N
A
R
A
Maisto ateitis. Vertikalioji žemdirbystė

Kaip jūs įsivaizduojate Žemę: a) padengtą miškais ir šurmuliuojančią laukinių gyvūnų gausa ar b) dominuojamą didmiesčių ir alsuojančią miesto ritmu? Teisingas atsakymas – c) mėlynąją planetą formuoja ūkiai.

Tai yra pirmoji Dr. Elenos Lazutkaitės ciklo apie maisto ateitį bei besikeičiantį žemdirbystės ūkį dalis. Kiti šio ciklo tekstai bus publikuoti greitu metu.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija praneša, kad pusė visos gyvenamos žemės yra naudojama žemės ūkiui (kitą pusę užima užstatytos teritorijos, miškai, žolynai ir t. t.; amžino įšalo regionai ir dykumos yra negyvenama žemė).

Poreikis auginti daugiau maisto

Prognozuojama, kad 2050 m. Žemėje gyvens apie 9,7 milijardo žmonių, ir pamaitinti juos nebus lengva. Skeptikai prognozuoja, kad, sparčiai augant žmonių populiacijai ir stiprėjant klimato krizei, pasaulis pereina iš maisto gausos į stygiaus erą.

Optimistai, tokie kaip Christiana Figueres ir Tomas Rivettas-Carnacas, kurie 2015 m. vadovavo istorinėms Jungtinių Tautų deryboms dėl Paryžiaus klimato susitarimo, reikalauja žemės ūkio pertvarkos. Tais pačiais metais išleistoje knygoje „Ateitis, kurią mes pasirenkame“ apie tai, kaip išgyventi klimato krizę, Figueres ir Rivettas-Carnacas dalijasi viltinga maisto gausos vizija – bendruomenių soduose, ant stogų, mokyklose ir vertikalių sodų balkonuose – maistas bus auginamas visur.

Kokios technologijos padeda kovoti su bado grėsme? Kokios technologijos priartina ūkininkavimą prie vartotojo? Publikacijų serijoje „Maisto ateitis“ aptarsiu tris perspektyvias technologijas, kurios teikia vilties klimato krizės bei ir išteklių stygiaus akivaizdoje:

  1. Vertikalioji žemdirbystė.
  2. Alternatyvus baltyminis maistas.
  3. Kultivuojama mėsa.
Reklama

Vertikalus ūkininkavimas patalpose

Šiame straipsnyje nagrinėsiu vertikalųjį ūkininkavimą patalpose, daugiausia dėmesio skirdama savo gyvenamajai šaliai Vokietijai ir gimtinei Lietuvai. Vertikalaus ūkio samprata toli gražu nėra nauja – legendiniai kabantys Babilono sodai (arba, istorikų teigimu – kabantys Ninevės sodai) gali būti ankstyviausias vertikalaus hidroponinio ūkio pavyzdys.

Šiandieninis vertikalus ūkininkavimas pasitelkė naujausias technologijas bei NASA mokslinius tyrimus ir persikėlė į vidų.

Kodėl ūkininkai nusprendžia maistą auginti viduje dirbtinio apšvietimo sąlygomis, o ne laukuose ar šiltnamiuose, kur augalai aprūpinami nemokamais saulės spinduliais? Kokie yra ūkininkavimo patalpose privalumai?

Alternatyvių ūkininkavimo metodų ieškojimas kyla iš būtinybės. Įprasta žemės ūkio gamyba mūsų aplinkai daro neigiamą poveikį, kurio nebegalime ignoruoti. Pramoninis monokultūrinis ūkininkavimas žaloja ir eikvoja dirvožemį, nuo kurio pats priklauso, naikina biologinę įvairovę ir kelia milžinišką grėsmę vabzdžiams. Labiausiai susirūpinimą kelia mažėjančios bičių populiacijos. Svarbiausios planetos apdulkintojos yra ypač jautrios pesticidams, plačiai naudojamiems monokultūriniuose ūkiuose. Be to, monokultūros yra netvarios, nes jos ypač pažeidžiamos ligų, kenkėjų invazijų ir nenuspėjamų klimato veiksnių.

Infarm“, Europos vertikaliosios žemdirbystės lyderiai, kurių būstinė yra Berlyne, įrodė, kad hidroponiniai ūkiai yra ne tik efektyvūs, bet ir tvarūs bei atsparūs. Izraeliečių įkurtas miesto ūkininkavimo startuolis didžiuojasi, kad, palyginti su tradiciniu žemės ūkiu, jų vidaus ūkiams reikia:

  • 75 % mažiau trąšų,
  • 95 % mažiau vandens,
  • 90 % mažiau transporto,
  • 99 % mažiau vietos,
  • jokių cheminių pesticidų.

Turint omenyje klimato krizę ir didėjantį jos poveikį žemės ūkiui, šie skaičiai teikia vilties. Hidroponinis ūkininkavimas yra ypač efektyvus, nes veikia be dirvožemio – sėklos sodinamos į substratą, pavyzdžiui, į kokoso pluoštą. Kokoso pluoštas gerai išlaiko drėgmę bei suteikia sveiką aplinką augalo šaknims.

Hidroponika taip pat reiškia, kad, jei nėra dirvožemio, mineralus ir kitas naudingąsias medžiagas tenka ištirpinti vandenyje. Dirbtinio intelekto kontroliuojamoje modulinių ūkių aplinkoje siurblių pagalba augalų šaknims tiekiamas specialios formulės tirpalas, kuriame gausu maistinių medžiagų. Šio metodo nauda yra taupumas, nes neįsisavintos maistinės medžiagos ir vanduo yra nuolat perdirbami.

Nuo ūkio iki šakutės

Kaip norėtųsi kiekvieną rytą skinti šviežias žoleles, tvariai užaugintas savo pačios virtuvėje! Vokietijos bendrovės „Agrilution“ ir „Neofarms“ siūlo būtent tai – intelektualias vertikalaus ūkininkavimo sistemas individualiems klientams. Tačiau asmeninio modernaus daržo kaina nėra įkandama kiekvienam – nedidelio hidroponinio ūkio įrengimas virtuvėje kainuoja 2 904 eurus.

Jei asmeninis hidroponinis daržas lieka tolima svajonė, tai prekybos centruose užaugintos prieskoninės žolelės yra įperkamos daugumai. Tad išgirdę vaikus sakant, kad maistas auga prekybcentriuose, nepulkite bartis, nes jie gali būti teisūs. Hidroponiniai ūkiai jau įsteigti Berlyno „Edeka“ ir „Aldi“, Londono „Marks & Spencer“ maisto prekių parduotuvėse.

Norėdama išbandyti „Infarm“ produktus, keliauju į prekybos centrą „Edeka“ Prenzlauer Berge, hipsterių rajone šiaurės rytų Berlyne. Šiame prekybos centre „Infarm“ ūkis yra nedidelis, tačiau mano kulinariniams poreikiams jo pakanka: čia pat auga petražolės, itališkas, graikiškas bei tailandietiškas bazilikas ir kitos žolelės.

„Infarm“ hidroponiniame ūkyje auginto produkto šaknys ©Elena Lazutkaitė

Aš renkuosi (vis dar gyvą) kalendrą, tailandietišką baziliką ir žaliąją mėtą. Žolelės yra supakuotos į popierių ir kainuoja 1,26 euro. Popierinė pakuotė nurodo vartotojui, kad, parsinešus žoleles namo, joms reikia duoti vandens ir šviesos.

Žolelių šaknys aiškiai matomos mažame plastikiniame puodelyje. Ilgos, tvirtos, gyvos šaknys kokoso pluošte padeda išlaikyti nepaprastą skonį ir gaivumą. Labiausiai mane traukia kvapas, kuris yra sodresnis palyginti su žolelėmis, kurios parduodamos negyvos.

Ar visas ūkininkavimas persikels į patalpas?

Įrengus vertikalius ūkius namuose, nenaudojamose miesto erdvėse, prekybos centruose, viešbučiuose, „Michelin“ žvaigždučių restoranuose ir kavinių virtuvėse, maisto tiekimo grandinė gerokai sutrumpėja, o vartotojai gali mėgautis šviežiais ir maistingais produktais kiaurus metus. Šiuose ūkiuose nėra blogo oro, o kiekviena diena tobulai pritaikyta visoms augalų rūšims.

Kita vertus, šį rugpjūtį britų laikraštis „Guardian“ perspėjo, kad Jungtinėje Karalystėje prognozuojamas blogiausias kviečių derlius nuo 1980-ųjų. Manoma, kad dėl ekstremalių oro sąlygų derlius visoje šalyje gali sumažėti apie 30–35 proc. Apie panašias problemas pranešama visoje Europoje.

Kyla logiškas klausimas – ar visos daržovės, vaisiai, žalumynai ir kitos kultūros galiausiai bus auginamos patalpose? Iš tiesų, mokslininkai prognozuoja, kad dėl nestabilaus klimato (audrų, sausrų, taip pat kenkėjų ir ligų) vis daugiau žemės ūkio produktų bus auginami viduje.

Reklama

Kol kas, deja, uždarose patalpose pelningai auginti kviečius ar bulves yra neįmanoma. Tad miestų ūkininkai daugiausia dėmesio skiria prieskoninėms žolelėms ir lapinėms daržovėms, kurios greitai auga ir kurių kilogramo pardavimo kaina yra aukšta.

Vienas didžiausių vertikalaus ūkininkavimo patalpose trūkumų yra tas, kad sistema naudoja daug energijos. Lietuvos vertikalaus ūkininkavimo startuolio „Baltic Freya“ biochemikas Robertas Katinas paaiškino: „Kuo daugiau reikia fotosintetinės šviesos, tuo daugiau reikia šviesos diodų ar aukšto slėgio natrio lempų, tuo daugiau sunaudojama elektros energijos, tuo daugiau pinigų jai išleidžiama. Šiuo metu nemažai startuolių sprendžia šias energijos vartojimo efektyvumo problemas, todėl manome, kad galiausiai vertikaliame ūkyje bus galima pelningai auginti bet kokį maisto derlių.“

Ateityje lazerinės technologijos gali būti pritaikytos apšvietimui optimizuoti. Dienos metu šviesolaidiniai kabeliai gali nukreipti saulės šviesą į vidų ir taip sumažinti dirbtinės šviesos poreikį. Taip pat, norint, kad tokia ūkininkavimo forma būtų tikrai tvari, būtina naudoti iš ekologiškų šaltinių gaunamą elektros energiją.

Vertikalioji žemdirbystė apibrėžia ūkininkavimą kaip prestižinį darbą

Nors vertikalūs ūkiai gali žymiai sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, biologinei įvairovei ir visuomenės sveikatai, nuo 2017 m. Europos Sąjungoje jie nebėra sertifikuojami kaip ekologiški. ES reglamentas atmeta tokius ūkius, nes augalai auginami ne dirvožemyje.

„Baltic Freya“ vertikalus ūkis ©Baltic Freya

Net jei ekologiškų ūkių įkūrėjai (dar) nesidomi ūkininkavimu patalpose, turime pagrindą optimistiškai vertinti miesto žemės ūkio ateitį. Vertikalus ūkis patalpose padeda miestams save išmaitinti. Sumažindamas atstumą tarp gamintojų ir vartotojų, naudodamas mažiau vietos bei išteklių, nepriklausydamas nuo oro sąlygų, vertikalus ūkininkavimas darosi vis patrauklesnis. Visame pasaulyje vertikalūs ūkiai gauna apdovanojimų ir yra finansuojami.

Minėta įmonė „Baltic Freya“ Lietuvoje sėkmingai vysto „seserinę“ hidroponikos technologiją – vadinamąją migloponiką, arba rūkoponiką (angl. fogponics), auginti augalams vertikaliai... migloje! Robertas Katinas paaiškino, kad pagrindinis migloponikos pranašumas, palyginti su hidroponika, yra augalų šaknų ligų prevencija. „Šaknų ligos kiekvienais metais sunaikina apie 20 proc. šiltnamio augalų visame pasaulyje. Skirtingai nuo skysto vandens, rūkas neperneša šaknų ligų.“

Kitas svarbus migloponikos privalumas yra išteklių tausojimas. Pasak Roberto Katino, kuriančio migloponikos modulius šiltnamių ir patalpų ūkininkams, „augalai daug veiksmingiau įsisavina vandenį ir maistines medžiagas aerozolio pavidalo terpėje – rūke; ši sistema yra keturis kartus efektyvesnė nei hidroponika“.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Pokalbis su Robertu nuteikia optimistiškai ne tik dėl sistemos tvarumo, bet ir dėl žemės ūkio apskritai. Daugelyje Europos šalių trūksta žemės ūkio darbininkų, atliekančių įprastus ūkio darbus, tuo tarpu vertikalus ūkininkavimas džiugina populiarumu ir lengvai pritraukia jaunus talentus. Įsikūręs miesto erdvėse, paremtas tvarumo principais, vertikalus ūkininkavimas yra reklamuojamas kaip prestižinė aukštųjų technologijų sritis.

Robertas Katinas atmeta ūkininkavimo, kaip nereikšmingos veiklos, idėją: „Kai sakote „ūkininkavimas“, visi iškart pagalvoja apie traktoriaus vairavimą iš vieno lauko galo į kitą. Ūkininkavimas patalpose, nesvarbu, vertikalus ar horizontalus, yra visiškai kitoks dalykas. Tai prasmingas darbas – juk kovojame su klimato kaita, dirvožemio erozija, vandens tarša, visuotiniu badu. Yra begalė iššūkių, tad turime rasti geriausią, saugiausią, efektyviausią būdą auginti maistą. Kiekvieną dieną sužinai ką nors naujo, kiekvieną minutę sprendi problemas. Ir, galiausiai, šis verslas – amžinas. Pandemija ar ne, mums visada reikės maisto. Tikslas, iššūkis, pelnas... Jei tai nėra svajonių darbas, aš nežinau, kas tuomet yra.“

Elena Lazutkaitė yra kritinės teorijos ir kultūros mokslų daktarė Jungtinės Karalystės Notingamo universitete.