„EAT-Lancet“ ataskaitoje nurodė veiksmus, reikalingus tvariai maisto sistemai sukurti. Vienas svarbiausių veiksmų prašo mūsų laikytis „planetos sveikatos dietos“. Šiuo nauju terminu vadinama dieta, kurioje vyrauja augaliniai baltymai.

Tai yra trečioji Dr. Elenos Lazutkaitės ciklo apie maisto ateitį bei besikeičiantį žemdirbystės ūkį dalis. Pirmąjį šio ciklo tekstą galite rasti čia, antrąjį čia.

Ankstesniame straipsnyje jau aptariau idėją iš maisto gamybos visiškai pašalinti ūkinius gyvūnus. Tačiau, atsižvelgiant į karštas diskusijas tarp mėsos mėgėjų, tikėtis, kad visas pasaulis per naktį pereis prie augalinės mitybos, yra naivu. Kaip apibendrino vienas iš „EAT-Lancet“ ataskaitos autorių, profesorius Johanas Rockströmas iš Stokholmo universiteto Atsparumo centro (Švedija), pasauliui reikia „ne mažiau kaip pasaulinės žemės ūkio revoliucijos“.

Siekdami išspręsti gyvulininkystės keliamas aplinkosaugos bei visuomenės sveikatos problemas maisto technologai, virėjai ir mokslininkai suvienijo jėgas ir pasiūlė alternatyvą – gyvulio mėsą be skerdimo. Kultivuota mėsa, dar vadinama laboratorijoje išauginta mėsa, in vitro mėsa, arba švaria mėsa, yra auginama mėgintuvėlyje iš kamieninių gyvūnų ląstelių. Straipsnyje šiai naujovei apibūdinti renkuosi terminus „kultivuota mėsa“ ir „mėsos kultivavimas“, nes netrukus tai gali tapti pagrindiniu mėsos gamybos būdu, o ne tik laboratoriniu eksperimentu. Pirmasis mėsainio paplotėlis buvo užaugintas 2013 m. Mastrichto universitete Nyderlanduose. Nuo 2013 m. technologijos vystosi sparčiai. Vašingtono Gero maisto instituto (GFI), finansuojančio besikuriančią kultivuotos mėsos pramonę, duomenimis, pirmasis mėsos kukulis buvo užaugintas 2016 m. Žuvis, vištiena ir antiena laboratorijose iš kamieninių ląstelių buvo užaugintos 2017 m.

2019 m. Izraelio maisto pramonės startuolis „Aleph Farms“ biologiškai atspausdino jautieną... kosmose. Pramonės pradininkai „Aleph Farms“ „kosminę“ jautieną išaugino tarptautinėje kosminėje stotyje.

Ko reikia norint kultivuoti mėsą?

Kultivuotos mėsos gamyba remiasi audinių inžinerijos mokslu. Pirmasis žingsnis yra ląstelės mėginio paėmimas iš gyvūno. Vienas iš būdų paimti mėginį yra atlikti audinių biopsiją. Ląstelių galima paimti ir pasitelkiant neinvazinius metodus, pavyzdžiui, panaudojus iškritusią vištos plunksną.

Tolesnis gamybos procesas yra ląstelių dauginimasis ir diferenciacija. Ląstelės dedamos į ląstelių kultūros bioreaktorių, kuriame yra maitinamos bei skatinamas jų dauginimasis. Keisdami terpę gamintojai diferencijuoja ląsteles į raumeninį, riebalinį ir jungiamąjį audinius, ir tokiu būdu kuria skirtingus mėsos gaminius. Valgomieji „pastoliai“ (angl. scaffolding) taip pat gali būti naudojami ląstelėms formuoti ir organizuoti, kai norima pagaminti sudėtingesnių mėsos produktų, tokių kaip kepsnys ar filė.

Čia, žinoma, pateikiu labai supaprastintą proceso aprašymą. Kiekvienas gamintojas kuria savo receptą, naudodamas skirtingus ląstelių tipus, ląstelių kultūros terpes ir bioreaktorius.

Ar kultivuojama mėsa yra švari?

„Kosminė“ jautiena buvo biologiškai atspausdinta naudojant technologijas, kurios mėsą padaro švarią, kad ji būtų tinkama vartoti ne tik higieniškoje astronautų aplinkoje, bet ir čia, Žemėje. Tokios mėsos gamyba labiau primena alaus varymą nei kruvinas skerdyklas. Vienas iš privalumų yra tas, kad mėsai kultivuoti daryklose antibiotikai nereikalingi, tad antibiotikams atsparių patogenų grėsmė mažėja. Taip pat nelieka pavojaus užkrėsti mėsos išmatomis (o tai dažnai nutinka skerdyklose). Teoriškai dėl aplinkos kontrolės lygio ir sterilumo zoonozinių ligų grėsmę galima visiškai pamiršti.

Rašau „teoriškai“, nes mėsos augintojai dar turi išspręsti kai kuriuos probleminius gamybos proceso klausimus. Pamenate ląstelių kultūros terpę, kuri maitina ląsteles? Šiame gamybos etape gamintojai susiduria su rimtu visuomenės sveikatos ir etikos iššūkiu: galvijų vaisiaus kraujo serumas dėl didelio augimą skatinančių veiksnių kiekio yra plačiai naudojamas ląstelių kultūros terpėse. Norėdamas išgauti šį serumą, žmogus turi pašalinti vaisių iš nėščios karvės. Karvė miršta, o vaisius lieka gyvas tik tam, kad patirtų skausmingą kraujo paėmimą per širdies punkciją.

Gyvūnų teisių aktyvistai smerkia galvijų vaisiaus kraujo serumo naudojimą kaip itin žiaurų. Be to, pramonė dėl šio serumo turi ir praktinių problemų. Serume gali būti patogenų (bakterijų ir virusų), be to, jis yra brangus. Dėl šių priežasčių įmonės ieško alternatyvų ir ateityje žada atsisakyti galvijų vaisiaus kraujo serumo. Pirmaujančios bendrovės – Nyderlandų „Mosa Meat“ ir „Eat Just“ iš JAV – jau atsisakė šio serumo ir vietoje jo naudoja augalines maistines medžiagas.

Kultivuotos mėsos pramonė turi išsklaidyti daugybę abejonių

Kultivuota mėsa reklamuojama kaip švari mėsa ne tik todėl, kad taip siekiama pakeisti skerdyklas laboratorijomis ir darykloms, bet ir dėl to, kad ją norima pateikti kaip tvarią aplinkai. Isaacas Emery, vyresnysis GFI aplinkos mokslininkas, žurnalui „Scienceline“ teigė: „Neauginsime kaulų, odos ir žarnų, nes tai eikvoja resursus. Mes žemę naudosime žymiai taupiau.“ Taip pat teigiama, kad mėsos kultivavimas tausos vandenį ir turės mažesnį poveikį klimatui. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame nereikia kirsti miškų tam, kad tuose plotuose galėtų ganytis galvijai ar augti pašariniai pasėliai, pasaulį, kuriame gaminant jautieną neišsiskiria metanas ir nešvaistomos gyvūnų dalys. Skamba per gerai, kad būtų tiesa?

Nors kai kurie mėsos kultivavimo privalumai yra akivaizdūs (pavyzdžiui, nėra dirbama žemė), kiti teiginiai apie proceso tvarumą dar nėra patvirtinti. Mokslininkai pažymi, kad kol kas mėsos kultivavimui reikia be galo daug energijos. Taip pat reikalingi tolesni tyrimai siekiant ištirti poveikį žmonių sveikatai. Trumpai tariant, šiuo metu daugiau nežinoma, nei žinoma.
Teoriškai, pašalinus technines problemas, mėsos kultivavimas gali tapti transformacine technologija. Tačiau, kol nebus sukurti pramoninės gamybos metodai ir galutiniai produktai, teiginiai apie gyvūnų gerovę, žmonių sveikatą ir aplinkos tvarumą lieka migloti.

Ar taip auginama mėsa gali tapti panacėja, panaikinsiančia gyvūnų kančias?

Kol kas palikime techninius dalykus nuošalyje ir panagrinėkime pačią mėsos kultivavimo idėją. Gausybė žmonių – nuo gyvūnų teisių aktyvistų (pvz., PETA) ir veganų iki verslininkų ir akademikų mano, kad mėsos kultivavimas išgelbės milijardus gyvūnų gyvybių ir iš esmės taps puikiu technologiniu sprendimu mūsų apetito sukeltoms aplinkos ir visuomenės sveikatos problemoms spręsti.

Bet mane neramina tai, kad, kaip sako komunikacijos mokslininkas Vasile’as Stanescu: „Mes neįveiksime rūšizmo (angl. speciesism) rūšizmu.“ Pavojus yra tas, kad mėsos kultivavimas propaguoja mėsos kultūrą. Šis technologinis sprendimas skatina žmones ir toliau valgyti mėsą, o mitas, kad mėsa yra neišvengiama ir nepakeičiama, tik stiprėja.

Nors mėsos pramonė (tradicinės ar kultivuotos) nuolat apeliuoja į vis didėjančią paklausą, tiesa yra ta, kad istoriškai gyvulininkystės sektorius, padedamas vyriausybių, skyrė milijonus eurų ir dolerių mūsų nepasotinamam apetitui mėsai, žuviai ir kitiems gyvūniniams produktams skatinti.

Idealistai, tokie kaip Bruce’as Friedmanas iš GFI, tiki, kad kultivuota mėsa ilgainiui visiškai pakeis jaučiančių būtybių lavonus. Tačiau nėra jokios garantijos, kad taip ir bus. Mėsos, žuvies ar kiaušinių pramonė gali siekti didinti savo pelną plėsdama pasiūlos įvairovę ir kartu gerindama savo ryšius su visuomene. Tiesą sakant, tai jau vyksta. Korporacijos, tokios kaip „Tyson Foods“ ir „Cargill“, išnaudojančios stulbinamą skaičių gyvūnų (ir darbininkų), šiuo metu investuoja į mėsos kultivavimą.

Kultivuota mėsa gali suvaidinti svarbų vaidmenį patenkinant didėjančią mėsos paklausą, kurios kitaip neįmanoma patenkinti dėl žemės trūkumo ir kitų aplinkos suvaržymų. Tačiau ar šie nauji produktai lems pramoninių ūkių uždarymą? Ar kuri nors pramonė kada nors atsikratė pati savęs?

Technologijos neišsprendžia moralinių problemų

Jei kultivuota mėsa taps pelningu produktu, vartotojas vis tiek galės rinktis paskerstų gyvūnų mėsą. Jis netgi gali sutikti už tokią mėsą mokėti daugiau, skatindamas „tikros“ mėsos rinką, kuri bus vertinama būtent dėl ​​to, kad gyvūnai žudomi. Skerdžiamų gyvūnų mėsa gali būti suvokiama kaip natūralesnė, net jei dauguma šių gyvūnų negyvena ir nemiršta natūraliai, nes šiuolaikiniai pramonės ūkiai užkerta kelią natūraliam gyvūnų elgesiui.

Šiais metais „Frontiers in Nutrition“ paskelbtame tyrime teigiama, kad 72 proc. respondentų, priklausančių Z kartai (18–25 metų), nėra pasirengę priimti kultivuotos mėsos, nepaisant susirūpinimo gyvūnų gerove ir aplinka.

Užuot ieškoję naujų laboratorinių sprendimų, galbūt turėtume sutelkti dėmesį į jau esamus – gyvūninių produktų vartojimo mažinimą, maisto švaistymo mažinimą ir sveikos mitybos skatinimą, ir taip padėti gyvūnams, žmonėms ir planetai. Ar mums reikia daugiau mėsos produktų, ar sveikesnės mitybos? Reikėtų pažymėti, kad kultivuota mėsa niekaip neišsprendžia su mėsos vartojimu susijusių sveikatos problemų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos bei vėžys.

Ar sugebėtume maistą rinktis su atjauta?

Dar neseniai kultivuotos mėsos samprata apsiribojo mokslinės fantastikos filmais ir knygomis. Šiandien panašu, kad tai artima ateitis. Remiantis „Kultivuota mėsa: 2019 m. pramonės būklės ataskaita“, kurią parengė GFI, vien 2019 m. buvo atidaryta dvidešimt mėsos kultivavimo įmonių. Nors rinkoje dar nėra kultivuotos mėsos produktų, Kalifornijoje įsikūręs Ateities institutas (angl. Future Institute) prognozuoja, kad per ateinančius dešimt metų jie bus įprasti mėsos skyriuje.

Nyderlanduose veiklą pradėjusiai „Meatable“ Europos Komisija skyrė 3 mln. dolerių dotaciją kiaulienos kultivavimo projektui. Belgijoje Flandrijos inovacijų ministras skyrė 3,6 mln. eurų projektui, kurio tikslas – kultivuoti žąsų kepenis pašteto foie gras gamybai.

Užuot žvalgydamiesi į praeitį, turėtume laikytis atviro požiūrio ir neatmesti kultivuotos mėsos kaip Frankenšteino maisto. Klimato krizė ir kitos aplinkosaugos problemos, ūkiuose auginamų gyvūnų kančios bei skerdyklų darbuotojų išnaudojimas, visuomenės sveikatos problemos (pagalvokite apie antibiotikus ir zoonozines ligas), skurdas ir išteklių trūkumas yra sudėtingos problemos, kurias išspręsti nelengva. Tad mums reikia visų turimų įrankių.

Istoriškai mes ypač vertinome (ir vis dar vertiname) žiauriais būdais išgaunamus maisto produktus. Pavyzdžiui, omarai gyvi metami į verdantį vandenį, foie gras išgaunamas per prievartą maitinant žąsis tol, kol jų kepenys padidėja net dešimt kartų, o skrandis plyšta. Šių valgių gaminimas sukuria kulinarinę patirtį, kurioje žiaurumo elementas yra ne šalutinis produktas, o esminis ingredientas.

Vis dėlto turbūt dauguma žmonių valgo mėsą nepaisydami, kaip ji buvo pagaminta. Kultivuotos mėsos gamintojai gali smarkiai sumažinti ūkinių gyvūnų kančias ir žalingą gyvulininkystės poveikį aplinkai, jei mes kaip vartotojai to reikalausime. Bet jei tokia technologija kuriama vien tik efektyvumo ir pelningumo sumetimais, mūsų santykiai su gyvūnais ir aplinka liks „sulūžę“. Transformacijai reikalinga atjauta.