„Simbolinėje valdovų rinkoje“. Pokalbis apie lyties vaizduotę ir vaizdavimą politikoje

Skambant rusų merginų popgrupės „Pojuščie vmeste“, (liet. Dainuojančios kartu) dainai, apie deputatą-vyrą, aptarsime neseniai išrinkto Lietuvos Seimo situaciją, kur rinkimus laimėjusių trijų partijų sąrašų lyderės yra moterys. Merginų grupės prodiuseris, pozityvių socialinių projektų vadovas, įvardijo savo kuruojamas atlikėjas agitacine brigada. Dainoje politikos neišmananti moteris šlovina stipraus valdžios vyro-deputato įvaizdį.

Jūs skaitote sutrumpintą tinklalaidės rusų kalba CoMeta epizodo vertimą. Jame žurnalistė Ina Šilina apie lyčių vaizdinius politikoje kalbina Vilniaus Universiteto TSPMI profesores Dovilę Jakniūnaitę ir Nataliją Arlauskaitę.

Pilną audio pasakojimą galite išgirsti čia:

Pirmojoje Seimo sesijoje naujai išrinkta jo pirmininkė Viktorija Čmilytė patikslino parlamentarų repliką, jog įvyko ne karalienės, o valdovės gambitas. Kaip tik posėdžio išvakarėse pažiūrėjau „Netflix“ mini serialą „Queens gambit“ ir man susidarė įspūdis, kad jame kalbama apie šachmatų pelenę. Kuomet tas gambitas nuskambėjo žiniasklaidoje, tapo akivaizdu, kad ir naujasis Seimas taip pat matė šį mini serialą. Iškilo klausimų, iš kur atsiranda šie įvaizdžiai.

Besiruošdama interviu su jumis peržiūrėjau serialo „Karūna“ ketvirtąjį sezoną, kuriame Margaret Thatcher, karalienė Elizabeta II ir princesė Diana vaizduojamos stipriai šaržuotos, parodijuotai. Nepaisant kandžios ironijos, Thatcher seriale – nepalenkiama politikė, kuriai masinis nedarbas šalyje ir nuo reformų nukentėjusio vyriškio įsibrovimas į karalienės rūmus reiškia logiškas ir numatytas išlaidas, o asmeniniame gyvenime ji – išprotėjusi dvynukų „mamytė“, einanti iš proto dėl savo sūnaus. Serialus žiūri tiek Seimas, tiek aš ir turbūt daugelis mūsų juose išvystame daugialypius moters įvaizdžius. Kokius politikės moters įvaizdžius kuriame, kas juos sudaro?

Natalija Arlauskaitė: Kaip supratau, jus bendrai domina kultūros mitologijos apie vadovaujančias moteris arba moteris politikes ir nūdienos aktualijų sąveika. Žvelgdami į tikrovėje veikiančias moteris-politikes, galime suvokti, kokia ta mūsų kultūros vaizduotė. Manau, jog čia neapsiribojame pasirinkimu tarp pelenės ir geležinės ledi. Kita vertus, šis pasirinkimas turi ribas. Kuomet iškyla nauja ryški moteris-politikė, jai iškart primetamas archetipinis modelis, kaip ji egzistuoja: ar kaip pelenė, ar kaip plieninė, kieta biurokratė, o galbūt jos sėkmė paremta glamūriniais principais. Mes visuomet ieškome šių archetipinių modelių.

Visa ši archetipizacija patvirtina, jog valdančios moterys nėra tiek įprasta, kad lengvai priimtume įvairovę. Mums reikia sunorminti reiškinį, kad jis neatrodytų kaip ekscesas. Jei moterų-politikių būtų daug ir skirtingų, šį reiškinį suvoktume kaip normalų. Tuomet nereikėtų kiekvienam atvejui parinkinėti viską paaiškinančio archetipinio įvaizdžio. Jei moterys-politikės atsiranda ne po vieną, o grupėmis, po tris ir nebūtinai partijų, o jų sąrašų lyderės, mes vis tiek linkstame skaičiui suteikti magiškąjį pagrindą ir tuomet peržiūrime visas žinomas stebuklines trejybes, su kuriomis galėtume jas tapatinti: trys charitės, trys galiūnai, trys karžygės.

Apibendrinus, norėdami paaiškinti reiškinį, bandome jį susieti su suprantamu vaizdiniu. Šiek tiek neramina stebuklinės pasakos siužeto poreikis, noras pamatyti realistinį filmą, kasdienę dramą su daug skirtingų veikėjų, pagrindžiančius naujo politinio veikėjo atsiradimą.

<p>Natalija Arlauskaitė.</p>

Natalija Arlauskaitė.

<p>Dovilė Jakniūnaitė.</p>

Dovilė Jakniūnaitė.

Dovilė Jakniūnaitė.: Lietuvos politikių įvaizdžiai kilo ne iš lietuviško, o veikiau iš anglosaksiško, amerikietiško konteksto, nes Lietuvos istorijoje nebūta itin daug iškilių moterų. Manau, lietuvių politikes kur kas labiau lygintume su Thatcher, Clinton, Merkel, nei su gyvastį praradusiais Barboros Radvilaitės, Bonos Sforzos istoriniais mitologiniais įvaizdžiais. Mūsų įsivaizdavimą veikia globalizacija, anglakalbiai serialai ir tarptautinė politika. Mes linkę tapatinti mūsų politikes su Estijos, Naujosios Zelandijos lyderėmis.

N. A.: Valstybingumą reprezentuojančios vaizdinijos pokyčiai apima platesnį lauką nei moterų-politikių įvaizdžiai. Visiems gerai žinomoje, 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukoje, pavaizduoti vien vyrai. Tuo pat metu šalimais pamažėle įsitvirtino kitas ankstyvojo valstybingumo vaizdinys – 5 moterų, dalyvavusių atkurtos Lietuvos Seimo steigime, nuotrauka. Kad ir mažiau tiražuota, bet labai svarbi bendram mūsų tapsmo valstybe naratyvui. Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukų grafičius išvysime ir ant mokyklos sienos prie buvusio Lukiškių kalėjimo, tuo tarpu moterų-Seimo steigėjų vaizdiniai gatvės mene, rodos, neegzistuoja.

Toje pačioje valstybingumo vaizdinijos pokyčių versmėje sutinkame ir enciklopedinio žanro leidinius, pavyzdžiui, knygą apie šimtą iškilių Lietuvos moterų. Svarbu, kad knyga – ne apie vieną moterį, turint omenyje skirtingas tų moterų sklaidos galimybes. Dar svarbiau, kad atsiranda skirtingų istorinių rolių repertuaras. Vienoje Lygių galimybių centro išleistų knygų papasakotos ne vien moterų sėkmės istorijos. Skirtingos istorinės rolės, profesijos, gyvenimo stiliai nebūtinai siejasi su aukštomis visuomeninėmis pozicijomis, ilgaamžiškumu. Prieinamo lyčių rolių repertuaro, kurio vijos veda į ganą tolimą praeitį, pokyčiai padeda mums išeiti iš Barboros Radvilaitės, Bonos Sforzos ar Emilijos Pliaterytės apibrėžto lauko. Būtent populiarios lyčių rolių įsivaizduojamybės pokyčiai ryškesni popkultūroje nei tiesioginėse politiko rolėse. Pats rolių repertuaras, per kurį galima išvesti savosios biografijos genealogiją, kinta, plečiasi ir tampa švietimo dalimi. Tai itin svarbus procesas, kurį vertėtų pagreitinti, sustiprinti, paskleisti.

„Britų-amerikiečių terpėje dėsninga, kad didelės kompanijos, partijos arba šalies vairą sunkmečiu perima moteris“

Bandydami paaiškinti visą šį procesą, imame vadovautis metonimijos logika. Kai moteris vadovauja vyriausybei, šaliai, yra partijos lyderė, iškart įžvelgiame ypatingą reiškinį. Jei iškilo trys ryškios politikės-moterys, mums atrodo, jog tai partijos arba partijų moteriškosios, kiekybe paremtos politikos pasekmė, kas nėra absoliuti tiesa. Prisiminę gambitų aptarimą, ir pažvelgę į Seimo pirmininkės partijos sąrašą Seime, jokios dalies pakeitimo visuma (metonimijos) neįžvelgsime, nes visi Čmilytės bendrapartiečiai yra vyrai. Neturėtume sieti ryškių moterų politikių iškilimo su partijų politikos lūžiais, mūsų pačių politiniu pasirinkimu ir politikų reitingavimu. Pelenių, fėjų bei karžygių paieška siejasi su poreikiu pagrįsti nežinomą reiškinį, kuriam suteikiame per platų užmojį.

Pereikime nuo fėjos prie stiklinės uolos. Grybauskaitės pranešimas feisbuke apie moteris priėmusias visuomenės kvietimą vadovauti valstybei ir imtis iniciatyvos per sunkmetį, apie moterų karjeros šuolį, kurį lemia drąsa prisiimti atsakomybę, tarsi įgarsina stiklinės uolos reiškinio diskursą. Ar iš tiesų taip?

D. J.: Tai buvo gana netikėtas Grybauskaitės susižavėjimas moterų galia, neva, atėjusios moterys viską sutvarkys. Bet ji galbūt intuityviai jautė politinę tendenciją, kurią jūs taikliai įvardinote stikline uola. Ypač ši tendencija juntama versle, bet pastebima ir politikoje. Esant krizinei situacijai, vyrauja didesnė tikimybė, kad moterys užims vadovaujamas pozicijas. Kodėl taip yra? Moterys dažniau sutinka prisiimti atsakomybę, esant itin sudėtingai situacijai, nes galbūt kitos galimybės gali ir nebūti. Ypač britų-amerikiečių terpėje dėsninga, kad didelės kompanijos, partijos arba šalies vairą sunkmečiu perima moteris. Kita vertus, nesėkmės rizika taip pat didžiulė, todėl ši tendencija ir vadinama stikline uola.

Bet lietuviškasis kontekstas truputį skiriasi nuo anglosaksiško. Nėra vienintelės priežasties, pagrindžiančios situacijos problemiškumą. Viktorijos Čmilytės vadovavimą Liberalų sąjūdžiui tikrai galime sieti su partijos politine krize. Iki šiol vyksta teismo procesas ir partijai teko imtis inovatyvių sprendimų. Kitu atveju Čmilytei prireiktų mažiausiai dešimties metų norint išaugti iki partijos pirmininko posto. Čmilytės atvejis neblogai pagrindžia stiklo uolos teorinę įžvalgą. Šimonytė tapo konservatorių partijos sąrašo lydere ne dėl partijos krizės, o veikiau konservatorių partija atrado pelnytą lyderį, kuris gali pritraukti daugiau balsų nei Gabrielius Landsbergis. Armonaitė dar kitoks fenomenas. Tokia jauna partija su tokiu jaunu lyderiu pateko į valdančiąją koaliciją. Mūsų aptariamas reiškinys reikalauja kompleksinių paaiškinimų.

Reklama

Grįžtant prie Grybauskaitės žodžių, iš jų besiveržianti euforija tuo pat metu žavi ir yra pavojinga, nes sužadina nepagrįstai didelių pokyčių lūkesčius. Ateityje mūsų galimai laukia keletas didesnių krizių. Nepateisinus lūkesčių, gali tekti stipriai nusivilti. Na, kaltė būtų suversta moterims lyderėms ir tektų grįžti į pradinį tašką, kuriame ir buvome prieš keletą metų. Kita vertus, nebūtinai taip nutiks, nes galime įžvelgti vieną esminį skirtumą. Skvernelio Vyriausybėje nebuvo nė vienos moters, kas iš dalies pasitarnavo apnuoginant situacijos absurdiškumą. Prieš tai vyriausybėse ministrų postus užimdavo bent keletas moterų, kas mus nublokšdavo į Europos Sąjungos vyriausybių sąrašo dugną pagal lyčių išsidėstymą ministrų kabinete. Bet šios tendencijos niekam nekėlė susirūpinimo iki tol, kol liko 0 ministrių. Šis kontrastas paaštrino mūsų suvokimą, kad taip neturėtų būti.

Todėl manau, kad nebegrįšime atgal, nes į politinę areną atėjo naujų politikių-moterų karta, kurios skatina merginas ir jaunas moteris įsitraukti į politiką. Grybauskaitė apie moterų teises kalbėjo tik tarptautinėje arenoje, vengdama Lietuvos aktualijų. Dabartinės lyderės, skirtingai nei buvusi prezidentė, užsimena apie tai, jog pateko į vyriškąją terpę ir suvokia moterų teisių problemas. Visa tai iš vidaus keičia pozicijos plėtotę, ko Grybauskaitė nedarė, nes laikėsi įtvirtintų rolių modelio. Vienaip ar kitaip, moterys lyderės keičia Lietuvos politinę terpę, kuri buvo ir vis dar išlieka vyriška.

N. A.: Dovilės pastebėjimas, jog pilnai vyriškas ministrų kabinetas apnuogino ydingą situaciją, iškėlė visuomeninės optikos svarbą, kaip visuomenė vertina šį reiškinį, mato jame problemą ar ne. Manau, jog šios situacijos nepastebėti neįmanoma, nes ji rėžia akį. Šimtu procentų vyriškas kabinetas, na kad ir aštuoniasdešimčia procentų vyriškas, ši situacija būtinai bus kritikuojama, nes visuomeninė optika pasikeitė.

Kai moteris žengia į politiką, mes dažniausiai reikalaujame jos būti ryškia, tuo tarpu vyriausybės vyrams analogiškų reikalavimų nekeliame. Kandidatai į ministrus vyrai neprivalo būti iškilios asmenybės, protingi, sąmojingi, gražūs, išlaikantys orumą kritinėse situacijose, jiems užtenka neišeiti už normos ribų. Atrodytų, kad egzistuoja paradoksalus lygybės apibrėžimas, kuris vyriausybės kontekste skambėtų taip: kai vyriausybėje vidutiniokių moterų skaičius bus lygus vidutiniokų vyrų skaičiui, tuomet pasieksime lygybę. Ne tuomet, kai super ryškios, iškilios moterys pagaliau iškovos postus vyriausybėje, parlamente arba savivaldybėse. Čia svarbi ne vien lytis, bet ir jai taikoma reikalavimų sistema.

Moterys aukštas pareigas iškovoja, remiamos lygių galimybių politikos, po to kartais pačios dėl įvairių priežasčių ima diskriminuoti kitas moteris.

N. A.: Prieš septynerius metus Britų tarybos kvietimu Lietuvoje viešėjo astrofizikė Bell Burnell. Ji išgarsėjo tuo, kad negavo Nobelio premijos, kuria buvo apdovanotas jos disertacijos ir laboratorijos, kurioje ji dirbo, vadovas, nepaisant svarbių mokslui atradimų, kurių autorė yra pati Burnell. Tarptautinių santykių institute skaitydama paskaitą ir pasakodama apie savo karjerą Bell užsiminė, jog turėtume bijoti moterų, kurios yra pirmtakės savo srityje, nes jos turi žudiko instinktą ir yra linkusios išdeginti viską aplink save, kitoms moterims keldamos nepakeliamus reikalavimus. Manau, jog iš dalies tai galbūt yra tiesa. Ypač atėjusios vadovauti moterys kartais bijo būti „pričiuptos“ už kitų moterų palaikymą, todėl stengiasi atmesti moterų kandidatūras vyrų naudai, taip neva įtvirtindamos savo nešališkumą.

D. J.: Jūsų klausimas man priminė Šaltojo karo istorijas. Kinų ir Filipinų diktatorių Mao ir Marcos’o, žmonos-pirmosios ledi pasižymėjo aštriu protu ir ambicingumu. Tokiose tradicinėse patriarchalinėse santvarkose moteris neturėjo galimybių tapti partijos lydere. Daugiausia ką ji galėjo pasiekti, tapti ambicinga šalies vadovo žmona ir taip patekti į valdžią. Nepaisant šiuolaikinių tendencijų, kai moteris užima vyriškus postus, kas dažniausiai įvyksta ekstremaliose situacijose, iš politinės vaizduotės niekur nedingsta suvokimas, jog politika yra tradicinė vyriškoji terpė, o iš politikų tikimės tradicinių vyriškų savybių: ambicingumo, valios, ryžto, greito sprendimų priėmimo. Santuoka su lyderiu – tai būtent moters politinis žingsnis į vyrišką politikos pasaulį nedemokratinėse šalyse.

Dvi kadencijas valdant Daliai Grybauskaitei, gyvenome be pirmųjų ponios ir pono instituto. Išrinkus Nausėdą, Nausėdienė tapo pirmąja ponia ir mes netikėtai susidūrėme su jos skleidžiamais prieštaringais politiniais signalais. Tuomet kyla mintis, o gal geriau išvis nebūtų šio instituto. Koks tas mūsų santykis su juo? Galbūt mes atpratome nuo šios pozicijos, o gal pirmosios ponios politiniai signalai nepriimtini mūsų šiandieninei visuomenei?

D. J.: Na išties, šiandien įdomiai atrodo pirmosios ponios institutas, turint omeny, kad dešimt metų jo niekam ir nereikėjo, išskyrus kelis piktus kritikus. Vėl atsiradus pirmajai poniai, susiklostė įdomi situacija, kai pati Nausėdienė priėmė šią rolę, suvokdama jos svarbą, ką sustiprino ir žiniasklaida. Mūsų politinėje kultūroje pirmosios ponios idealą mes linkę tapatinti su amerikietiškuoju kontekstu: Michelle Obama, Laura Bush, Jackie Kennedy. Diana Nausėdienė taip pat turėjo lūkesčių tapti kažkuo panašia.

Kita vertus, pirmosios poros reiškinys, juo grįsta heteronormatyvi valstybės reprezentacija demokratinėse šalyse yra nedemokratinis, monarchistinis praeities rudimentas. Demokratinėje terpėje šio instituto funkcijos yra neaiškios. Iš pirmosios ponios mes tikimės kažko gražaus: taurių gestų, labdaros akcijų globos, dėmesio šalies vaikams ir politinio neutralumo. Nesitikime politinės nuomonės ir politinių pareiškimų. Lietuvoje atsitiko priešingai, iš Nausėdienės išgirdome netiesioginių pasisakymų apie moterų teises, reprodukcines teises ir tapo aišku, jog ji nepalaiko teisės į abortus.

Galbūt ji nesuprato šio klausimo politiškumo, politinės įkrovos, konteksto. Ėmė dalyvauti diskusijose, reikšti paramą specifinėms organizacijoms ir patyrė kritikos bangą. Kai kurie didieji šalies portalai atvirai stebėjosi dėl kritikos Nausėdienei, neva prezidento žmonos pareiškimai nėra politika. Bet jie yra politika. Išėjo keista situacija, kai šalia prezidento tikėjomės išvysti gražią moterį, kurios atvaizdus nuolat sutiksime ant stilingų žurnalų viršelių, bet ji ėmėsi politikos ir sukėlė erzelį todėl, kad nemokėjo to daryti ir tam nelabai turėjo teisės.

Nausėdienė susilaukia daug kritikos ir dėl aprangos stiliaus.

D. J : Išties dėl to truputį gaila, nes kai moteris tampa garsi ir ne vien politikoje, iškart imama aptarinėti jos apranga, o ne kompetencijos. Besiformuojant dabartinei Vyriausybei, ačiū Dievui, nešnekame apie Šimonytės, Armonaitės ir Čmilytės rūbus ir tikiuosi, kad to išvengsime.

Na Šimonytės, Armonaitės ir Čmilytės atvaizdus medijose dažniau sutikdavome nei Nausėdienės. Išėjusi į viešumą, savo apranga pirmoji ponia dažnai užkoduoja tam tikrą žinutę, kaip antai Valdovų rūmų renginyje buvo apsirengusi suknią, cituojančią Barboros Radvilaitės aprangos stilių, reprezentuojantį istorinį LDK valdančiųjų luomą.

N. A.: Prezidentūros komunikacija iš pat pradžių buvo grindžiama rafinuotu Nausėdienės protokolo išmanymu. Jos apranga išties koduoja tam tikras reikšmes. Tokiu gana dekoratyviu, manufaktūriniu būdu, pirmoji ponia dalyvauja viešojoje politikoje, valstybingumo vaizdinių reprezentacijos sistemoje. Mūsų šalies pirmosios poros apranga viešumoje, vizito į užsienį nuotraukose gali reikšti ir aristokratiškumą, simbolizuoti tradicines vertybes, tautiškumą. Kas ypač įdomu, jei valstybėje yra pirmoji pora, tai ji ir dalyvauja politikoje kaip pora, nepaisant atskirų sutuoktinių norų.

„Apie aukštesnius nei vyrams kriterijus politikoje, moterys sužino tik į ją patekusios“

Naivu teigti, kad mes kritikuojame prezidento žmoną, nes iš tiesų kritikuojame paties prezidento instituto reprezentaciją aktualiuoju laiku. Visai kitaip, kai valstybei vadovauja moteris. Tiek Grybauskaitės, tiek Merkel atvejus mes siejame su karalienės Elžbietos I įvaizdžio modeliu, simbolizuojančiu santuoką su valstybe. Nėra labai svarbu, ar šalies vadovė yra ištekėjusi kaip Merkel, ar jos šeiminė padėtis - solo, jų komunikacija grįsta įsipareigojimu valstybei. Tuo tarpu šalį valdant vyrui, heteronormatyvi pora pajungiama reprezentaciniam pagrindui. Net jeigu pirmoji ponia pareiškia, jog lieka dirbti savajame darbe, kaip antai naujai išrinkto JAV prezidento žmona, ji vis tiek patenka į politinį akiratį. Tuomet pirmosios ponios kritika turėtų tapti politinio įvaizdžio, o ne asmens kritika.

Prisiminkime „Dviračio šou“ laidą, kur parodijuojamos Šimonytė, Armonaitė ir Čmilytė dalinasi ministrų portfelius pagal rankinukų stilių, aksesuarus, fasoną, tiesmukai pašiepiant politikių-lyderių moteriškumą. Ar galėtume tai vertinti kaip seksistinį žvilgsnį?

D. J.: Galėjome tikėtis, kad humoristinės laidos, įvairūs šou eksploatuos lyčių stereotipus, bet čia svarbesnis stereotipų kismas. Prisiminkime Naujosios Zelandijos premjerę, kurios partneris, už kurio ji net nėra ištekėjusi, išėjo tėvystės atostogų. Tarptautinė žiniasklaida reiškė nuostabą dėl šio atvejo, nes tai neįprasta. Įprasta matyti rimtą moterį Merkel, kurios vyras liko namie. Grįžtant prie „Dviračio šou“, šie moteriškumo stereotipai įkūnija požiūrį į „nenormalią“ situaciją. Kai „Guardian“ rašys, jog Suomijos valdančiosios koalicijos partijoms vadovauja moterys ir mes to nesureikšminsime, tuomet pasikeis moters rolė politikoje ir mes užmiršime anachronistinius stereotipus. Tai mano idealas.

Politika ir stigmos. Kokios tos moteriškosios ir vyriškosios stigmos, kurios trukdo arba padeda žmonėms ateiti į politiką Lietuvoje arba kokioje kitoje šalyje?

N. A.: Įdomu tai, jog apie aukštesnius nei vyrams kriterijus politikoje, moterys sužino tik į ją patekusios. Šimonytė nesitikėjo tapsianti tokia feministe, kokia tapo, kandidatuodama į prezidento postą. Jai buvo pažerta gausybė klausimų apie šeimą, vaikus, išvaizdą. Girdėjome net netiesioginių konkurentų replikų, kuriomis jie pabrėždavo savo nuostabių vaikų svarbą valstybės valdymui, kaip prezidentūroje krykštaus jų balsai ir t. t. Ir kai moteris, atėjusi į politiką, įsisąmonina šiuos kriterijus ir jų gajumą, procesų sudėtingumą ir netolygius reikalavimus vyrams ir moterims, tuomet ji tampa intuityvia arba artikuliuota feministe.

Kita vertus, daugelį dalykų sužinome iš užsienio tyrimų. Dalyvavau virtualioje Vašingtone organizuotoje konferencijoje, kurios viena dalių buvo skirta lyčių politikos pokyčiams Baltijos šalyse. Laura A. Dean skaitė pranešimą apie Latvijos rinkimų sistemos ypatumus, būdingus Šveicarijai ir kai kuriems Vokietijos regionams. Be politikų teigiamo prioritetizavimo galimybės, kuomet sistema leidžia sąraše kilstelėti kandidatą aukštyn, egzistuoja ir neigiamo prioritetizavimo galimybė. Ji iškėlė probleminį klausimą, kaip tai atskirai veikia kandidatus: vyrus ir moteris. Moterys sulaukė mažiau neigiamų reitingavimų, nepaisant to, vyrai gavo daugiau teigiamų, kas lėmė bendrą moterų pralaimėjimą rinkimuose. Tai iš dalies patvirtina mūsų anksčiau aptartus lūkesčius ir lyčių kriterijus, jog politika yra vyriškoji sfera, o moteris joje užima periferines pozicijas, nors per paskutiniuosius rinkimus kai kurios moterys pakilo sąrašuose.

D. J.: 2016-tų metų tyrimas rodo, kad ir turėdami galimybę Lietuvos rinkėjai nesuteikė aukštų reitingų moterims partijų sąrašuose. Jei partija ir nuspręstų savo sąraše tolygiai išdėstyti vyrus ir moteris, moterys atsidurtų sąrašo dugne. Į Seimą išrinkus 10 partijos kandidatų, kurie iš pradžių sąraše būtų išsidėstę po lygiai, į parlamentą patektų 7 vyrai ir trys moterys. Galime išskirti keletą priežasčių, kodėl nėra daug moterų politikoje. Visų pirma – moterys vangiai eina į politiką, tai priklauso ir nuo vidinės partijų politikos bei rinkėjai rečiau balsuoja už moteris.

Yra tokia populiari rusų estrados daina, „geidžiu tokio vyro kaip Putinas“. Ar galimas toks diskursas, Putiną pakeitus moterimi?

N. A.: Viešasis Putino įvaizdis nemaža dalimi grįstas geismu. Apsinuoginusio lyderio nuotraukos, laisvo vyro rolė, visa mačistinė simbolika tarsi atliepia kolektyvinio tautos geismo įvaizdį, o ši daina – viena sudedamųjų įvaizdžio kūrimo dalių. Kalbant apie moterį vadovę, jos valdžios rolei nebūtinas geismo pagrindas.

Ar apskritai moteris gali grįsti politinės lyderės rolę geismo pagrindu?

N. A.: Praėjusiame amžiuje trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais buvo toks globalus kino žanras – „rusiškas filmas“. Daugiausia šio žanro filmai buvo statomi Holivude, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Svarbia šio žanro figūra buvo Rusijos aistringa ir geidulinga imperatorė Jekaterina II, o naratyvas grindžiamas intrigomis, meilės istorijomis, vilionėmis. Tad valdovės įvaizdis gali būti grindžiamas erotika, aistra, bet tai veikiau istorinis, neaktualus įvaizdis. Putinas taip pat atlieka archajinę rolę simbolinėje valstybės valdovų rinkoje. Atėjusi į politiką, moteris dažniausiai nesiorientuoja į politinį archaizmą.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon