Su mokslininke, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite kalbasi NARA žurnalistas Karolis Pilypas Liutkevičius.

(Norėdami išgirsti interviu, spauskite mygtuką „Play“ aukščiau)

Interviu aptariami ne tik socialinių tinklų pokyčiai, bet ir žiniasklaidos atsakomybė. Džina Donauskaitė primena, kad 2005-ųjų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas turėjo sąvoką „Neapykantos kalba“. „Žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui bei leidėjui draudžiama tiesiogiai arba netiesiogiai skatinti ar kurstyti neapykantą (nesantaiką) žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui“, – teigė dokumentas.

2016 m. šį kodeksą pakeitus nauju Visuomenės informavimo kodeksu, tokios nustatos neliko – neapykantos kalba palikta baudžiamajai teisei, ne etikai. „Manau, kad buvo padaryta didelė klaida“, – sako Džina Donauskaitė. „Diskusija apie neapykantos kalbą Lietuvoje nėra deramai įvykusi.“

Pokalbį apie neapykantos kalbą Lietuvoje, ne savo noru pagarsino Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas, vaikinų pora 2014-ųjų gruodį įkėlę į feisbuką savo bučinio nuotrauką.

Pora sulaukė grasinimų juos deginti, žudyti ir „sup...“. Kai šie kreipėsi į Klaipėdos teismą, Lietuvos pareigūnai fotografiją pavadino „ekscentrišku elgesiu“, kuriuo siekiama „tyčia paerzinti ar šokiruoti.“ Baudžiamoji byla nebuvo pradėta. Tada jie kreipėsi į Strasbūro teismą ir laimėjo.

2020-ųjų sausį pasibaigusi byla laikoma istoriniu laimėjimu prieš neapykantos kalbą Lietuvoje.