Išgirskite tekstą, skaitomą bendraautorės Medos Bagdonaitės:

Ši vasara buvo uodų vasara. Nesvarbu, vaikščiojau Vingio parke ar Vilniaus centre, net vidury dienos girdėjau tą įkyrų zvimbimą ir mačiau aplink galvą ratus sukančius mažus kankintojus. Kartą, vaikštinėjant palei Nerį, vėl pasitiko pažįstamas zyzimas. Ranka stengiausi nuvyti tą įkyrėlį, bet ant rankos nutūpė bitė. Mano reakcija pasikeitė.

Bitės nuvyti nebandžiau. Pernešiau ją ant artimiausio žiedo. Ji mane pasirinko kaip transportą greičiau pasiekti nektarą. Susimąsčiau: kodėl uodas – priešas, o bitė – draugė? Kodėl nustembame mieste sutikę vabzdžius ir nuo ko priklauso, kokia bus kita reakcija – nuvyti ar priimti? Ši reakcija įgimta ar gali būti išmokyta? Jeigu gali, ar to mokoma mokyklose?

Aviliai miesto darželyje

Esame „Bitutės“ darželyje Vilniuje, Šeškinėje. Iš pirmo žvilgsnio, šis darželis – kaip ir visi kiti. Liepą jo kieme tik keli vaikai, lankantys vasaros stovyklą. Stovėdami tyloje suprantame, kad nesame vieni, – aplink dūzgia bitės. Jos čia vietinės. Ant „Bitutės“ stogo įrengti trys aviliai, kuriuos prižiūri darželio mokytoja. Vaikai ten užlipti negali – jiems nesaugu. Bet vaikai gali stebėti šiuos avilius per kamerą darželio tinklalapyje. O ir pačios bitės nuo stogo nusileidžia aplankyti darželio sodo.

Aviliai „Bitutėje“ pastatyti 2022 m. vieno iš darželio auklėtinių mamos Vaivos Lapienės iniciatyva. Artėjant darželio veiklos keturiasdešimtmečiui, ji pamatė įrengtus avilius prezidentūroje ir pasiūlė įrengti avilius ir „Bitutės“ darželyje. „Galvojau, kad nieko nebus dėl suprantamų rizikų, – sako mums V. Lapienė. – Nors iš pradžių buvo nuogąstavimų dėl alergijų ir įgėlimo, bet, pakalbėjus su bitininkais, nuspręsta avilius įrengti.“

Šiuo metu aviliais rūpinasi auklėtoja Asta Girnienė. Darželio teritoriją puošia įvairios dekoracijos ir edukacinės lentos bičių bei kitų vabzdžių temomis. Kalbėdamiesi su Asta įsitaisome šalia vabzdžių „viešbučio“ – medinės struktūros su natūraliais gamtos elementais, teikiančiais prieglobstį užsukusiems vabzdžiams.

Vaikystėje, kai galvodavau apie bitininkystę, įsivaizduodavau prie žydinčiomis obelimis apsuptų medinių avilių pasilenkusį senolį su šiaudine skrybėle ir balta barzda. „Bitutės“ darželis apsuptas sovietinių dangoraižių, o ne šiaudinių skrybėlių. Miesto bitininkystė nuo tradicinės žymiai skiriasi. Populiariausia bitininkystė kaime tokia, kai aviliai kilnojami, vežami ten, kur auga specifiniai augalai, suteikiantys medui norimą skonį: miško, pavasario gėlių, grikių. O Asta paaiškina, kad mieste šią aplinką reikia sukurti aplink avilius, nes jie nėra kilnojami. „Miestas turi suprasti, kad šitos bitės nekeliaus su aviliais. Jos pačios turės skristi ir ieškoti žiedų ir nektaro“, – pasakoja ji. Astos bitėms padeda darželio vaikai – jie aplink pastatą įrengė gėlyną, pilną naudingų nektaringų augalų.

Bičių kelionė į miestą

Miesto bitininkystės šaknis galima atrasti vienoje labiausiai urbanizuotų Europos vietų. Nuo pat XIX amžiaus pramonės revoliucijos, kada žmonės pradėjo masiškai emigruoti iš Prancūzijos regionų į Paryžių, aviliai keliavo kartu. 1981 m. mėgėjas bitininkas Jeanas Pauctonas, ieškodamas vietos įrengti aviliui ir norėdamas išvengti kaimynų skundų, atrado idealią vietą – savo darbovietės, Paryžiaus operos rūmų (Palais Garnier), stogą. Londone 1999 m. aviliai atsirado prie Tauerio tilto (Tower Bridge), o 2014 m. jame užregistruota jau daugiau kaip keturi tūkstančiai avilių. Šiame didmiestyje patirties sėmėsi ir vienas iš miesto bitininkystės Lietuvoje pradininkų – Paulius Chockevičius.

Nors „Kempinski“ viešbutis bites laiko nuo 2014 m., miesto bitininkystė Lietuvoje ėmė aktyvėti 2019 m. kartu su Pauliaus įkurtos kompanijos Urbanbee.lt veiklos startu. Bitės šiandien gyvena plačioje Vilniaus teritorijoje: nuo Vingio parko iki Konstitucijos prospekto verslo centro daugiaaukščių. Tokios institucijos kaip Vilniaus savivaldybė bei Prezidentūra irgi apgyvendina bites vaizdinguose apartamentuose miesto centre. Šio teksto rašymo metu ant Vilniaus stogų įkurdinta 50 avilių, kuriuose gyvena per 10 milijonų mažųjų apdulkintojų.

Amerikiečių mokslininkės Lisa Jean Moore ir Mary Kosut knygoje „Buzz: Urban Beekeeping and the Power of the Bee“ analizuoja, kaip urbanizuotose teritorijose bitės prisideda prie augalų apdulkinimo, bioįvairovės indekso auginimo, skatina smulkųjį verslą bičių produktais bei stiprina bendruomenės ryšius per bitininkystės mokymus.

Apie miesto bitininkystės procesą mums pasakojo vilnietis bitininkas Tomas Staučė, kuris rūpinasi savo bitininkystės ūkiu „Avietės žiedas“. Su Tomu susitinkame Vingio parke. Čia gyvenančioms bitėms pasisekė – šalimais esantis botanikos sodas joms tikra puota.

Daugelis Tomo klausia, ar miesto medus sveikas vartoti. Skeptikai argumentuoja, jog automobilių išmetamosios dujos nusėda ant augalijos ir surinktas nektaras tampa užterštas. Vis dėlto ant Vilniaus verslo centro „Green Hall“ atlikti laboratoriniai tyrimai parodė, jog miestiečių bičių suneštas medus yra „švarus ir kokybiškas“.

„Anksčiau galvojau, kad kaimo medus geresnis, nes mieste daug taršos. Bet kai pradėjau dirbti miesto bitininku, supratau, kad miesto medus kartais net geresnis nei kaimo ūkininko. Pavyzdžiui, dažniausiai didžioji dalis [kaimo] bitininkų veža bites prie rapsų laukų, kurie buvo nupurkšti pesticidais“, – sako Tomas. Negana to, mieste bitės randa įvairesnių maisto šaltinių. Palyginus su nupurkštais rapsų laukais, miesto flora joms lyg švediškas stalas. Kadangi pesticidai bites pražudo, daugeliu atvejų miesto aplinka joms yra saugesnis prieglobstis.

Tomo dukra lanko Vilniaus „Gandriuko“ darželį, kuriame jis prižiūri avilius ir veda edukacijas vaikams. Tomas pasakoja, kad mažesniesiems įdomiausia patirti avilio gyvenimą savo kailiu – jie skanauja medų, žiedadulkes, bičių duonelę. O vyresni vaikai daugiau klausinėja apie specifiką, kas yra bičių motinėlė, kas yra tranas, kaip vystosi perai. „Vaikai mato, kaip viskas vyksta. Gali patys paimti korį, nešti į virtuvę, tada atakiuoti (atverti korio akutes, kad medus galėtų išbėgti), dėti į medsukį, rankiniu būdu sukti medų“, – dalinasi pašnekovas.

Mokymasis per potyrį

Saulės spinduliui kaitinant skruostą ir bitėms zujant virš galvų, Vilniaus „Bitutės“ darželio auklėtoja Asta su spindesiu akyse pasakoja, kaip jai sekasi įtraukti vaikus į bitininkystės procesą: „Pavasarį su vaikais skaičiuodavom: „Tiek bičių išlindo iš lakos, tiek sugrįžo.“ Vaikams buvo toks užsikabinimas. Jie kiekvieną rytą ateidavo ir klausdavo: „Ar išskrido?“ – „Dar ne. Pažiūrėsim, paskaičiuosim.“ – atsakydavau. O didžiausias įvertinimas – kai jie mato mane su bitininko kostiumu.“

Pasiekti vaikus per praktiką yra itin veiksminga. Prie vieno iš „Bitutės“ darželyje esančių avilių lakõs, avilio išėjimo angõs, pritaisytos kameros, kurios leidžia tiesiogiai stebėti, kaip bitės išskrenda rinkti nektaro ar parskrenda aplipusios geltonomis žiedadulkėmis.

Bitininkystė pritaikyta edukacijai, arba apipedagogika (lotynų k. apis – bitė), prasidėjusi kaip miesto entuziastų eksperimentas, įgavo pagreitį – šiandien miesto bitininkystė kai kuriose šalyse jau tapo dėstoma disciplina. Papasakoti daugiau apie bitėmis grįstą edukaciją sutiko apipedagogikos ekspertė ir apidarželių bei mokyklų tinklo „Apis Retis“ koordinatorė iš Slovėnijos Nina Ilič.

Slovėnija mena ilgaamžes bitininkystės tradicijas, kurios 2022 m. įrašytos į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą. Ši šalis laikoma modernios bitininkystės lydere dėl gebėjimo sujungti tvarias praktikas, tokias kaip pesticidų ribojimas, ir stiprų švietimo bei bendruomenės įsitraukimą. Slovėnijos sostinėje Liublianoje apgyvendinta daugiau kaip 400 avilių – palyginimui visame Niujorke yra apie 600 avilių. N. Ilič su kolegomis pajuto poreikį mokyti visuomenę apie bičių teikiamą naudą. Taip gimė apipedagogika – programa pradinių klasių mokiniams, – jungianti pedagogiką ir apiterapiją. Apipedagogikos licencijas išduoda Empatijos ir kūrybiškumo plėtros institutas „Eneja“, programą remia Slovėnijos Respublikos Švietimo ministerija ir Liublianos savivaldybė.

Pasak Ninos, su vaikais dirbama per patyriminį mokymąsi, nes jutimas yra pagrindinis smegenų pažinimo būdas. Vaikai supažindinami su bičių produktais ir jų nauda, mokomi, kaip saugiai bendrauti su bitėmis. „Mes pasiekiame vaikus, nes jie gali pasitelkti savo pojūčius ir viską patirti patys. Taip jie kiek įmanoma labiau įsitraukia. Tampa tarsi dirbtuvių bendraautoriai“, – pasakoja Nina.

Programose daug dėmesio skiriama ir komandinio darbo ugdymui. Pavyzdžiui, pasitelkiama paskutinio medaus lašo analogija: avilyje nėra nė vienos alkstančios bitės – arba visos sočios, arba visos alkanos. Jei maisto trūksta, bitės tarpusavyje pasidalina paskutiniu medaus lašu. Be to, mokoma ir higienos taisyklių: jei dirbant su koriu, kurį vėliau įstatysime į avilį, mūsų rankos nešvarios, bitės gali susirgti. Anot Ninos, vaikai taip įsitraukia į procesą, kad pamiršta laiką, ypač sutelkia dėmesį ir net „perlipa“ kelių pamokų laiką. Pašnekovės teigimu, patyriminis mokymasis gali padėti spręsti dėmesio koncentracijos trūkumo epidemiją.

Nina minėjo, jog apidaržaliuose esantys bičių produktai leidžia nuraminti pačius mažiausius, vos kelerių metų vaikus. Minkomas vaškas tampa ne tik žaislu, bet ir teigiamai veikia dėl išsiskiriančių medžiagų, kurios turi nerimą mažinančių savybių. Vaikui lengviau išgyventi stresą ir baimę, kad tėvų nėra šalia.

Avilys kaip vaikystės laboratorija

Lietuvoje apipedagogikos pradžia nėra aiškiai užfiksuota, vis dėlto bitininkė ir Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė Aušrinė Raudoniūtė, dirbdama su vaikais, atrado, jog šis naujas požiūris į patyriminę edukaciją gali atnešti nemažai vaisių. Aušrinės istorija su bitėmis prasidėjo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, kur ji tyrinėjo laukines bites ir vapsvas. Smalsumas apdulkintojais augo, kol galiausiai Aušrinė pati nutarė įkurti savo bityną.

„Avilys yra vaikystės laboratorija – per bitininkystę vaikai mokosi bendruomeniškumo, komandinio darbo, atsakomybės rūpinantis gyvūnu. Tai padeda jiems geriau suvokti gamtą ir savo vietą aplinkoje“, – pasakoja Aušrinė. Jos teigimu, vaikams trūksta informacijos apie vabzdžius, tad į pamokas ji atsiveža gyvų bičių specialiame permatomame avilyje. Aušrinė stengiasi supažindinti vaikus ir su kitais vabzdžiais, edukuoti apie platesnę biologinę įvairovę ir jos svarbą.

Dirbama su jaunimu Aušrinė pastebėjo, kad gamtos mokslus sudėtinga suvokti tik teoriškai, itin svarbu gyvai atsidurti bandymų aikštelėje – išeiti į lauką. Bitės pasitarnauja kaip vaizdingas tarpdisciplininis edukacinis įrankis – per vieną mažą vabzdį galima kalbėti apie daugybę skirtingų dalykų, pavyzdžiui, anatomija leidžia susipažinti su vabzdžio kūno sandara ir jo funkcijomis. Bičių produktai tampa įvadu į biologiją, kulinariją ar net į mediciną – iš darbininkių gauname medų, vašką, pikį, bičių duonelę. O ekologinė bičių reikšmė atveria duris į aplinkosaugą ir diskusijas apie ateitį: kas nutiktų, jei šių apdulkintojų neliktų?

Bitininkas Tomas per edukacijas pastebėjo, kad miesto vaikams tai itin aktualu. Ne kiekvienas turi galimybę kaime stebėti, kaip auga daržovės ar skraido bitės. Nenuostabu, jog miesto vaikams sudėtingiau suvokti gamtinius ryšius ir patikėti, kad daržovės ir vaisiai atkeliauja iš dirvos, o ne iš parduotuvės lentynos. Tomo teigimu, vaikams sudėtinga paaiškinti avilio struktūrą ir procesus, tokius kaip žiedų apdulkinimas, tad tenka pasakyti, kad be bitės nebūtų obuolių ar kriaušės. „Vaikai nustemba sužinoję, kad kažkoks mažas vabaliukas gali daryti tokią didelę įtaką“, – pasakoja Tomas.

Žaisti su bitėmis

O ką sako patys vaikai? „Jeigu nebus bičių, tai nebus maisto. <…> Bitės gali pačios pasidaryti namą. Bitėm negalima skaudžiai daryt, nes duos atgal“, – dėsto „Bitutės“ darželio auklėtinis Tautvydas, kurio mama Vaiva ir inicijavo avilių įkūrimą jo darželyje. Tautvydui šešeri. Jis aktyvus ir iškalbingas vaikinas, turintis nuomonę kiekvienu klausimu.

Tautvydas bitėmis domisi ir namuose – žiūri videoįrašus per „YouTube“ ir žaidžia žaidimą telefone. „Ten reikia užauginti sodą. Ir turiu vieną bitę, jos padeda greičiau augti augalams. Tada tu gali parduoti medų ir gauti pinigų“, – paaiškina Tautvydas ir prideda: „Ten yra tokia bitė queen ir ji gali polineitinti plants (apdulkinti augalus, – aut. past).“

Tautvydas yra gyvas pavyzdys, kad vaikus per pamokas įmanoma sudominti, bet tai priklauso ir nuo mokytojo, ir nuo tėvų, ir nuo to, ar įdomiai pateikiama mokomoji medžiaga.

Bijome to, ko nepažįstame

Turbūt ne kiekvieną dieną išvysite bitininko aprangą vidury miesto, o vaikams ji – it astronauto ar superherojaus kostiumas. Iš mokytojos ir bitininkės Astos pasakojimų nesunku įsivaizduoti, jog vaikai ją mato būtent kaip stogais lakstančią superheroję. Atėjus laikui iš arčiau pažvelgti į bičių pasaulį, paaiškėjo, kad teks lipti ant darželio „Bitutė“ stogo. Keliai nenustojo drebėti net užlipus ant paskutinės kopėčių pakopos ir vis kartojant: „Tik nežiūrėk žemyn, tik nežiūrėk žemyn…“ Asta prie bičių jaučiasi visiškai rami, jai tai kasdienė procedūra. Ji nebijo nei aukščio, nei bičių. O nuo darželio stogo atsiveria betoninė Šeškinės rajono panorama, kontrastingai įrėminanti žalumos apsuptą darželį.

Darbas su bitėmis reikalauja kantrybės ir vidinės ramybės. Senovės išmintis mena – prie bičių reikia eiti tik geros nuotaikos, esą jos nujaučia neigiamas emocijas. Įdomiausia, jog bitės iš tiesų jaučia net menkiausias elektromagnetines vibracijas, gali nujausti pyktį, aršumą ar net jį perimti. Vis dėlto dauguma žmonių, išgirdę pažįstamą zvimbimą, instinktyviai pajunta baimę.

Asta pasakoja, jog mokant vaikus pažinti savo baimes per patyrimą, jos pamažu netenka pagrindo. „Vaikai yra pasiruošę tyrinėti viską. Jei suaugęs formuoja teisingą požiūrį [į bites], tada ir vaiko reakcija kitokia.“

Bitininkė Aušrinė pastebėjo, kad šiuolaikiniai vaikai dažnai bijo eiti į gamtą dėl erkių ir kitų vabzdžių baimės. „Tačiau kai juos išsivedi į tikrą [gamtos] buveinę, vaikai ilgainiui apsipranta ir baimė praeina. Tėvai vaikus šiais laikais labai saugo, dažnai – net per daug. Mes bijome to, ko nepažįstame. Pažinus atsiranda pagarba: tiek bitei, tiek gamtai, tiek vienas kitam“, – sako Aušrinė.

Kognityvinis tobulėjimas

Vaikai iš bičių gali išmokti daug daugiau, ne vien jų nebijoti. Apipedagogikos ekspertė Nina pasakoja, jog bičių pažinimas nuo ankstyvų dienų gali turėti daug platesnių ilgalaikių rezultatų: pradedant kognityvine raida ir baigiant atsakomybės vystymusi.

Bitės vaikams padeda ugdyti pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą – taip jie atranda savo vietą pasaulyje, stiprina ryšį su kitais žmonėmis bei gamta. Tokia patirtis gali padėti ugdyti emocinį stabilumą ir įveikti gyvenimo iššūkius. „Kai suprantame, kad turime savo vietą po saule, jaučiamės susiję su kitais žmonėmis ir su gamtine aplinka“, – darbo su vaikais patirtį apibendrina Nina.

Pasak Ninos, pirmieji treji gyvenimo metai yra esminiai asmenybės pamatams, o sulaukus 6–7 metų stiprėja pasitikėjimas savimi, emocijų valdymas bei gebėjimas pažinti save ir bendrauti su aplinka. Jei šie pagrindai nesusiformuoja, paauglystėje, kai biologinė raida verčia atsiskirti nuo suaugusiųjų ir tapti „savo paties atrama“, gali kilti emocinių sunkumų: nuo nerimo ar depresijos iki savižudybių rizikos.

Per bitę vaikai mokosi empatijos ir altruizmo – pradeda rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Jie ima vertinti bendradarbiavimą. „Matydami, kaip bitė suneša tik vieną šaukštelį medaus, o visa šeima užpildo visą korį, vaikai supranta, kad ir žmonės gali pasiekti daugiau veikdami kaip komanda“, – prideda bitininkė Aušrinė.

Empatijos ugdymą grindžia ir moksliniai tyrimai. 2012 m. Patrickas Tierney (Bedfordšyro universitetas) daktaro disertacija iliustravo, kaip socialinės rizikos grupei priklausantys jaunuoliai po 18-os mėnesių darbo su bitėmis tapo mažiau linkę nusikalsti.

Abipusis saugumas

Vis dėlto bitėmis darželių aplinkoje džiaugiasi ne visi. Viena pagrindinių kylančių problemų – saugumas. Ar vaikams saugu būti šalia avilių? O bitėms – šalia vaikų?

Ir „Bitutės“, ir „Gandriuko“ darželiuose apgyvendintos Buckfasto rūšies bitės pasižymi itin taikiu, ramiu charakteriu. Nei stogas, nei tvora bitėms nėra kliūtis pasiekti dienos tikslą – nektaro pilną žiedą. Tačiau kartais jų kelyje pasitaiko smalsios vaikų rankos, o tada pasipila ašaros. Bičių pasaulį vaikai pažįsta per patirtis, todėl svarbiausias apipedagogų tikslas – pasirūpinti, kad šis pažinimas vyktų kuo saugiau.

„Svarbu vaikus su bitėmis pradėti pažindinti nuo mažens, pavyzdžiui, „nespausk bitės ar neužmink ant jos“, – sako bitininkas Tomas. Visuomenėje vis dar vyrauja klaidinga nuomonė, jog bitės priskris ir be priežasties įgels. Bitininkaujantys pašnekovai primena: bitė gelia tik gindamasi, dažniausiai tada, kai kyla pavojus būti prispaustai. Mes dėmesį sutelkiame į žmonių apsaugą, nesusimąstydami, jog bitė irgi gyvas padaras, vengiantis imtis kraštutinių priemonių, tačiau dažnai jai nelieka kito pasirinkimo. „Greičiausiai ne bitė atskrido ir įgėlė į pirštą, bet vaikas tiesiog žnybo, o bitė gynėsi“, – pasakoja Tomas apie tokį nutikimą.

Pats terminas „miesto bitininkystė“ gali implikuoti, jog dabar prie kiekvieno kampo mieste zuja po bičių spiečių, kuris tik ir ruošiasi užpulti vargšą praeivį. Gyvename žaliuose miestuose – kur žaluma, ten ir vabzdžiai, o bitės – tik dalis jų. Mokytoja Asta mano, jog miestiečiai nenori priimti naujovių, yra įsikabinę idėjos, esą bitės turi gyventi tik kaime: „Kartais žmonės nemato prasmės, nes neturi informacijos ir neįsigilina. Iš nežinojimo atsiranda nenoras. „Oi, gal atskris į mano namus?“ Taip, būna, kad atskrenda ir prie lango, ir į grupę. Bet ką darai? Atsidarai langą, nukreipi ją išskristi ramiai ir be panikos. Man atrodo, žmonėms sunku keisti nusistovėjusį požiūrį. Jei bitės buvo kaime – tai ir turi likti kaime. Ir dėl to nelabai noriai priimamos naujovės, net jeigu jos prasmingos.“

Žinios, kaip saugiai elgtis prie bičių ar ką daryti įgėlus, tarnauja ir praktiškai. Nina pasakoja atvejį, kai Kroatijos pajūryje su tėvais poilsiavęs 4-metis išgelbėjo savo mamai gyvybę, nes buvo supažindintas su anafilaksinio šoko požymiais: „Prie jūros buvo daug žmonių, kai alergiškai mamai įgėlė bitė, tačiau aplinkiniai nesuprato, kas vyksta. Laimei, berniukas laiku pranešė tėčiui, tad buvo imtasi reikiamų veiksmų ir mama liko gyva.“

Paprašius įvertinti, kodėl bičių aviliai Vilniaus darželiuose dar nėra plačiau paplitusi praktika, Tautvydo mama Vaiva mano, kad labai daug priklauso nuo administracijos ir nuo to, kiek darželio bendruomenė drąsiai ir iniciatyviai priima naujoves. „Dalykas, kuris galbūt trukdo atsirasti panašioms veikloms, yra abejotinas tėvų nusistatymas, esą kažkada vaikystėje kaime jiems yra įgėlusi bitė.“

Koevoliucija ir abipusė priklausomybė

Žmogus mėgsta manyti esąs svarbiausia pasaulį valdanti rūšis. Bet kartais užtenka vienos širšės, kad šis įsitikinimas išgaruotų. Individualizmo ir urbanizmo laikais esame pratę prie savo asmeninės erdvės ir netoleruojame į ją įsiveržusio nariuotakojo. Nina užsimena, jog nebemokame koegzistuoti su kitomis rūšimis, norime jas kontroliuoti, o visus įkyrumus, zvimbiančius ar ne, – pašalinti. „Jokia praktika, galinti pakenkti bitėms, nėra priimtina – mūsų dėmesio centre yra empatija ir sambūvis. Toks ir yra pagrindinis tikslas. Mes nesiekiame, kad visi vaikai taptų bitininkais, nors, tikiu, kai kurie ateityje galbūt tokiu keliu ir pasuks. Tačiau mūsų siekis išmokyti vaikus gyventi darniai su visomis rūšimis.“

Bitės ir žmonės visada vystėsi kartu – tai vadinama koevoliucija: skirtingos rūšys ne tik evoliucionuoja viena šalia kitos, bet ir padeda viena kitai tobulėti, prisitaikyti. Bitininkė Aušrinė akcentuoja, jog dėl žmogaus kišimosi gamtoje lieka vis mažiau natūralių drevių, todėl bitės tampa vis labiau priklausomos nuo to paties žmogaus. Dažnai spiečius dėl kertamų miškų neranda tinkamos drevės, krenta ant žemės ir žūsta. Bitininkas, laiku pastebėjęs tokią situaciją, gali jį išgelbėti ir apgyvendinti avilyje, suteikdamas saugiausius įmanomus namus. Tad vaikų mokymas sugyventi su bitėmis ugdo ir suvokimo apie aplinkosaugą bei atsakomybės daigus.

„Svarbiausias miesto bitininkystės tikslas turėtų būti ne medaus rinkimas, o edukacija“, – pabrėžia bitininkė Aušrinė.

★

Medžių lapams pakeitus spalvą, gamtos ciklas signalizuoja bitėms, jog metas ruoštis žiemai. Mūsų kalbinti bitininkai – Asta, Paulius, Tomas, Aušrinė – ruošia avilius žiemai, užtikrina, kad bitės peržiemotų sveikos, be streso ir turėtų pakankamai maisto atsargų. Atvėsus orams, darbininkių skaičius kolonijoje sumažėja. Jos suformuoja tankų kamuolį ir judindamos kūnelius pakelia vidinę avilio temperatūrą iki 20–30 laipsnių, taip apsisaugodamos nuo šaltojo sezono speigų. Kelis mėnesius bitės praleis pasikeisdamos vietomis, kad generuotų šilumą, kol pirmieji pavasarinės saulės spinduliai jas vėl pakvies kibti į darbus – skraidyti senais Vilniaus stogais ir pasakoti gamtos istorijas mažiesiems.