(norėdami išgirsti pokalbį, spauskite „Play“ mygtuką viršuje)

1991-ųjų pradžioje Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, tačiau tarptautinė bendruomenė jos nebuvo pripažinusi (pirmoji tai padarė Islandija, vasario 11-ąją). Šalyje vis dar veikė Sovietų kariuomenė. Niekas nežinojo, kuo tai baigsis.

Žemaitis šilališkis Gintautas Tilmantas, tuomet istorijos studentas, atvyko į Vilnių budėti prie Aukščiausios Tarybos (dabartinio Seimo) pastato. Jam ir studijų draugams tai buvo ir visuomeninė, ir profesinė pareiga.

Naktį į Sausio 13-ąją į Vilnių pradėjo važiuoti sovietų tankai. Budinčiųjų susibūrė tūkstančiai. Vieni – prie Televizijos bokšto, kiti prie Seimo. Žmonės savo kūnais saugojo komunikacijos ir politinių sprendimų vietas. Kareiviai pirmiausia taikėsi į televizijos bokštą. Keturiolika žmonių žuvo nuo šūvių arba buvo pervažiuoti tankų. Virš 700 žmonių sužeista. Bet Parlamento pastatas buvo apsaugotas.

Lietuvos žmonės atsilaikė. Vasarą naujai atkurtą valstybę viena po kitos pripažino kitos šalys, o 1993 m. paskutiniai jau iširusios Sovietų sąjungos kariai paliko Lietuvą.

Sausio 13-oji yra data, ant kurios didele dalimi laikosi pati nepriklausomos Lietuvos idėja. Tądien dalyvavę žmonės yra laikomi herojais. Bet pats Gintautas tokiu nesijaučia.

„Man ir mokykloje, vedant istorijos pamokas, asmeninius įspūdžius mokiniams neišeidavo nupasakoti. Neišlenda per gerklę“, – sako jis.

Naujos valstybės kūrimo euforiją pamažu nustelbė kasdienybė, nepamatuotą optimizmą pakeitė realizmas. Dirbęs mokytoju, išrinktas Šilalės savivaldybės nariu, įkūręs Šilalės krašto muziejų, šiandien jis gyvena Norvegijoje, kur dirba laivų gamybos įmonėje.

Kiekvienas iš tų tūkstančių budėjusių žmonių galėtų papasakoti savąją istoriją. NARA žurnalistė Berta Tilmantaitė paskambino tėčiui, kad išgirstų jo.