Kai prieš kelerius metus išvykau studijuoti į Daniją, jau buvau girdėjusi apie Skandinavijos valstybėse paplitusią, tarp studentų itin populiarią veiklą, angliškai vadinamą dumpster diving (liet. „nardymas po šiukšliadėžes“). Žmonės naktimis keliauja pasižvalgyti po prekybos centrų konteinerius – ar nėra juose palikta nebetinkamo parduoti, bet vis dar tinkamo valgyti maisto.

Iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai. Lietuvoje į žmones, ieškančius maisto konteineriuose, žvelgiama su gailesčiu arba įtarumu. Bet vietiniai studentai įtikino pabandyti.

Gyvenau bendrabutyje netoli milžiniško prekybos centro. Taigi vieną vėlų vakarą su bendrakursiais išėjome žvejoti maisto į šalia jo esančius konteinerius. Buvo nejauku. Nepatogumo jausmą stiprino mus apšviečiančios pravažiuojančių automobilių šviesos. Niekaip negalėjome pasiekti produktų ranka, todėl teko lipti į konteinerį. Bet laimikis pranoko lūkesčius.

Parsinešėme gerą pusšimtį bananų. Jie buvo pajuodavę ir stipriai sunokę, todėl dėti ant prekystalio nebetiko. Iš jų išsikepėme bananų duonos. Radome ir prinokusių avokadų, daug kitų vaisių bei daržovių, duonos. Jos kepalų konteineryje palikome dar kelias dešimtis. Tada pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad maisto, išmetamo į konteinerius supūti, kiekis yra didžiulis.

Grįžusi į Lietuvą panorau pažinti vietinę maisto industriją tiek nacionaliniu, tiek asmeniniu lygmeniu. Vilniuje aplankiau Ievą Vilkę, ekologijos tinklaraščio „Dar kas nors“ autorę, pakeitusią savo įpročius taip, kad beveik nepaliktų maisto atliekų. Ji praktikuoja vadinamąją „zero waste“ (liet. „nulio atliekų“) filosofiją.

Susitikome vieną penktadienį, dar prieš prasidedant pandemijai. Ieva paminėjo, kad tądien buvo „nusinulinimo“ diena, nes jos šaldytuvas buvo beveik tuščias. Tačiau toks ir yra tikslas – kad kitą dieną ramia sąžine, pagal iš anksto paruoštą pirkinių sąrašą, kartu su vyru ji pasiruoštų naujai savaitei.

„Stengiuosi kasdien tikrinti šaldytuvo turinį. Tiek šaldytuve, tiek spintelėje maisto turime nedaug. Tada man ramu, švaru, apima ramybė viduje. Viską suvartojame, ir kitą dieną, dažniausiai šeštadienį, apsiperkame vėl“, – apie savo rutiną pasakoja Ieva.

Pažvelgiu į Ievos šaldytuvo vidų. Iš tiesų, šviežio maisto ten beveik nėra. Keli stiklainiai, uogienė, marinuoti agurkėliai, paprikos, gabalėlis sūrio ir sviesto. Ieva sako, kad likusias daržoves sunaudos salotoms, o jogurtu pagardins kitos dienos rytinę košę.

Maisto tausojimas į Ievos namus atėjo pradėjus domėtis klimato krize. Iš pradžių klimato klausimai jai kėlė bejėgiškumą. Ieva manė, kad, norint tausoti gamtos išteklius, reikia vairuoti elektromobilį arba būti įsirengus saulės bateriją ant stogo, o tokios galimybės neturint, daugiau nieko esminio padaryti negali. Tačiau, sužinojusi, kad jos kasdienė veikla gamtoje palieka žymų pėdsaką, suprato, kad jį sumažinti gali į dienotvarkę įsivedusi šiek tiek disciplinos.

„Supratau, kad noriu keistis, prisidėti prie tų žmonių, kurie inicijuoja pokyčius“, – sako ji.

Ištrauka iš interviu su tinklaraštininke Ieva Vilke

Tačiau Ievos pavyzdys – labiau išimtis, nei taisyklė. Renata Dagiliūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkosaugos katedros dėstytoja ir Lietuvos vartotojų instituto tarptautinės iniciatyvos „Linkėjimai, maistas“ ekspertė pastebi, kad žmonės retai susimąsto, jog patys prisideda prie maisto švaistymo.

„Žmonės nepriima, kad tai su jų elgsena susijusios problemos. Galbūt prekybos centrai iššvaisto, galbūt pramonė, restoranai, bet ne aš“, – sako profesorė. Tačiau, kaip rodo statistika, būtent namuose yra iššvaistoma daugiausia maisto.

Kur dingsta maistas

Kiekvienais metais pasaulyje nesuvalgoma maždaug trečdalis pagaminto maisto – 1,3 mlrd tonų. Į šį kiekį įeina ir maistas, prarandamas gamybos etape. Prarastu maistu vadinama ta maisto dalis, kuri dėl netinkamo auginimo, perdirbimo, transportavimo ar sandėliavimo nepatenka į parduotuvių lentynas. Jau šiame etape Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje prarandama 7 proc., Centrinėje ir Pietryčių Azijoje – 21 proc. užauginto maisto. Europoje – kiek mažiau nei 16 proc. Tokius duomenis pateikia Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO).

Maisto praradimo etape iššvaistomi ir jam užauginti reikalingi resursai – žemė, vanduo, žmonių darbo jėga. „Viską sunaudoji, o paskui išmeti. Taigi, veltui sodinai, ėmei derlių, važiavai, sandėliavai. Taip atsiranda neigiamas poveikis, kurio galėjo nebūti“, – paaiškina Renata Dagiliūtė.

Vėliau maisto švaistymas tęsiasi parduotuvėse ir kiekvieno mūsų namuose. Čia daugiausia prarandama grūdinės kultūros produktų, po to vaisių bei daržovių. Mažiau lieka nesuvartotų pieno produktų, sąlyginai nedaug išmetama mėsos. Vaisiai ir daržovės greitai genda, o mėsos gaminių suvartojimą galime sieti su aukšta kaina. Apskritai, daugiau nei pusę viso iššvaistomo maisto Europos Sąjungoje sudaro namų ūkių gyventojų nepanaudotas maistas.

Maisto švaistymas tiesiogiai ar netiesiogiai paveikia kiekvieną žmogų, o tai ryškiausiai galima pastebėti per ekologinį, socialinį ir ekonominį veiksnius.

Pastarasis suvokiamas lengviausiai. Pavyzdžiui, per metus estų šeima vidutiniškai iššvaisto maisto už 200 eurų, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse suma siekia daugiau nei 500 eurų.

Lietuvoje maisto iššvaistoma mažiau nei likusioje Europos Sąjungoje. Kauno Technologijos universiteto Maisto instituto tyrimas parodė, kad Lietuvoje namų ūkiuose vienas gyventojas kasmet išmeta 56 kg maisto, o Europos Sąjungos vidurkis yra 90 kg. Renata Dagiliūtė tai sieja su mažesnėmis nei Vakarų Europoje Lietuvos gyventojų pajamomis.

Nors Lietuvoje namuose iššvaistomo maisto vidurkis mažesnis nei Europos Sąjungos, lietuviai linkę maisto nesuvalgyti ir restoranuose bei kavinėse. Anot Renatos Dagiliūtės, Lietuvoje žmonės nėra linkę šio maisto neštis namo.

„Tai rodo savotišką statusą. Kad „aš galiu“. Vieno tyrimo metu Lietuvos gyventojai prisipažino, kad išsinešti maistą jiems gėda“, – sako mokslininkė. Panašiai elgiasi ir bulgarai, kroatai. Iki pandemijos restoranuose likdavo nemažai atliekų. Vienas žmogus vidutiniškai nesuvalgydavo 300 g užsisakyto maisto – maždaug tiek sveria du dideli bananai.

Maisto gamybos kelias nuo fermos iki pietų stalo yra ilgas. Žemę dirbant, apsodinant, o vėliau nuimant ir transportuojant derlių, naudojami degalai, trąšos. Žemės ūkio sektorius klimatui daro didžiulį poveikį.

Jeigu maistas pasiekia mūsų stalą, bet nėra suvalgomas, jis patenka į bendras atliekas, o vėliau pūdamas išskiria kenksmingas metano dujas. Skaičiuojama, kad, sunaikinus vieną toną maisto atliekų, į orą patenka keturios tonos CO2 dujų. Maisto industrija (nuo gamybos pradžios iki maisto atliekų sunaikinimo) sugeneruoja didesnį kiekį kenksmingų dujų nei visas kelių transportas.

Kartu su dirvožemio ištekliais yra eikvojamas ir vanduo – ne tik tas, kurį naudojame namie gamindami ar plaudami indus, bet ir lietaus vanduo. Taip pat – vanduo, absorbuojantis taršą, susijusią su maisto gamyba. „Visa tai sudaro mums nematomą pusę – virtualų vandenį“, – sako Renata Dagiliūtė. Ji pastebi, kad valgydami retai susimąstome, jog už maisto porcijos slypi tūkstančiai litrų vandens, panaudoto jai pagaminti.

FAO duomenimis, net 70 proc. pasaulyje sunaudojamo gėlo vandens yra skirta maisto gamybai. Todėl švaistant maistą kartu netenkama ir didelio kiekio vandens – per metus tiek, kad susidarytų šeši Dūkšto, didžiausio Lietuvoje ežero, dydžio telkiniai.

Išsaugoti 5 tūkst. tonų maisto

Apie tai, koks yra nesuvartoto maisto likimas Lietuvoje, pasakoja Vaidotas Ilgius, buvęs „Maisto banko“ plėtros vadovas, šiuo metu – Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ vadovas. Jis pradeda nuo to, kad nesuvartotam maistui pūvant ir rūgstant sąvartynuose, išsiskiriančios metano dujos stiprina šiltnamio efektą ir dėl to kyla Žemės temperatūra.

„Mes to nematome, tačiau tai kaitina atmosferą – kažkur kyla potvyniai, žmonės ne tik praranda turtą, bet ir žūva“, – sako jis. Vaidotas Ilgius teigia, kad ši maisto švaistymo pasekmė aplinkai yra žalingiausia.

Jis priduria, kad dabar maisto atliekos vežamos į sąvartynus, tačiau jos galėtų būti utilizuojamos gaminant biodujas. Vaidotas Ilgius tai vadina „problemos sprendimu lengvuoju būdu“, nes pakaktų, kad verslininkai nerūšiuotas atliekas užšaldytų iki šios bus surinktos atsakingų įmonių. Tačiau yra ir kita išeitis – maistą atiduoti tiems, kam jo trūksta.

Maisto trūkumą žmonės junta panašiai, nesvarbu, kuriame pasaulio regione ar valstybėje jie gyvena. Pakanka pasižiūrėti į mūsų kaimynines šalis.

„Jeigu skaičiuojame, kad maistui išleidžiame apie ketvirtadalį savo pajamų, tai daliai Baltijos šalių gyventojų, kurie gauna pašalpas arba minimumą, maistui per dieną išeina apie 1,5 euro. Tai yra ne juokas, o realybė“, – sako Vaidotas Ilgius ir klausia, kodėl gi nepadėjus šiems žmonėms, jeigu maisto yra pagaminama per daug.

Todėl kiekvieną dieną, 10 val. ryto, „Maisto banko“ savanoriai lanko parduotuves skirtinguose Lietuvos miestuose. Surinktą maistą jie surūšiuoja, kad šis dar tą pačią dieną atitektų jo stokojantiems žmonėms. Lietuvoje organizacijų, padedančių šį maistą išdalinti, yra apie šešis šimtus – tai maltiečiai, įvairūs socialiniai centrai. Kasmet „Maisto bankas“ išdalina daugiau nei 5 tūkst. tonų maisto, kuris, kitu atveju, būtų išmestas. Tačiau jo, pasak Vaidoto Ilgiaus, išgelbėti būtų galima dar daugiau.

Realiau įsivaizduoti tokius maisto kiekius galiu atėjusi į „Maisto banko“ sandėlį ir į rankas paėmusi 30-ies kilogramų įvairiausių maisto produktų dėžę. Ji pilna vaisių, daržovių, duonos, matosi ir pelėsinio sūrio, aukščiausios rūšies dešros, ikrų.

Laiptais kylame į antrą aukštą, iš kur sklinda šviežio maisto kvapas. Čia įrengta nedidelė virtuvė.
Pravėrus duris, pirmiausia pasitinka garų kamuolys, o jam prasisklaidžius – ir juodai vilkintis, su kiek miltuota prijuoste, virėjo kepuraitę dėvintis vyras. Tai – šefas Ovidijus, kuris kartu su savanoriais gamina patiekalus. Šio maisto kasdien po pietų ateina pasiimti kelios dešimtys žmonių. Dalis karšto maisto vežama į Vilniaus nakvynės namus.

Ovidijus paaiškina, kad patiekalai čia dažniausiai gaminami iš produktų, nenupirktų dėl nepatrauklios jų išvaizdos. Supratęs, kad per ilgai su mumis užsibuvo, šefas išskuba semti iš puodo apskrudusių mėsos kroketų.

Ištrauka iš interviu su šefu Ovidijumi

Skanus, bet negražus

Susimąstau, kad turbūt daugelis mūsų, prieš dėdami prekes į pirkinių krepšelį, atrenkame, kuriuos produktus imti, o kuriuos palikti lentynoje. Netaisyklingos formos daržovės ar kiaušinių pakuotės su vienu suskilusiu kiaušiniu taip ir lieka parduotuvių lentynose. Toks netinkamu laikomas maistas, angliškai vadinamas „ugly food“, dažniausiai keliauja į konteinerius, o neretai iš ūkių net nepatenka į prekybos tinklus, nors maistinė šių produktų vertė nė kiek neprastesnė.

Ieva Vilkė sako dėmesį į tokį „niekam nereikalingą maistą“ atkreipusi tada, kai pažiūrėjo dokumentinį filmą „Just Eat It. A Food Waste Story“. Filme rodomas kanadiečių poros gyvenimas, šiems nusprendus pusę metų ne pirkti maistą, o ieškoti jo prekybos centrų, restoranų konteineriuose ar iš draugų pasiimti jų nesuvartotus produktus.

„Sužinojau, kokie aukšti reikalavimai yra keliami maistui, koks tobulas jis turi atrodyti pirkėjo akyse ir dėl ko tiek daug jo prarandama gamybos procese ir prekybos centruose, – dalijasi Ieva. – Gamintojai nori įtikti vartotojui, bet juk aš ir esu tas vartotojas. Man tokio tobulumo nereikia.“

Todėl prisidėti prie maisto tausojimo, anot Ievos, galima perkant ne tokius gražius produktus. „Esu mačiusi, kaip viena mergina atidarė kiaušinių pakelį ir, kadangi jame buvo suskilęs kiaušinis, specialiai tą pakelį pirko. Mes galime po truputį keisti įsitikinimus.“

Produktai skiriasi ne tik savo išvaizda, bet skiriasi ir laikas, per kurį jie pasiekia prekystalį. Prieš dėdami daržovę į krepšį ne visada atkreipiame dėmesį, iš kur ji atkeliavo, bet jos kelionė turi įtakos klimatui. „Jeigu morkos keliauja iš Čilės, jų energetinė vertė yra 66 kartus mažesnė už energijos kiekį, reikalingą tai morkai iki mūsų atkeliauti“, – pavyzdį pateikia Renata Dagiliūtė.

Todėl perkant vietinį, sezoninį, šviežią ir ekologišką maistą, poveikis aplinkai sumažėja. Šviežias maistas yra trumpiau sandėliuotas ir mažiau apdirbtas, o kadangi trumpiau keliavo, turbūt buvo nuskintas arčiau sunokimo ribos (patikrinti į jūsų namus atvežamo maisto nukeliautą atstumą galima tinklalapyje foodmiles.com).

Prisiminusi konteineriuose matytą krūvą duonos, noriu suprasti – kodėl maisto gaminama per daug? Renata Dagiliūtė sako, kad kvestionuoti reikėtų ne kiekį, o paskirstymo efektyvumą, nes maisto gali įsigyti ne visi, ypač šalyse, kur gyventojų pajamos mažesnės. Prognozuojama, kad maisto poreikis tik augs, o iki 2050-ųjų – netgi dvigubės.

„Bet tai nereiškia, kad tiems, kuriems šiandien maisto trūksta, jis taps labiau pasiekiamas. Priešingai, augant maisto paklausai, didės ir jo kaina, todėl dalis gyventojų ateityje gali jo tiesiog nebeįpirkti“, – argumentuoja Renata Dagiliūtė.

Kita vertus, kaip parodė 2018 m. tarptautiniame mokslo žurnale „PLOS ONE“ skelbtas tyrimas, pasauliniu mastu grūdų, riebalų ir cukraus išties yra pagaminama per daug, o vaisių, daržovių bei augalinės kilmės baltymų – nepakankamai. Norint užtikrinti subalansuotą, pilnavertę augančios visuomenės mitybą, o kartu mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, augalinės kilmės maisto turėtų būti gaminama daugiau.

Klausiu Ievos, ar daug pastangų ji turėjo įdėti, kad maisto atliekų jos namuose beveik neliktų? Ji sako, kad rutinai susiformuoti reikėjo laiko, bet svarbiausia – požiūris.

„Mokėmės gaminti patiekalus iš turimų likučių. Pradėjau rašyti savo atrastų ir pamėgtų receptų sąsiuvinį, vieną kitą išmokstu, ir darosi viskas lengviau.“ Ji sako niekada neinanti į parduotuvę be pirkinių sąrašo, maisto atliekas dedanti į šaldiklį, kol jų susikaupia kiek daugiau, o iš citrinų žievelių išmokusi gaminti valiklį namams.

Ieva prisimena, kad jos vaikystėje, kaip teisingai laikyti maistą, kaip jį konservuoti, šaldyti, geriausiai žinojo mama ir močiutė, todėl į maisto sferą pati nosies nekišdavo. Be to, galvojo, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokie įgūdžiai nereikalingi, nes visą maistą galima nusipirkti iš anksto supakuotą ir pagamintą. Tačiau dabar jos požiūris pasikeitė, ji nori grįžti prie mamos ir močiutės patarimų.

Ieva sako: „Mano šūkis yra „Kasdien dar kas nors dėl gamtos“ – kad mes mažais žingsneliais prisidėtume prie klimato krizės sprendimo.“

(Atnaujinta gruodžio 15 d.)

Susisiekėme su „Maisto banku“ sužinoti, ar karantino metu žmonės turi galimybę gauti maisto produktų. Organizacija pranešė, kad karštą maistą daliai žmonių jie veža tiesiai į namus. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną 80 porcijų šilto maisto pasiekia Vilniaus nakvynės namus.

„Maisto banko“ darbuotojai taip pat prašo nenaudojamus pusės litro stiklainius atiduoti jiems, nes juose konservuoja maistą. Anot organizacijos komunikacijos atstovės, per dešimt šių metų mėnesių jie panaudojo apie 12 tūkst. stiklainių, kurie kitaip galėjo būti išmesti.