N
A
R
A
Nedažytoje tvoros pusėje. Astravas

Tinklalaidės rusų k. CoMeta redaktorė žurnalistė Ina Šilina ir fotografas Artūras Morozovas rugpjūčio pradžioje vyko į Astravą, kad pamatytų šio miestelio gyvenimą savo akimis ir per pokalbius su vietos žmonėmis geriau suprastų kaip jį pakeitė Astravo atominė elektrinė.

„Traukinio vagonas netikėtai atgijo, kai mes su Artūru Morozovu važiavome iš Minsko į Gudagojį beveik 3,5 valandos. Pakeleiviai buvo nekalbūs, grybautojai stotelėse neįlipdavo, tambūruose nestovėjo dviračiai, tualetas – tik traukinio gale. Kelias paskutines stoteles keliavome beveik tuščiame vagone. Išlipus čia pat laukė ir autobusas. Juo nusigavome iki netoliese esančio Astravo. Atvykome pasikalbėti su žmonėmis, tačiau miestas tylėjo. Meilės saloje klausinėjau žvejų, ar kimba, bet greičiau žuvis pati iššokdavo iš vandens, nei sulaukdavau atsakymo“ - apie kelionės pradžią į Astravo miestelį pasakoja žurnalistė Ina Šilina.

Jūs skaitote tinklalaidės rusų kalba „CoMeta“ vertimą. Šiame epizode Inos Šilinos ir fotografo Artūro Morozovo parvežti įspūdžiai iš Baltarusijos Astravo miestelio. Kad būtų aiškesnis ir trumpesnis, interviu buvo redaguotas.

Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Traukinys Minskas–Gudagojis. Vienas keleivis groja akordeonu ir dainuoja:

Верить – не верить, / Tikėti ar netikėti,
Верить – не верить, / Tikėti ar netikėti,
Верить – не верить любви. / Tikėti ar netikėti meile.

Keleivinio vagono šurmulys. Traukinio akordeonininkas pristato keleiviams kitą dainą – „Vesialejšaja“, ir ją atlieka.

„Naudodamiesi GPS, tuščiomis gatvėmis, palei tipines žalias tvoras, pro tuščią stadioną ir tris sportuojančius jaunuolius su magnetofonu mokyklos aikštelėje mes atėjome iki „Parkovkos“, – kaip paaiškėjo, kavos ir kokteilių baro. Čia visi šnekučiavosi tarpusavyje. Jo kieme vaikštinėjo vištos, pro tvoros plyšius ištrykusios iš gretimo namo. Visiškai kitokia salelė. Susidomėjome. Buvo šalta, bet gėrėme džiną su toniku ir neskubėdami kalbėjomės su barmenu Tadeušu. Vėliau atsirado pledas, „Becherovka“ ir viskis. Minutėlei prie mūsų prisijungė kietas „merso" savininkas, specialiai privažiavęs išgerti kavos. Kaip paaiškėjo vėliau, Astravo atominės elektrinės statytojas.

*Baras „Parkovka“. Kalbamės su barmenu Tadeušu. Fone skamba „The Beatles“ dainos.

Kavos ir kokteilių baro „Parkovka“ šeimininkas Tadeušas.

Tadeušas: Kai atvažiavau čia (į Astravą, – red. past.), mane visą savaitę kamavo depresija, nes Minske visada visur daug žmonių, tenka daug bendrauti: ar metro, ar prie baro. Tu pripratęs bendrauti, sutikti žvilgsnius, žmones. 2018 metais grįžau į Astravą ir supratau, kad čia nieko nėra. Išskyrus pažįstamus. Gatvėse nėra nė praeivių, vakare miestas visiškai tuščias.

Ina: Ir kaip tu kapsteisi iš depresijos?

Dariau remontą – kaip tik čia, kavos namuose.

Kaip juos pavadinai?

„Parkovka“.

O kada atsirado šita lentelė su viščiukais?

Sumaniau visą sieną apklijuoti lipdukais, paskui „AliExpress“ aptikau šitą lentą su viščiukais. Galvoju, pas mane kaip tik ganosi vištos, tai pakabinsiu. Bus juokinga: „Atsargiai, vištos!“ O galima suprasti ir kitaip. Esu nufilmavęs: kartą sėdžiu bare, buvo šilta diena, durys atdaros, įeina tiekėjas ir žiūri išpūtęs akis. O prie manęs per stalą vaikštinėja višta. Jos net 7–8 kartus kaip tik čia, ant mano stalo, padėjo kiaušinius.

Kaip juos panaudojai? Grąžinai šeimininkams?

Ne, suvalgiau. Kartą paruošiau kokteilį.

Kiek metų ruoši kokteilius?

Tai atskira istorija. Aš mokiausi licėjuje Smurgainyse, įgijau mūrininko-suvirintojo specialybę, paskui metus dirbau statybose, bet man visiškai nepatiko tokie santykiai: „eikš, imk šluotą, atnešk vandens, sutvarkyk.“ Tokiame darbe pradedi gesti, traukiasi ambicijos, po pusmečio darbas įgrysta. O paskui šovė į galvą tokia mintis, ir tiek.

O kaip ji tau kilo? Žiūrėjai kokius nors online kursus, „Youtube“?

Aš nežinau, turbūt savaime. Vėliau ėmiau žiūrėti visokius vaizdo įrašus, stojau į barmenų kursus Minske. Paskui supratau, kad nei vaizdo įrašai, nei kursai tau nieko nepadės. Svarbiausia vis dėlto – praktika.

Artūras: Kokie tavo klientai?

Pirmiausia atominės elektrinės (Astravo atominė elektrinė, – red. past.) darbuotojai.

Reklama

Daugiausia rusai?

Na, ir baltarusiai. Tai mažas miestas, jo gyventojai dar nepasirengę gerti kavą.

Kaip manai, kas vilioja žmones į tavo barą? Futbolo rungtynių transliacijos, gardi kava?

Turbūt – džiazas, klasika. Ir, žinoma, gardi kava.

Iš kur vežate kavą?

Iš Minsko. Ten skrudina žalias pupeles. Perkame tik šviežiai skrudintą kavą. Kai 2018 metais atidariau kavos namus, čia buvau pirmas. Tada ir ėmiau pratinti žmones gerti kavą. Dideliuose miestuose kavą perka tie, kurie skuba į darbą, šiaip kur nors lekia, o čia – atvirkščiai. Jei žmogus nori pailsėti, jis ateina kavos. Galima, pavyzdžiui, sulošti šachmatų partiją. Pažįstu žmones iš Smurgainių, kurie dukart per savaitę plaukioja Astravo baseine ir paskui užsuka pas mane atsigerti kavos, palošti šachmatais.

Toks slow time.

Tikrai taip. Būna, kad atvyksta klientai ir, jei negroja muzika, nes žiūriu kokį filmą ir vaizdo įrašą, iškart klausia: „O kur muzika?“ Tada tuoj pat įjungiu.

Ar ateina moksleiviai?

Retai.

Ar vietiniai lankytojai skiriasi nuo Astravo elektrinės darbuotojų?

Žinoma, skiriasi. Didmiesčių gyventojai labiau vertina kokybę, o ne žiūri, kiek kainuoja kavos puodelis. Be to, čia nėra didelio judėjimo, ši vieta – nuošalus ramybės kampelis.

Kaip manai, ar svarbu, kad pats šeimininkas dirba prie baro?

Taip, tai labai svarbu. Juk niekas kitas nedirbs taip, kaip tu. Aš galiu pasamdyti darbuotoją, jis paruoš puodelį kavos, lankytojas jį išgers. Bet tas puodelis tikrai skirsis nuo maniškio, net negaliu pasakyti kuo. Gal pokalbiu? Paprastai samdyti barmenai nėra šnekūs. Tiesiog atlieka užsakymą, pasako „jūsų kava“, ir viskas.

Astravo miestelio centras.
Jo pagrindinėje aikštėje - Lenino skulptūra.

Kokiomis temomis dažniausiai kalbatės?

Nėra vienos ar kelių pagrindinių temų. Dabar prie baro man padeda vyresnis brolis, kartais pakeičia mane. Būna, kad pamatę jį, o ne mane, žmonės apsisuka ir išeina. Juk jie ateina ne tiek kavos, kiek pasikalbėti. Taip pat elgiuosi ir aš. Jeigu einu į barus, einu pas konkrečius žmones. Jeigu viename – ne mano pažįstamo pamaina, einu į kitą, kuriame ką nors pažįstu.

Ina: Ar jūs artimi su broliu? Ar sutampa jūsų politinės pažiūros?

Artimi, bet jo pažiūrų nežinau. Jis valstybės tarnautojas, aš laisvas paukštis.

Nediskutuojate apie tai?

Ne.

Artūras: Kiek žmonių gyvena Astrave?

Turbūt apie 20 000. Daugiausia.

Kaip manai, ar atominė elektrinė turėjo tam įtakos?

Taip, be abejo. Iki elektrinės įkūrimo čia gyveno apie 9 000. Jeigu pažiūrėtume į miesto žemėlapį, daugelio rajonų anksčiau nebuvo. Pastatyti trys nauji miegamieji rajonai. Elektrinė stato miestą. Jeigu jos nebūtų, miestas liktų tylus, ramus.

Ina: Ar tokiu atveju galėtum atidaryti kavos namus?

Nežinau. Labai sunkus klausimas. Greičiausiai ne.

O jeigu ją uždarytų? Ką tada veiktum?

Net nežinau. Ko gero, išvažiuočiau į Lenkiją. Tolimoje lentynėlėje puoselėju tokią svajonę.

Tvarkai dokumentus?

Taip, bet ne itin aktyviai. Trūksta vidinio užsispyrimo. Priešingu atveju, kiekvieną rytą kelčiausi su mintimi, kad reikia tvarkyti dokumentus, mokytis lenkų kalbos. O kol kas – kartais šauna į galvą, paskaitau kokią knygą, pamėginu mokytis, bet praeina. Viešėdamas Lenkijoje, nusipirkau lenkų kalbos vadovėlį.

Visi tavo giminės – lenkai, kurie gyveno čia nuo pat miesto įkūrimo, ar ne?

Taip, mano prosenelis gimė čia 1915 metais. Viską išsaugojau, net galiu parodyti. Namų ūkio knygose, į kurias surašydavo visą informaciją apie namus, yra pažymėta „šeimos galva – lenkas, visi kiti – lenkai“, ir matyti, kaip vėliau raudonu rašikliu užbraukta „lenkas“ ir parašyta „baltarusis“. Todėl sunku įrodyti savo kilmę. Galima pasakyti, kad štai suklydo, parašė, kad lenkas, bet ištaisė.

„Čia, iš esmės, yra milicinė valstybė. Rusijoje, vis dėlto, tu turi daugiau teisių.“

Prie pokalbio prisijungia minėtas „merso“ vairuotojas (V), dirbantis Astravo atominėje elektrinėje. Toliau šio pokalbio skripte naudojami šie trumpiniai: I. – Ina Šilina, A. – Artūras Morozovas, T. – Tadeušas, kavos ir kokteilių baro „Parkovka“ šeimininkas, V. – neprisistatęs rusas, dirbantis Astravo AE.

A.: Kaip pasikeis miesto gyvenimas, kai ims veikti elektrinė?

V.: Jau paleido.

A.: Betgi reaktorius dar neveikia, elektros iš jo negaunate.

I.: Kraujas dar neteka venomis.

T.: Kaip rodo praktika, kai atominiuose miestuose paleidžiamas reaktorius, į miestą atvyksta atominės energetikos specialistų, elektrinės darbuotojų. Susikuria naujas miesto bendruomenės luomas.

I. (kreipiasi į V.): O koks jūsų darbas?

V.: Daugiausia vykdome šiluminių tinklų montavimo darbus. Viską, kas susiję ne su pačiomis statybomis, o su technologijomis.

I.: O ką veiksite paskui? Grįšite į Rusiją?

V.: Mes statome daug objektų.

A.: Mes iš Lietuvos. Visagine, kuriame irgi veikė atominė elektrinė, elektra būdavo nemokama.

V.: Rusijoje taip nėra. Aš esu kilęs iš miesto, kuriame taip pat yra elektrinė, bet tos apskrities gyventojai moka už elektrą arba tiek pat, kaip ir kiti, arba netgi daugiau.

I.: Ar jums patinka čia gyventi? Nenuobodu? Kaip pramogaujate?

V.: Nuobodu, todėl vykstu į kitus miestus – Minską, Gardiną.

I.: Ar jūs Rusijos pilietis? Iš kur atvykote?

V.: Taip. Aš iš Volgodonsko, tai miestas tarp Volgogrado ir Rostovo. Ten yra Volgos Dono kanalas, kuris jungia Volgą ir Doną.

I.: Kur ir kodėl geriau gyventi – Baltarusijoje ar Rusijoje?

V.: Rusijoje, ten daugiau laisvės. Čia, iš esmės, yra milicinė valstybė. Rusijoje, vis dėlto, tu turi daugiau teisių.

I.: Gal taip yra dėl to, kad gyvenate Astrave? Ar turite omeny visą Baltarusiją?

V.: Manau, kad visoje Baltarusijoje.

A. (kreipdamasis į T.): Ar pritari?

T.: Nežinau, negyvenau Rusijoje. Lankiausi ten kelis kartus, bet negyvenau.

I.: O kas tau patiko Lenkijoje?

T.: Ko gero, taip pat laisvė. Praleidau ten penkias dienas ir per tą laiką nepamačiau nė vieno uniformuoto asmens. Netgi vyko kažkokia šventė, buvo daug žmonių, bet nei vieno policininko. Čia kitaip. Netgi vakarais prie barų stovi milicija. Lenkijoje mačiau, kad vaikinų pora ėjo susikabinus už rankų, bet niekas į juos nekreipė dėmesio, aš irgi.

I.: O čia? Mačiau vaikiną su rožiniu megztiniu, ar tai įprasta?

T.: Dėl drabužių taip, tai normalu. Bet jeigu pamatytų susikabinusius už rankų – išjuoktų. Kokie nors marozai dar ir išrengtų.

A.: Ar po Černobylio atominės elektrinės avarijos žmonės nebijo, kad visai pašonėje statoma nauja jėgainė?

T.: Manau, kad nebijo, juk iš klaidų mokomasi. Dabar aišku, kas buvo negerai. Juk mes gyvename toliau, tobulėjame, kai ką darome geriau.

I.: Ar eisi į rinkimus? Jei ne paslaptis, už ką balsuosi?

T.: Taip, eisiu. Balsuosiu už naują prezidentą.

I.: Ar nori permainų?

T.: Manyčiau, kad mūsų žmonės kol kas bijo permainų.

I.: Per šias tris mūsų viešnagės Baltarusijoje dienas vis klausinėju žmonių, kas bus, jeigu išrinks ne A. Lukašenką?

T.: Bus šventė – Baltarusijos nepriklausomybės nuo A. Lukašenkos diena.

I.: Tu užaugai kartu su A. Lukašenka? Kiek tau metų?

T.: Taip, aš gimiau 1996 metais.

I.: Jis tapo prezidentu 1994, o 1996 metais jau pakeitė konstituciją. Galima sakyti, kad esi naujosios konstitucijos amžiaus. Kokių konstitucinių teisių tau trūksta?

T.: Atvirai kalbant, aš net nesigilinau į konstitucines teises. Konstitucija gera tik tiems, kas ją parašė. Žmonės už ją nebalsavo. Turiu omeny tą naująją (konstituciją, – red. past.).

A.: Ar jauti, kad tavo aplinkos žmonės irgi nori permainų?

T.: Taip, žinoma. Bet didelė dalis žmonių čia – valstybės tarnautojai. Jie bijo prarasti darbą. Pavyzdžiui, jei tėvas dirba AE ir turi šeimą, vaikų... Argi jis eis protestuoti? Jeigu jis praras darbą, kas tada išlaikys šeimą, kas išmaitins vaikus? Niekas.

I.: Ką manai apie sulaikymus, vykdomus OMON'o (rus. Отряд милиции особого назначения – specialiosios paskirties milicijos būrys, – red. past.)?

T.: Tai žiauru.

I.: Ar pats išeitum į aikštę? O jei atsidurtum kalėjime?

T.: Taip, eičiau. Jeigu kas, kitą dieną kreipčiausi į Lenkijos ambasadą (juokiasi). Juk anksčiau ar vėliau mane paleistų. Kai buvau Lenkijoje, mačiau, kad žmonės visur iškabinę valstybės vėliavas, ant gyvenamųjų namų, pavyzdžiui. Pas mus taip nėra, vėliavos kaba tik prie valstybinių įstaigų.

I.: O kokią tu vėliavą iškeltum? Baltą raudoną baltą?

T.: Manau, taip. Ji patriotiška, paprasta, bet graži.

Prie viešbučio „Raduga“ susitinkame su Mikolajum Ulasevičium (M), aktyviu Astravo atominės elektrinės statybų priešininku ir, pasak jo paties, atstovu senosios opozicinės gvardijos, kurioje pradėjo veikti drauge su Aleksandru Lukašenka. Pastarasis atėjo į valdžią, Lenino paminklas miesto aikštėje paseno dar 26 metais, AE teritorijoje jau pašventinta cerkvė, o Mikolajus vis dar opozicijoje. Vėjas trukdo mums kalbėtis, todėl glaudžiamės senoje medinėje pavėsinėje prie mokyklos.

Opozicijos veikėjas ir Astravo AE statybų priešininkas Mikolajus Ulasevič. Jo dėka sužinojome apie incidentą Astravo AE, kuomet iš kelių metrų aukščio nukrito 330 tonų sveriantis reaktoriaus korpusas.

I.: Pasikalbėkime apie Astravo atominę elektrinę. Ką dabar veikia jūsų judėjimas prieš AE statybas? Ar jis baigėsi?

M.: Jis nesibaigė, bet susitraukė iki klaviatūros spustelėjimų skelbiat įrašą „Facebook“ ar kitame socialiniame tinkle. Anksčiau judėjimas buvo gyvesnis: rinkome parašus, vykdėme kampaniją pavadinimu „Astravo AE – tai nusikaltimas“. Jis, galima sakyti, dar tęsiasi, bet ne tokia ryžtinga forma. Dabar apsiribojame komentarais ar kitais tekstais prieš elektrinę, viešiname negeroves. Be to, ir aš nejaunėju, po metų man sukaks 70, šlubuoja sveikata, ir aš jau negaliu kaip jaunuolis eiti į gatves ir kovoti. Man nustatyta III neįgalumo grupė dėl širdies ligų. Bijau, kad jei nueisiu į kokį protestą ar susidursiu su OMON'u, galiu ir kojas patiesti. Visos šios aplinkybės atsiliepia judėjimo prieš AE veiklai, tačiau mes nesiliaujame priešintis.

Rytoj Astravo atominėje elektrinėje bus pašventinta cerkvė. Atvyks metropolitas iš Rusijos, kuruojantis atominius šalies projektus. Dalyvaus ir mūsų metropolitas Pavelas (Minsko ir Slucko metropolitas, Baltarusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, – red. past.). Dar vienas gandas – rugpjūčio 7 dieną, baigiantis Lukašenkos rinkiminei kampanijai, ketinama pradėti elektrinės darbą. Net jeigu ją atidarys tik simboliškai, kelio atgal jau nebus.

Ir AE, ko gero, padarys Baltarusiją dar labiau pažeidžiamą?

4–5 milijardus kubinių metrų Rusijos dujų mes pakeičiame atominio ginklo ekvivalentu. Kokia dar nepriklausomybė? Mes tampame priklausomi dar vienu energijos šaltiniu, tai visiška nesąmonė. Juolab dabar, kai krenta dujų, naftos kainos, o tikrų urano kainų niekas nežino. Akivaizdu, kad tai ekonomiškai nuostolingas projektas.

Vakar kalbėjomės su jaunuoliu, kuris teigė, kad kaip tik dėl Černobylio tragedijos Astrave tokia avarija neįvyks, nes iš klaidų mokomasi. Ką apie tai manote?

Esu priešingos nuomonės. Susidaro kažkokia mistinė seka arba dėsnis. Pirmoji didelė atominės elektrinės avarija įvyko 1979 metais Trijų mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijoje. Vėliau Fukušimos tragedija 2011 metais, o Fukušima japoniškai reiškia laimės salą; Astravo versti nė nereikia (balt. Астравец nuo žodžio востраў – sala, – red. past.). O mistika dažnai materializuojasi. Juolab kad jau buvo du incidentai. Vieno reaktoriaus korpusas krito ir trenkėsi į žemę, apie ką pranešiau pirmas. Paskui kitas reaktorius atsimušė į elektros stulpą Slavnojė geležinkelio stotyje. Tarsi Dievas sakytų: mielieji, ne tuo užsiimate, liaukitės. Bet nesiliaujama. Mirtinai užsispyrę jie žengia baisios katastrofos link.

A.: Ką žmonės kalbėjo, kai buvo pažeistas reaktorius?

O žmonėms nerūpi – trenkėsi ir tiek to. Tarp kitko, visi tai žinojo. Ir aš žinojau, bet iš pradžių bijojau skleisti informaciją. Pasakytų, kad meluoju, ir tiek. Bet visi žinojo.

I.: Ar taip yra dėl perdėto pasitikėjimo valdžia, ar dėl informacijos stokos, o gal – dėl abejingumo?

Žmonės abejingi, nes netiki, kad gali ką nors pakeisti: „Be mūsų sprendė, sprendžia ir toliau spręs.“ Nėra pilietinio aktyvumo, pilietinės pozicijos, nes sovietų valdžia juos pavertė nebyliais vergais. Lukašenkos sistema jau 25 metus daro tą patį. Ko galima tikėtis iš tokių žmonių?

Papasakokite, kaip vyksta Astravo AE statybų proceso stebėjimas? Iš kur gaunate informaciją?

Jokio stebėjimo nėra. Tiesa, iki minėto reaktoriaus pažeidimo informacija sklido laisvai. Kai tik aš paviešinau žinią, uždrausta įsinešti mobiliuosius telefonus su kameromis. Jei pas ką randa – atleidžia iš darbo.

Ar gali būti, kad žmonės, dirbantys statybose, patys nepalaiko Astravo AE idėjos?

Aš turėjau savo šaltinių, bet po to, kai paskleidžiau informaciją, žmonės vengia su manimi kalbėtis. Ko gero, darbuotojai yra nuteikiami, įbauginami. Viskas, ką sužinome, tai tik gandai, kurių neįmanoma nei pagrįsti, nei paneigti. Juk statybos pradėtos be projekto, todėl, ką ir kaip jie ten stato, vienas Dievas težino. Kanalizacijos sistemą užliejo vanduo. Mėgino pumpuoti, nieko neišeina. Nežinia, ar tai gruntinis vanduo, ar paviršinis. Jie nieko geriau nesugalvojo, kaip tik iškasti telkinį ir nuleisti vandenį į jį. Ten marios neeilinių atsitikimų.

Matau tvorą. Ji dažyta tik iš vienos pusės, o kitoje – tik nuvarvėję dažai. Gal ir Astravo AE panašiai pastatyta?

Iš tikrųjų, žmonės taip ir sako. Kalba, kad didesnės betvarkės nėra matę.

A.: Ar statybose dirbantys žmonės apsigyvens čia, ar išvyks?

Žinoma, ne. Didžioji dauguma darbuotojų išvyks. Visi jie iš Baltarusijos, ar Rusijos, jie atvyko ir išvyks. Kalbėjausi su rusais, sako – mums nusispjaut. Jie čia atvažiavo užsidirbti. Baltarusiams nemoka nė trečdalio to, ką uždirba rusai.

I.: Pradedant atominės elektrinės statybas, žmonės tikisi tam tikro ekonominio stebuklo. Ar taip yra ir šį kartą?

Ne, nieko panašaus. Žmonės visiškai nieko nesitiki. Jie mano, kad kas nors nuspręs už juos. Ko gero, vienintelis viso to pliusas – tai, kad išaugo miestas, daug naujų statinių. Pastatyti visuomeninės paskirties pastatai, prekybos centrai. Žmonėms tai yra pliusas.

Reklama

A.: Ar atpigs elektros energija? Pavyzdžiui, sovietmečiu Visagino gyventojams elektra buvo nemokama.

Kai balotiravausi į prezidentus, aš sakiau, kad vietiniams, gyvenantiems 30–50 kilometrų spinduliu, tam tikras elektros kiekis turi būti nemokamas ar bent jau perpus pigesnis. Kai buvo agituojama už Astravo AE statybas, panašios lengvatos žadėtos, bet nemanau, kad tokie pažadai būtų ištesėti. Juo labiau kad mūsų žmonės kaip tie paukšteliai, laukiantys, kada jiems pabers lesalo, bet nepajėgūs apginti savo teisių.

Ar būna mokymų, kaip elgtis avarijos atveju?

Kartą buvo. Pas jus (Lietuvoje, – red. past.) vyko dideli mokymai, o čia tiesiog kaimelyje prie elektrinės, Babraunykuose, pastatė kažkokią sanitarinę palapinę, uždarė gatves, kad niekas nepravažiuotų, žodžiu, toks spektaklis vietiniams ir pasauliui nuraminti. Artimiausiose gyvenvietėse įrengė sirenas.

I.: Beje, ar žiūrėjote HBO serialą apie Černobylį?

Jį matė nedaugelis. Tik tie, kurie turi gerą interneto ryšį, pažangesni. O didžioji dauguma – pensininkai, žemdirbiai – jiems tai nepasiekiama.

A.: Atrodo, kad už 50 kilometrų, Vilniuje, žmonės labiau sunerimę dėl atominės elektrinės.

Nes jūs šia tema kalbate taip, kaip reikėtų kalbėti: atominės elektrinės saugumas kelia didelį susirūpinimą. O pas mus – pasakyta, kad viskas gerai, žmonės ir tiki: atseit superšiuolaikinis, saugus projektas.

Net keli kandidatai į prezidentus pareiškė, kad, jei bus išrinkti, uždarys elektrinę. Ar tai realu?

Man rodos, Valerijus Cepkalo taip sakė. O kodėl ne? Kol jos nepaleido, kol nepradėjo naudoti kuro, viskas įmanoma. Jei paleis, tada sustabdyti jau bus per vėlu. Galima pakeisti jos paskirtį, ten didžiulė 450 hektarų teritorija. Ar kokią gamyklą įrengti, ar logistikos centrą įkurti.

Lietuvos politikai teisingai pabrėžia, kad tai geopolitinis projektas. Po atominės elektrinės priedanga dislokuoti kariniai daliniai, atseit, saugumo sumetimais, bet, manau, jie turi ir kitų tikslų.

Kam priklauso Astravo AE?

Per pusę. Mūsų žemė – vadinasi, 50 proc. mūsų. Kita pusė priklauso tiems, kas pastatė. Tikiuosi, kad Lukašenka nepasielgė taip kvailiai ir, pavyzdžiui, neskyrė šios teritorijos rusams kuriam laikui, tarkim penkiasdešimčiai metų už tai, kad jie pastatė AE. Žemė yra mūsų. O kad jie pastatė savo lėšomis – tai teks jas grąžinti.

Jaunavedžių sukabintos spynos ant tilto, vedančio į „Meilės“ salą.

I.: Ar čia daug rusų kareivių? Ar jie atvyksta į baltarusių karinius dalinius kaip instruktoriai?

Ne, rusų kareivių nemačiau. Bet iš kur galėčiau žinoti? Žinoma, kad atvažiuoja pas baltarusius kaip instruktoriai, galbūt – civilių rūbais, galbūt persirengę mūsų karinėmis uniformomis. Bet kiek sutinku kareivių, pavyzdžiui, Varnionyse, matyti, kad jie mūsiškiai. Jei atvyktų kokie specialistai, iškart pastebėtume, nes jie išsiskiria. O čia paprasti vaikinukai, kareivėliai ir jaunesnieji karininkai. Bet egzistuoja slaptas karinis susitarimas tarp Rusijos ir Baltarusijos su kitomis valstybėmis, remdamasi kuriuo Rusija stebi visą teritoriją nuo Barenco iki Viduržemio jūros. O kodėl jiems to nedaryti? Kas jiems galėtų uždrausti?

A.: Kaip jūs vertinate Lietuvos politikų, aktyvistų veiksmus šiuo klausimu?

Jie pavėluoti. Tada, kai Lietuva stūmė savo projektą (Lietuvos atominės elektrinės, – red. past.), ji griežtai pasisakė prieš Baltarusijos AE. Reikėjo išlaikyti principingą poziciją. Dabar lietuviai viską daro teisingai, bet pavėluotai ir neprincipingai.

I.: Vangiai?

Nežinau, gal ir ne vangiai. Gal ir gerai, jeigu jie apeliuoja į Europos Sąjungą, į tarptautines institucijas. Bet tą reikėjo daryti anksčiau.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon