O jeigu Dievas yra moteris? Pažinti Mariją Gimbutienę

Kalifornijos universiteto profesorė Marija Gimbutienė teigė, kad akmens amžiuje žmonės tikėjo Dievę, o ne Dievą. Tokiame pasaulyje jie nekariavo ir gyveno harmoningai. Gimbutienės idėjos įkvėpė 8-ojo dešimtmečio amerikiečių feministes, bet buvo pašieptos dalies kolegų archeologų.

Marijos Gimbutienės darbai apie priešistorinę Dievės civilizaciją – Senąją Europą – ilgą laiką buvo populiarūs daugiausia tik Jungtinėse Valstijose, kur ji žinoma kaip Marija Gimbutas. Bet šiemet dėmesio jai skiriama ir Lietuvoje. 2021-uosius, praėjus 100 metų nuo Marijos Gimbutienės gimimo, Seimas paskelbė jos metais.

Visgi svarbiausi mokslininkės darbai į lietuvių kalbą iki šiol nėra išversti, o jubiliejiniuose renginiuose dažnai vengiama aštriomis laikomų temų, tokių kaip Gimbutienės santykis su feminizmu.

Dr. Rasa Navickaitė, greitai pradėsianti Marie Skłodowska-Curie stipendijos finansuojamas podoktorantūros studijas Vienos universitete Austrijoje, savo daktaro disertaciją apgynė būtent iš Marijos Gimbutienės idėjų recepcijos akademiniame pasaulyje ir už jo ribų, bei jos darbų sąsajų su feministiniais judėjimais. Rasos tyrimas buvo paremtas Vidurio Europos universiteto (CEU), Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD), Baltijos studijų plėtros asociacijos (AABS) ir Lietuvių fondo (LF) stipendijomis, kurios jai leido atverti ne tik Vilniuje esančias Gimbutienės archyvines kolekcijas, bet ir aplankyti fondus Vokietijoje bei Kalifornijoje.

Su Rasa Navickaite kalbasi fotografė Neringa Rekašiūtė.

Kairėje: Marija Gimbutienė. Dešinėje: Rasa Navickaitė šalia Vilendorfo Veneros skulptūrėlės.

Kodėl tau buvo svarbu parašyti disertaciją apie Mariją Gimbutienę?

Iš pradžių norėjau rašyti apie posovietinį feminizmą Lietuvoje. Pradėjusi daryti tyrimą, skaityti apie įvairias feministines organizacijas, aktyvistes, mokslininkes, politikes, greitai pastebėjau, kaip dažnai yra minimas Marijos Gimbutienės vardas. Tarkime, 1998 m. anglų kalba išleistame straipsnių rinkinyje „Women in Transition: Voices from Lithuania“ (liet. „Moterys pereinamuoju laikotarpiu. Balsai iš Lietuvos“) Gimbutienė buvo paminėta bent kelis kartus, vienas straipsnis buvo skirtas jos biografijai, ir apskritai esą buvo planuojama jai dedikuoti visą knygą.

Netrukus „YouTube“ aptikau amerikiečių ir kanadiečių aktyvisčių kurtą dokumentinį filmą apie Gimbutienę „Signs Out of Time“ (liet. „Belaikiai ženklai“, 2003). Kiek pasigilinusi supratau, kad Gimbutienę turbūt reikėtų laikyti ne tik viena ryškiausių mūsų išeivijos mokslininkių, bet ir viena svarbiausių antrosios bangos feminisčių mąstytojų. Lietuvoje, deja, apie tai beveik nebuvo kalbama.

Iš karto susidūriau su įvairiausiomis Gimbutienės interpretacijomis – vieni ją traktavo labai rimtai, laikė įtakinga asmenybe, kiti į jos darbus žiūrėjo su panieka, vadino juos idealizuotais ir nemoksliškais. Profesorė Violeta Kelertienė aiškino Gimbutienės kontroversiškumą tuo, kad JAV ji esą buvo susidėjusi su dvasingosiomis feministėmis, „tikinčiomis kristalais“, tad akademinėje srityje esą į ją nebuvo žiūrima rimtai.

Pastebėjau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, esama tūkstančių skirtingų Gimbutienės veidų – vieniems ji pagonybės tyrinėtoja, Lietuvos patriotė, kitiems – radikali feministė, matriarchato idėjų propaguotoja. Man pasidarė įdomu, kaip visi šie skirtingi Gimbutienės veidai dera tarpusavyje ir kodėl jie taip retai matomi kartu.

Tarsi ji pati būtų mitologinė būtybė. Cituojant mitologą Josephą Campbellą, kuriam Gimbutienė irgi darė įtaką – „herojė su tūkstančiu veidų“.

Taip. Iš esmės savo doktorantūros darbe siekiau tuos veidus sudėti į vieną portretą. Apie trejus metus dirbau vien tik prie Gimbutienės temos: gilinausi į Vilniaus universiteto bibliotekos archyvą, buvau nuvažiavusi į Santa Barbarą Kalifornijoje, tyrinėjau ten sukauptą Marijos Gimbutienės kolekciją instituto „Pacifica Graduate“ archyve, lankiausi Tiubingene, kur pokario metais ji apgynė daktaro darbą. Apie jos asmenybę ir idėjas radau daugybę įvairių straipsnių ir nuomonių, dažnai prieštaringų. Išsikėliau tikslą visas tas nuomones apžvelgti ir pabandyti suprasti, kodėl Gimbutienė buvo taip skirtingai interpretuojama, kodėl kai kurie jos gyvenimo ir darbų aspektai pamirštami.

Kaip pristatytum pagrindines Marijos Gimbutienės idėjas?

Reikėtų paminėti pripažinimą jai atnešiusią Kurganų hipotezę, kuria ji aiškino indoeuropiečių kilmę ir jų palaipsnį pasklidimą dabartinės Europos teritorijoje. Šeštajame dešimtmetyje Gimbutienės suformuota hipotezė, kildinanti indoeuropiečius iš šalia Juodosios jūros šiaurinio krašto plytinčios stepės, iki šiol laikoma labiausiai įtikinama ir neseniai buvo dalinai patvirtinta genetiniais tyrimais. Gimbutienė nemažai prisidėjo ir prie gilesnio baltų bei slavų tautų priešistorės supratimo.

Marija Gimbutienė Vytauto Didžiojo universitete 1993 m., kai buvo paskelbta šio universiteto garbės daktare. © V. Jankauskas

Bet vėlesnė Gimbutienės idėja, teigianti, kad iki indoeuropiečių įsiveržimo neolito Europoje vyravo ginocentrinė (besifokusuojanti į moterų poreikius – red.) Deivės civilizacija, jos pavadinta Senąja Europa, deja, nebuvo taip palankiai priimta kolegų archeologų. Jiems atrodė, kad ši teorija yra pernelyg idiliška, mat, pasak Gimbutienės, Senosios Europos civilizacija buvo taikinga, harmoninga, paliko aukšto lygio meno dirbinių, šios visuomenės socialinė sistema buvo matristinė ir matrilinijinė, tad religijos ir politikos sferose vadovavo moterys, tik be lytinės priespaudos.

Susidariau vaizdą, kad ryškiausios Gimbutienės gyvenimo fazės buvo šios: etapas iki Deivės teorijos ir po jos. Iki paskelbdama priešistorinio matriarchato interpretaciją, Gimbutienė buvo pripažinta kolegų mokslininkų tarpe. Atrodo, kad antrajame etape pradėta ją marginalizuoti, net iš jos šaipytis.

Nežinau, ar galima skirstyti jos, kaip mokslininkės, karjerą tik į du laikotarpius. Pasityčiojimo ir pasišaipymo iš tiesų buvo, bet tai atėjo kiek vėliau, maždaug dešimtajame dešimtmetyje, taip pat ir po jos mirties (Marija Gimbutienė mirė 1994 m. – red.).

Kuomet 1974 m. ji publikavo pirmąją knygą Deivės tematika „The Goddesses and Gods of old Europe, 6500-3500 BC. Myths and cult images“ (liet. „Dievai ir Deivės Senojoje Europoje“), niekas per daug nereagavo. Jos autoriteto kritimas prasidėjo devintajame dešimtmetyje, o tai sutapo ir su jos sveikatos prastėjimu. Tuo metu ji labai daug rašė apie Deivės civilizaciją (buvo išleistos dvi knygos: „The Language of the Goddess“, 1989; „The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe“, 1991 – red.).

Kalbant labiau iš mokslininkės asmeninio gyvenimo perspektyvos, man atrodo, kad tam tikras lūžis įvyko 1963 m., kai ji tapo profesore Kalifornijos universitete (UCLA). Ji pasiekė tai, ką norėjo pasiekti – gavo prestižinę profesorės poziciją garsiame universitete. Atrodo, kad po to ji leido sau sakyti viską, kas jai buvo įdomu, kas tikrai rūpėjo. Tuo metu ji išsiskyrė su vyru Jurgiu Gimbutu ir išsikraustė į Los Andželą iš ją slėgusios Harvardo aplinkos (prieš tai gyveno Bostone ir dirbo Harvardo universitete – red.). Ji tartum pradėjo laisviau kalbėti ir rašyti.

Apskritai Marijos Gimbutienės gyvenimas buvo labai sudėtingas – vaikystė tarpukario Lietuvoje, tuomet karas, sovietinė okupacija, nacistinė okupacija, bėgimas iš Lietuvos, gyvenimas pokario Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Atvykusi į JAV ji sunkiai vertėsi, dirbo padienius darbus. Tačiau ji buvo ambicingas žmogus. Norėjo būti pripažinta bei matoma, turėjo tikslą padaryti kažką prasmingo. Taip ir atsidūrė Harvarde, kur gana ilgą laiką dirbo be užmokesčio, kur susidūrė su akademiniu seksizmu ir hierarchija.

Iš pradžių, manau, jai reikėjo prisitaikyti prie akademinės kultūros ir to, kas buvo madinga, kas atrodė svarbu kitiems. Ji sugebėjo išnaudoti tai, kad, galima sakyti, buvo vienintelė rytų europietė JAV su tokiu specifiniu žinių bagažu ir kalbos žiniomis. Tuo metu akademiniame lauke buvo svarbus bronzos amžius, todėl ji rašė apie jį. Kaip vėliau ji pati sakė, galiausiai įgriso rašyt apie visus tuos kardus, strėles, kirvius ir kitus ginklus. Gimbutienė norėjo rašyti apie tai, kas atrodė įdomu jai, bet buvo priešinga bronzos amžiui – apie neolito kultūrą Europoje, apie jos ginocentrinę visuomenę ir religiją.

Reklama

Girdėjau, kad dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Marija Gimbutienė ėjo per kaimus Dzūkijoje ir surinko 5 tūkst. dainų. Taip pat, kad ji kalbėjo 20 kalbų. Įdomu, kad ji dažnai akcentuodavo savo laimingą vaikystę Lietuvoje. Kokia buvo ta vaikystė? Kokių žmonių ir idėjų ji buvo apsupta?

Na, Gimbutienės kalbų mokėjimas yra tapęs mitu – rašydama disertaciją susidūriau su bent keliais skirtingais vertinimais, kiek kalbų ji iš tikrųjų mokėjo – nuo trylikos iki trisdešimties... Jos vaikystė tarpukario Lietuvoje taip pat panašiai apsupta mitų ir yra gerokai idealizuota.

Pati Gimbutienė, kalbėdama apie savo vaikystę, akcentuodavo jos šeimoje vyravusią lyčių lygybę – sūnus nebuvo svarbesnis už dukrą, išsilavinimas buvo svarbus abiems. Nenuostabu, nes jos mama Veronika Alseikienė Lietuvoje buvo pirmoji medicinos mokslų daktarė moteris.

Abu jos tėvai buvo išsilavinę gydytojai, sąmoningi, kultūriškai mąstantys žmonės. Jie gyveno Vilniuje, turėjo ligoninę. Reiktų suprasti, kad tuo metu Vilniuje lietuviai buvo etninė mažuma. Gimbutienė pasakojo, kad susidomėjimą pagoniškąja kultūra ji perėmė iš namų patarnautojų – būtent jie į namus atnešė valstietišką kultūrą. Ji sakė užaugusi tarp trijų sąmoningumo plotmių – oficialios katalikybės, sekuliaraus ir moksliško tėvų požiūrio bei pagonybės liekanų.

Kaip buvo būdinga tuomečiams romantikams ir lietuvybės puoselėtojams, ji idealizavo Lietuvos kaimą, jo kultūrą. Marija Gimbutienė nuo pat pradžių buvo antimodernistė, siekė išsaugoti senąją kultūrą. Tarpukariu tai buvo būdinga daugeliui intelektualų, tad šia prasme ji buvo savo meto žmogus.

Marija Birutė Alseikaitė, 1925 m.

Marija Birutė Alseikaitė vaikystėje Vilniuje, 1928 m.

Marijos Birutės Alseikaitės Skautų sąjungos liudijimas, 1934 m.

Tiesą pasakius, turėjau dilemą, kur pakreipti savo disertaciją. Svarsčiau, ar rašyti intelektualinę istoriją, analizuoti, iš kur Gimbutienės idėjos atėjo, kaip susiformavo. Ar, tarkime, rašyti apie Basanavičių ir jo baltų priešistorės teorijas, apie tai, kaip jos paveikė Gimbutienę. Tačiau sąmoningai nusprendžiau to nedaryti, nes būtų tekę visą darbą kreipti į intelektualus vyrus, o pati Gimbutienė būtų likusi tarsi išnaša. Todėl nusprendžiau gilintis į tai, kaip pati Gimbutienė vystė savo idėjas ir kaip jos toliau buvo priimtos pasaulyje.

Man susidarė vaizdas, kad Gimbutienė tarsi išpildė visas roles, kurių buvo reikalaujama iš tuometės moters: anksti susituokė (1941 m., būdama 20-ies, sudarė santuoką su architektu Jurgiu Gimbutu, po metų jiems gimė dukra – red.), pagimdė tris vaikus, pasiekė aukščiausių mokslinių laipsnių tuometėje labai seksistinėje archeologijos mokslo sistemoje. Tuomet, palikusi vyrą ir išėjusi iš Harvardo, kur nebūtų tapusi profesore dėl seksistinės aplinkos, ji tarsi suklestėjo kaip mokslininkė ir kaip žmogus apskritai. Atrodo, kad visiškai išsipildyti ji galėjo tik atlikusi visas tas prievoles, kurių tuo metu buvo tikimasi iš moterų.

Man teko kalbėtis su viena kolege, tyrinėjančia moterų biografijas. Ji pabrėžė, kad tai labai dažna tendencija: moterys išpildo visus reikalavimus, kuriuos joms kelia visuomenė – susituokia, pagimdo, užaugina vaikus – o tuomet prasideda antras, laisvesnis jų gyvenimas, dažnai po skyrybų.

Aišku, mes nežinome, kas dėjosi Gimbutienės širdyje ir galvoje. Bet ji tikrai labai džiaugėsi atvykusi į Kaliforniją, rašė, kad net pradėjo lengviau kvėpuoti, pasitaisė jos sveikata. Ji labai mylėjo savo namus Los Andžele.

Marija Alseikaitė-Gimbutienė su vyru Jurgiu Gimbutu apie 1941 m.

Marija Alseikaitė su būsimuoju vyru Jurgiu Gimbutu, 1938 m.

Jurgio ir Marijos Gimbutų šeima su maža dukrele traukiasi iš Lietuvos, 1944 m.

Marija Gimbutienė su dukromis. Kairėje Danutė, ant kelių Rasa, dešinėje Živilė. JAV, Bostonas, apie 1954–1955 m.

Gimbutienės teorijos pagrindas rėmėsi neolito kultūros moterų skulptūrėlėmis. Ji jas perskaitė kaip skirtingas Dievės versijas, įkūnytas per meną. Tuo tarpu tuomečiai garsūs mokslininkai apie šias skulptūrėles kalbėjo kaip apie pornografinę medžiagą priešistorinių vyrų malonumui. Manau, kad šiame kontekste profesorės Gimbutienės idėjos tikrai turėjo būti labai maištingos ir inovatoriškos.

Aš manau, kad Gimbutienė buvo labai sąmoningas žmogus ir negalėjo nepastebėti archeologiją persmelkusio androcentrinio mąstymo, vyriškos perspektyvos. Gimbutienė, kaip ir labai didelė dalis pirmųjų feminisčių, rado unikalų būdą į tą mąstymą atsakyti. Ji priešinosi vyriškos vaizduotės dominavimui archeologijoje, pasiūlė naują būdą žiūrėti į priešistorę. Gali būti, kad tai ir buvo viena iš paskatų parašyti „Dievai ir Deivės Senojoje Europoje“. Galima nujausti, nors, žinoma, nėra kaip patikrinti, kad ji, greičiausiai, siekė kvestionuoti tuometes savaime suprantamas tiesas.

Savo darbuose ji akcentavo, kad senovės menas nėra primityvus, jis – simbolinis ir filosofinis. Tuo menu priešistoriniai žmonės komunikavo savo dvasinius įsitikinimus, savo pasaulėvaizdį. Tapusi profesore, Gimbutienė pati vadovavo kasinėjimams pietryčių Europoje ir tiesiogiai susidūrė su moterišką kūną vaizduojančiomis skulptūrėlėmis, jas pati iškasė. Kaip ir sakei, iki tol buvo daug problemiškų interpretacijų, kuriose šios skulptūrėlės buvo prilyginamos pirmykštei pornografinei, erotinei medžiagai, arba apskritai buvo vengiama jas analizuoti.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Kaip tos skulptūrėlės atrodo?

Figūrėlės perteikia tokią perdėtai akcentuotą moters figūrą: neproporcingai išryškintas krūtis, klubus, užpakaliukus, vulvas. Lankydamasi Gimbutienės archyve, žurnale „Art History“ radau 1978 m. išspausdintą dviejų gerbiamų meno istorikų vyrų straipsnį – tų vadinamųjų priešistorinių venerų analizę. Straipsnyje buvo pieštuku pribraukyta ir paraštėse prikomentuota Gimbutienės.

Jame buvo aiškinama, kad esą turėtų būti savaime suprantama, kodėl figūrėlės turi išryškintas krūtis ir vulvą – juk šios moters kūno dalys yra svarbios tik mylėjimosi metu! Taigi, autorių supratimu, priešistorinės figūrėlės, kaip tyčia telpančios į delną, turėjo būti skirtos pirmykščio heteroseksualaus vyro masturbacijai...

Marija Gimbutienė smarkiai kritikavo šitą interpretaciją. Savo darbuose ji teigė, kad šiuos pirmykščius meno kūrinius turime traktuoti ne kaip pornografiją, o kaip filosofiją. Vulvos, krūtys yra susijusios su gyvybės kūrimu, regeneracija, pačia egzistencijos paslaptimi. Manau, kad ji neturėjo feministinio žodyno savo kritikai, bet sugalvojo, kaip tą kritiką pateikti. Tuo metu archeologijos moksle dar nebuvo feministinių darbų, kurie kritikuotų pačią discipliną, jie atsirado vėliau, praėjus net porai dešimtmečių po pirmosios Gimbutienės knygos apie Senąją Europą išleidimo.

Turbūt mažai tikėtina, kad Marijos Gimbutienės nepaveikė feministinių idėjų laukas, kuris tuo metu, aštuntajame dešimtmetyje, buvo apėmęs Kaliforniją. Metai iki jos knygos pasirodymo, feministė teologė Mary Daly išleido knygą, kurioje argumentavo, kad neįmanoma sutaikyti feminizmo su krikščionybe ir kad reikėtų kurti naują religiją. Kaip profesorės Gimbutienės idėjos atliepė to meto feminisčių poreikį sukurti naują religiją?

Ar Gimbutienei įtaką darė feministinės idėjos, kai ji rašė savo knygą, man buvo labai įdomu, tačiau neradau jokių įrodymų, kad ji buvo aktyviai jų veikiama ar kad būtų prisijungusi prie kokių grupių. Mano interpretacija – Gimbutienė buvo ne tos kartos žmogus tiesiogine prasme. Antros bangos feminizmas JAV prasidėjo septintajame dešimtmetyje. Aktyviausios buvo jaunos moterys, ypač studentės universiteto miesteliuose. Tuo metu Gimbutienė jau buvo profesorė, vyresnė už jas dvidešimčia metų. Turbūt tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji nevadino savęs feministe. Ji jau buvo susiformavęs, daug pasiekęs žmogus, turintis savo idėjas. 1964 m. tapusi Kalifornijos universiteto archeologijos profesore, ji gyveno labai aktyvų mokslininkės gyvenimą, tad neturėjo laiko socialiniams judėjimams. Be to, jos „aktyvizmas“ daugiausia buvo susijęs su lietuviškos liaudies kultūros populiarinimu JAV.

Visgi feminizmo idėjos turėjo tvyroti ore – tiek Europoje, kur ji daug keliavo, tiek ir Jungtinėse Valstijose. Akademinis feminizmas, man rodos, apskritai neišvengiamas, jei universitetuose atsiranda pakankamai moterų. Jei esi sąmoningas žmogus, tai netruksi pamatyti idėjų vienpusiškumą ir absurdą. Kuomet moterys pradėjo masiškai stoti į archeologiją (tai prasidėjo tik devintajame dešimtmetyje), susiformavo ir feministinė archeologija.

Marija Gimbutienė su popiežiumi Jonu Pauliumi II, 1987 m.

Kažkada Joana Marler, Gimbutienės biografė, netgi klausė jos, kaip čia taip buvo, kad ji rašė viename universiteto aukšte, virš jos buvo Moterų studijų centras, tačiau jų keliai niekuomet nesusiėjo? Profesorė Gimbutienė atsakė, kad joms esą buvo įdomesnis dabarties pasaulis ir politika, o jai – priešistorė... Bet aš manau, kad tai nėra tiesa, nes feministėms priešistorė tikrai buvo labai įdomi. Tikrųjų priežasčių mes turbūt nebesužinosime.

O kaip savo idėjomis feministinį judėjimą įkvėpė pati Gimbutienė?

Aštuntasis dešimtmetis buvo dvasingojo feminizmo klestėjimo laikas: feministės domėjosi fundamentaliomis visuomenės struktūromis, tokiomis kaip religija, civilizacijų istorija. Radikalusis feminizmas, kuris prieš tai buvo labiau aktyvistinis, gatvės feminizmas, perėjo į akademinę, filosofinę plotmę. Moterys savo darbuose pradėjo nagrinėti, kaip susikūrė patriarchalinis mūsų kultūros pagrindas. Metai iki pasirodant profesorės Gimbutienės knygai apie deives, išėjo Mary Daly knyga „Beyond God The Father“ (liet. „Anapus Dievo Tėvo“). Joje teologė ir filosofė bandė permąstyti krikščionybę ir joje įsitvirtinusį patriarchalinį mąstymą. Ji rašė, tarkime, kad dievas visuomet yra suprantamas kaip vyriškosios lyties – Dievas Tėvas – arba kad mūsų prigimtinė nuodėmė yra Ievos – pirmosios moters – nuodėmė. Tuo metu feministėms tai buvo be galo įdomu.

Būtent tokiame visa ko kvestionavimo lauke ir išėjo Gimbutienės knyga „Dievai ir Deivės Senojoje Europoje“, kur ji aprašė priešistorinę Europos kultūrą, kurioje svarbiausia deivė buvo moteris, o moterys lyderiavo visuomenėje. Tad galite įsivaizduoti, jog ta knyga feministėms tapo labai įdomi.

Kaip ji įsivaizdavo Deivę garbinusią kultūrą? Kokia ta kultūra buvo?

Gimbutienė nuo pat pradžių griežtai supriešino Senosios Europos visuomenę su indoeuropiečių ir vėlesnėmis visuomenėmis. Ji teigė, kad Deivės civilizacijos visuomenė buvo geresnė nei dabartinė, kad joje žmonės buvo laimingesni nei dabar. Žmonės buvo sėslūs, taikūs, nebuvo hierarchijos, egzistavo lygybė. Svarbiausia, jos manymu, kad tai buvo nekaringa, harmoninga civilizacija, aukštinusi meną ir kūrybą. Ji akcentavo, kad moterys buvo lyderės, kad buvo matrilinijinis paveldėjimas (pagal motinos liniją). Galima sakyti, kad Gimbutienė sukūrė tipinį aukso amžiaus mitą, tik su feministiniu „užsukimu“.

Iš kairės: Meilė Lukšienė, Vytautas Urbonavičius, Marija Gimbutienė, 1993 m. ©A. Tarvydas

Marija Gimbutienė su Kalifornijos universiteto bendradarbiais Los Andžele, Topangoje 1989 m. ©J. Marler

Marija Gimbutienė su Joana Marler, 1983 m. ©A. Tarvydas

Žymi menininkė Mary Beth Edelson, perskaičiusi Gimbutienės knygą, nusprendė nuvažiuoti į tuometę Jugoslaviją, dabartinę Kroatiją, atrasti deivės garbinimo vietą ir atlikti joje feministinį meninį ritualą. Tokiu būdu ji norėjo emociniais ryšiais susisieti su ta kitokia, matristine praeitimi, tarsi nutiesti tiltą į Senąją Europą. Ji tai sėkmingai ir padarė, atliko fotosesiją ir publikavo ją feministiniame žurnale „Heresies“ (liet. „Erezijos“), kurio visas numeris buvo dedikuotas Deivei. Vėliau pačios Gimbutienės straipsniai jau buvo spausdinami feministiniuose rinkiniuose šalia tokių įžymybių kaip Audre Lorde, Adrianne Rich, Gloria Steinem ir kitos.

Atrodo, kad šiandien ir būti feministe, ir kalbėti apie dvasinį pasaulį, yra nesuderinama. Viskas, kas suponuoja dvasingumą, yra tarsi nuvertinama, supriešinama mokslui. Ar įmanoma suderinti feminizmą ir dvasingumą?

Aš pati esu agnostikė, užauginta tokioje pusiau sekuliarioje, pusiau katalikiškoje posovietinėje kultūroje. Nesu tikinti ir jokiais ritualais neužsiimu. Tačiau matau, kad dvasingumas žmonėms svarbus ir kad jis suteikia stiprybės. Savo kaip mokslininkės praktikoje, žinoma, pasilieku prie sekuliarios pozicijos, kritinio požiūrio į viską – į Mariją Gimbutienę taip pat. Bet pastebiu, kad dabar tikrai grįžta susidomėjimas dvasingumu, raganystėmis, tai galima įžvelgti ir popkultūroje: serialuose, knygose, muzikoje (į galvą ateina reperės „Princess Nokia“ vardas). Įvairūs magijos ritualai, astrologija, Taro kortos ir panašiai, tapo populiarūs ir kai kuriuose queer, ir feministinuose ratuose.

Visgi religijos klausimas feminizme yra sudėtingas. Feminizmas yra modernybės, Apšvietos projektas. Istoriškai kalbant, tai yra sekuliarus ir liberalus projektas, kovojantis prieš senas tradicijas, senas struktūras. Bažnyčia yra būtent tokia struktūra – ji istoriškai stipriai prisidėjo prie moterų teisių neigimo. Ir vis dar prisideda – tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kur tik pažiūrėsime. Lietuvoje Katalikų bažnyčia nuolat naudoja savo įtaką tam, kad paveiktų feminizmui svarbius politinius klausimus – dirbtinio apvaisinimo, tos pačios lyties santuokos, partnerystės ir įsivaikinimo, taip pat ir lytinio švietimo. Šie klausimai yra beveik nejudinami, nes politikai bijo labai konservatyvios Lietuvos Katalikų bažnyčios spaudimo.

Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokinė Marija Alseikaitė (pirma iš dešinės) su draugėmis, 1935 m.

Marija Gimbutienė, 1988 m. ©A. Žižiūnas

Tad nenuostabu, kad feministės į religines institucijas žiūri skeptiškai. Tačiau dalis feminizmo religiją visada vertino kitaip, – kad ją reikia reformuoti iš vidaus ir kad tai būtina padaryti jau vien dėl to, kad dvasingumas yra toks svarbus žmonių gyvenimo aspektas. Ar įmanoma pasiekti tvirtų pokyčių visuomenėje, jei nepakeiti fundamentalių tos visuomenės pagrindų, įsitikinimų?

Feminisčių, bandžiusių kvestionuoti Biblijoje esančią mizoginiją, buvo jau XIX a., pirmosios feminizmo bangos metu. Septintajame dešimtmetyje Vakaruose atsirado nauja feminisčių banga, kurios buvo tikinčios ir (arba) moksliškai domėjosi religijų istorija, teologija, ir joms norėjosi ne pamiršti religiją, o ją keisti. Galima sakyti, netgi išsiskyrė dvi šakos: reformisčių (tai buvo katalikės, žydės, protestantės, vėliau ir musulmonės, bandžiusios savo religijas keisti iš vidaus) ir revoliucionierių (norėjusių išrasti visiškai naują religiją, be jokių patriarchalinių priemaišų). Nauja religija buvo sukurta – vadinamoji Deivės religija, kuri buvo įkvėpta daugiausia neopagoniškų judėjimų.

Visgi esama didžiulio konflikto tarp sekuliariųjų ir dvasingųjų feminisčių. Religija ypač užkliūna marksistiniam feminizmui, liberaliajam feminizmui bei postruktūralistiniam feminizmui. Ir, žinoma, visuomet atsiranda žmonių, kurie nori atskirti, kuri feminizmo kryptis yra teisinga, o kuri ne, ir kuris feminizmas yra tas tikrasis.

Marija Gimbutienė savo namuose JAV, Kalifornijoje, Topangoje (netoli Los Andželo) su dukra Živile, 1956 m.

Marija Gimbutienė ir Jurgis Gimbutas prie Ramiojo vandenyno 1961 m. rudenį.

Marija Gimbutienė su dukromis.

Dalis šiandienos feminisčių Mariją Gimbutienę kritikuoja už esencialistinį požiūrį, lyčių išskyrimą ir supriešinimą, nes taip yra nuneigiama transseksualių moterų tapatybė.

Taip, yra rizika, kad tos šiuolaikinės feministės, kurios feminizmą sieja tik su moters įkūnijimu, gali interpretuoti Gimbutienės darbus kaip paramą jų esencialistinėms idėjoms. Radikalus feministinis judėjimas dabar, deja, kvestionuoja translyčių žmonių patirtis ir sako, kad moteris yra tik biologine moterimi gimęs asmuo, ir, pavyzdžiui, transmoteris nėra moteris. Aš tikiuosi, kad Gimbutienė nebus įtraukta į šią problemišką diskusiją, nes ji, mano nuomone, kalba apie visai kitus dalykus. Gimbutienė nesieja moters patirčių tik su moters kūnu, netgi, sakyčiau, atvirkščiai.

Esencialistinis požiūris moters kūną mato per konservatyvių socialinių reikšmių, primestų moterų ir vyrų kūnams, prizmę. Jis sieja moters kūną su gimdymu, prokreacija, namų židinio sergėjimu. Tačiau Gimbutienė pasiūlo visai kitokį moters kūno perskaitymo būdą – jį siūlo pamatyti kaip universalumą išreiškiantį simbolį. Mes esam įpratę viską, kas vyriška, matyti kaip universalų dalyką, o kas moteriška – tik kaip moterišką.

Marija Alseikaitė su skautėmis apie 1936–1938 m.

Marijos Alseikaitės – Vilniaus universiteto Etnikos katedros studentės – archeologijos užrašai, 1941 m.

Gimbutienės darbuose parodoma, kad moteriškumą galime matyti kitaip – kaip universalumo išraišką. Deivė, apie kurią kalba Gimbutienė, nėra tik gimdytoja, vaisingumo deivė – ji yra Kūrėja iš didžiosios raidės. Tai labai simboliškas, filosofiškas reikšmių apvertimas. Mokslininkės darbuose su moters kūnu siejamos gyvybės, mirties, atgimimo, Visatos kūrimo reikšmės. Reikšmės, kurių nesame įpratę matyti priskirtų moterų kūnams. Tai, žinoma, nereiškia, kad šios reikšmės priklauso tik moterims... Bet tai yra filosofiškai gilus permąstymas dalykų, kurie tūkstančius metų buvo suprantami vienaip – tik iš vyriškosios perspektyvos.

Profesorei Gimbutienei dažnai reiškiama kritika dėl jos idėjų ideologiškumo bei ryšio su socialiniais judėjimais. „The New York Times“ straipsnyje, išleistame 1990 m., kai kurie archeologai teigia, kad nacių Vokietijoje indoeuropiečių viršenybės teorija su mokslininkų pagalba buvo panaudota ideologiniais tikslais. Tokia ideologizuota kai kam atrodo ir Gimbutienės priešistorės teorija. Ar tau tokia kritika atrodo pagrįsta?

Taip, čia sudėtingas klausimas. Marijos Gimbutienės pasakojime tas karingas indoeuropietis arijas buvo blogietis. Jos įsitikinimai buvo radikaliai priešingi nacizmo ideologijai – ji buvo prieš karą ir agresiją, pacifistė, kosmopolitė. Ji mąstė pasaulio, ne vien tik savo tautos, masteliais.

Aišku, klausimas lieka ką mes turėtume daryti su aukso amžiaus mitais apskritai, nes jie gali būti pavojingi. Kuomet turi teoriją, idealizuojančią tam tikrą periodą, o tos teorijos nėra kaip patikrinti, tu gali ją bet kur panaudoti ir visaip interpretuoti. Gali būti, kad kažkas paims ir interpretuos profesorės Gimbutienės idėjas ne taip, kaip ji įsivaizdavo ar norėjo – tokia grėsmė visada yra. Pradėjusi nuo realių archeologinių iškasenų duomenų, įvairių skulptūrėlių ir kitų materialinės kultūros objektų analizės, ji ilgainiui sukūrė utopiją, mitą, kuris yra nebe analizės objektas, o tikėjimo ir netikėjimo klausimas. Aš čia matau tam tikrą pavojų.

Marija Gimbutienė su dukra Rasa, 1955 m.

Marija Gimbutienė su mama Veronika Alseikiene-Janulaityte ant Gedimino kalno viešnagės Vilniuje metu, 1960 m.

Kita vertus, matau ir labai didelę jos darbo vertę. Kuomet ji rašė savo pirmąją knygą, buvo labai mažai supratimo apie tai, koks ideologizuotas yra mokslas. Pokariu JAV buvo įsivaizduojama, kad apie visuomenės raidą galima rašyti objektyviai, vyravo pozityvizmas. Su pokolonijine, feministine mokslo kritika atėjo supratimas, kad mokslas visuomet buvo tam tikra prasme ideologizuotas, kad tai, ką laikome objektyviais moksliniais atradimais – ypač socialiniuose, humanitariniuose moksluose – visuomet yra veikiama mokslininko pozicijos ir jo išeities taško, jo įkūnijimo, jo įvietinimo. O moksle, kaip žinome, ilgą laiką dominavo vyrai, baltieji, amerikiečiai arba europiečiai.

Archeologijoje ilgą laiką vyravo nereflektuotas žiūrėjimo taškas iš vyro pozicijos. Gimbutienės sukurtas visuomenės vaizdas, nors ir buvo gana vienpusis, buvo radikaliai priešingas prieš tai buvusiam. Toks apvertimas puikiai atskleidė, kaip ideologizuotai viskas buvo matoma iki tol. Tarkime, man skaitant vieno mokslininko kritiką Gimbutienės teorijai, vis pasikartodavo tokie teiginiai: „Sveikas protas mums sako, kad tokia interpretacija yra negalima“ arba „Psichoanalitinė perspektyva mums sakytų, kad šioje figūroje turėtume matyti penį, o Gimbutienė mato moters figūrėlę“... Toks argumentavimas labai gerai parodo, iš kur ateina įsitikinimai, apeliavimas į sveiką protą: remiamasi pseudomoksline laikoma froidine teorija arba nereflektuotais androcentriško pasaulio vaizdiniais. Taigi manau, kad net jeigu nesuteiksim jokios kitos vertės Gimbutienės darbams, tai šitai tikrai turime jai suteikti.

Gal pabaigai galėtum pasidalinti kokiu nors įdomiu, mažiau girdėtu faktu apie Mariją Gimbutienę?

Na, šitas faktas galbūt jau daugeliui bus girdėtas, bet vis tiek galiu juo pasidalinti. Kai Gimbutienė ruošė savo pirmąjį knygos „Dievai ir Deivės Senojoje Europoje“ leidimą, knygą norėjo pavadinti „Deivės ir Dievai Senojoje Europoje“ – deivės turėjo eiti pirmos, nes ir analizėje jos buvo svarbesnės. Jos leidėjas tuomet pareiškė, kad, pagal anglų kalbos gramatikos taisykles, tai yra tiesiog neįmanoma. Tad 1974 m. ji tiesiog negalėjo išleisti knygos tokiu pavadinimu, kokiu norėjo. Ir tik tuomet, kai knyga buvo perleista po aštuonerių metų, ji jau vadinosi „Deivės ir Dievai Senojoje Europoje“. Tai irgi puiki iliustracija, kaip mus formuoja tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais, tam tikromis taisyklėmis, kurių „sveikas protas“ neleidžia keisti.

Marija Gimbutienė Topangoje, 1970 m.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon