, nepaisant to, kad aš ne su visada su jais sutinku. Man labai svarbi intelektinio jautrumo samprata: kai žmogus į dalykus žiūri intelektualiai, per filosofinio klausimo prizmę, bet tuo pačiu tai daro su socialiniu ar asmeniniu jautrumu, empatija. Visi žmonės, turintys tokią savybę, man yra autoritetai ir draugai: filosofas Nerijus Milerius, istorikas Rimvydas Petrauskas, Egidijus Aleksandravičius, Gintautas Mažeikis, mano bičiulis Donatas Puslys. Išeivijos filosofo Algio Mickūno visada yra siaubingai įdomu klausytis. Man labai patinka mano bičiulio Luko Ramono vaizduotė, jo nebijojimas išreikšti to, ką kiti bijo.

Labai vyriška kompanija. Ar turi savo mėgstamą filosofę moterį?

Čia turbūt standartinis atsakymas, bet man patinka Hana Arent. Taip pat Ada Lavles – britų matematikė parašiusi ir filosofinių darbų.

Žiniasklaidoje, humoro srityje ar tarp moralinių autoritetų iš moterų girdime mažiau balsų.

Kai filmavau savo pokalbių laidą, mano tikslas buvo įvesti tokią kvotą ir aš nuoširdžiai kviečiau moteris, kurios man atrodo autoritetės savo srityse. Pavyzdžiui, kalbant apie saugumo ir gynybos politikos klausimus dažnai užmirštama Margarita Šišilgytė. Aš leisiu sau pasakyti – ji yra didžiausia saugumo klausimų ekspertė. Aušra Kaziliūnaitė – man patinkanti poetė. Nijolė Radavičienė dėstė man logiką – puikus analitinio mąstymo pavyzdys, buvo turbūt viena geriausių dėstytojų.

Lietuvoje moterims trūksta tiek postūmio, tiek aktyvumo. Man atrodo, kad jos nėra pakankamai drąsios. Studijų laikais tarp filosofijos studentų filosofinio talento buvo po lygiai tiek vyrų, tiek moterų pusėje. Buvo merginų, kurios tikrai galėjo tapti rimtomis akademinio pasaulio dalyvėmis. Bet gal jos nesulaukdavo pakankamai palaikymo. Filosofijos fakultete ganėtinai konservatyvi aplinka. Kitas dalykas – jos pačios turbūt neturėdavo drąsos. Ne visos gali būti nidom vasiliauskaitėm, kurios tuos barjerus peržengia. Manau, kad vyrai galėtų prie to daugiau prisidėti. Aš irgi stengiuosi. Mažai kas žino, bet pasistengiau feisbuke paviešinti, kad Lietuva turi savo moterų ledo ritulio rinktinę. Labai žavu ir aš labai džiaugiuosi, kad tokiame gražiame sporte yra postūmis – tai nebėra berniukų žaidimas.

Kalbėdamas apie moralinius autoritetus paminėjai kertinį elementą: empatiją ir jautrumą. Neseniai pasirodė Vladimiro Laučiaus tekstas „Lietuva nekenčianti Lietuvos: kuo virto runkelių ir elito kova?“, kur jis rašo: „Deja, elitui save priskiriantys kovotojai su tamsybėmis dažnai arba net dažniausiai yra netikras, dirbtinis elitas – toks, kurį a. a. Leonidas Donskis vadino anglišku žodžiu self-appointed (apytiksliai išvertus – save pasiskyręs). Jis vedamas neapykantos, aptekęs kompleksais ir tuo, ką Friedrichas Nietzsche vadino ressentiment.“ Į šitą tekstą sureagavo Algis Ramanauskas: „Laučius tarsi stebisi, kad vyksta paniekos runkeliams karas. Tuo tarpu stebėtis nėra kuo. To priežastis yra labai paprasta: dabar net bomžai turi Feisbuko paskyrą. Normalūs žmonės staiga ėmė matyti visą tą human waste, kurio yra visuose kraštuose. <...> Ar yra šiame mano tekste empatijos bartašiūnaitėms ir runkeliui? Nėra ir būti negali, ir nieko čia nepadarysi.“ Kur veda situacija, kai save pasiskyręs elitas nenori jausti empatijos?

Šitame klausime esu labai sudėtingoje situacijoje. Laikau Algį bičiuliu, kalbinau jį savo laidoje. Kalbant apie šį konkretų atvejį, manau, Algiui gerokai trūksta empatijos – jis tuos žmones labai nužmogina. Asmeniškai jis turi nemažai empatijos ir pats ja puikiai naudojasi, bet, kai kalba apie socialinius procesus, atsistoja į labai griežtą principingą poziciją.

Nepritarčiau, kad elitas būtinai yra save pasiskyręs. Mes nelabai žinome, kas yra tas elitas. Tie, kuriuos aš vardinau kaip moralinius autoritetus, paprasto žmogaus akyse turbūt nepatenka į elito struktūrą. Lietuvoje kalbėdami apie elitą dažniausiai minime politikus: Grybauskaitė, Skvernelis. Ar mes ne patys juos išsirenkame, o po to laikome elitu? Čia yra savotiškas paradoksas: kai elito visuomenei nereikia, jis atsiranda būtent tuo savęs pasiskyrimo principu. Lietuvoje elito nėra iš dalies dėl to, kad pusė, kuri vadinama apačiomis, nelabai jo ieško. Akademinio pasaulio veikėjai nebelabai žinomi plačiajai visuomenei, nes jie nepatenka į žiniasklaidą. Kiek žmonių provincijoje žino moralinių autoritetų, kurie buvo apdovanoti per Nacionalinius lygybės apdovanojimus, darbus?

Kad trūksta jautrumo – yra dalis tiesos. Tą procesą vadinu surambėjimu. Labai daug žmonių žiniasklaidos ir pramogų pasaulyje yra surambėję. Gyvendami patogiai ir be didesnių kontaktų su išore jie vis labiau atmeta kitą tikrovę. Man atrodo, Algio pozicija apie žmogiškąsias atliekas kyla iš to, kad jis tiesiog yra nusivylęs žmonėmis. Čia turbūt yra esminis skirtumas tarp mudviejų, mes esame apie tai kalbėję. Juokais sakiau, kad aš esu durnas, nes tikiu gebėjimu keisti žmones. Manau, kad net su „kvailiausiu“ žmogumi gali atrasti kažkokių taškų ir man taip yra ne kartą atsitikę. Kol esu jaunas – aš idealistas. Yra žmonių, kurie nusivilia, nebeturi kantrybės, nori greitų sprendimų. Jie dažnai pyksta ir savo pyktį projektuoja į platesnes žmonių grupes. Aš stengiuosi suprasti abi puses. Gal per daug laiko su Šimonyte praleidau, bet man šauna į galvą epizodas iš „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“, kai tetulės aristokratės ėjo kareiviams ligoniams dalinti vištas ir šokoladus, nes norėjo padėti liaudžiai. Elitas neturėtų galvoti: „pasidalinsime gėrybėmis, pažersime intelektualinių perlų kiaulėms ir visi bus patenkinti“.

„Prasmė yra klausti.“

Dar noriu pridėti politkorektiškumo aspektą. Andrius Užkalnis savo tekste rašo: „Vienos laidos filmavime manęs klausė, kas per 20 metų daugiausia padarė Lietuvai žalos. Sakau Leonidas Donskis. Neabejotinai protingas ir turbūt gerų norų vedinas profesorius nešė ir neša vėliavą to mąstymo, kuris nuodija Lietuvą iš vidaus savo aplaidumu blogiui.“ Rašoma apie tai, kad tolerantiški liberalūs intelektualai savo atjauta ir sąmoningumu nuodija visuomenę, nes leidžia blogiui bujoti. Yra žmonių, kurie skundžiasi, kad varžoma jų žodžio laisvė ir jie nieko nebegali pasakyti. Ar iš tikrųjų politkorektiškumo ir empatijos gali būti per daug?

Esu skaitęs šį tekstą. Tai man labai priminė Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ epizodą, kuriame inkvizitorius kaltina sugrįžusi Jėzų, kad jis užnuodijo visuomenę abejingumu. Tokiu atveju, visoje pasaulio istorijoje nėra nieko baisesnio negu krikščionybė ir visos religijos, kurios sako, kad turėtume atjausti ir suprasti vienas kitą nepaisant skirtumų. Politinis korektiškumas man yra individuali laikysena. Mes kiekvienas turime būti politiškai korektiškais kitam asmeniui. Tai reiškia, kad aš atsižvelgiu į kito žmogaus ar žmonių grupės reikalavimą, kaip jie norėtų, kad aš juos vadinčiau, elgčiausi su jais, kiek leisčiau sau bendraudamas su jais. Bet mes turime nusistatyti tai patys. Aš noriu gerbti kitą žmogų, todėl atsižvelgsiu į prašymą.

Kritikos ir kartais pelnytos sulaukiama tada, kai bandoma sunorminti žodyną ir kalbą neatsižvelgiant į žmonių emocijas. Tada, kai manoma, kad pradėjus sakyti tinkamą žodį, žmogus savaime pradės ir tinkamai galvoti. Mes turėtume paaiškinti, kodėl konkretus žodis yra netinkamas. Jeigu žmogus nori tą suprasti – supras. Tas, kuris iš principo turėdamas rasistinius nusistatymus sako, kad 1973 metų žodyne arba literatūroje yra žodis „negras“ ir dėl to jį naudos, tyčiojasi iš paties principo. Tokia kova su politiniu korektiškumu man nepatinka.

Yra pavyzdžių, kai į JAV studentų miestelius neįsileidžiamas kažkoks kalbėtojas vien dėl to, kad jis prieštarauja studentų bendruomenės principams. Suprantu, kai žmogus tikrai peržengia tam tikras ribas, bet šiuo atveju neįsileidžiamas kitamintis. Pavyzdžiui, dabar vyksta globali diskusija dėl populiaraus autoriaus Džordano Pyterseno. Jis neįsileidžiamas į bendruomenę, nes jai nepatinka jo idėjos. Aš irgi nesutinku su juo dėl daugelio dalykų, bet kaip mokslininkas jis turi teisę išsakyti savo nuomonę vienoje ar kitoje akademinėje bendruomenėje ar viešoje erdvėje. Mes neturime bijoti kitos nuomonės. Politinis korektiškumas, bandantis apriboti kito nuomonę arba kitą žodyną, peržengia tam tikrą ribą. Tačiau yra naudingas kaip individuali laikysena.

Ir tai neriboja tavo žodžio laisvės?

Visiškai ne. Bet tai neturi ateiti iš norminimų ar primetimo. Turi pats tai suprasti. Man atrodo, naujosios kairės ar leftistinių liberalų, kuriems aš pats save priskirčiau, problema ta, kad ne tokio plataus požiūrio žmones norima priversti vartoti jiems nesuprantamus terminus dėl nesuprantamų aplinkybių. Lietuvos šeimose, kuriose atsiranda juodaodžių draugų (pavyzdžiui, kai sūnus ar dukra atsiveža juodaodį mylimąjį), tėvai nenaudoja galinčių įžeisti žodžių, nes turi asmeninį santykį. Jie pradeda empatiškai žiūrėti į problemą. Reikia, kad žmonės suvoktų: turiu elgtis taip, kaip norėčiau, jog kiti elgtųsi su manimi. Reikia paklausti savęs, kaip jie jaučiasi.

Dabar tapo nebeaiškios ribos tarp žurnalisto ir humoristo, žurnalisto ir aktyvisto. Visi tampa žurnalistais, o Feisbukas – žiniasklaidos priemone. Kaip tu renkiesi, kur kalbėti? Pavyzdžiui, ar rašyti į „Delfi“, kuriame rašo ir Andrius Užkalnis. Koks tavo požiūris į Lietuvos žiniasklaidos lauką ir kaip manai, kas bus toliau?

Nesu prieš, kad žmonės su kitomis ar netgi kardinaliomis nuomonėmis būtų ten pat, kur rašau aš. Netgi gerai, kad skaitytojai pamato išsiskiriančias nuomones. Klausimas apie žiniasklaidos lauką – labai platus, vertas atskiros studijos, gal net paskaitų grandinės. Kai atėjau dirbti į žiniasklaidą, žurnalistas dar buvo siaurai suprantama sąvoka: reporteris, komentarus rašantis ar tam tikroje platformoje besireiškiantis žmogus. Tuo metu vyko socialinių tinklų sklaida, plėtėsi feisbukas, atsirado daugybė kitų formų, pavyzdžiui, „Laisvės televizija“ platformoje „Youtube“. Žurnalisto samprata vis plinta ir aš, tiesą sakant, nebežinau, kas yra žurnalistas. Mano manymu, tai turėtų būti žmogus, kuris informuoja ir prisiima atsakomybę už informaciją. Ne tik išorinę, nes etika visgi yra ne teisinis objektas, bet vidinę atsakomybę.

Ar žmogus, kuris baigė žurnalistikos institutą ir rengia naujienas iš socialinių tinklų įrašų, yra žurnalistas?

Čia, kaip ir Zenono paradoksai, – filosofinis klausimas. Jei manęs konkrečiai klausiant, tai žurnalistu tave daro laikysena. Pirmas dalykas, tu nori informuoti, kad žmonės kažką sužinotų. Nori edukuoti, kad jie ne tik sužinotų, bet ir permąstytų bei suprastų dalykus. Šiuo požiūriu Feisbuką galima traktuoti kaip žiniasklaidos priemonę. Dažnai jis taip ir veikia. Labai geras pavyzdys: kai profesorius Liudas Mažylis surado Vasario 16-osios aktą, BNS vadovas Vaidotas Beniušis apie tai iš pradžių paskelbė Feisbuke, o tik po to išėjo BNS pranešimas.

Žurnalistas tampa sąvoka, kurią, kaip ir filosofo sąvoką, tu arba prisiimi, arba ne. Tikras žurnalistas turi norėti prisiimti žurnalisto sąvoką. Dažnai tai nusimetama. Bet viskas taip kinta, kad labai sunku pasakyti, ar apskritai tokia profesija išliks. Gal ji transformuosis į kažkokią medijų personą. Man jau dabar yra mįslė, kas yra copywriteris, aš iki šiol nesuprantu, kuo jis skiriasi nuo rašančio žmogaus.

Mano galva Lietuvoje labai trūksta maišto: tiek žiniasklaidoje, tiek kitose srityse.

Esu rašęs komentarą apie tai. Labai trūksta punk nusistatymo, pasijuokimo iš to, kas dabar yra. Man, beje, labai keista, kad jauni žmonės to nedaro.

Man irgi labai gaila matyti kažkur įstrigusius savo studentus. Kodėl nėra maištingo judėjimo? Ko trūksta: lyderių, jėgos? Gal per patogiai gyvenam, aptingom?

Manau, kad patogumas užgniaužia žmonių vaizduotę. Pagrindinis dalykas yra tas, kad jaunimas gauna labai mažai progų lavinti vaizduotę ir gebėjmą pažiūrėti į dalykus naujai. Kas baisiausia, mus uždaro net įvairiose kultūrinėse erdvėse. Aš naudoju „Netflix“ ir man kartais pasidaro baisu, kai pamatau, kad tai krūva susistemintų filmukų: žiūrėjai šitą – dabar žiūrėk šitą. Pradedu suvokti, kad šita platforma formuoja mano kultūrinį gyvenimą ir patirtis. Jaunimas irgi įstrigęs tose mažose platformose. Jie kartais nemato bendro paveikslo ir savo vaidmens jame. Jie labai mažai kelia klausimų: ar aš saugus dėl savo ateities, kokioje valstybėje norėčiau gyventi, kokioje sistemoje? Dabar laikas tai „Pink Floyd“ revoliucijai.

Nors švietimo sistema bando prisitaikyti, bet kadangi laikas greitai bėga ir socialiniai pokyčiai labai dideli, ji visą laiką nespėja. Pavyzdžiui, principingai nesprendžiami lytinio švietimo ar žolės rūkymo klausimai. Garantuoju, kad 90 procentų tų žmonių, kurie pasisako už draudimą, vaikų jau yra parūkę. Ir mes apie tai nekalbame. Aš esu rūkęs, pats nesu fanas, bet suprantu tuos, kuriems tai – geras dalykas. Man labai keista, kad jaunimas susidūręs su skirtumu tarp tikrovės ir to, kas jiems pateikiama kaip jų gyvenimas, nemaištauja. Pavyzdžiui, kai aš pamačiau, kad tikrovė yra viena, o kalbama visai kitaip, mane tai išvedė į filosofiją, nes pradėjau klausti, kodėl taip yra. Ne todėl, kad mane apgaudinėja sistema ar didžiosios korporacijos, bet tiesiog žmonės yra hipokritiški, jie bijo pokyčių. Galbūt politikai neprisitaiko prie bandančios progresuoti visuomenės, bando užgniaužti ją ir daro tai neracionaliai. Jaunimas turėtų savęs paklausti ir daugiau pamaištauti. Nesakau eiti daužyti langų, bet intelektualaus maišto labai pasigendu.

Dabartinė maišto forma, kurią pastebiu yra dalykų redukavimas. Primityvumas muzikos stiliuje atsiranda, kapitalistinis primityvizmas pradeda veikti. Nenoriu būti senas dėdė, kuris aiškina, kaip maištauti, bet to jausmo trūksta. Pokalbiuose su jaunais žmonėmis mane labiausiai gąsdina, kad jie užduoda klausimą, kurį mano, kad noriu išgirsti. Mane taip užknisa. Aš esu prieš smurtą prieš vaikus, bet norisi gerai pakratyti ir sakyti: „galvok savo galva, paklausk, kas tau iš tikrųjų rūpi.“ Nebėra maišto prieš pop kultūrą ir paduotus stabus. Paauglystėje man labiausiai įsiminusi daina buvo „Sporto“ daina „Andrius Mamontovas“. Vien dėl to, kad atradau, jog yra grupė, kuri juokiasi iš Andriaus Mamontovo. Ir aš labai norėčiau, kad atsirastų jaunoji karta, kuri sukuria pankroko dainą apie Andrių Tapiną ar mane: „Paulius Gritėnas – jis įsivaizduoja, kad viską žino, o iš tikrųjų yra lūzeris.“

Kaip susikuri prasmę savo veikloje? Ką darai, kai kyla abejonių?

Užduodu sau daug prasmės klausimų: ką noriu padaryti? ar darau ką nors gero visuomenei? Jei man leistų, aš tiesiog gulėčiau lovoje, skaityčiau knygas, žiūrėčiau filmus, užsisakyčiau picą, rūkyčiau, gerčiau ir niekuo niekuo nesirūpinčiau. Bet yra kažkas, kas veda ir sako: tu turi padaryti žmones bent šiek tiek sąmoningesniais, geresniais, nes darydamas tai, tu ir pats kažką sužinai.

Antikinis filosofas Diogenas vaikščiojo su žibintu žmonių minioje klausdamas, ar čia yra žmonių. Taip apeliuodamas į žmogiškumą ir absurdo forma parodydamas, kad žmonės nesusimąsto apie tai, kad jie yra. Ieškojimas per klausimus ir sukrato žmones. Prasmė filosofo, kuris šiaip norėtų gulėti lovoje ir žiūrėti „Netflix“ atsiranda matant, kad galima pakeisti visuomenę ir svarbiausia save. Nes jeigu jau pats nustosiu keistis, tai tada turbūt reiks padėti šaukštą ir baigti karjerą. Klausimai veda į priekį: ką galiu padaryti geriau? kuo galiu prisidėti prie bendros gerovės? kaip save padaryti geresniu? kaip galiu tapti laimingesnis? Filosofinis klausimas reikalingas kaip katalizatorius, nes atsakymų į jį nėra. O prasmė yra klausti.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon