N
A
R
A
„Nebijojome mirti, bijojome išduoti.“ Moterys partizaniniame kare

Lietuvos karo istorijoje iki partizaninio karo (1944–1953) moterys kovotojos buvo tik pavieniai pavyzdžiai.

Tačiau kovoje prieš sovietinę okupaciją iškyla daug ryškių asmenybių. Iš kur jos atsiranda to meto visuomenėje, kurioje pagrindinės moters rolės vis dar buvo namų židinio kurstytoja ir motina globėja?

Nors istorinių tyrimų dar mažai, pirmieji skaičiavimai rodo, kad partizaniniame kare galėjo dalyvauti apie du tūkstančiai moterų. Jos sudarė iki keturių procentų visų Lietuvos partizanų.

Partizanai Lietuvos istorijoje dažnai vadinami miško broliais. O kas buvo tos miško sesės, pasirinkusios kovoti už Lietuvos nepriklausomybę? Kodėl apie jas net ir šiandien žinome mažai? Apie laisvės kovotojų moterų patirtis, iššūkius, meilę, motinystę ir mirtį bunkeryje pasakoja mokslininkė, knygos „Lietuvos partizanų valstybė“ bendraautorė, dr. Aistė Petrauskienė. Su ja kalbasi fotografė Neringa Rekašiūtė.

Prieš kelis mėnesius mudvi dalyvavome pokalbių ciklo „Partizaninis karas XXI amžiaus žmogaus akimis“ renginyje ir diskutavome apie moterų vaidmenį kare. Būtent tąkart išgirdau tave kalbant apie laisvės kovotojas. Tai paskatino pakviesti tave giliau panagrinėti šią mažai girdėtą temą. Pradėkime nuo to, kas buvo partizanės ir kuo jos buvo išskirtinės.

Mano galva, šioms moterims apibūdinti daug talpesnė sąvoka būtų „laisvės kovotojos“. Į ją telpa ne tik partizanės, kurios kovojo su ginklu rankoje, dalyvavo operacijose ir dirbo štabe, bet visas tas laikotarpis apskritai, ypač to laikotarpio žmogus, šiuo atveju – moteris. Didesnė dalis partizaniniame kare dalyvavusių moterų veikė kaip ryšininkės ir rėmėjos.

Istorikė Aistė Petrauskienė savo namuose
Mokslininkė dr. Aistė Petrauskienė savo namuose. Nuotraukoje dešinėje - Aistė ir ant jos rankų pasiprašiusi dukra Tautmilė. Vilnius, Didieji Gulbinai.

Kas buvo tos moterys? Visų pirma – kovotojų seserys ir mylimosios, taip pat jų mamos ir močiutės. Kilusios iš visos Lietuvos ir įvairiausio amžiaus. Iš likusių gražių pasakojimų sužinome, kad ir moksleivės į partizanus žiūrėjo šviesiu, naiviu žvilgsniu ir juos idealizavo. Net ir po daugelio metų kalbindami jas jau senučiukes, dažnai girdėdavome sakant, kad partizanai buvo „vyrai gražūs kaip lėlės, vyrai kaip ąžuolai“. O stribus tai girtuokliais, baisuokliais ir chuliganais vadindavo.

Kokios priežastys lemdavo moterų apsisprendimą jungtis prie partizanų?

Labai gaila, bet moterų dienoraščių išliko mažai. Vienaip jos viską permąsto vėliau, jau sulaukusios nepriklausomybės, bet visai kas kita yra tekstai iš tų dienų, iš tos akimirkos, kai jos apsisprendė ir išėjo į mišką. Yra išlikę labai gražių partizanės Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės tekstų. Juose ji pasakoja, kaip apsisprendžia, ir kokia ta akimirka yra šventiška, ypatinga. Deja, būdama dvidešimties metų ji sulaikoma ir jai įvykdoma mirties bausmė.

Monika Alūzaitė, partizanė iš Žemaičių apygardos, taip pat paliko dienoraštį. Jis persmelktas jauno žmogaus emocijų, abejonių, klausimo „kur aš esu“? Apie ją mano kolega Marius Ėmužis neseniai parašė knygą „Partizanė“ – labai rekomenduoju perskaityti. Tačiau nė viena moteris neabejojo dėl savo pasirinkimo. Apsisprendimas buvo sąmoningas ir tvirtas. Dauguma išėjo suvokdamos, kad greičiausiai žus kovoje.

Algimanto apygardos partizanai. Viduryje – partizanė Joana Railaitė-Neringa.

Tačiau to romantizuoti nereikėtų – nemaža dalis moterų išeiti į mišką buvo priverstos. Negalėčiau įvardyti nė vienos kovotojos, kuri į bunkerį būtų atėjusi tiesiai iš namų: kone visos prieš tai buvo arba partizanų rėmėjos, arba ryšininkės. Taip, kelią jos rinkosi sąmoningai, tačiau partizanavimas su ginklu buvo paskutinis taškas.

Nutikdavo ir taip, kad moteris suimdavo už ryšininkavimą ar rėmimą, o jos, pasinaudodamos gudrumu ir apsukrumu, sugebėdavo pabėgti. Tuomet likdavo vienintelis pasirinkimas – į mišką. Taip jos tapdavo būrio dalimi.

„Moterims mobilizacija negrėsė, jos galėjo bandyti išlaviruoti sudėtingame okupaciniame laikotarpyje, tačiau vis tiek rinkosi kovoti“

Kas skyrė moteris ir vyrus partizaniniame kare?

Nemaža dalis vyrų, išėjusių kovoti pirmaisiais metais, galvojo, kad miške bus saugiau, negu būti mobilizuotiems į Raudonąją armiją ir kariauti Antrajame pasauliniame kare. Jie tikėjo, kad geriau slėptis miške, nei eiti į Berlyną. O daugumos moterų apsisprendimas buvo sąmoningas: jos suprato, kur išeina, ir suvokė, kad neišeina dienai ar kelioms. Moterims mobilizacija negrėsė, jos galėjo bandyti išlaviruoti sudėtingame okupaciniame laikotarpyje, tačiau vis tiek rinkosi kovoti. Tuo jos skyrėsi nuo vyrų.

Reikėtų istoriškai sugrįžti į to meto visuomenę ir paklausti, kaip apskritai tuo laiku buvo suvokiama moterų vieta ir rolė. Kaip tik dabar su kolegomis apie moteris kovotojas rengiame parodą, apimančią laikotarpį nuo XIX a. iki Sausio 13-osios įvykių ir įtraukiančią tokias moteris kaip Emilija Pliaterytė bei Loreta Asanavičiūtė. Iki partizaninio karo Lietuvoje pradžios buvo tik pavienių kovotojų, o štai partizaninio karo metu tarsi sprogsta kažkoks burbulas. Klausimas – iš kur atsiranda tiek daug kovotojų moterų? Juk jos nebuvo ruošiamos nei karo mokyklose, nei kariuomenėje, ir vis tiek atėjo kovoti. Partizanai iš pradžių bandė brėžti ribas ir moterų daliniuose matyti nenorėjo. Ypač griežtos nuomonės šiuo klausimu laikėsi Tauro apygardos vadovybė. Šioje apygardoje buvo manoma, kad daliniuose moterų iš viso negali būti. Tačiau jų buvo visur, ir jos tikrai ne vien marškinius siuvo ar valgyti gamino. Jų darbas buvo ne mažiau atsakingas ir pavojingas.

Reklama

Atrodo, kad partizanų vyrų ir jų vadovybės požiūris į moteris buvo daugiau neigiamas?

Požiūrių buvo labai įvairių ir jie labai priklausė nuo vadovaujančių asmenų subjektyvių nuostatų. Vienų požiūris į moteris dalinyje buvo neigiamas, kitų – priešingai. Partizanė Juzefa Ličkutė pasakojo, kaip 1946 m. liepos 6 d. vykusių kautynių, kurioms vadovavo Jonas Žemaitis, metu, ji su dar keliomis ryšininkėmis buvo stovykloje, bet kautis joms leista nebuvo, tik laukti ir trauktis kartu su partizanais. Vyrai visada stengėsi kiek įmanoma labiau apsaugoti moteris. Buvo manoma, kad idealiu atveju moteris turėtų gauti padirbtus dokumentus ir gyventi legaliai. Tad vargu, ar moterys buvo traktuojamos kaip lygiavertės dalinio narės.

Tačiau 1949 m. ima veikti bendras Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, kurio įstatai vyrus ir moteris kare traktuoja tolygiai. Jeigu yra galimybė, moteris turi gyventi su padirbtais dokumentais, tačiau jei tokios galimybės nėra, tuomet ji gyvena dalinyje, bunkeryje, stovykloje ar miške lygiomis teisėmis. Tokiu būdu buvo pasakyta, kad jokių asmeniškumų negali būti, kad yra bendros taisyklės, kurių laikytis turi visi.

Vėlesnių metų pavyzdžiai rodo, kad situacija keičiasi net ir tokiose griežtose apygardose kaip Tauro. 1952 m. partizanas Sergijus Staniškis-Litas paskiria partizanę Antosią Kurtinytę-Liepą tėvūnijos vade. Aišku, tuo metu tebuvo likę pavieniai kovotojai, o tą tėvūniją tik trys moterys sudarė. Tačiau joms duodama užduotis likviduoti agentus išdavikus, atsakingus dėl septynių partizanų žūties. Jos paskirtą operaciją įvykdo, o vėliau yra areštuojamos.

Koks buvo šeimos požiūris į kovoti išeinančią moterį?

Šeimų pasakojimai tyrinėti mažai. Juos narplioti pradeda bičiulė Greta Paskočiumaitė. Daugiau žinoma, kaip buvo reaguojama į sūnaus apsisprendimą eiti į mišką – kaip tėvai jį palaimina ir išlydi. Apie dukteris tokių pasakojimų mažai, nors iš to, kas žinoma, išryškėja keli skirtingi požiūriai. Kai kuriais atvejais šeima prieštarauja, saugo, sako, kad to daryti nereikėtų. Tačiau yra išlikę ryšininkių pasakojimų, kur girdime, kaip tėvai ateina pas jas ir klausia, ar galėtų prisidėti, įsitraukti. Pavyzdžiui, ryšininkės Elenos Zablockaitės-Dainos tėtis jai pagamina specialų dviratį, kuriuo ji, dar būdama nepilnametė, jau vežioja spaudą, laiškus. Tėtis praplatina dviračio rėmą, kad jame tilptų kuo daugiau spaudos. O išleisdamas Eleną su partizanų užduotimi, visada sakydavo: „Kas bus, tas, juk sūnaus neturiu, kovok tu!“ Abu tėvai peržegnodavo ir išleisdavo.

Panašu, kad dviratis buvo savotiškas partizanių simbolis?

Taip, tai buvo viena pagrindinių susisiekimo priemonių. Ryšininkė Rožė Jankevičiūtė per dieną numindavo šimtą kilometrų. Kai mes stebėdamiesi jos klausėme, kaip tai buvo įmanoma, nes ir keliai, ir dviračiai tada nebuvo patogiausi, ji juokdamasi patikino, kad jai nuo to tik miegas geresnis ir apetitas didesnis būdavo. Jau minėta Elena Zablockaitė-Daina drauge su tėčiu savo dviratį aplaužė, aplamdė, skudurais aprišo, kad niekam nekiltų noras jo vogti, o svarbiausia – kad stribai nesugalvotų atimti. Į tokią lūženą niekas nekreipė dėmesio, todėl ji galėjo visur ramiai jį palikti. Kaip ir traukiniai bei sunkvežimiai, dviračiai buvo labai svarbi ryšininkių transporto priemonė. Nors, turbūt, daugelis sakytų, kad partizanių simbolis buvo supintos kasos.

Kodėl kasos?

Ryšininkės pynėsi kasas ir jose slėpė raštelius bei laiškus. Žinoma, slėpdavo ir už liemenėlių. Kuomet jas areštuodavo, jos mažus raštelius prarydavo, kad neliktų įkalčių. Yra išlikę pasakojimų, kuriuose galime įžvelgti ir magišką, simbolinę plaukų reikšmę: atėjusios pas partizanus, ryšininkės išsipindavo kasas. Tad posakis „išpink man kasas“ įgauna visai kitą prasmę – plaukai buvo susiejami su žinia, kurią tu atneši rizikuodama gyvybe.

Tavo bei Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Lietuvos partizanų valstybė“ išskirtos dvi moterys – ryšinininkė Rožė Jankevičiūtė ir partizanė Izabelė Vilimaitė. Kodėl būtent jos? Kuo ypatingos jų istorijos?

Nebuvo lengva atsirinkti, tačiau šios moterys buvo tikrai be galo ypatingos. Rožė savo gyvenimo istorija, savąja drama yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys. Ji studijavo mediciną, norėjo tapti akių gydytoja. Kuomet ją pradėjo verbuoti, spausti, kad šnipinėtų, ji nusprendė išeiti iš universiteto ir pasitraukė į „nelegalų“ gyvenimą. Nors dalinyje ji negyveno, dažnai ten būdavo – mokė partizanus pirmosios medicinos pagalbos. Ji aiškiai suvokė, kad ilgai neryšininkaus, nes po dvejų trejų metų visus galiausiai susekdavo ir sugaudavo. Todėl Rožė į savo vietą jau ruošė kitą moterį. Visgi nespėjo, nes buvo sulaikyta.

Partizanė rožė su draugėmis

Buvusios politinės kalinės tremtyje. Antra iš kairės – ryšininkė Rožė Teresė Jankevičiūtė. Magadanas, 1956 m.

Kaip ir daugelis kitų partizanių, ji taip nebijojo mirties, kaip bijojo išduoti. Todėl visada su savimi nešiojosi nuodų kapsulę, kurią, reikalui esant, galėtų perkąsti. Būtent tądien, kai ją sulaikė, ji vilkėjo kitą švarkelį, ne tą, kuriame buvo kapsulė. Tačiau bato pade ji nešiojosi ir adatą. Būdama medike žinojo, kur ją smeigti, kad nukeliautų tiesiai į širdį. Su mintimi, kad užmigs, o ryte jau nebeatsikels, ji tą adatą smeigė, tačiau ryte visgi nubudo. Tuomet bandė pasismaugti savo plaukais, bet buvo sustabdyta prižiūrėtojo. Galiausiai Rožę nuteisė, išvežė į lagerį, bet vėliau ji grįžo į Lietuvą, įsidarbino medike Kaišiadoryse ir sulaukė devyniasdešimties. Visada, kai jai atlikdavo rentgeno tyrimą, toji adata kažkur prie širdies tebebūdavo.

Vieno susitikimo su ja metu, jos, senučiukės, paklausiau, ar yra kažkas, ko ji norėtų – gal kokio garbės daktarės laipsnio, o gal apdovanojimo? Ji ramiu balsu mums atsakė: „Lietuva – laisva, man daugiau nieko nereikia. O ar ji bus laisva, tai tik nuo jūsų priklauso.“ Gali būti objektyviausias istorikas, bet kai išgirsti tokį paprastą, žmogišką atsakymą, pakerta kojas. Šis atsakymas – viena iš priežasčių, kodėl Rožė pateko į knygą.

O kokia buvo Izabelės Vilimaitės istorija?

Izabelė Vilimaitė, turėjusi slapyvardžius „Stirna“ bei „Juozapėlis“, gimė Jungtinėse Valstijose, bet iš jų grįžo dar būdama jauna. Šeduvoje baigė gimnaziją, mokėsi Vilniuje, Panevėžyje dirbo vaistininke, tad irgi gerai gaudėsi medicinoje, o tai partizanams buvo be galo svarbu. Iš pradžių ji ryšininkavo Algimanto apygardoje kaip aukščiausio lygio ryšininkė, bendravo su vadovybe žodžiu, jai buvo patikima svarbiausia informacija.

1949 m., partizanų vadų susitikimo išvakarėse, Izabelė buvo areštuota. Taip prasidėjo jos asmeninė drama. Tardymo metu ji kalbėjo bei sutiko būti užverbuota. Ji pasivadino „Tamaros“ slapyvardžiu. Tokiais atvejais visada primenu, kad negalime nei teisti, nei būti advokatais – yra begalė istorijų, kai ir moterys, ir vyrai leidosi užverbuojami tik tam, kad galėtų išeiti į laisvę. O išėję eidavo pas partizanus ir prisipažindavo. Tada jau partizanai spręsdavo, kaip pasielgti. Šiuo atveju Algimanto apygarda karo lauko teisme nusprendė, kad Izabelė yra išdavikė – ji buvo apkaltinta dėl vadovybės žūties, nors aiškių to įrodymų nėra tekę matyti. Prisikėlimo apygarda, kurioje ji būdavo kur kas rečiau, išreiškė pasitikėjimą ir prisiėmė už ją atsakomybę.

Maironio rinktinės partizanai. Aštuntu numeriu pažymėta partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna.

Žinoma, šioje vietoje neapsieisime be meilės. Už Izabelę laidavo Vytautas Šniuolis, tarp jų buvo užsimezgęs romanas. Po kelių jos mėnesių Prisikėlimo apygardoje, mylimasis žuvo. Tačiau ja vis tiek pasitikėjo likusi vadovybė – jai buvo pavesta užduotis bunkeryje slaugyti sunkiai sužeistą partizaną Mingilą-Džiugą. Po penkių mėnesių slaugymo, maitinimo per šiaudą, nors dar sergantį, šį partizaną ji pastatė ant kojų. Tuomet dar abejojusiems jos lojalumu ji įrodė, kad yra verta pasitikėjimo, ir buvo įtraukta į aktyvią partizaninę kovą.

Koks Izabelės Vilimaitės likimas?

Izabelė buvo labai graži moteris, yra nemažai liudijimų, kad vyrai eidavo dėl jos iš proto. Praėjus kuriam laikui po Vytauto Šniuolio mirties, tarp jos ir partizano Stasio Satkaus užsimezga audringi, aistringi santykiai. Iš jos rašytų laiškų matome, kad buvo ir nuoskaudų – ji kaltino partizaną sergant sifiliu. Galiausiai ji kreipėsi į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Visuomeninės dalies viršininką Juozą Šibailą, prašydama leisti jai pasitraukti iš dalinio. Ne todėl, kad nematė prasmės. Ji jautėsi neįvertinta, nesuprasta ir galvojo trauktis į Vakarus. Tačiau nespėjo to įgyvendinti, žuvo. 1952 m. spalio 3 d. per bunkerio apsuptį ji susisprogdino. Vėlesni įvykiai jau primena iš lūpų į lūpas keliaujančius mitologizuotus pasakojimus. Kalbama, kad jos kūną yra mačiusių netoli Raseinių, o pažinę iš neužkastų plaukų.

Jei buvo aistringų įsimylėjimų, turbūt buvo ir vestuvių, nėštumų, gimdymų?

Šiandien, kai tuokiamės prabangiai ir gimdome sterilioje aplinkoje, labai sunku suvokti, kokios buvo vestuvės ir nėštumai partizaniniame kare. Kuomet kalbėjausi su partizane Aleksandra Radzevičiūte, ji pasakojo apie savo vestuves, kuriose neturėjo kuo pasipuošti, net žiedų neturėjo. Žiedus tai akimirkai kažkas tiesiog paskolino, o po jungtuvių vėl be jų vaikščiojo. Tačiau Antano Slučkos ir Joanos Railaitės vestuvių nuotraukose matome visai kitokią situaciją – jaunoji pasipuošusi tautiniu kostiumu. Partizanų Vlado ir Aldonos Mišeikių nuotraukose nuotaka dėvi baltus baltinukus ir juodą sijonuką.

Vyčio apygardos partizanai.
Vyčio apygardos partizanai. Bronė Tarutytė-Berniukas kairėje.
Algimanto apygardos ryšininkės. Kairėje – Elžbieta Morkūnaitė.

Matyt, galimybės buvo skirtingos. Bet meilė tikrai liepsnojo. Važiuodami kalbėtis su ryšininke Eleonora Grigalavičiūte galvojom, kad šnekėsimės apie rimtus dalykus, apie partizanų vadovybę – Žemaitį, Bartkų. O ji pradėjo pasakoti, kad miške turėjo sužadėtinį. Mes nustebę paklausėm, kas buvo tas sužadėtinis. Pasirodo, vienas iš aštuonių signatarų – Bronius Liesis! Eleonora pasakojo, jog Jonas Žemaitis buvo prisakęs, kad jokių meilių miške neturi ir negali būti. Bet jie su Broniumi susikibdavo už mažųjų pirštelių ir eidavo pasivaikščioti.

Klausant tokių istorijų, širdis sutirpsta. Aukščiausios vadovybės partizaną įsivaizduoji kaip karį su uniforma ir ginklu, o tada pamatai už pirštelių susikibusį, kaip balandėlį įsimylėjusį. Bet kai geriau pagalvoji, juk kalbame apie ypač jaunus žmones, 20–25 metų, kurie suprato, kad yra tik ši akimirka.

O kas partizanus sutuokdavo?

Istorijų yra įvairių. Jei būdavo patikimas kunigas, jis naktį slapčia sutuokdavo bažnyčioje. Adolfas Ramanauskas-Vanagas su savo žmona susituokė naktį Nedzingės bažnyčioje. Jau minėta Aleksandra Radzevičiūtė su savo vyru ir dar dviem partizanų poromis susituokė vieno rėmėjo sodyboje. Jaudinanti ir Jono Kadžionio, kuris su žmona ruošėsi tuoktis miške, istorija. Partizanai buvo nusiteikę didelį balių ir iškilmes padaryti, bet dalinys papuolė į pasalą ir didžioji jo dalis žuvo. Vestuvės pasibaigė tuo, kad Jonas su žmona vienas kitam tiesiog prisiekė, net be kunigo. Paskui, jau sugrįžę iš lagerių, klausė kunigo, ar jų santuoka galioja. Pasitaikė supratingesnis kunigas, kuris patikino, kad svarbiausia, jog jie vienas kitam prisiekė, tad santuoka galioja ir prieš Dievą.

Meilei liepsnojant, turėjo ir vaikų iš jos gimti. Ar daug fiksuojama tokių gimimų miške?

Čia dar labai neliesta, svarbi tema. Labai tikiuosi, kad bus padarytas rimtas, išsamus tyrimas apie pokario kovotojų vaikus. Net jei miške buvo tik vienas iš tėvų, vis tiek tai buvo didelė trauma vaikui. Galbūt toks vaikas, užaugęs be tėčio ir mamos, nebegalėjo patriotiškai žiūrėt į Lietuvą, net jeigu tėvai kovojo už jos laisvę? Juk iš tokių vaikų buvo atimta tai, kas svarbiausia.

Šiandien apie skaičius kalbėti sudėtinga, nes tokių tyrimų nėra atlikta. Bet yra nemažai istorijų apie gimusius ir negimusius vaikus. Galiu įsivaizduoti gimdymą partizaninio karo sąlygomis, bet labai sunkiai įsivaizduoju nėščią moterį bunkeryje, ypač paskutinį nėštumo mėnesį. Prisimenu save pačią prieš gimdymą – kaip nelengva buvo iš namų išeiti, jaučiausi kaip krištolinė ledi. O tos moterys buvo nėščios su ginklu rankoje, nežmoniškomis bunkerio sąlygomis. Yra pasakojimų, kaip apsupus bunkerį nėščios moterys pasirinkdavo mirti – susisprogdindavo, nusišaudavo. Tai labai sunku suvokti, bet tokia yra karo istorija.

Algimanto apygardos partizanai Tigras ir Amazonė.
Algimanto apygardos partizanai Tigras ir Amazonė.
Dr. Aistė Petrauskaitė rodo savo vestuvinio žiedo fotografiją asmeniame nuotraukų albume

Mokslininkė Aistė Petrauskienė su dukra Tautmile varto nuotraukų albumą. Nuotraukoje matomas ant piršto užmautas žiedas su vienu iš Lietuvos partizanų simbolių – dvigubu kryžiumi. Po albume esančia nuotrauka yra prierašas „Vestuviniai žiedai“.

Žinoma, tose baisiose sąlygose gimė ir vaikų. Pavyzdžiui, nors partizanės Aleksandros Radzevičiūtės vaikas gimė ligoninėje, ji net neatsiminė, kada tiksliai tai įvyko. Žinojo tik, kad tuomet žydėjo alyvos. Dažniausiai vaikučiai buvo atiduodami užauginti artimiesiems. Vaikų pavardės buvo keičiamos, o ruošdamiesi priimti partizanės kūdikį, artimieji nėštumą suvaidindavo, kad nekiltų apkalbų ir pavojaus.

Partizanės Genutės Juodytės-Pracišauskienės vyras žuvo, kai ji laukėsi. Vaikutis buvo atiduotas svetimiems, bet dabar niekas nežino, kas jam nutiko, kur jis atsidūrė, ar sulaukė šiandienos. Tokių istorijų yra ne viena.

Nuotraukose partizanus dažnai matome su uniformomis. O kaip rengėsi moterys? Ar jos irgi turėjo uniformas?

Moterų su uniformomis nuotraukose tikrai nėra. Tačiau yra nuotraukų iš Dainavos apygardos – jose moterys vilki į karinius panašius švarkus. Taip pat yra tokia garsi nuotrauka iš Žemaitijos apygardos – Ona Leščinskaitė-Akacija joje stovi su šuniuku, apsirengusi švarką ir sijoną, pintomis kasomis. Bet ar galėjo tas sijonas būti patogus karo sąlygomis miške? Atmintyje iškyla ir Diana Glemžaitė, nuotraukoje vilkinti švarką ir kelnes. Bet tikrai negaliu teigti, kad buvo paradinės uniformos. Mes klausėmė Rožės Jankevičiūtės, kaip apsivilkusi ji išėjo į mišką. Ji atsakė, kad su treningiukais. Partizanai labai mėgo treningiukus su užtrauktukais – visgi patogumas buvo svarbiausia.

Susidaro įspūdis, kad partizanai moterų buvo labai gerbiami, net savotiškai idealizuojami?

Taip, su kitais mokslininkais tarpusavy netgi juokaujame – ateini pas devyniasdešimtmetę močiutę, o ji vis dar spindinčiomis akimis apie partizanus pasakoja. Joms partizanas buvo vyro idealas – tas, kuris išdrįso eiti už laisvę ir vertybes. Žinoma, vaizdą jos pagražindavo – joms partizanai buvo tvarkingi, nusiskutę, gražūs ir švarūs. Nors nėra sunku įsivaizduoti, kokios miške buvo sąlygos, nuotraukose matome juos gražius, uniformuotus. Bet ar įmanoma miške visada būti nusiskutusiam ir susišukavusiam?

Kodėl tik dabar pradedame kalbėti apie moteris partizanes?

Nors suprantu klausimo esmę ir su juo sutinku, bet visgi negalime sakyti, kad tik dabar. Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje šį klausimą pradėjo kelti Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Profesorė Ona Voverienė rengdavo konferencijas „Lietuvaitė“, o apie žymias Lietuvos moteris išleido knygą, kurioje rašo ir apie tremtines bei partizanes. Tačiau tai nebuvo apmąstymas, labiau informacijos surinkimas. Mokslinių tyrimų tikrai labai stokojame, yra viso labo vienas bendro pobūdžio apžvalginis straipsnis, parašytas kokiais 2006 m.

Partizanė Genovaitė Juodytė-Pracišauskienė.

Partizanė Genovaitė Juodytė-Pracišauskienė (trečia iš kairės).

Daugiau dėmėsio skiria menininkai – pasirodė spektaklis „Miško seserys“, menininkė Karolina Žernytė rengia pasidainavimus ir pasikalbėjimus apie ryšininkes. Turbūt tai yra savotiškas kartų požiūris. Šiandien ši tema jau pradedama liesti, bet daugiausia tai daro jaunosios kartos tyrėjai. Senesnė akademikų karta, ypač vyrai, karą visgi laikė labiau vyrų reikalu. Tačiau partizaninis karas yra pirmasis ir vienintelis laikotarpis Lietuvos karo istorijoje, kai moterys reiškė tiek daug, o jų vaidmuo buvo toks stiprus ir ryškus. Būtent jos, atlikdamos pavestas užduotis, perduodavo vadovybės žinias, ir taip padėjo įgyvendinti nuo pat partizaninio karo pradžios siektą centralizaciją.

Tačiau beveik visos ryšininkės kartojo, kokios jos nereikšmingos ir kaip jos nieko nepadarė. M. Ėmužio knyga „Partizanė“ stipriai sudrebino šį netyrinėtą lauką. Jis knygoje atkreipia dėmesį į tai, kad moterys tame kare buvo arba arti kovotojų, arba greta jų. Labai tikiuosi, kad tema bus plėtojama ir toliau, kad bus daugiau tarpdisciplininių tyrimų, lyčių studijų, kad pažiūrėsme į tas moteris įvairiapusiškai. Pati neseniai pridaviau mokslinį straipsnį apie kovotojas moteris, bet reikia ne straipsnio, ne knygos, o nuoseklaus tyrimo, kuris išaiškintų, kodėl šiandien turime tiek mažai tokių istorijų. Nors iš tiesų – pagal bet kurios partizanės istoriją galima sukurti filmą.

Istorikas Mindaugas Pocius yra pasakęs, kad komunistai partizanus demonizavo, o šiandien jie „angelizuojami“. Yra istorinių šaltinių, įrodančių, kad partizanai sušaudydavo tikrus ar tariamus kolaborantus kartu su šeimomis, mažamečiais vaikais. Ar yra išlikę kovotojų moterų liudijimų apie tokius išgyvenimus?

Apie M. Pociaus teiginius galima diskutuoti kalbant apie partizaninį karą, tačiau tai nelabai tinka kalbant apie kovotojas moteris. Negalėčiau įvardyti nė vieno atvejo, kuomet moteris būtų dalyvavusi įvykdant karo lauko teismo sprendimą civiliams gyventojams. Vienintelis man žinomas atvejis – kuomet operacijoje dalyvavo Antosia Kurtinytė-Liepa. Tačiau tai buvo šnipų likvidavimo operacija.

Mokslininkės Aistės Petrauskienės namų terasoje – archeologinių kasinėjimų įrankiai. Nuotraukos kairėje matosi dukros Tautmilės žaislai.

Taip pat galime prisiminti moteris, kurios buvo sulaikytos ir sutiko dirbti saugumui, kolaboruoti. Žinomiausias atvejis – kai Vyriausiosios partizanų vadovybės ryšininkė buvo Marytė Pranevičiūtė-Vaiva, ir dėl jos išdavystės žuvo aukšto rango pareigūnas. Jai, Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu, buvo įvykdytas karo lauko teismo nuosprendis – ji buvo pakarta. Tačiau tai jau kita moterų kovotojų istorijos pusė.

Mąstydama apie kovotojas, pagalvojau, kad galbūt mums, kaip visuomenei, sunku priimti žudančią moterį? Dažniausiai moteriai priskiriame labai įrėminančias globėjos, motinos roles. Galbūt dėl to ir norisi užmiršti, jog moterys irgi kariauja?

Žvelgiant į šiandieninę kartą, jai kaip tik turėtų būti be galo įdomios tokių moterų istorijos. Pavyzdžiui, Ona Brazauskaitė-Vaikutis gyveno bunkeryje kartu su broliu ir savo mylimuoju. Vieną dieną ji lipo į palėpę skalbti ir pamatė, kad kiemas apsuptas. Per palėpės langelį stebėdama, kaip vyksta operacija ir žūsta partizanai, ji ėmė šaudyti į sovietų kareivius ir stribus. O juk galėjo tiesiog tyliai pabūti ir pabėgti, tačiau ji keršijo už savo draugus. Paskutiniu šūviu ji atėmė gyvybę sau.

Kita nepaprasta istorija yra apie Zofiją Bagdonavičiūtę iš Žemaitijos apygardos. Ji paliko savo ką tik gimusį sūnų po klevu ir išėjo į karą. Patekusi į apsuptį nužudė daug priešų. Kuomet pamatė, kad pralaimėjimas visgi neišvengiamas, partizanė prisileido kareivius kuo arčiau ir tik tada susisprogdino, kad kartu pasiimtų kuo daugiau priešų.

Manau, kad šiandienos žmonėms šių moterų istorijos turėtų būti aktualios. Juk ne lytis kare yra svarbiausia. Turbūt nuo šiol moterys kare galės dalyvauti visada. Nuostabu, kad tokių pavyzdžių turime ne tik šiandien, bet jų buvo ir tada, kai moters rolė su namais ir gimdymu buvo asocijuojama daug stipriau. Sutinku, kad sunku suvokti, ką reiškė atiduoti savo vaiką ir likti kovoti miške. Tai buvo sąmoningi sprendimai, kurie turėjo būti skausmingi. Tačiau tokių istorijų buvo visur – Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje – visoje Lietuvoje. Šios moterys buvo karės tiesiogine šio žodžio prasme.

Mokslininkė Aistė Petrauskienė su dukra Tautmile varto albumą, kurio nuotraukose – archeologinės ekspedicijos ir žygiai.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon