Išgirskite epizodą paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykitės jo podkastų programėlėse:
Vietoje, kur žiūrovai turėjo juoktis, jie tylėjo. „Tai jau nusibodo visiems. Jau turbūt nori, kad baigtųsi“, – galvojo Marija, pirmą kartą žiūrėjusi naują savo filmą su žiūrovais.
Realybė buvo kitokia: filmas „Slow“ (lietuviškai pavadintas „Tu man nieko neprimeni“) „Sundance“ laimėjo vieną pagrindinių festivalio prizų: Marija tapo geriausia režisiere pasaulinio vaidybinio kino (World Cinema Dramatic) kategorijoje.
Taip ji pakartojo analogišką režisierės Alantės Kavaitės laimėjimą už filmą „Sangailės vasara“ 2015-aisiais.
Šis laikotarpis – nuo maždaug 2015-ųjų iki dabar – žymi ir naujo lietuviško kino bangą, jauniems lietuvių režisieriams randant autentišką balsą ir gaunant tarptautinį pripažinimą.
Laurynas Bareiša Venecijos kino festivalyje laimėjo vieną pagrindinių prizų už „Piligrimus“, Vytauto Katkaus filmas „Uogos“ atrinktas į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Abu šie Marijos studijų kolegos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbo ir prie „Tu man nieko neprimeni“.
Bendruomeniškumo ir pagalbos vieni kitiems aspektas buvo viena centrinių NARA interviu su Marija Kavtaradze temų, jai reflektuojant savo karjerą kine.
„Jaučiau pasitikėjimo avansą iš daug žmonių. Pavyzdžiui, dailininkė Sigita Šimkūnaitė – ji jau buvo profesionali kino dailininkė, o aš buvau trečiakursė režisierė, pati savimi nepasitikėjau. Bet ji kažkodėl sutiko su manimi dirbti. Aš galvojau – kodėl ši suaugusi, žiauriai kieta, profesionali moteris nori su manimi dirbti?“, – prisimena Marija.
Tęsiant bendruomeniškumo temą, šiame podkasto epizode mintimis apie „Tu man nieko neprimeni“ dalinasi kolegė režisierė Gabrielė Urbonaitė, buvusi tarp žiūrovų „Sundance“ premjeros metu.
Bandydama apibrėžti savo kartos filmų kūrėjų manifestą, Marija išskiria sąžiningumą prieš save. Taip pat, jos kurso vadovės Giedrės Beinoriūtės žodžiais, rašymą apie tai, kas yra „čia ir dabar“. Kodėl filmas žiūrovams turi rūpėti būtent dabar? Ką jis sako apie mūsų laiką ir mūsų visuomenę?
Savo filmais Marija siekia „suprasti dabartį per dviejų žmonių santykius, per mažą dalelę“. Klausimas, kurį ji tyrė filme „Tu man nieko neprimeni“ – kaip rasti intymų ryšį, kai iš lygties išimamas seksualinis santykis.
Vienas iš filmo veikėjų yra aseksualus. Kad geriau suprastų šią bendruomenę ji užmezgė ryšius su AVEN forumo (Asexual Visibility and Education Network) nariais ir reguliariai pasitikrindavo save: „Ar turiu teisę reprezentuoti grupę, kuriai nepriklausau?“
Išgirskite visą interviu su Marija Kavtaradze NARA podkaste. Su ja kalbasi Karolis Vyšniauskas.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: