Palikti Bažnyčią už (a)borto

„Mes esame problemos dalis, todėl siekiame būti ir sprendimo dalis“, – taip būtų galima reziumuoti birželį vykusio pirmojo „The Men’s March“ (liet. Vyrų žygio) metu prieš kameras išsakytas mintis. Sunerimę dėl to, kad, jų matymu, vyrai prarado teisę išreikšti nuomonę aborto klausimu ir taip pamynė savo vyriškumą, keli šimtai vyrų susirinko priešais vieną Vašingtono kliniką, kurioje atliekami abortai, išsakyti savo susirūpinimo.

Vedami kontroversiškai vertinamo katalikų kunigo Stepheno Imbarrato ir katalikiškų radijo laidų vedėjo Jimo Havenso, dalyviai nuo klinikos žygiavo link Baltųjų rūmų, kur išsakė savo įsitikinimą, kad abortai turėtų būti uždrausti įstatymiškai.

Šį žygį galima vertinti daugeriopai. Katalikų susirūpinimas lyčių vaidmenų kitimu ar abortais nėra naujas. Panašios protesto akcijos, kai įvairių paskatų ir tikslų vedami žmonės žygiuoja JAV sostinės gatvėmis siekdami būti išgirsti, yra beveik kasdienis reiškinys. Vašingtone patys katalikai bene kasmet organizuoja įvairias protesto akcijas kelis kartus per metus – tai ir kasmetis „March for Life“ (liet. Žygis už gyvybę, t. y. prieš moters teisę į abortą), paminint JAV Konstitucinio Teismo sprendimą, 1973 m. įteisinusį abortus, ir katalikiško jaunimo sąskrydžiai bei mišios už gyvybę (angl. „Youth Rally and Mass for Life“), ir daugybė mažesnių renginių. Tad nors skirtas būtent vyrams ir į juos nukreiptas, toks renginys buvo pirmasis, jis stovi ant daugybės prieš tai vykusių ir tebevykstančių akcijų pečių.

Siūlymas vyrams prisiimti dalį atsakomybės už abortus, leisti ir jiems dalyvauti apsisprendžiant dėl aborto ir netgi reikalavimas gauti vyro leidimą ar sutikimą moteriai planuojant nutraukti nėštumą, atspindi tam tikrų konservatyvių grupių poziciją. Pavyzdžiui, 2017 m. Arkanzaso valstijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį moteris turi gauti vyro leidimą nutraukti nėštumą – net ir išprievartavimo, smurto, incesto ir kitais atvejais. Nuo šių metų liepos Arkanzase visi abortai, išskyrus atliekamus siekiant išsaugoti motinos gyvybę, visai uždrausti. Dar vienoje pietinėje valstijoje, Tenesyje, šiais metais buvo priimtas panašus įstatymas (kol kas dar neįsigaliojęs, nes užginčytas teisme), kuris suteiktų teisę vyrams uždrausti moteriai nutraukti nėštumą. Tad iš tiesų šį Vyrų žygį galėtume vertinti kaip dviejų panašia kryptimi judančių vektorių susiliejimą. Jis atspindi ideologines nuotaikas, būdingas ne tik konservatyvesniems katalikams, bet ir evangelikams bei dešiniosios, respublikonų, pakraipos politikams, kuriuos šios dvi religinės grupės remia.

Tokie reiškiniai, kai konservatyvios, tradiciškai nusiteikusios visuomenės grupės suaktyvėja ir pasitelkia priemones ir strategijas, dar pagilinančias ir užaštrinančias jų poziciją, ypač dažnai pastebimi tuomet, kai tokios grupės jaučiasi prarandančios savo pozicijas. Dabartinis Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas yra praktikuojantis katalikas, kuris atvirai palaiko moters teisę rinktis. Taip jis išjudina nusistovėjusią praktiką, kai katalikai, bent jau tie, kurie dalyvauja politikoje ir viešajame gyvenime, atvirai pasisako prieš abortus. Kunigas Stephenas Imbarrato, vienas iš žygio organizatorių, netgi ragino uždrausti Bidenui priimti šv. Komuniją. Šis raginimas nebuvo itin originalus, nes iškart po rinkimų Amerikos katalikų vyskupai taip pat svarstė tokią galimybę, ir net 75 proc. dalyvavusiųjų balsavo už tai, kad būtų peržiūrėtos taisyklės, nusakančios kas ir kokiomis sąlygomis gali priimti Komunijos sakramentą.

Tačiau politiniai pralaimėjimai nėra vienintelė radikalias nuotaikas lemianti priežastis. „Gallup“ atlikto tyrimo duomenimis, 2018 m. tik keturi iš dešimties katalikų reguliariai lankėsi mišiose, o tyrimų centro „Pew“ ataskaitoje išryškėja, kad vos trečdalis Amerikos katalikų tiki, kad vynas ir duona Eucharistijos metu tikrai tampa Kristaus kūnu ir krauju (t. y. nesutinka su oficialia – ir viena svarbiausių – Katalikų bažnyčios doktrina, transsubstanciacija, kuri teigia, kad „konsekruojant duoną ir vyną, visa duonos substancija perkeičiama į mūsų Viešpaties Kristaus Kūno substanciją, ir visa vyno substancija – į Jo Kraujo substanciją“, tai yra kad po jusliniais duonos ir vyno pavidalais slypi tikras Kristaus kūnas ir kraujas).

2018 m. tik keturi iš dešimties katalikų JAV reguliariai lankėsi mišiose.

Viena vertus, tokios tendencijos rodo, kad Bažnyčios mokymas praranda svarbą, tačiau, kita vertus, jos reiškia ir tai, kad jei žmonės neina į mišias, Katalikų bažnyčia praranda politinę įtaką ir svarbų pajamų šaltinį. Politiniai svertai ir finansai šiuo metu yra itin svarbūs dar ir todėl, kad „The Meneo Law Group“ teisininkų duomenimis, JAV Katalikų bažnyčia jau yra išmokėjusi daugiau nei tris milijardus dolerių kunigų seksualinio išnaudojimo aukoms, o vidutinė išmoka vienam nukentėjusiajam – 268 tūkst. dolerių. Konservatyvieji katalikai jaučiasi įsprausti į kampą senkančios politinės įtakos, finansinių ir viešosios nuomonės krizių bei už moters teisę rinktis pasisakančio praktikuojančio kataliko prezidento. O juk geriausia gynyba yra puolimas. Puolimas šiuo atveju yra tolygus Katalikų bažnyčios kaip patriarchalinio vyriškumo (ir negimusių vaikų) gynėjos susipriešinimui su laisvėjančia ir sekuliarėjančia visuomene.

Tačiau man šis žygis yra įdomus ne tik dėl įvairių socialinių ir politinių realijų, kurias jis atspindi. Man jis yra ir langas, per kurį galima giliau pažvelgti į būdus, kuriais patriarchalinė visuomenė randa atramą bažnytinėse (tiek katalikiškose, tiek protestantiškose) struktūrose.

Pradėsiu nuo pačių žygio dalyvių įvardijamų argumentų. O jie atrodo maždaug taip: tai, kad moteris pasidaro abortą, reiškia, jog vyrai neprisiėmė atsakomybės ir sudarė tam sąlygas. Minėtasis kunigas Stephanas Imbarrato įvardija savo siekį: jaunimas turi susilaikyti nuo lytinių santykių iki vestuvių. Čia nėra nieko stebėtino, jis atkartoja tradicinį Katalikų bažnyčios mokymą, kuris šiuo klausimu išlieka nepakitęs jau daugelį šimtmečių. Tačiau tuo pačiu ypu tame pačiame reportaže jis įvardija ir realybę, kuri yra labai toli nuo siekiamybės: „85 proc. abortų atliekama nesusituokusioms moterims.“ Jei Katalikų bažnyčia moko jaunuolius susilaikyti nuo lytinių santykių iki vestuvių, tad tik maža dalis abortą pasirinkusių nesusituokusių moterų turėtų būti katalikės, tiesa?

Statistika kalba ką kita: net 24 proc. visų abortą pasirinkusių moterų yra katalikės; 17 proc. – didžiųjų protestantiškų srovių (episkopalų, baptistų, metodistų, liuteronų ir pan.) atstovės ir 13 proc. – evangelikės protestantės. Palyginimui: tyrimų centro „Pew“ duomenimis, katalikai sudaro beveik 21 proc., didžiųjų srovių protestantai – 15 proc., o evangelikai – 25 proc. visų JAV gyventojų. Tad galima daryti išvadą, kad religingumas ir religinis lytinis švietimas, kurį savo bažnyčiose gauna vyrai ir moterys, pernelyg didelės įtakos sprendimui gimdyti ar darytis abortą, taip pat ir susilaikyti nuo lytinių santykių iki vestuvių, nedaro. Tačiau ši realybė mažai keičia katalikų ir įvairių srovių protestantų mokymą šiais klausimais. Netgi priešingai: ir katalikai, ir evangelikai dažnai aršiai protestuoja prieš lytinio švietimo pamokas mokyklose. Jų argumentai? Lytinis švietimas be dvasinio ir dorovinio pagrindo veda link paleistuvystės, ankstyvų lytinių santykių bei tolerancijos seksualinėms mažumoms.

24 proc. visų abortą pasirinkusių moterų JAV yra katalikės.

Galima būtų daryti prielaidą, kad galbūt religinio lytinio švietimo ir mokymo apie susilaikymą nuo lytinių santykių nepakanka ir, kaip kad teigia žygio dalyviai, reikia daugiau, aiškiau ir garsiau kalbėti apie priešvestuvinio sekso, abortų ir kitokio seksualinio netyrumo pavojus. Galbūt. Tačiau, atidžiau paanalizavus religinio lytinio švietimo programų bei renginių turinį, ima aiškėti, kodėl tai nebūtų veiksminga, net jei apie tai būtų kalbama garsiai ir ilgai.

Pirmiausia, daugelis bažnytinio lytinio švietimo programų yra paremtos baime, kalte ir gėda. Netgi kai kurie katalikai pripažįsta, kad priemonės ir metodai, naudoti įtikinti juos susilaikyti nuo priešvestuvinių lytinių santykių, buvo arba neveiksmingi, arba net pakenkė jų seksualiniam gyvenimui santuokoje. Bažnytiniame lytiniame švietime naudojami tokie mokymo metodai, kaip kad palyginimas „jei turėsi lytinių santykių iki vestuvių, būsi kaip pakramtyta guma“ arba vizualizacija, kad jaunuoliai (labiausiai – merginos) yra kaip rožės, ir kiekvieną kartą, kai jie pasimyli už santuokos ribų, kažkas iš jų išpeša žiedlapį. Drąsesni ugdytojai prie jaunuolių rankų prilipina lipnią juostą, ir, staigiai ją nutraukdami kartu su rankos plaukais, bando parodyti, kaip tampriai yra susiejami du žmonės, kai pasimyli.

Nors bažnytinio lytinio švietimo pamokas gauna ir vaikinai, ir merginos, ypač didelė dalis kaltės ir atsakomybės gula ant merginų pečių. Pirmieji lytiniai santykiai nepalieka jokių matomų ženklų ant vyro kūno, tačiau daliai merginų pirmojo sekso metu plyšta nekaltybės plėvė (jei iki tol nebuvo plyšusi sporto ar kitų fizinių veiklų metu), ir tokiu būdu jų „netyrumas“ yra kūniškai pažymimas. Todėl būtent ant jų gula psichologinė našta, sukurta nekaltybės ir tyrumo kulto.

Reklama

Tačiau krikščioniškoje lyčių teologijoje moteris dažnai yra įsukama į gėdos ir kaltės verpetą dar iki pirmųjų lytinių santykių. Tradiciškai interpretuojamoje krikščioniškoje sukūrimo ir nuopuolio istorijoje kaltė už nepaklusnumą Dievui (Ieva paklauso žalčio ir paragauja uždrausto vaisiaus bei duoda jo Adomui) krenta ant Ievos pečių, o per ją – ir ant visų moterų. Pavyzdžiui, net vienas iš sąlyginai draugiškesnių moterims ankstyvųjų teologų Ireniejus iš Liono štai kaip kalba apie moters vaidmenį nuopuolyje ir išganyme:

„Geroji tiesos naujiena, kurią angelas paskelbė Marijai, mergelei, sužadėtai su vyru, atitaisė tą piktąjį melą, kuris sugundė Ievą, sutuoktą su vyru“ („Prieš erezijas“, III, 22).

Išganymas į pasaulį ateina per nekaltos mergelės, kuri yra susieta su vyru, paklusnumą – štai toks yra pavyzdinis, išganantis moteriškumo įvaizdis: nekalta, paklusni, esanti vyro valdžioje ir žinioje.

Suvokimas, kad moteris, ypač dėl to, kad jos kūniškumas – pagunda vyrams, yra ta, kuri turi prisiimti kaltę ir ant kurios krenta atsakomybė už sugundymą, nėra vien istorinė realybė. Toks Bažnyčios mokymas tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje tradicijoje yra vis dar labai gajus. Bažnyčiose, kuriose šis mokymas dominuoja, neretai būtent moterys sulaukia pasmerkimo net tuomet, kai prieš jas smurtaujama, ir net tuomet, kai jų vyrai jas išduoda ar palieka. Mano draugė ir bendramokslė Angie Hong, kuri užaugo evangeliškoje bažnyčioje, o vėliau tarnavo kaip muzikinio šlovinimo vadovė vienoje žymiausių evangeliškų megabažnyčių „Willow Creek“, apie savo patirtį evangeliškoje terpėje, kur tyrumo kultas buvo itin akcentuojamas, rašo taip:

„Aš girdėjau pašnabždomis kalbant apie kitas mane supusias moteris, kad jos slapta pasidarydavo abortus. Kai kurios jautė per didelę gėdą ar smerkimą, kad galėtų grįžti į bažnyčią, tačiau jų buvusieji ir skriaudėjai kilo kaip vadovai. Girdėjosi ir pasakojimų apie vyrus, nuolat apgaudinėjančius savo merginas bei smurtaujančius prieš moteris. Bažnyčios vadovybė mums sakydavo, kad nėra tobulų vyrų ir kad jie išaugs iš savo gėrimų ir kvailiojimų. Jei Dievas juos pašaukė tarnystei, mes turime jiems atleisti ir parodyti malonę.“

Be abejo, būtų galima sakyti, kad žygio dalyviai nori pakeisti tokią situaciją, jie nori prisiimti atsakomybę. Juk organizatoriai atvirai sako – kiekvienas abortas suponuoja vyro dalyvavimą. Tačiau čia norėčiau paklausti, o kaipgi atrodo tas atsakomybės prisiėmimas? Jei mokymas apie skaistumą neduoda norimų rezultatų, ar tai reiškia, kad bažnyčiose bus pradėta mokyti apie tai, kad vyrai turi visada naudoti kontracepciją mylėdamiesi, nebent jei bendru sutarimu su moterimi tikisi, kad ji pastos? Arba gal kad vazektomija – operacija, kurios metu perrišami vyro sėkliniai latakai (ir kuri, nepaisant klaidingos informacijos, prieinamos lietuvių kalba, yra atitaisoma) – yra puikus būdas išvengti nepageidaujamo nėštumo (bet ne lytiniu keliu plintančių ligų)? O gal ims aiškiai ir garsiai kalbėti apie tai, kad jokiu būdu negalima santykiauti su moterimi be jos aiškaus sutikimo, net jei ji – žmona ar sužadėtinė? Daugelis tikinčiųjų vylėsi, jog popiežius Pranciškus sušvelnins Katalikų bažnyčios mokymą apie kontraceptikų naudojimą, tačiau, nepaisant viltingų ženklų, kol kas į tai nepanašu.

O galbūt, priėjus kompromisą, bažnyčiose bus imta mokyti apie tai, kad (ypač JAV, kur sveikatos draudimas yra mokamas) moteriai pastojus, vyras turi finansiškai prisidėti prie nėštumo ir gimdymo išlaidų? Vis tik beveik 60 proc. moterų abortą renkasi dėl ekonominių priežasčių. Būtent dėl to religinės organizacijos ir bendruomenės galėtų aktyviai dalyvauti reikalaujant, kad minimali alga sutaptų su realiu pragyvenimo standartu, kad JAV, kur darbdavys neprivalo suteikti mokamų motinystės atostogų ir kur net geriausiu atveju jos tetrunka tris mėnesius, būtų sudaromos geresnės sąlygos gimdytojams ir globėjams auginti kūdikius. Na, ar bent jau kad būtų mokamos motinystės pašalpos bei sudaromos bent būtinosios ekonominės sąlygos vaikui auginti.

Ne, ne ir ne. Kaip jau minėjau anksčiau, dauguma konservatyvių katalikų ir evangelikų balsuoja už respublikonų partiją, kuri kategoriškai pasisako prieš socialinių garantijų ir paslaugų išplėtimą.

Autorė Gražina Bielousova, religijotyros ir kultūros antropologijos doktorantė Duke universitete, JAV.

Atsakomybės prisiėmimas šiuo atveju reiškia griežtesnę moters kūno kontrolę. Jei vyriškumas yra susietas su komplimentariniais lyčių santykiais, tai yra kad moteris turi paklusti vyrui, raginimai prisiimti atsakomybę reiškia, kad, norėdamas išreikšti savo vyriškumą, vyras turi visada būti ir išlikti viršesnis už moterį. Net jeigu sumažinti abortų skaičių ar užkirsti jiems kelią yra siekiama per skaistumą ir susilaikymą, kol nebus kvestionuojamas moters, kaip atsakingos už sugundymą, suvokimas, vyro viršenybė pirmiausia pasireikš jos aprangos, elgesio, laisvės būti kada ir su kuo nori, varžymu. O „po fakto“, kai kaltė ir gėda bus suverstos ant jos pečių, moters kūnas liks tik inkubatoriumi, per kurį vyrai galės manipuliuoti jos ateitimi, sveikata ir gerove. Kitaip tariant, kvietimas prisiimti atsakomybę šiuo atveju yra kvietimas įtvirtinti ne tik tradicinius, bet toksiškus ir kontrole pagrįstus lyčių santykius.

Kol nebus kvestionuojamas moters, kaip atsakingos už sugundymą, suvokimas, vyro viršenybė pasireikš jos aprangos ir elgesio varžymu.

Tokius reiškinius norėtųsi nurašyti kaip būdingus tik JAV, tačiau jų apraiškų matome ir Lietuvoje. Populiaraus katalikų kunigo Ričardo Doveikos mintys, išsakytos interviu su Vladimiru Laučiumi, beveik žodis žodin atspindi Žygyje už gyvybę išsakytas mintis:

„Ir kodėl šiandien bijoma, pavyzdžiui, kad vyras paduotų savo moterį į teismą, pripažindamas biologinį kūdikį, turėdamas pajamų ir norėdamas auginti savo biologinį vaiką? Paduotų į teismą moterį, reikalaudamas teismo apginti jo teisę į biologinę tėvystę? Teismas prisiimtų naštą ir drąsą, įpareigojančią moterį pagimdyti kūdikį, ir vaiką augintų vienišas tėvas?“

Toks požiūris nestebina, nes Katalikų bažnyčia visame pasaulyje laikosi labai panašios pozicijos, kuri įsišaknijusi jos teologijoje ir tradicijoje. Demokratinėse valstybėse, kur garantuojama žodžio, tikėjimo ir sąžinės laisvė (nors tokia bažnyčių pozicija ir yra labai skaudi jos narėms, atsidūrusioms tokių įsitikinimų taikiklyje), ji iš esmės negali būti varžoma, ypač Bažnyčios viduje.

Man ši tema yra itin aštri todėl, kad nei JAV, kur dabar gyvenu, nei Lietuvoje, kurią vis dar laikau savo namais, Katalikų bažnyčia neapsiriboja vien tik savo narių pastoracija ir dvasiniu ugdymu. Abiejuose kontekstuose Katalikų bažnyčia daro spaudimą politikams ir siekia pakeisti įstatyminę bazę, kuri liečia ne tik katalikus, bet visus valstybės piliečius. Lietuvoje Katalikų bažnyčios ir politikos samplaikos yra akivaizdžios. Keturios tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos sudarytos sutartys sukuria išskirtines sąlygas Katalikų bažnyčiai vykdyti savo veiklą ir bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis. Pavyzdžiui, 2000 m. gegužės 5 d. pasirašytos sutarties 1.2 straipsnyje Katalikų bažnyčios ir Lietuvos valstybės santykiai yra nusakomi taip:

„Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos, klausimais.“

Po aptakiomis frazėmis ir politiniu žargonu čia slepiasi pagrindas, kuriuo remdamiesi Katalikų bažnyčios hierarchai gali organizuoti vienašališkas konferencijas Seime, daryti tiesioginę įtaką politiniams sprendimams ir, kadangi tokios sutartys pasirašomos atsižvelgiantį į „ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį“, – kalbėti prisidengiant daugumos vardu. Taip, apeliuojant į visuotinį gėrį, daromas ir atviras spaudimas dėl moterų teisės į abortą suvaržymo.

Dar 2010 m. daryto tyrimo duomenimis, net 84 proc. Lietuvos gyventojų pateisintų abortą – arba palaikydami visišką moters teisę rinktis, arba palaikydami teisę į abortą tam tikrose situacijose. 2015 m. 60 proc. respondentų nurodė, kad nepritartų abortų reguliavimo griežtinimui, ir tik 1 proc. sutinka, kad valstybė turėtų kištis į šį reikalą. Įdomu yra tai, kad sociologai mato tiesioginį ryšį tarp bažnyčios lankomumo ir pritarimo jos mokymui apie abortus: kuo rečiau žmonės eina į bažnyčią, tuo labiau jie linkę palaikyti moters teisę rinktis. Nors tyrimai buvo daryti JAV, panašu, kad Lietuvoje šios išvados irgi gali būti taikytinos. Iš tyrimų centro „Pew“ 2018 m. pateiktos statistikos galima matyti, kad Lietuvoje kiekvieną savaitę mišiose lankosi vos 9 proc. žmonių. Tarp jaunesnių nei 40-mečiai, reguliariai lankančių – vos 2 procentai. Čia galime daryti išvadą, kad oficiali Bažnyčios pozicija nepersmelkia didesnės gyventojų dalies ir neatstovauja jų nuomonei.

Katalikų hierarchų politinis spaudimas ir įtaka šiais klausimais yra nesuderinami nei su valstybės, kuri konstituciškai garantuoja valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, laikysena, nei su daugumos piliečių nuomone. O labiausiai toks „bendradarbiavimas“ yra nesuderinamas su realiais moterų poreikiais – gauti tinkamą lytinį švietimą, laisvą prieigą prie pasirinktos kontracepcijos, teisę pagal savo moralinius ir etinius principus spręsti, kaip elgtis pastojus, ir teisę autonomiškai tvarkyti savo gyvenimą, ypač jei moteris nėra Katalikų bažnyčios narė ir nėra saistoma katalikiškų įpareigojimų ir mokymo.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Gražina Bielousova yra religijotyros ir kultūros antropologijos doktorantė Duke universitete, JAV. Jos tyrimų sritys – Rytų Europos studijos bei lytiškumo, tautinės valstybės ir religijos sankirtos. Jos mintis galima sekti „Facebook“ paskyroje.