N
A
R
A
Pirma pripažinti, tada išgyti. Apie Lietuvos kolektyvinę traumą – su profesore Danute Gailiene

1940–1953 m. Lietuva neteko 33 proc. visų šalies gyventojų. 1,2 mln. jų buvo ištremti, nuteisti mirti, įkalinti, nužudyti politiniais sumetimais, priversti emigruoti.

Gyvenimas totalitarinėje priespaudoje uždusino iniciatyvumą, nuslopino drąsą, įbaugino ir supriešino visuomenę, nutraukė istorinės atminties perdavimą iš kartos į kartą. Apie tai, kaip patirtos traumos atsiliepia Lietuvos visuomenei šiandien, kalbuosi su Vilniaus universiteto profesore dr. Danute Gailiene.

Visų pirma – kas yra ta kolektyvinė trauma?

Kolektyvinė, arba istorinė, trauma nutinka tuomet, kai sukrėstas ne žmogus, o visuomenė, visi jos nariai. Kas sukrečia visuomenę? Tai įvykiai, kurie iš pagrindų pakeičia visuomenės sanklodą. Tokių sukrėtimų pavyzdžiai yra karai, okupacijos. Dabar mokslininkai ieško kaip pavadinti tai, kas su visuomene atsitinka po to, kai ją ištinka kolektyvinė trauma. Jei visuomenė suvokia, kad buvo negrįžtamai paveikta, tuos padarinius vadiname kultūrine trauma.

Pastebiu, jog paskutiniu metu išaugo susidomėjimas kolektyvinės traumos tyrinėjimais. Viena vertus, tai labai gerai, kita vertus, ne visi vienodai laikosi disciplinos.

Man įdomu, ar galime išskirti būtent lietuvių kolektyvinę traumą? Jūsų knygoje „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos atžvilgiu“ rašoma, jog pasauliniu mastu atlikta daug tyrimų su Holokausto aukomis. Ar mūsų šalies kolektyvinė trauma yra kuo nors kitokia?

Turime preciziškai atsakyti į šį klausimą. Neatskirkime lietuvių ir Holokausto aukų kolektyvinių traumų. Grįžkime prie žodžių, sąvokų. Aš siūlyčiau kalbėti apie Lietuvos traumą. Lietuva, kaip šalis, kaip visuomenė, nuo XX a. vidurio patyrė labai intensyvų ir sudėtingą istorinį traumavimą.

Reklama

Toje Lietuvoje buvo ir lietuvių, ir rusų, ir žydų, ir lenkų. Holokaustas palietė ir Lietuvą, jis yra dalis to, ką sutarėme vadinti kolektyvine trauma.

Dabar supratau savo klausimo problemiškumą – taip tarsi lygintume, kieno skausmas didesnis, vertingesnis. Klausdama omenyje turėjau sovietų vykdytas represijas, ir Holokaustą, kaip nuo Lietuvos atskirtą reiškinį.

Jūs nekalta, kad taip klausiate. Būtent apie tai aš ir rašau bei kalbu, kiek galiu. Mumyse visa tai turi „susiintegruoti“. Neverta sakyti „mes kaip tauta“, geriau – „mes kaip valstybė“. Mes kaip valstybė patyrėme, išgyvenome įvairių periodų. Vieni periodai buvo vienaip ypatingi, kiti – kitaip. Lietuvos valstybę ilgą laiką purtė istoriniai sukrėtimai.

Tai man primena Holokaustą išgyvenusios Irenos Veisaitės biografijoje atrastus jos pamąstymus apie tai, kad neturėtume sakyti „vokieičiai žudė žydus“, turime sakyti „nacių Vokietija“. Taip pat negalime visų rusų vadinti nusikaltėliais kalbėdami apie Sovietų Rusijos skriaudas.

Labai teisingi žodžiai. Taip pat galime pratęsti, kad ne lietuviai nukentėjo, o visi, kurie gyveno Lietuvoje. Vieni lietuviai nukentėjo, kiti – kolaboravo. Pastarieji žiauriai nukentėjo morališkai, bet tai jau kita, sudėtinga tema. Mes, besidomintys kolektyvinės traumos istorija ir traumos įveika – mokslininkai, istorikai, rašytojai – stengiamės kalbėti apie traumos integravimo svarbą, nesuskaldytą, nefragmentuotą visumos matymą. Traumų integravimas yra visuomenės brandumo ženklas.

Pakalbėkime apie ilgalaikio ir trumpalaikio traumavimo skirtumus. Lietuviai net penkiasdešimt metų gyveno totalitarinėje valstybėje, kuri siekė perdirbti žmogų. Ar įmanoma tokią traumą įveikti? Knygoje rašote, kad toks ilgas traumavimas prasideda dar prieš žmogui gimstant, kad kai kurių žmonių gyvenimuose tai neturėjo nei pradžios, nei pabaigos taško.

„Turime kuo labiau atakti, kuo plačiau, teisingiau pamatyti realybę, istoriją ir tai priimti“

Kalbant apie Lietuvos kolektyvinę traumą, aš manau, kad ją tikrai įmanoma įveikti. Visų pirma, čia nėra nieko unikalaus. Tarsi visas pasaulis gyvena grožyje ir gėryje, o va, mažytę Lietuvą ištiko tokie ypatingi sukrėtimai. Juk per visą žmonijos istoriją buvo išbandymų, sukrėtimų, buvo geresnių ir blogesnių laikų, tačiau gyvenimas nesibaigia, eina toliau. Tikrai galime įveikti, jei tik nemanysime, kad įveikti reiškia krykštauti, viską pamiršti, apsimesti, kad nieko niekam neskauda, viskas užgijo, visi susitaikė. Gyvenimas apskritai yra šiurkštesnis, rūstesnis dalykas, jame pilna visokiausių atspalvių. Bet aš su džiaugsmu stebiu, kaip mes sveikstame ir bręstame. Kaip visuomenė netūnome vienoje pozicijoje arba, kaip sakytų jungistai, kultūriniuose kompleksuose. Kompleksas – tai neblaivus realybės matymas, tūnojimas savo įsiskaudinime, aukos vaidmenyje ar mažų grupių solidarume: jei aš priklausau tai grupei, tai ta grupė yra teisiausia ir geriausia, o aplink mus – priešai. Tai yra nebrandu, siaura, pavojinga.

Vytautas Landsbergis yra pasakęs frazę, kurią išgirdo žemaičiuose, ir kuri jam labai patiko: „A katuka ataka?“, tai reiškia „ar kačiukai jau mato, jau atsimerkė“. Ši metafora čia irgi tinka. Turime kuo labiau atakti, kuo plačiau, teisingiau pamatyti realybę, istoriją ir tai priimti. Priimti viską – ir kad nukentėjome, ir kad nusikaltome, kad vienu periodu vieni kentėjo, kitu periodu – kiti, jog kažkam padėjome, o kažką išdavėme. Toks yra gyvenimas. Kur esame neteisingai nuskriausti, reikalaujame atitaisymo, o kur kalti – pripažįstame ir atitaisome. Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo valstybiniu lygmeniu padarė labai daug žingsnių siekdama atitaisyti istorines skriaudas, įgyvendinti teisingumą.

Turite omeny tokius žingsnius, kaip Brazausko atsiprašymas už Holokausto skriaudas Izraelyje?

Taip, visokius politinius gestus. Lietuva pirmoji iš naujai susikūrusių posovietinių valstybių priėmė Holokausto vietų saugojimo ir žymėjimo įstatymus. Pagal juos, Holokausto vietos turi būti aiškiai įvardijamos kaip „žydų genocido“ vietos. Sovietiniu laikotarpiu tokios vietos niekaip specialiai nebuvo pažymėtos, tik kaip kažkokių neaiškių tarybinių piliečių žuvimo vietos. Juk sovietmečiu antisemitizmas buvo ne ką mažesnis. Taip pat čia tinka ir Brazausko vizitas į Izraelį, atsiprašymas už tai, ką padarėme... 1997 m. LR Seimas priėmė labai svarbų nukentėjusių nuo nacių ir sovietų okupacijų statuso įstatymą. Jis įvardijo, kas yra nuo okupacijos nukentėjęs žmogus. Tokios okupacijos buvo trys: pirmoji sovietų okupacija, nacių okupacija ir antroji sovietų okupacija, kuri pasibaigė tik atgavus Nepriklausomybę. Tai buvo teisiniai, kompensaciniai, politiniai žingsniai. Buvo ir moralinių žingsnių, kuriems buvo būtina kultūrinė refleksija, reprezentacija. Tam reikėjo laiko atstumo, ši refleksija nenutiko iš karto. Iš pradžių buvo tik juoda balta reprezentavimas, aukų ir budelių spektras.

„Blogiausiai psichologiškai šiandien jaučiasi tie, kurie, paklausti apie savo šeimos istoriją, atsako jos nežinantys“

Atgavus Nepriklausomybę pasipylė labai daug buvusių tremtinių memuarų, vėliau prisijungė menininkai. Mano akimis, pirmoji reflektuoti pradėjo trečioji karta, nukentėjusiųjų anūkai – jauni teatralai, kino kūrėjai, menininkai – nuo „Atviro rato“ teatre parodyto Aido Giniočio spektaklio „Lietaus žemė“ iki visai naujo kūrėjų Rimanto Ribačiausko, Manto Jančiausko, Jūros Elenos Šedytės ir Andriaus Šiurio garsinio projekto „Glaistas“ buvusiame Vilniaus gete. Šiandien turime ir Zenono Norkaus, Nerijos Putinaitės, istorikų Arūno Streikaus, Tomo Vaisetos bei kitų mokslininkų darbų, taip pat literatūros kūrinių, filmų, spektaklių, kuriuose randame laisvą refleksiją, visokių žvilgsnių į praeitį, kuriuose reprezentuojamos įvairios grupės.

Kaip visuomenė įveikia savo traumą?

Vienas iš pačių svarbiausių dalykų yra pripažinti, kad traumavimas vyko. Taip pat svarbu, kad traumavimas būtų pasibaigęs. Tada seka pripažinimas, kad buvo padarytas nusikaltimas, neteisybė. Taip vyksta tiek žmogaus, tiek visuomenės lygmeniu. Pavyzdžiui, jei yra skriaudžiamas vaikas, norint jį išgydyti, pirma reikia „išimti“ vaiką iš smurtinės aplinkos. Tokiu būdu pripažįstame, kad jis buvo skriaudžiamas. Nefilosofuojame, kad gal pats biškį kaltas. Taip pat yra su seksualinio smurto aukomis – juk visiškai aišku, kad smurtauja tik viena pusė. Nesvarbu, kaip auka atrodė, kaip buvo apsirengusi – smurtautojas yra smurtautojas. Taip pat ir visuomenės lygmeniu. Komunizmo nusikaltimų pripažinimo taip ir nesugebėjome pasiekti, nesulaukėme. Manau, kad pasauliui, ypač Vakarų pasauliui, tai yra didelė bėda. Nuostolis, kad Europoje neįvardijome, jog ir nacizmas, ir komunizmas buvo vienodai nusikalstami režimai. Jei būtume įvardiję, galbūt dabar tokios Rusijos nebūtų. Todėl aš visada sakau, kad jei kas gali šiuos darbus – tai, apie ką mudvi dabar kalbam – padaryti, tai tik Baltijos šalys. Visame posovietiniame pasaulyje – kurios dar šalys yra tokios laisvos ir taip gerai integruotos į visas Vakarų pasaulio struktūras?

Dažnai viešajame diskurse pasigirsta svarstymų, kad iš sovietmečio būsime išsivadavę tada, kai išmirs visi tuo laikotarpiu gyvenę žmonės. Taip tarsi peršoksime į kitą lygį, užaugs žmonės, su sovietmečiu neturėję nieko bendra, sveiki. Bet ar tikrai taip bus?

Ne, aš nepritariu tokiam mechaniškam požiūriui. Mūsų tyrimai parodė, kad blogiausiai psichologiškai šiandien jaučiasi tie, kurie, paklausti apie savo šeimos istoriją, atsako jos nežinantys. Šiuos tyrimus galima rasti ir internete prieinamoje knygoje „Gyvenimas po lūžio“.

Profesorė Danutė Gailienė Vilniaus universiteto kieme

Tai buvo vienas įdomiausių, labiausiai mane sukrėtusių atradimų jūsų knygoje: psichologiškai geriau jaučiasi represuotų, o ne represijų nepatyrusių arba savo šeimos istorijos nežinančių palikuonys. Kaip tai nutinka?

Mums, tyrėjams, tai buvo didelė naujovė. Todėl labai svarbu, kad mes, Baltijos šalys, ir toliau tyrinėtume sovietinį eksperimentą. Okupacija buvo įnirtingas bandymas perdirbti žmogų. Kiekvienam yra gyvybiškai svarbu žinoti, kas jis yra. Nuo paauglystės pradedame sau atsakinėti į klausimą „kas aš šiame pasaulyje esu?“. Į tai įeina ir krašto istorija, šeimos istorija. Mus nustebino atradimas, kad represuotų šeimų vaikai, kurie tapatinasi su savo šeimos istorija, yra psichologiškai tvirtesni. Čia galimos įvairios prielaidos. Visų pirma, tai, kad gyvename nugalėjusioje, laisvę pasiekusioje šalyje, tad jie yra laimėtojų pusėje, turi visuomenės pripažinimą. Bet aš manau, kad čia yra ir subtilesnių dalykų. Kas buvo tos represuotos šeimos? Pačios šviesiausios, geriausios, labiausiai išsilavinusios, patys geriausi visuomenės nariai. Kaip vertybes jie perdavė mokslą, padorumą. Tyrimuose atradome, kad represuoti žmonės kuria šeimas su tokiais pat. Ir įdomu tai, kad jų skyrybų rodikliai yra daug žemesni negu visos populiacijos.

Ar galime tai pavadinti susitikimu per traumą?

Taip. Turime ir atskirų tyrimų, įrodančių, kad represuoti žmonės vaikams perdavė ne tik nervingumą. Jie ir stiprybės daug perdavė, atsparumo. Visuomenėje turi būti tęstinumas, turi būti pasakojimas, žinia, kas buvo ir kaip. Bet pasakojimas turi būti brandus. Dabar matome visokių užsiciklinusių, kraštutinių kovotojų, ir tai nieko baisaus, jei jie netampa vieninteliu visuomenės balsu. Kol yra įvairių grupių ir kol bendrasis diskursas yra civilizuotas, tai yra demokratija. Už tai ir kovojome – kad būtų keistuolių, kad būtų marginalų, šiokių, tokių ir anokių, kad visiems būtų užtikrintos pilietinės teisės

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Man labai patiko jūsų knygoje panaudota daugiabalsystės metafora. Tačiau paskutiniu metu man nerimą kelia tam tikri ženklai visuomenėje. Tai savotiškas susitapatinimas su traumine patirtimi – kad ir Lukiškių aikštės kontekste, kur viena žmonių grupė yra pilna pykčio ir nesiskaito su kitokia, demokratiškai išreikšta nuomone.

Tai gali būti neįveiktos traumos pavyzdys. Tam yra oficiali diagnozė – kompleksinis potrauminis stresas. Tai ne šiaip simptomai, tai jau pokyčiai asmenybės lygmeniu. Kai kurie žmonės yra taip smarkiai nukentėję, kad mes negalime iš jų reikalauti polifonijos, plataus žvilgsnio. Jie yra sumokėję asmenybės kaina. Juk tai, ką jiems reikėjo iškęsti, pakeičia asmenybę. Tam, kad galėtų ištverti, žmogus turėjo kažką savyje užgniaužti, sulaužyti.

Kitas mane labai sukrėtęs faktas jūsų knygoje buvo tas, kad 1990–2000 m. Vidurio ir Rytų Europoje mirė 4 milijonais daugiau žmonių lyginant su įprastais mirtingumo rodikliais. Jūsų knygoje teigiama, kad to priežastis – užsitęsęs psichosocialinis stresas. Būtent tuo metu nusižudė, prasigėrė, smurtinėmis mirtimis mirė mano kartos žmonių tėvai. Ir visgi, apie tai pirmąkart išgirdau tik skaitydama jūsų knygą, kurios net nebėra prekyboje. Kodėl mes taip mažai žinome apie kolektyvinės traumos padarinius? Ar žinojimas padėtų įveikti ir individualias traumas, t. y. susitaikyti, atleisti, suvokti savo tėvų kartos patirtis?

Padėtų. Tikrai labai pritariu, kad per mažai apie tai kalbama, viešojoje erdvėje per mažai diskusijų. Mes dar tik palengva pradedame vertinti žmogaus emocinį gyvenimą, suprasti, kad mūsų psichologija, mūsų santykiai, mūsų emocinis raštingumas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Taip, žmones galima labai stipriai paveikti, suluošinti. Dabar pagalvojau apie vieną analogiją: traumų psichologijoje, kai kalbame apie gydymą arba pagalbos suteikimą, pirmas žingsnis yra suteikti saugumą. Auka turi pasijusti saugi, tada galime jai padėti. Kaip suteikti saugumą? Kartais tai reiškia – fiziškai „išimti“ iš nesaugios aplinkos. Saugumą teikia ir teisinga informacija. Teisinga informacija, žinojimas, galima sakyti, gydo. Jis atveria akis, tu daugiau supranti, tu teisingiau vertini – kad ir skaudžią informaciją. Ir todėl tai yra gydantis, labai svarbus dalykas.

Reklama

O kaip gyti, jei agresorius nepripažįsta savo kaltės? Vokietija savo kaltę pripažino, tačiau Rusija – ne. Ne tik kad nepripažino, bet netgi pasitelkę propagandą bando pakeisti mūsų tautos prisiminimus, suklaidinti.

Čia kaip ir gyvenime. Jeigu tau kažkas padarė skriaudą, daug lengviau, jei skriaudėjas prisipažįsta ir atsiprašo, net jei nuskriaudė tyčia. Bet jeigu ir nepripažįsta, tai tikrai nereiškia, kad mes pasmerkti. Kitaip sakant, pagrindinis dalykas būtų tapti kaip įmanoma labiau nepriklausomam nuo skriaudėjo. Jeigu mano skriaudikas visaip mane plūsta, šmeižia, tai ką aš darau? Aš nusisuku nuo jo ir sakau, kad mano gyvenimas nuo tavęs nebepriklauso. Mano gyvenimas yra mano. Ir tada nei ką tu kalbi, nei kaip tu gyveni man nebesvarbu. Dabar, kaip visuomeniškam žmogui, man svarbu, kad jis neskriaustų kitų. Todėl kai, kaip jūs sakot, Rusija pradeda skleisti šmeižtus ir iškraipyti istoriją, mūsų pareiga yra sakyti tiesą. Kaip pilietiški žmonės, mes turime priešintis melui. Bet jeigu grįžtame prie traumos įveikos – be agresoriaus prisipažinimo ją įveikti yra sunkiau, bet įmanoma. Reikia tik atsisakyti būti priklausomam nuo skriaudėjo.

Akivaizdu, kad mes viską ir darome tam, kad nebūtume priklausomi nei energetiškai, nei ekonomiškai ar gynybiškai – esame NATO sudėtyje, Europos Sąjungoje.

Ir morališkai. Formaliai mes esame visose tose struktūrose, o ką mudvi dabar įsivardijome, yra subtilesni dalykai. Kaip jūs ir sakėte – kad nepagalvojote, jog tėvų praeitis priklausė ir nuo tų aplinkybių. Tai yra subtilesni dalykai, kuriuos dar turime padaryti. Ir triūsiame abi susėdusios. O aš kiekvienu tokiu žingsniu ir žmogumi džiaugiuosi, nes tai yra mūsų bendras triūsas.

Kalbant apie traumos perdavimą kitoms kartoms – atrodo, dabar tai patvirtina ir neurobiologija, rodydama epigenetinius pokyčius kitose kartose?

Viską lemia realybė ir psichologija, net predispozicijas pakeičia realybė. Viename iš naujausių tyrimų, kalbančių ne tik apie smegenų, bet ir apie molekulinį lygmenį, buvo įrodyta, kad net nesaugių, nestabilių, traumuotų mamų vaikams sudarius geras sąlygas, įvyksta nusiraminimas ląstelių lygmeniu. Jų ląstelių sandara pasikeičia.

„Mūsų rūpestis yra nesileisti į skirtumus tarp „kaltas“ ir „nekaltas“, bet stengtis, kad mūsų visuomenė ir toliau šviesėtų, kad joje daugėtų teisingumo“

Taip, tarpgeneracinė trauminės patirties transmisija egzistuoja visais lygmenimis, bet ji nėra fatališkai einanti iš kartos į kartą. Kažkas perduodama, kažkas – ne. Yra vienas tyrimas, kuriame lyginami represuoti tėvai ir jų vaikai. Tų vaikų savijauta yra daug daug geresnė nei tėvų. Jie tiesioginio traumavimo nebepatyrė ir lageriuose jų niekas nelaikė. Jie yra tokių tėvų vaikai, jie žino, kad tai paveikė jų tėvų gyvenimus, bet net kiekybiškai jų situacija visiškai kitokia. Taigi pasekmės yra galimos, bet jos nėra būtinos.

Dar noriu jūsų paklausti apie kaltę. Po Sovietų Sąjungos griūties dalis žmonių nesugebėjo prisitaikyti prie staigių pokyčių. Dažnai girdime posakį „dvi Lietuvos“, kuriuo įvardijama didžiulė socialinė nelygybė. Vienoje Lietuvoje tarsi gyvenama vakarietiškai, ekonomiškai stipriai, o kitoje yra daug skurdo, „prasigėrę kaimai“, „patys kalti pašalpiniai“. Tačiau ar tie žmonės visada patys kalti dėl tokių aplinkybių? Kokia atsakomybė tenka tiems, kurie gyvena geriau?

Čia labai platus klausimas, bet galime pasamprotauti. Vieną dalyką pastebėjau – kol mes čia visi rypuojame, tokie kaimai jau baigia išnykti. Mes su tais rypavimais turim galvoti, ką kalbam, ir derinti su realybe. Situacija keičiasi – dabar jau ne tik susidaro toks įspūdis, bet yra ir studijų, duomenų, kad regionai keičiasi. Jei imsime kaltės ir nekaltės aspektą, paskęsime. Gal reiktų sakyti santūriau, kad taip, prie to taip pat prisidėjo ir istorinės aplinkybės. Vieniems jos buvo palankesnės, kitiems ne tokios palankios. Žinome, kad sovietinė nomenklatūra gana gerai prisitaikė ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ir mūsų tyrime sovietinės nomenklatūros grupė parodė, kad jie ir sovietmetį gerai vertina, ir dabartinę Lietuvą. O ko jiems nevertint? Jie įgijo įgūdžių, reikalingų prisitaikyti ir privatizacijos procesuose, ir kituose. Bet ne visi tokie buvo.

Suaugusio žmogaus klausimas „kas imasi atsakomybės už mano gyvenimą, nepriklausomai nuo aplinkybių?“ jau yra sąžinės klausimas. Aš galvoju, kad mūsų rūpestis yra nesileisti į skirtumus tarp „kaltas“ ir „nekaltas“, bet stengtis, kad mūsų visuomenė ir toliau šviesėtų, kad joje daugėtų teisingumo, protingos politikos, kad balsuotume už tuos, kurie vykdo protingą politiką, kad visada priešintumės neteisybei, korupcijai. Galima galvoti, kad tai yra lyg mūsų namai. Aname kambaryje yra ne mano butas, aš ten konkrečiai negaliu nieko padaryti. Bet jeigu kalbame apie mūsų namą, tai kai bus sprendžiami namo reikalai, aš tikrai balsuosiu, kad stogas būtų uždengtas ne tik mano pusėje, bet visur. Aš manau, kad taip prisiimi poziciją, jog esi pilietiškas, visuomeniškas žmogus.

Knygoje taip pat sakote, jog kaimo vyrai – labiausiai sovietmečio paveikta grupė. Tai atsispindi savižudybių, girtavimo ir smurtavimo rodikliuose. Tačiau Lietuvoje vyrai vis dar nesiryžta prašyti pagalbos, parodyti, kad yra pažeidžiami – tai laikoma nevyriškomis savybėmis. Kodėl taip mažai programų, skirtų gerinti vyrų psichologinę sveikatą?

Jų beveik nėra. Jūsų klausimas labai geras, turintis daug aspektų. Vyrų psichologijos problema, vyrų tapatumo problema Lietuvoje egzistuoja. Klausimas, ar psichologinių krizių pagalba turi būti specifinė? Nėra moterų krizių centrų, yra krizių centrai. Nevyriausybinėse organizacijose nėra parašyta, kad jos moterų, bet mes pagal turinį nustatome, kad visgi recipientas, arba vartotojas, daugiausia yra moteris. Vadinasi, tam tikra specifika vyrų prasme egzistuoja, ir specifinių dalykų reikia. Taip, jų yra per mažai. Mes dabar vykdome projektą, kuriame keliame vyrų savižudybių klausimą. Darome daug tyrimų siekdami atrasti, kokie ypatumai lemia, kad vyrų žudosi daugiau nei moterų. Saidas Dadaševas apgynė disertaciją, kurioje atrado, kad vienas iš bendrų dalykų nusižudyti mėginančiųvyrų tarpe yra traumų akumuliacija, traumų kaupimas. Jie nesikreipia pagalbos – gauna vieną likimo smūgį, kitą likimo smūgį, bet nesikalba, nedejuoja ir nesiskundžia. Kol nebeatlaiko ir nusižudo. Tuos dalykus mes norime labiau ištyrinėti ir atradimus pritaikyti praktikoje.

Gal galėtumėte išskirti geruosius traumų įveikos pavyzdžius? Į ką galėtume lygiuotis?

Ryškiausia, žinoma, šioje istorijoje buvo Vokietija. Ji istorinę refleksiją irgi pradėjo ne iš karto, po karo praėjo kokie dvidešimt metų, kol pagaliau specialistai pasiekė, kad apie praeitį būtų kalbama sistemingai, kad pirmiausia yra svarbu viską pripažinti. Vokietijai skausminga yra tai, kad karą pradėjo ji, ir dargi susidėjusi su kitu nusikaltėliu. Įdomu, kad jos patirtis irgi veriasi sluoksniais. Pavyzdžiui, Vokietijoje labai ilgai buvo tabu kalbėti apie tai, kokius nusikaltimus darė Raudonoji armija, kas vyko Rytprūsiuose, kai atėjo sovietai, kokie siaubai dėjosi vadinamame išvaduotame Berlyne. Apie tai nebuvo priimta kalbėti. Įdomu sekti kaip dabar bandoma į savo kultūrinį audinį integruoti buvusios Rytų Vokietijos patirtį. Esu skaičiusi keletą labai įdomių grožinės literatūros kūrinių apie tai, pavyzdžiui, Eugeno Ruge’o knygą „In Zeiten des abnehmenden Lichtes“, Christopho Heinzo „Trutz“, Ursulos Krechel „Landgericht“. Bet net Vokietijos atveju nėra viskas taip sklandu. Radikalių dešiniųjų jėgų intensyvėjimas Vokietijoje kelia klausimą: ar nebuvo tas reflektavimas vienpusiškas?

Ir pabaigai norėčiau pacituoti amerikiečių psichologo O. Zuro mintį, jog „dabar madinga būti auka“. Ar mes nekuriame aukų visuomenės? Kaip netapti aukų karta ir leisti vykti refleksijai, bet kartu apsisaugoti nuo aukos rolės?

Kuomet kalbu apie polifoniją ir refleksiją, labiausiai noriu pasakyti – tyrinėti turime drąsiai. Ir jeigu jūs sakote, kad jūsų kartai gresia tapti stigmatizuotai aukų kartai, na tai saugokitės, nepasiduokite. Žmogus visada renkasi. Arba bukai ir aklai priimi, kas čia virš tavęs tvyro, arba mąstai ir tau smalsu susidaryti nuomonę, lemti savo pasirinkimus. Klinikinėje psichoterapijos praktikoje susiduriu su jaunais žmonėmis, kurie linkę neturėti motyvacijos. Bet kiekvienas žmogus atsako už save. Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių, kiekviena karta turi savo uždavinių – taip pat ir dabartinė jaunoji karta. Tie patys dalykai, už kuriuos kovojome mes – laisvė ir įvairovė – tampa ne tik dovana, bet ir iššūkiu.

Ypač – kai buvome auginami ir formuojami žmonių bei visuomenės, kuri buvo specialiai, kaip jūs rašote, perdirbama tam, kad neturėtų nei kūrybiškumo, nei savo nuomonės.

Galime sakyti, kad Sajūdžio karta, kuri atkovojo nepriklausomybę, ne iš dangaus nusileido, o iš sunkaus gyvenimo. Tai rodo, kad žmonės visą laiką bręsta. Kaip toji karta sugebėjo pakilti ir atkurti nepriklausomybę, taip šiandienos žmonės turi savų iššūkių. Svarbu juos įsivardyti ir suprasti savęs nestigmatizuojant, neviktimizuojant.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon