Nebūtume vienas kito pažinę, jei nebūtume kartu lankę mokyklos

Šis tekstas – mūsų partnerių, čekų kultūros žurnalo „Revue Prostor“, publikacija, parengta projekto „Perspectives“, buriančio žurnalistus iš Vidurio ir Rytų Europos, metu.

Aštuoniolika padalinta iš dviejų yra devyni. Dabar mums yra dvidešimt ketveri – dvidešimt penkeri, ir tie devyni, kurie anksčiau sudarė pusę, pamažu tampa tik trečdaliu. Ir su kiekvienais metais šis skaičius mažėja. Pasirodo, ta matematika nėra jau tokia sudėtinga. Vis dėlto tebėra tiesa, kad nemėgstu pomidorų, eilių valgyklose ir ypač užmaršties.

Devintos klasės nuotraukoje mūsų yra dvidešimt. Joje nėra Viktoro, – matyt, nebuvo mokykloje. Nėra ir Alenos, kuri pas mus atėjo kartoti kurso ir išėjo dar aštuntoje klasėje. Petras fotografuotis nenorėjo. Su mumis vietoj klasės auklėtojos – mylimiausias matematikos mokytojas. Negalėjau rasti tų šešių bendraklasių, kurie penktoje klasėje išėjo į gimnaziją, – su jais susisiekti nepavyko. Ir nerasiu tų dviejų, kurie prieš kelerius metus išėjo visam laikui.

Metų pabaigoje ketinu grįžti gyventi į mažą miestelį, kuriame lankiau pagrindinę mokyklą, todėl bendraklasių likimai mane domina dar labiau. Pastaruosius kelerius metus buvau tas „kietuolis iš Prahos“, kuris ištrūko iš praeities gniaužtų, o apie tai, kaip bendraklasiai gyvena šiandien, daugiausia sužinau iš socialinių tinklų.

Renata, su kuria gyvai susitiksime jau prie mokyklos, priešingai nei aš, jokios nostalgijos nejaučia. Ji su drauge čia ateina pasiimti jos dukros. Pasirodo, mokykloje vis dar dirba mokytojai, kurie mokė ir mus.

Vien tik kažko klausyti

„Pirmą kartą išeidamas iš klasės pasakiau „Iki“. Mokytoja mane iškart pataisė, kad nuo šiol reikės sakyti „Iki pasimatymo“, – prisimena Radekas. Šiemet sausį vykusiuose priėmimuose į pirmą klasę dalyvavo apie 140 tūkst. vaikų. Tuomet, prieš dvidešimt metų, buvo priimta beveik 92 tūkst. vaikų. Įdomu, kiek iš jų padarys tą pačią klaidą kaip Radekas, – tikimybė didesnė.

Per priėmimą į pirmą klasę ėjau į kabinetą, kuris vėliau tapo ir mūsų nuolatine klase. Galinę jos dalį skyrė stiklas, už kurio mergaitės persirengdavo kūno kultūros pamokoms, o vėliau ten eidavau į anglų kalbos pamokas. Sėdėjau šalia Petro, kuriam daugelį metų pavydėjau ilgų plaukų.

Su Ema prisimename istorijos mokytoją, kuri rūpinosi, kad atsakinėdami prie lentos neperžengtume vieno linoleumo kvadrato linijos. Kiekviena pamoka prasidėdavo vienodai: „Paimame į ranką mėlynai rašantį tušinuką ir dešiniajame viršutiniame [sąsiuvinio] kampe įrašome šiandienos datą.“ Daugelis iš mūsų tą įžangą iki šiol mokame atmintinai. Prisimename ir matematikos mokytoją, jo šlepetes, šortus bei tokias sąmokslo teorijas: „Po trejų metų nukris meteoritas, todėl jeigu kažko nesuprasite, nieko tokio.“ Pamokos su juo buvo smagios, turbūt vienintelės tokios, nors buvome gana įžūlūs. Užsitarnavome pravardę „bobynas“.

Oi, kokie buvo laikai…

Iš tų dvidešimt dviejų žmonių su manimi susisiekti atsisakė tik keturi. Daugelis jų baigia aukštąsias mokyklas, pradeda dirbti pilnu etatu arba jau seniai dirba, o savo gyvenimus apibūdina kaip „maloniai nuobodžius“. Kol kas tik viena bendraklasė yra ištekėjusi.

„Mes juk kartu sėdėjome, ar ne? – pasitikslina Martina, su kuria susitinku parke netoli mokyklos. Bet paskui mus persodino, nes karoliukų vėrimo būrelyje pasakiau, kad tu man padedi su matematika, o aš tau su daile – ir vadovė tai išpliurpė mūsų klasės auklėtojai!“ Tai turėjo nutikti mitinėje pirmoje klasėje – paskutinis kartas, kai kas nors manimi pasitikėjo matematikos klausimais.

Maždaug būnant penktokais mūsų nuolatine klase tapo „muzikalkė“. Jos priekyje karaliavo pianinas, o gale stovėjo suolai – mūsų vartai. Berniukai iš mokyklos eidavo tiesiai į grindų riedulio treniruotes, todėl sporto įrangą turėdavo su savimi. „Bent jau dėl to lūžusio piršto nereikėjo rašyti čekų kalbos semestrinio kontrolinio“, – Adamas prisimena savo vartininko karjerą.

Eidavome žaisti „dvidešimt penkis“ [futbolo žaidimas į vienus vartus – red. past.], į biblioteką prie kompiuterių, pirkdavomės energinių gėrimų, sėdėdavome prie mokyklos arba prie karuselių, kur rytais būdavo rūkoma. Magiškos pertraukos prieš popietines pamokas metu atrodydavo, kad galima viskas. Kartą ėjau prie karuselių ir pamačiau, kaip nukainoti kiaušiniai trykšta atsitrenkdami į priešais esančio namo fasadą. „Arba kaip kartą nuo alpinariumo jie numetė tą skalbyklę! Merginos apie tai papasakojo, o paskui bijojo su tais vaikinais kalbėtis“, – primena man Adamas akimirkas, kurios skamba taip, iš tiesų nebūtų nutikusios.

Vis dar laikau juos paslėptus namuose po apatinio stalčiaus dugnu: 1996-ųjų „Playboy“ numerius, anuomet brangiausią savo lobį. Du kartus per metus mokyklos kieme rinkdavo makulatūrą, ir mūsų, „stipriųjų vyrukų“, paprašydavo sumesti juos į konteinerius. Vieniems – šiukšlės, mums – šlapi sapnai ir pirmosios erekcijos. „Nešdavomės juos į spinteles, paslėpę po automobilių žurnalais“, – priduria Evženas.

O jūs ten turėjote alkoholio? „Juk tu buvai su mumis viename kambaryje!“ – netikėdamas žiūri į mane Adamas, kai prisiminimais grįžtame į šiltus Italijos paplūdimius, į kuriuos vykome devintoje klasėje per paskutinę ekskursiją. Kadangi ten buvau be merginos, surūkiau pakelį cigarečių. Galiausiai gavome ir keletą paruoštų romo ir kolos kokteilių. Adamas susiginčijo dėl pirmųjų meilių: „O paskui Viktoras išgėrė visą tą alkoholį ir girtas ten voliojosi.“

Sūrus poskonis primena skriaudas

Prisiminimai atrodo saulėti, lengvi. Visą tą blogį ir žiaurumą išstūmiau iš galvos. Galbūt nieko panašaus net nevyko, – juk buvome superinė kompanija. Arba?..

„Turiu daugybę prisiminimų apie tai, kad elgiausi kaip idiotas, – apie senus laikus susimąsto Tomášas. – Nemokėjau bendrauti su žmonėmis, todėl darydavau dalykus, kurie sulaukdavo atgarsio, įskaitant ir blogą elgesį su kitais. Tiesiog stengiausi padaryti įspūdį, kad žmonėms ant manęs nebūtų nusispjauti.“

Lenka savo tuometinį „aš“ vertina šiek tiek švelniau: „Manau, kad tiesiog sekiau minios pavyzdžiu ir stengiausi įsilieti. Visada buvau kažkur per vidurį – ir pagrindinėje, ir vidurinėje mokykloje. Neturėjau geriausios draugės, kartais buvau tiesiog viena iš daugelio.“

Iš Renatos pirmosiose klasėse kelios merginos tyčiojosi. „Ne tai, kad tai mane paveikė visam gyvenimui, bet tuo metu skaudėjo. Vaikai moka būti bjaurūs vieni kitiems, o supratingumas kito atžvilgiu ateina tik su laiku.“ Kartu ji supranta, kad ne visų merginų situacija namuose buvo ideali. Vėliau, nepaisydama praeities skriaudų, Renata norėjo priklausyti kompanijai: „Matyt, nesu iš tų, kurios ilgai laiko nuoskaudas. Žinojau, kad Diana gali būti tikra kalė. Kita vertus, ji man parodė, kaip būti ryžtingai.“

„Buvau isteriška, – prisimena Martina, – pavyzdžiui, kai sulaužiau suolą ir bijojau, kad turėsiu sumokėti tūkstančius – tai kainavo penkis šimtus kronų [~21 eurą – red. past.]. Dar labiau verkiau, kai Evženas manęs laukė su tuo suolo gabalu kaip suvenyru. Buvau įkyri, nemeluosiu. Paskutinė į komandą, į šokių užsiėmimus, į projekto grupę“, – vardija ji ir suvokia, kad mokykloje neturėjo palaikymo. Galiausiai ji sugeba įžvelgti ir teigiamą pusę: „Tas patyčių laikotarpis nebuvo vien tik blogas. Aš išmokau atleisti sau, kad nebuvau populiari. Dabar jau žinau, kodėl taip buvo, ir pasikeičiau.“

Pokalbiai su bendraklasiais tampa savotiška terapija. „Mes ir Eriką per kūno kultūrą rūbinėje gana smarkiai užsipuldavome, – sako Ivana, – ir aš tikrai buvau viena iš pagrindinių veikėjų, bet paskui vidurinėje mokykloje mes susidraugavome.“ Erika pas mus atėjo tik trečioje klasėje. Ji neleido savęs skriausti: „Vienai bendraklasei išroviau plaukus, o vienam iš vaikinų įstačiau mėlynę po akimi.“ Jai viskas buvo vienodai. „Tik gaila, kad Aleną paverčiau savo pastumdėle“, – prisipažįsta ir dėl to apgailestauja.

Viktoras, be futbolo, dar žaidė ledo ritulį, lankė plaukimą ir dažnai nebūdavo mokykloje. „Nuo šeštos klasės slapta eidavau į darbą. Keturis kartus per metus sirgdavau angina, nes vykdavo betonavimo darbai. Turėjau eiti. Mokykla buvo pabėgimas. O į ledo ritulį eidavau išlieti pykčio – įsibėgėti į sieną ir įstumti ką nors į bortą buvo išsilaisvinimas, – prisipažįsta po daugelio metų. – Buvau įkyrus šiknius, man buvo sumažintas elgesio įvertinimas iki dviejų balų [Čekijos švietimo sistemoje elgesys vertinamas trijų balų skale: 1 reiškia „labai gerai“, 2 – drausminį įvertinimą už pasikartojantį netinkamą elgesį, o 3 – „nepatenkinamai“ – red. past.], bet dėl to nieko nekaltinu“, – sako jis savo automobilių servise. Tačiau maždaug septintoje klasėje įvyko lūžis. Jis nusiramino. „Tikrai tai buvo Evženas, kuris įtraukė mane į likusios klasės gyvenimą. Nežinau kodėl.“

Tik dabar, po tiek laiko ir tokio atstumo kalbėdamasis su bendraklasiais, suprantu, ką jie išgyveno namuose ir kaip jautėsi. Tai va kaip atrodė mūsų kolektyvas? Ar bent jau taip jį prisimename? Pasakojimuose minimas smurtas šeimoje, sergančių tėvų priežiūra, savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo (arba bandymai tai padaryti), skyrybos, stoka, charakteriai… Ačiū jums visiems už nuostabią vaikystę.

Paskutinė bendra nuotrauka

Petras susirado draugų gretimoje klasėje ir paprašė jį ten perkelti, nes, esą, mes jo nemėgome. „Man dėl to buvo tikrai liūdna, – sako man Lenka, – mes užaugome kaip brolis ir sesuo, kartu net važiuodavome atostogauti.“ Tik po daugelio metų supratau, kad maždaug tuo metu mirė Petro mama. Prisimenu, kaip jis nenorėjo net nusifotografuoti su mumis paskutinei bendrai nuotraukai. Net klasės auklėtoja jį įkalbinėjo. Deja, jis neatsakė ir į mano prašymą pasikalbėti.

Ir taip, kai baigėsi pagrindinė mokykla… Mes žengėme toliau.

Maždaug trečdalis žmonių išėjo į vietinę gimnaziją, antras trečdalis – į profesinę mokyklą, o trečias – iškeliavo mokytis už miesto. Aš, pavyzdžiui, išvykau į gimnaziją Kladne, nes norėjau išbandyti kažką naujo. Jei būčiau likęs, būtų užtekę keltis 7:30, nes gimnazija ar, jei taip būčiau pasirinkęs, profesinė mokykla buvo beveik už namo kampo. Tačiau, akivaizdu, labiau viliojo kėlimasis 6:20 ir važinėjimas į kitą miestą (iš esmės visą tą laiką mane vežiojo mama).

„Man buvo gaila, kad nėjai į gimnaziją su mumis“, – su kartėliu sako Evženas, anuomet mano geriausias draugas. „Nauja aplinka man buvo tikras šokas, nes prieš tai devynerius metus praleidi su žmonėmis, su kuriais išmoksti sutarti. Jie žino, kaip elgiesi, ir gali sakyti bet ką, nes juk užaugote kartu“, – pasakoja man mano antroji meilė. Taip, aš irgi maniau, kad su tais žmonėmis liksiu visą gyvenimą. Mes buvome šeima. Palikti juos – beveik neįsivaizduojama.

Išvažiuoti iš miesto atrodė gera mintis ne tik man. „Patiko, kad ten niekas manęs nepažinojo ir galėjau pradėti viską iš naujo. Tai pakėlė mano pasitikėjimą savimi. Visai kitaip jautiesi vietoje, kur tave pažįsta nuo penkerių, ir tada ateini kažkur naujai jau kaip suaugęs“, – savo jausmus pereinant į vidurinę apibendrina Adamas.

„Tikėjausi, kad Praha mane tiesiog sutraiškys“, – juokdamasi pasakoja Ivana. Ten ji ištvėrė nepilną pusmetį. „Tai buvo pirmas kartas, kai nepritapau prie kolektyvo. Maniau, kad lankyti vidurinę mokyklą tame pačiame mieste, kur baigiau pradinę, nėra pakankamai gerai.“ Taigi ji grįžo į mūsų miesto profesinę mokyklą, kurioje kadaise mokėsi ir jos mama bei močiutė.

Galbūt jau niekada nebepasimatysime

„Manau, kad ryšiai iš pagrindinės mokyklos pradėjo trūkinėti jau vidurinėje – kai išsiskirstėme, – svarsto Erika. – Pavyzdžiui, su Jana net nežinau, kodėl nustojome bendrauti…“

Šárka, savo ruožtu, su kai kuriomis klasiokėmis nejuto „jausmo, kad jos taip pat džiaugiasi mane matydamos“. O jos ryšiai iš vidurinės mokyklos tebėra išlikę. Ji pažįsta ir žmonių, kurie pagrindinę mokyklą dievina, bet mūsų kolektyvą vertina kaip vidutinį. „Tai matyti iš to, kad nesugebame susitikti. Ir jei tu dabar nebūtum į tai įsitraukęs, galbūt daugiau niekada vieni kitų nebepamatytume.“ Mat pažadėjau surengti klasiokų susitikimą.

„Erikos jau beveik neprisimenu“, – garsiai mąsto Jitka, apie kurią aš vėlgi beveik nieko nežinojau, nes ji į savo socialinius tinklus beveik nieko nekelia. Jau nuo pradinės mokyklos ji jautriai reaguoja į kitų nuomonę – ir dėl to, kad klasės draugės jai rašė iš netikro vaikino profilio ir norėjo ją išvilioti į lauką.

„Galbūt, jei būčiau elgusis kitaip ir ne visą laiką kartojusi „aš, aš, aš“, mūsų santykiai būtų išlikę“, – mano Marie. Tačiau tie, kurie vis dar bendrauja, yra vaikinai. Kai kurie iš jų net dirba kartu ir dažniausiai susitinka kiekvieną savaitę. Mūsų buvo septyni, palyginti su penkiolika merginų, todėl buvome artimesni. Pasirodo, nemažai žmonių žavisi, kad mūsų ryšiai išliko.

„Gaila, kad nerašėme dienoraščių arba negalime perskaityti senų rašinių“, – apgailestauja Erika, žvelgdama į stadioną, į kurį eidavome per kūno kultūrą. Dar tada, kuriant pikantiškas istorijas su bendraklase, gimė jos svajonė – parašyti knygą.

Kiekvienas turime didelį planą

Šių metų birželį sukako jau dešimt metų, kai baigėme pagrindinę mokyklą. Kitų metų rugsėjį bus dvidešimt metų nuo tada, kai pradėjome lankyti pirmą klasę. „Sukišk dvidešimt žmonių į vieną klasę – ir dabar devynerius metus linksminkitės... Vieni tai vadina kalėjimu, kiti – mokykla. Vėliau susirandate kitus žmones, kitas kompanijas, ir galiausiai jus ima sieti tik tai, kad devynerius metus praleidote kartu vienoje klasėje. Tai sujungia retai ką. Būtų savanaudiška, jei man dėl to būtų gaila“, – šiek tiek kitokią perspektyvą siūlo mūsų „klasės klounas“.

Anuomet vietinio tvenkinio vanduo dar buvo švarus, jame plaukiojo ančiukai, o viską užliedavo saulė. Ten nuėjome pamokų metu, nes mums buvo pažadėta staigmena. „Ar jau tada prieš jus roviau sau plaukus?“ Radkos nebuvome matę turbūt pusę metų. Dalelė tos dienos šilumos manyje liko, tik su šaltu atgarsiu. Man tai buvo pirmas susidūrimas su mirtingumu, gal todėl tada su juo ir mažai bendravau. Buvo sunku sau pripažinti, kad galbūt matomės paskutinį kartą. Kartu man atrodo, kad apie mirtį su mumis niekas per daug nekalbėjo, skirtingai nei apie matematiką.

Tuo metu Jana pradėjo labai dažnai nebūti mokykloje: „Likdavau ten su juo.“ Kiti manė, kad ji tiesiog tinginiauja. „Tuo metu Kuba feisbuke pažymėjo mane klasės nuotraukoje, kur matosi medžių lajos“, – pasakoja Radkas. Dalį šeštos klasės ir visą septintą klasę Radkos nematėme. Keturiolika mėnesių – septyniolika chemoterapijos kursų. 11 x 10 centimetrų gumbas. „Kadangi buvau storas, jo nebuvo matyti, net neskaudėjo. Tada jį išoperavo ir pasakė, kad tai vėžys“, – pasakoja jis.

„Mūsų mamos skambindavosi, o aš jau laukdavau bėdos. Kartu žaisdavome kompiuteriu; vis iš jo juokdavausi, kad nemoka žaisti“, – prisipažįsta Tomášas. Tačiau Radko mama jam dėkojo, nes tai, kad ligos metu jis palaikė ryšį su Radko, padėjo šiam nepalūžti. „Gal net būčiau labiau norėjęs, kad ji būtų mane išbarusi, jog su juo blogai elgiuosi. Paskui ištisas savaites apie tai galvojau ir supratau, koks bjaurus buvau – ir tai mane labai pakeitė“, – pasakoja jis. Tikiu, kad jei kas nors mus pasąmoningai suartino, tai būtent Radko liga. „Iš pradžių jo gailėjomės, bet paskui norėjome jam grąžinti tai, ką jis prarado būdamas ligoninėje“, – tvirtina Viktoras.

Devintoje klasėje mūsų buvo dvidešimt du, pirmoje – gal dvidešimt aštuoni. Kai kurie išėjo į gimnaziją. Nemėgstu užmaršties. Bijau mirties.

„Apie mirtingumą susimąsčiau tik tada, kai mirė Jáchymas“, – sako Tomášas, turėdamas omenyje klasės draugą, kuris su mumis mokėsi maždaug iki trečios klasės. „Išsikėliau sau užduotį išmalti jam snukį, nes jis buvo išmalęs manąjį, – norėjau jam atsilyginti. Vienoje senoje nuotraukoje perbraukiau jo atvaizdą.“ Šiandien Tomášas eina uždegti žvakių ant jo kapo. Vėliau mirė Helena, kuri dar penktoje klasėje išėjo į gimnaziją. „Kartais nueinu į kapines jai papasakoti, koks oras“, – prisipažįsta man Martina.

Ema dabar yra Ciuriche, kur studijuoja doktorantūroje: „Fiziškai tėvus matau kartą per tris mėnesius. Jie yra tokiame gyvenimo etape, kai praeities jau yra daugiau nei ateities, skirtingai nei man. Būtent taip suvokiu mirtingumą – šioje akistatoje suprantu, kad pasaulis nėra toks, kokio norėjau. Bet kol kas, tikiuosi, viskam dar yra pakankamai laiko“, – skamba trūkinėjantis balsas vaizdo skambučio metu.

Jei būčiau optimistas, pasakyčiau, kad gyvename pirmąjį viso savo gyvenimo ketvirtadalį. Tik jau nebe kartu, kiekvienas sau. Išsisklaidę.