Mūsų politiką yra persmelkęs nuobodulys. Nuobodulys, kurį vieni išvaiko kaskart rinkimuose rinkdamiesi naują, dar nematytą veidą ar naujai susikūrusį politinį judėjimą. Kiti apskritai pasirenka nevaikyti šio nuobodulio ir tiesiog atsisako ne tik aktyvaus, bet ir pasyvaus politinio dalyvavimo. Kai kurie traktuoja nuobodulį kaip normalią politikos sudėtinę.

Nuobodulys dažnai tapatinamas su nusivylimu. Bet tai nėra tas pats. Nusivylimas visada implikuoja, kad už jo slypėjo aktyvus veiksmas, tikėjimas pažadu ir jo neišsipildymas. Nusivylimas reiškia neišsipildžiusį aktualumą. Jis atveria tuštumą, bet visada palieka galimybę ją užpildyti.

Nuobodulys gi įtraukia ir nepaleidžia. Jame nėra jokios prasmės kalbėti apie neišsipildymą ar išsipildymo viltį. Viskas, kas vyksta, tiesiog bėga pro tave ir niekaip nepaliečia. Tavo tikrovė nėra pakeičiama tuo, kas vyksta aplinkui, o tu pats nededi jokių pastangų pradėti kaitos procesą. Tai susitaikymas su kaitos negalimybe.

Šių Seimo rinkimų kampanija atskleidė kelias tendencijas, kurias svarbu apmąstyti, bandant suprasti, kaip mūsų politika atrodys artimiausius dešimtmečius. Kai kurios iš tendencijų ryškios visame pasaulyje, kai kurios – būdingos tik mums. Pasistengsiu jas išdėlioti jūsų permąstymui ir įvertinimui.

PER DAUG REGLAMENTAVIMO. Neįdomi debatų forma ar vienodos kampanijos, vienodos kandidatų reklamos, vienodi pasisakymai. Visa tai lemia daugybė reglamentavimo, supančiojančio politikoje dalyvaujančius asmenis ir paverčiančio diskusijas prisistatymais.

Žinoma, taisyklės įveda daugiau tvarkos, kartais ir daugiau skaidrumo, bet jos atima ir ženklią dalį gyvybės bei realios konkurencijos. Kokią kokybę debatams sukuria tai, kad visi kalba po minutę ar kad visiems užduodami tie patys klausimai?

Pati demokratinės politikos prigimtis diktuoja, kad tai turėtų būti gyvi debatai pamatiniais mūsų gyvenimui klausimais. Tokie debatai, kuriuose ne bandoma atspėti, kas rūpi rinkėjui, o išties kalbama apie tai, kas reikšminga tau pačiam, kas verčia dalyvauti politikoje.

PER MAŽAI ATSINAUJINIMO. Šie rinkimai išsiskiria tuo, kad beveik visi pagrindiniai jų veikėjai yra jau patyrę Lietuvos politikos dalyviai. Jie ir šiaip matomi parlamento debatuose, nuolat šmėžuoja socialiniuose tinkluose ar televizijų reportažuose.

Jau maždaug penkerius metus girdžiu apie partijų atsinaujinimą, partinės politikos permąstymą, bet jo nesijaučia šiuose rinkimuose.

Išskirti galima tiesiog naujai suburtą Laisvės partiją ir atsinaujinimo pažadą davusią Lietuvos socialdemokratų partiją. Bet į šių partijų naujumą galima žiūrėti skeptiškai, nes pasibaigus „bandomajam periodui“ gali pasirodyti, kad jų vidinis politinis gyvenimas užpelkės taip pat, kaip ir kitų pagrindinių partijų.

Nuoširdžiai manau, kad Lietuvos politinį gyvenimą galėtų išjudinti drąsios iniciatyvos ar partijų įsipareigojimai. Kad ir toks: kiekvienų naujų parlamento rinkimų metu dešimt procentų vietų sąraše skirti įvairių jaunimo organizacijų ar partijos jaunimo atstovams.

PER DAUG KOMUNIKACIJOS. Kodėl tai blogai? Komunikacija nėra tik tam tikros informacijos perdavimas. Šiuolaikybėje komunikacija apima ir žinios perdavimo efektyvumą, jos skvarbą, naratyvų formavimą ir net auditorijos valdymą.

Jei anksčiau komunikaciją simbolizavo telegrafo žinutė ar telefono skambutis, tai dabar komunikacija reiškia strategišką įsitvirtinimą daugiaplatformėje, nuolat kintančioje viešojoje erdvėje. Žinia ne tik sklinda. Jos sklidimas ir nusileidimas valdomas lyg skrydžių kontrolės centre.

Išsiplėtusi komunikacijos sąvoka paveikė ir politinį lauką. Komunikacija šiuo metu užima itin svarbią politikos dalį, o komunikacijos specialistai politinių strategijų kūrime tampa svarbesni už politologus, sociologus ar filosofus.

Tokios sąmoningos komunikacijos bado žaidynės, kai visi atakuoja rinkėjus daugiau ar mažiau nugludintomis įtakos formomis, kelia pagrįstą abejingumą.

Olegas Šurajevas savo socialine provokacija intuityviai užgriebė ir išryškino tamsiąją šio žaidimo pusę. Tokiomis pačiomis priemonėmis atakuojamas ir įtikinėjamas rinkėjas prasmenga tarp tikrovės ir iliuzijos. Išgalvotas Valdas Kazlauskas iš „Darnios Lietuvos“ partijos tampa toks pats legitimus kaip ir kiti default kandidatai iš plakatų, reklamų ar lozungais užpildomų debatų.

PER MAŽAI FILOSOFIJOS. Politikoje per mažai filosofinių klausimų. Filosofinių klausimų ir šiaip baidomasi mūsų segmentuotoje, į potyrių akimirkas išskaidytoje ir milžiniško dėmesio bei emocingumo reikalaujančioje tikrovėje.

Aukščiau parašytame trumpame pasaže aptariau nuobodulį, persmelkusį politinį gyvenimą. Politiką žudantį pokyčio negalimybės jausmą. Man atrodo, kad būtent filosofinių klausimų formulavime slypi permąstymo ir įveikos galimybė.

Stebint debatų monotoniją ar vienas kitą atkartojančius politinius lyderius, neišvengiamai turėtume kelti klausimą – o kam mums reikalinga politika? Kas yra politika? Ko mes norime iš politikų ir kokius reikalavimus mes jiems išties galime kelti?

Man rodos, kad politikai tapo savotiškais mūsų reikalavimų įkaitais – jie turi atsakyti į visus gyvenimo klausimus. Sutvarkyti visas gyvenimo sritis. Jie patys užsikrovė sau milžinišką atsakomybę ir patys jos nebepaneša. Gi mes atsakomybės neatsiimame, bet mielai patvirtiname, kad jie klumpa ir jos nepaneša.

Daugiau filosofinių klausimų politikoje padėtų išgryninti, ar mūsų keliami tikslai ir lūkesčiai balsuojant yra adekvatūs. O galbūt mes patys, kaip visuomenė, turėtume imtis daugiau iniciatyvos ir nelaukti, kol finansiniai ir biurokratiniai svertai išspręs, tarkime, psichinės sveikatos problemas?

Taip, tam reikalingas bent jau valdžios nesikišimas, netrukdymas ar net simbolinė parama. Galbūt tam tikri sisteminiai pokyčiai. Bet politikoje dalyvauti, keisti save supančią aplinką, atsiliepti į tam tikras socialines problemas galima ir nesėdint politinės galios pozicijoje.

MOTERŲ LYDERYSTĖ. Šie rinkimai įdomūs ir tuo, kad jose ryškios trys moterys lyderės – Ingrida Šimonytė, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė.

Mano patirtis Ingridos rinkimų kampanijoje rodo, kad lytis vis dar yra savotiškas inkaras Lietuvos politinėje sistemoje. Moteris nėra matoma kaip patikima politinė lyderė. Moteriškumas vis dar suprantamas kaip trūkumas svarbių sprendimų priėmimo, galios delegavimo procese.

Paviršutiniškai žiūrint galima konstatuoti, kad moterys vis labiau įsitvirtina politinėje lyderystėje, tačiau akivaizdi įtampa ir pasipriešinimas neleidžia teigti, kad lytiškumas nebėra faktorius.

Būti moterimi politikoje – vis dar didesnis iššūkis nei būti vyru. Ir tai yra mūsų visuomenės problema. Problema, kai kurių traktuojama kaip norma, arba pykstama dėl jos problemiškumo. Dėl paties klausimo kėlimo.

TRADICIONALIZMAS vs PROGRESYVUMAS. Vienas iš ryškesnių kultūrinių konfliktų šiuose rinkimuose – partijų skirstymasis į tradicionalistus, progresyviuosius arba nuosaikiuosius.

Tradicionalistų yra nemažai ir įvairių. Tai – vis dar palankiausia populistinė laikysena, nepaisant to, kad dažnas tradicionalistas šiuose rinkimuose įsijaučia į aukos vaidmenį ir kalba apie prarandamą kalbą, kultūrą ar net visą valstybę.

Ryškių progresyvistų ne tiek daug, bet natūrali kolizija su tradicionalistais padeda jiems būti pastebimiems. Akivaizdžiausiai progresyvios socialinės politikos idėją palaiko Laisvės partija. Progresyvios politikos apologetų galima sutikti ir LSDP, Liberalų sąjūdžio ar net TS-LKD gretose. Tiesa, juos ten atsveria ir žymiai konservatyviau arba, tiksliau, antiliberaliai nusiteikę bendrapartiečiai.

Didžioji šio konflikto įtampa glūdi klausime: ar įmanoma išsaugoti kultūrinę, kalbinę, etninę tapatybę globalizmo sąlygomis?

Tradicionalistai teigia, kad yra būtinos papildomos valstybės skatinamos priemonės, valstybės įsitraukimas į šių tapatybių formavimą. Progresyvistai teigia, jog globalizacija yra neišvengiamas procesas, bet tapatybę galima išsaugoti ne konservuojant, o vystant ją ir pritaikant prie kintančių sąlygų.

Nuosaikieji, ką sako ir jų grupės pavadinimas, siūlo atsirinkti tam tikras prioritetines tapatybės problemas, kurioms išties reikalingas valstybės palaikymas, tačiau neatmesti ir fakto, kad pasaulis gyvena ne tik globalaus informacijos dalinimosi tinklo, bet ir globalios kultūros, laisvo žmonių judėjimo ar pasirinkimų sąlygomis.
Šis konfliktas formuoja ir daugelio kitų Europos valstybių politinį lauką. Tiesa, Lietuvoje jis vis dar labiau suprantamas kaip savos tapatybės saugojimas, stiprinimas, gelbėjimas, bet ne platesnis globalizacijos keliamų įtampų sprendimas.

Paprastai sakant, mums vis dar svarbiau neįsileisti saujelės pabėgėlių iš Sirijos, nei svarstyti, kokia bus Europos ar pasaulinių organizacijų politika klimato kaitos, demografijos, pandemijos ar kituose kontekstuose.

LOKALUMAS vs GLOBALUMAS. Nuosekliai galima pereiti ir prie to, kad mūsų rinkimuose absoliučiai dominuoja lokalios problemos. Retas kandidatas formuoja savo idėjas globalių problemų kontekste.

Šiek tiek platesnę perspektyvą atskiriems klausimams suteikia ne pačios partijos, o pavieniai kandidatai, gebantys ir norintys matyti mūsų lokalių problemų sprendimus ES ar kitų organizacijų veiksmų fone.

Tarkime, socialdemokratų partijai atstovaujantis politologas Liutauras Gudžinskas viešai kalba apie bazinių pajamų idėją, kurią JAV prezidento rinkimuose kėlė Andrew Yangas. Vaida Baranovė kalba apie aplinkos apsaugos, klimato kaitos stabdymo veiksmus ne kaip apie banalų miškų gynimą, o bendruosius politinius įsipareigojimus, visas sritis persmelkiančios žaliosios politikos dalį.

Konservatoriai lengviausiai į globalesnę erdvę pereina ekonominiais ir krašto apsaugos klausimais. Liberalai – žmogaus teisių ir socialinių problemų sprendimo.

Bet šios išimtys nublanksta prieš bendrą tendenciją – parlamentinę veiklą traktuoti kaip darbą lokaliame kontekste. Netgi dar banaliau – darbą savo apygardos rinkėjui, matant ir suprantant tik savo apygardos problemas.

Žinoma, savo apygardos problemas vienmandatininkas turi žinoti, tačiau čia prisimenu įstabų dialogą iš Viktoro Pelevino „Čiapajevo ir Pustotos“, kuriame Čiapajevas klausinėjo Petkos, tai kur tos jo smegenys, kol nuo Petkos galvos buvo pakilta iki Visatos lygmens.

Taip ir vienmandatininko apygarda – ne tik rajone, ne tik mieste, ne tik valstybėje, bet ir visame pasaulyje. O tame pasaulyje vystomos globalios veiksmų strategijos, į kurias neatsižvelgti, su jomis nuolat nesusipažinti, nepermąstyti, nepritaikyti, nepasinaudoti finansavimo galimybėmis būtų tiesiog kvaila.

MOKSLAS vs SĄMOKSLAI. Dar viena aiški priešstata, kuri, tikriausiai, verčia labiausiai nusivilti kandidatų intelektu ir atsakomybe – mokslo ir antimokslo konfliktas.

Ryškiausiai jis pasirodo įvairiais medicininiais ir žmogaus teisių klausimais, bet bendra tendencija yra ta, kad dalis politikų į mokslą vis dar žiūri ne kaip į šaltinį argumentacijai ar sprendimų tikrinimo instrumentą, o kaip į papildinį ar net trukdį.

Nuo antivakserių iki pseudoistorikų ar pseudopolitologų. Politinis laukas vis dar noriai priglaudžia tuos, kurie nepasitiki moksline argumentacija, nenori girdėti logiško ir nuoseklaus dėstymo, nepripažįsta autoriteto ar intelekto.

ŽMOGAUS TEISĖS. Rašydamas įvadą 2018–2019 metų Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaitai suformulavau tezę, kurios vis dar laikausi ir kuri nepraras aktualumo ilgai. Žmogaus teisių klausimai turėtų būti pamatiniai politiniai klausimai.

Kiekviena save gerbianti politinė jėga ar politikas turėtų pradėti nuo klausimo: kokios žmogaus teisės mano valstybėje yra pažeidžiamos, neužtikrinamos ar nereglamentuojamos? Tik nuo šio pamatinio ir visus suvienijančio intereso galima pradėti kalbėti apie kitas politines problemas.

Lietuvoje žmogaus teisės paverstos nišine politikos sritimi. Rimtai svarstyta net ir apie Žmogaus teisių komiteto Seime panaikinimą.

Jei jau žmogaus teisės dings iš politinio lauko, tai politika išties liks tik administraciniu darbu. Pinigų perskirstymu, institucijų veiklos reguliavimu ir komunikacija apie tai, kaip visas šis administracinis darbas sėkmingai vyksta.

Politika praras savo esmę.

Kaip susigyventi su rinkimų melancholija?

Praėjusią savaitę susitikime su vieno privataus klubo nariais išgirdau dažnai išsakomą klausimą: tai už ką gi balsuoti? Prisipažinsiu, net ir pats, iš išorės ar vidaus matydamas įvairių partijų veiklą, pažinodamas įvairias asmenybes, esu pančiojamas abejonių.

Galiu tik pakartoti trivialų teiginį – balsuoti reikia. Ir ne tik todėl, kad balsavime glūdi galimybė prisiliesti prie keistokos politinės metafizikos. Juk atsikėlimas iš lovos, nuėjimas į balsavimo vietą, partijos ir kandidato pažymėjimas yra ne šiaip banalūs veiksmai. Tai ir įsijungimas į bendrą pilietinės valios raišką.

Į balsadėžę krintantis biuletenis patenka į biuletenių jūrą. Šiame popierių kalne sužymėti atsakymai suskaičiuojami, paskirstomi ir gautos proporcijos galiausiai nulemia politinės galios santykį valstybėje.

Gal, tiksliau, galimybę tartis dėl šių galios santykių, formuoti valdančiąją koaliciją, skirti ministrus, įgyvendinti savo politinę programą ir taip toliau.

Man rodos, kad čia ir slypi demokratinės politikos esmė. Tame balansavime tarp minimalaus individualaus veiksmo, kelių laukelių pažymėjimo lape, virstančio didžiąja pilietine, o vėliau ir politine valia. Tos pastangos atrasti bendrą sutarimą, kovoti už savo idėjas net tada, kai tu puikiai žinai savo galimybių ir net politinės galios ribotumą. Kažkur tarp „mano balsas nieko nereiškia“ ir „bet jei nebalsuosiu, tai išrinks kiti“.

Susigyvenkite su rinkimų melancholija. Ji slepia ir reikšmingos pabaigos ar naujos pradžios pažadą, ir politinio gyvenimo nepertraukiamumą.