Tądien nustojau bijoti juodaodžių vyrų. Nustojau ne tik bijoti juodaodžių vyrų, bet ir gailėti juodaodžių moterų.

Iki atvykdama studijuoti į Klaipėdą joje lankiausi lygiai du kartus – vykdama laikyti stojamųjų egzaminų. Žinojau tik vieną gatvę – tą, kuri jungė universitetą su traukinių stotimi. Už jos ribų miestas man rodėsi kaip išdraikytas siūlų kamuolys, kuriame kiekviena gatvė grasino tik dar labiau apraizgyti nežinomybe, o ne parvesti atgal į bendrabutį ar parodyti kelią į parduotuvę. Pasibaigus vienam iš mokslo metų pradžios renginių, pasimečiau nuo savo kambariokių, kurios mieste orientavosi daug geriau nei aš. Bandžiau prisiminti, kaip grįžti atgal į bendrabutį. Tiesą sakant, norėjau grįžti ne į bendrabutį, o namo, į Vilnių, nes vienatvė ir svetimumo jausmas atslinkdavo kiekvieną vakarą su jūros vėsa ir tamsėjančiu dangumi.

Mano pasimetimą ir melancholiją pertraukė kažkieno žodžiai, tariami su švelniu, man negirdėtu anglišku akcentu:

– Gal nori grįžti į bendrabutį su mumis? Tu pirmakursė, tiesa? Klaipėda vakare gali būti labai klaidi.

Prieš mane stovėjo juodaodis studentas, kaip netrukus sužinojau, – Samuelis iš Ganos. Kiek tolėliau pamačiau jo žmoną Abigailę, kuri stūmė vežimėlį su judviejų dukra Faith (vardai pakeisti).

Mane užliejo dėkingumo ir nuostabos banga, su savimi nusinešdama kalbos dovaną. Aš niekad nebuvau mačiusi juodaodžio žmogaus iš arti, juolab bendravusi. Tamsa, plintanti po dangų kaip tiršto rašalo dėmė, priminė, kad dabar ne laikas į tai gilintis, nes galiu taip ir likti stovėti vidury gatvės. Tad tyliai palinksėjusi, nutipenau paskui Samuelį link mūsų laukiančios Abigailės. Jis perėmė vežimėlį iš žmonos, o ji ištiesė man ranką:

– Eisim ilgesniu keliu – su vežimėliu pereiti per geležinkelio tiltą labai sunku. Tikiuosi nieko prieš?

Eidami namo šnekučiavomės apie gyvenimą Klaipėdoje, apie mokslus, apie daugybę kitų dalykų. Išsiaiškinome, kad einame į tą pačią bažnyčią. Kad jiems, kaip ir man, kai reikia gaminti studentišką vakarienę, daug skaniau virti ryžius nei kepti bulves. Kad visi trys nerimaujame dėl politinės situacijos savo šalyse. Baimė ir vienišumas pasitraukė į pakampius laukti kitų progų. Žingsniuodama šalia savo naujųjų draugų jutau manyje skylant kažkokias nematomas vidines sienas, kurias net nežinojau turinti.

Vėliau bendrabučio lovoje liūliuojama traukinių bildėjimo ir uosto krovos garsų suvokiau, kad Samuelis ir Abigailė nebuvo tokie, kokie mano įsivaizdavimu turėjo būti juodaodžiai. Bet jei aš niekad nebuvau mačiusi juodaodžių žmonių, iš kur galėjau žinoti, kokie jie turi būti? Kas ir ko mane apie juos mokė, ir kodėl Samuelio ir Abigailės normalumas buvo toks trikdantis? Jaučiausi tarsi apgauta, lyg man kažkas būtų melavęs apie pasaulį, apie kitus žmones, apie mane pačią. Kiek dar yra tokių dalykų, kuriais, pati to nežinodama, tikiu – tikiu, nes kažkas nejučiomis mane išmokė jais tikėti?

★ ★ ★

Paakinta savo naujos draugystės ir naktinių susivokimų, ėmiausi kaltųjų paieškos. Pamažu, tarsi archeologė kasinėjimuose, iš po užmaršties ir duotybių sluoksnių traukiau prisiminimus, nutikimus, nuogirdas ir kasdienybės fragmentus, kuriuos kruopščiai lipdžiau vieną prie kito. Po kiekvienu atrastu atsakymu glūdėjo daugiau klausimų, reikalaujančių savų paaiškinimų.

Argi aš neskaičiau Thomo Mayne Reido „Jamaikos maronų“ ir nebijojau, kad neva myriop pasmerktas pavergtasis juodaodis Čakra pagrobęs tikrai gali pražudyti (o gal dar blogiau – išprievartauti) gražuolę baltaodę Keitę?

Argi aš pernakt su prožektoriumi po apklotu nerijau Josepho Conrado „Tamsos širdies“ puslapių ir iš jų nesimokiau, kad „juodasis žemynas“ iškelia ir juodžiausias baltųjų žmonių puses?

Argi nesidžiaugiau Robinzono Kruzo herojiškumu ir nepriėmiau kaip savaime suprantamo dalyko, kad nuo savo gentainių žiaurumo išgelbėtas Penktadienis tegali būti tik jo tarnas, o ne draugas?

Argi nežiūrėjau „National Geographic“ ir kitų kelionių laidų, kuriose Afrika – tai tik gamta, tik liūtai ir raganosiai, tik savanos ir džiunglės, tik dykuma ir senovės istorija, pasiekianti mus sarkofagų ir piramidžių pavidalais? O jei ten ir yra žmonių, jie baisūs ir atgrasūs savo skurdu, savo epidemijomis, savo badu, savo nesuvokiamu ir nepaaiškinamu žiaurumu ir kariniais konfliktais. Ypač vyrai su karinėmis uniformomis, mačetėmis ir kalašnikovais.

Argi aš pati nepirkau UNICEF atvirukų, kad padėčiau „Afrikoje skurstantiems vaikams“?

Argi aš pati paauglystėje nenorėjau tapti akušere, kad galėčiau dirbti su „Gydytojais be sienų“ ir gelbėti vargšes moteris „Afrikoje“ ir „Azijoje“, kur jos masiškai miršta nuo išvengiamų nėštumo ir gimdymo komplikacijų?

★ ★ ★

Gelbėti juodaodžius žmones norėjo ir Harrieta Beecher Stowe, žymi XIX a. amerikiečių pamokslininkė, oponavusi vergovinei sistemai, turbūt geriausia žinoma kaip knygos „Dėdės Tomo trobelė“ autorė. Ją buvau skaičiusi tiek kartų, kad kai kurias ištraukas galėjau cituoti iš atminties, atgalia ranka braukdama gailesčio ašaras. Pavergtų juodaodžių buvo gaila ir Beecher Stowe, ir man, ir daugeliui kitų jos skaitytojų. Tačiau gailestis nebuvo vienintelis dalykas, kuris mus jungė.

Mus jungė ir įsivaizdavimas, kad juodaodžiai žmonės patys savęs negali išlaisvinti, kad jiems reikia „baltojo išvaduotojo“ ar „baltosios išvaduotojos“.

Viena iš tų baltųjų išvaduotojų, kuri pasišovė ateiti kolonizuotai ir išnaudojamai Afrikai į pagalbą, buvo ir Sovietų Sąjunga. Joje „Dėdės Tomo trobelė“ buvo leidžiama ir perleidžiama tūkstantiniais tiražais, tiesa, pakeitus pamaldžius Beecher Stowe pamąstymus į sovietinę propagandą ir taip perrašius nemažą dalį knygos (už šią įžvalgą esu dėkinga savo draugei Linai Kerbelytei). Bet pati istorija apie nuolankų ir dorą pavergtą dėdę Tomą, kuris parduodamas iš vieno šeimininko kitam, kol galiausiai atsiduria Luizianos valstijos plantacijoje ir yra negyvai užplakamas, puikiai pasitarnavo, kad parodytų sovietiniams piliečiams, kokie amoralūs yra Vakarai, o ypač Jungtinės Amerikos Valstijos.

Sovietų Sąjunga iš tiesų labai anksti stojo ginti Vakarų kolonijų nepriklausomybės siekio. Iš dalies todėl, kad darbo klasė, kurios interesus turėjo ginti komunizmas, buvo suprantama kaip peržengianti ne tik tautinius, bet ir rasinius skirtumus. Tačiau palaikydama juodaodžių pilietinių teisių judėjimą Jungtinėse Valstijose bei išsilaisvinimo judėjimus visame pasaulyje, Sovietų Sąjungos vadovybė turėjo ir progą susilpninti Vakarų politinę ir ekonominę galią.

Būtent todėl Sovietų Sąjunga ėmėsi teikti visokeriopą humanitarinę ir ekonominę pagalbą naujai laisvę iškovojusioms Afrikos ir Azijos šalims. 1958–1979 metais Sovietų Sąjunga į užsienio valstybes išsiuntė daugiau nei milijardą vakcinų nuo raupų, kurios ženkliai prisidėjo prie to, kad liga būtų beveik visiškai išnaikinta. Sovietiniuose universitetuose buvo parengta ir daugiau nei 40 000 įvairių specialistų – gydytojų, inžinierių, agronomų, chemikų, kurie grįžę į savo gimtines padėdavo kurti ir taip reikalingą infrastruktūrą, ir lojalumą komunizmui.

Nenorėdama pasirodyti esanti visiškai neišprususi prieš Samuelį ir Abigailę, kurie puikiai išmanė Europos politiką ir geografiją, ėmiau kamšyti savo Afrikos istorijos ir geografijos spragas. Savo nuostabai aptikau, kad sovietinės pagalbos-propagandos tinklai pasiekė ir mano bičiulių gimtinę: iki šių dienų daugiau nei 11 procentų Ganos gydytojų yra išugdyti sovietiniuose universitetuose. Ar gyvybiškai svarbi pagalba, jei ji išnaudojama propagandiniais tikslais, vis dar yra pagalba? Kur yra ta riba?

Atsakymų paieškos nuvedė mane link straipsnių apie Patricijaus Lumumbos tautų draugystės universitetą Maskvoje, pavadintą nužudyto kovotojo už Kongo nepriklausomybę garbei. Jis atspindėjo paradinę Sovietų Sąjungos pusę, atgręžtą į Vakarus ir jų buvusias kolonijas. Šį universitetą baigė daugiau nei pusė visų Sovietų Sąjungoje paruoštų specialistų iš Pietų Amerikos, Afrikos, Vidurio Rytų ir Azijos. Tačiau jei vieni jame išmoko, kad Sovietų Sąjunga yra jų gynėja, kiti – kad pažadėtasis rojus ir čia buvo suskirstytas pagal rases.

Yra išlikę daugybė liudijimų apie šių studentų patirtą rasinę diskriminaciją Sovietų Sąjungoje. Bene žinomiausias ir labiausiai tildytas rasinės neapykantos nusikaltimas, įvykdytas prieš juodaodžius studentus, buvo medicinos studento iš Ganos Edmundo Assare-Addo nužudymas 1963 metais. Po šio įvykio daugiau nei 500 studentų iš įvairių Afrikos šalių susirinko Raudonojoje aikštėje į pirmąjį tokio masto protestą nuo trečiojo dešimtmečio pradžios.

Tai nebuvo vienkartinis įvykis. Pirmieji studentai iš buvusių kolonijų dažnu atveju su savimi nešiojosi peilius, kad apsigintų nuo užpuolimų. Rasinė diskriminacija buvo juntama kiekviename žingsnyje. Net moterys ir merginos, kurios užmegzdavo santykius su iš Afrikos atvykusiais studentais, buvo gėdinamos, o jei pastodavo – spaudžiamos nutraukti nėštumą. Toms, kurios atsisakydavo ir norėdavo ne tik susilaukti vaikų, bet ir su jų tėvais išvažiuoti gyventi į jų gimtinę, sovietiniai biurokratai neišduodavo leidimų išvykti. Dar daugiau: platino gandus apie neatsakingus juodaodžius vyrus, kurie siekia tik pasinaudoti baltosiomis moterimis.

Šie įvykiai ir nuostatos formavo ne tiek mane pačią, kiek tuos, kurie formavo mane. Jie formavo mano tėčio, kuris mokėsi Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), mano mamos, kuri važinėdavo į komandiruotes Maskvoje, mano mokytojų ir kitų suaugusių pasaulėžiūrą. Jie formavo ir tuos policininkus, kurie, kai skustagalviai praskėlė Samueliui galvą vien dėl to, kad jis, būdamas juodaodis, drįso vieną vakarą eiti į parduotuvę mišinuko savo dukrai, atsisakė pradėti tyrimą dėl rasinės neapykantos ir įvardijo tai kaip paprastą chuliganizmą.

★ ★ ★

Į anekdotus, pasakojamus apie kitų rasių žmones, pirmą kartą atkreipiau dėmesį praėjus kuriam laikui po Samuelio užpuolimo. Per pietų pertrauką skaičiau vietinį laikraštį. Paskutiniame puslapyje, po kryžiažodžiu ir privalomais horoskopais, kaip visada, pačioje apačioje buvo surinkti niekam nejuokingi anekdotai. Tądien mano akys už jų užkliuvo, nes viename iš jų žiojėjo TAS žodis iš N raidės.

Kukluksklano štabas.
– Sakykite, kaip įstoti į jūsų organizaciją?
– Labai paprastai. Reikia pakloti šešis n⋆⋆⋆⋆⋆⋆⋆ ir vieną katiną.
– O katiną už ką?
– Sveikinu, jūs priimtas.

Man užgniaužė kvapą. Ar tie policininkai, kurie neįžvelgė rasinės neapykantos, kai buvo sužeistas mano bičiulis, šiandien kikeno iš šio anekdoto?

Dar sykį peržiūrėjau visą anekdotų skiltį. Kaip aš nemačiau anksčiau? Juokeliai apie kitų tautų ir rasių žmones sudarė didesnę jos dalį. Ne, ne tik jos. Didesnę tų anekdotų, kuriuos pasakojo anekdotų karaliai, kiemo draugai, radijo pranešėjai, mano tėvai, net ir aš pati, dalį. Mes juos paveldėjome tarsi kokį archyvą iš Sovietų Sąjungos, ir kadangi niekaip negalėjome sau iki galo pasakyti tiesos apie savo rasinę vaizduotę ir kas ją suformavo, negalėjome to archyvo atsikratyti net ir iškovoję nepriklausomybę. Todėl ir toliau juos pasakojome, todėl ir toliau juokėmės.

Ypatingai iš „čiukčių“, tų etatinių sovietinių „bajeriukų“ kvailelių, kurie tapo visų Sibiro tautų veidu jų niekad gyvai nesutikusiems europiečiams. Juoktis iš „čiukčios“, kuris lenda į šaldytuvą, kad sušiltų, juk lengviau, nei kalbėti apie tai, kad Sovietų Sąjunga tęsė imperinės Rusijos kolonijinę politiką ir aktyviai naikino jų kalbas, kultūras, meną, gyvenimo būdą, per prievartą siųsdavo jų vaikus į internatus, kur jie buvo žeminami ir skriaudžiami.

Kratydama anekdotų archyvą savo atmintyje, suvokiau, kad jie nėra tik anekdotai, – jie yra kolonijinio smurto įrankiai, tos pačios žlugdančios sistemos, kuri pasitelkė degtinę, priverstinį sukeldinimą į miestus, internatus ir trėmimus, dalis.

Nejučiomis atmintyje iškilo dar vienas sovietinis anekdotas apie tai, kad ukrainiečiai lašinius valgo gabaliuką pasidėję ant duonos riekutės galo, o suvalgę duoną, padeda lašinius atgal į šaldytuvą – kitam kartui. Kartu su anekdotu apie tariamą jų šykštumą iškilo ir supratimas, kad tokio „juokelio“ šaknys – Holodomorą išgyvenusių žmonių trauminė patirtis. Kaži, o kokius anekdotus Sovietų Sąjungoje pasakojo apie mus, apie mūsų tremtinius?

Ir vis mažiau natūralu ėmė atrodyti tai, kad nuo ankstyvos vaikystės buvau mokoma bijoti romų, kad pastebėjus juos, man buvo sakoma, jog saugiau pereiti į kitą gatvės pusę ar tvirtai sugniaužti piniginę kišenėje. Toks elgesys tapo beveik nevalingu refleksu. Bet niekas manęs nemokė apie tai, kaip sovietinė sistema draskė romų šeimas ir kūrė „necivilizuoto“ – suprask, sovietinei sistemai nepasiduodančio – romo mitą. Tačiau saviškius, nepasidavusius tai pačiai sistemai, mes vadinome rezistentais.

Šviesaus atminimo latvių rašytoja Nora Ikstena savo romane „Motinos pienas“ paverčia pieną paklusnumo sovietinei sistemai, indoktrinacijos simboliu. Jei man reikėtų pasirinkti analogišką sovietinės rasinės indoktrinacijos simbolį, turbūt rinkčiausi iš čiaupo tekantį vandenį. Bespalvis, kartais lengvai atsiduodantis chloru – higienos ir mokslo pasiekimų, progreso kvapu, gelbstintis gyvybes ir visuotinai prieinamas, o kartais ir privalomas.

Tą vandenį gėriau ir aš, ir mano tėvai, ir mano seneliai. Gėrėme ir tikėjome, kad mūsų baltumas yra toks pats bespalvis, kaip ir iš čiaupo tekantis vanduo. Gėrėme ir bijojome, kad ne tik artumas bei intymumas, bet ir draugystė su kitais ir kitokiais tą vandenį užterš.

Todėl ilgą laiką apie savo draugystę su Samueliu ir Abigaile grįždama atostogų namo saviškiams nepasakodavau.

★ ★ ★

Pasibaigus mokslo metams, žinodavau, kad turiu „atsiskaityti“ ne tik tėčiui, mamai, tetai ir dėdei, bet ir atlikti privalomą piligriminę kelionę į Birštoną, kur gyveno močiutė. Sulaukusi senyvo amžiaus, ji palaikyti ilgo pokalbio nebegalėdavo, ilgiau užsibuvę svečiai ją vargino, tad neretai, kad leisčiau jai pailsėti, eidavau pasivaikščioti miesto gatvėmis. Vieno tokio vizito metu lietus mane atvijo į Birštono miesto muziejų, kur tarp pasakojimų apie kurorto istoriją radau man iki tol negirdėtą vardą ir pavardę: Kazys Pakštas.

Ši spalvinga tarpukario Lietuvos asmenybė dar jaunystėje išbandė ne vieną profesiją – ir spaustuvininko, ir seminaristo, ir vaistininko (būtent šis darbas atvedė jį į Birštoną). Galiausiai atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur įgijo sociologijos išsilavinimą Fordhamo universitete, Niujorko valstijoje. Jo interesų ir noro pažinti pasaulį negalėjo aprėpti nė viena mokslo sritis, nė viena karjera, nė viena šalis, tad smalsumo genamas jis nuolat keliaudavo po pasaulį. Platus išsilavinimas ir pasaulio supratimas jam turbūt aiškiau nei daugeliui kitų sufleravo, kad Lietuvos nepriklausomybei gresia nuolatinis pavojus, o patriotizmas skatino ieškoti sprendimų, ką reikėtų daryti, kaip išlaikyti valstybingumą, jei šalis būtų okupuota.

Jo baimes dar aitrino ir tai, kad lietuviai emigruodavo kaip kam pavykdavo, ir jei vieni atsidurdavo tokiuose lietuvybės židiniuose kaip Čikaga ar Filadelfija, kiti nuklydę į mažiau populiarias šalis ar atsidūrę tautinėje atskirtyje, tiesiog asimiliuodavosi. Tad kaip išsaugoti lietuvybę ir Lietuvą?

Pakšto atsakymas – „atsarginė Lietuva“ arba, kaip jis ją vadino, „Dausuva“. Jis norėjo sukurti lietuvių apgyvendintą vietovę kažkur Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, kur būtų galima nukreipti norinčius emigruoti ir užsidirbti, o okupacijos atveju – ten perkelti ir Lietuvos valstybę. Tiesa, į Pakšto viziją pernelyg didelio dėmesio niekas tarpukariu nekreipė, bet jo idėjos, ypač prasidėjus II pasauliniam karui, vis iškildavo viešojoje erdvėje.

Stovėdama fluorescencinių lempų šviesoje prie stiklinio muziejaus stendo mąsčiau apie svajoklį eruditą ir jo Dausuvą. Kaži, jei grįžusi į universitetą apie jo viziją papasakočiau Samueliui ir Abigailei, kaip jie išgirstų šią istoriją? Ir ką reiškia žvelgiant į žemyną ar į šalį matyti juos kaip tuščius, tinkamus apgyvendinti kažkokiai naujai žmonių grupei? Ką reiškia žiūrėti į žemę ar žemėlapio lopinėlį ir matyti juos kaip terra nullius, kaip niekieno žemę?

Tiesa, Pakštas būtų norėjęs pirkti tą žemę, susiderėti dėl tokio projekto su teisėtais savininkais. Jis žvalgėsi į Angolą, Tanganiką, Pietų Rodeziją, netgi Madagaskarą. Su kuo jis būtų derėjęsis? Portugalais? Britais? Prancūzais? Juk jie tuo metu buvo laikomi teisėtais šių teritorijų valdytojais.

Pasibaigus lietui, grįžau pas močiutę. Ji, kaip dažnai darydavo, ėmė vėl pasakoti apie tai, kaip buvo ištremta į Sibirą, apie gyvulinius vagonus, apie tai, kaip girdėdavo Altajaus kalnuose per rują kaukiančius vilkus, apie tokį speigą, kad langai būdavo apšalę storu ledo sluoksniu net iš vidaus. Kaži, ar Pakšto atsarginė Lietuva būtų išgelbėjusi ją nuo tremties?

Klausydamasi močiutės pasakojimo mąsčiau ir apie tai, kad tie, kurie ją ten išvežė, Sibirą matė kaip dykynę, kaip niekieno žemę, kurią buvo galima panaudoti politinio susidorojimo tikslams.

Grįžusi namo atsiverčiau žemėlapį ir ėmiau tyrinėti Altajaus krašto istoriją. Ten, kur išvežė mano močiutę, istoriškai gyveno chakasų tauta.

★ ★ ★

Kai mokiausi mokykloje, nei kolonijinė, nei rasinė pasaulio istorija pamokose nebuvo pagrindinis akcentas. Mes kalbėjome apie didžiuosius geografinius atradimus, apie pasaulinės prekybos iškilimą. Kontūriniuose žemėlapiuose braižiau rodykles, nurodančias, kaip judėjo prekės – iš Ramiojo vandenyno salų plaukė laivai su prieskoniais, iš Vakarų Afrikos pakrančių – su metalais ir kakava, iš Karibų jūros salų – su cukrumi ir medvilne. Iš vakarinės Europos dalies visą pasaulį pasiekdavo iš šių žaliavų pagamintos prekės, pažymėtos kitos spalvos rodyklėmis.

Kokios spalvos rodyklėmis žymėjau laivų, gabenusių pavergtus žmones, kryptis?

Kokiais pieštukais spalvinau salas, regionus, ištisus žemynus, persmelktus kolonijinio išnaudojimo, beprotiško žiaurumo? Ar šalia trikampiukų, rutuliukų ir kryželių, žymėjusių naudingųjų iškasenų radimvietes, piešdavau ir sukryžiuotus šlaunikaulius su kaukolėmis norėdama pažymėti, kad jos buvo nusėtos nekaltų žmonių kūnais?

Ar kaip nors pažymėjau laisvę tik Atlanto vandenyno dugne atradusius pavergtuosius?

Kai pradėjau klausti šių klausimų, atsakymas buvo paprastas: tai ne mūsų istorija, esame nekalti dėl to, mūsų rankos nesuteptos. Todėl to nepažymėsime niekaip. Todėl apie tai nekalbėsime, arba tik tiek, kiek absoliučiai privaloma, bendriausiais bruožais. Nes kitaip neliks laiko išsiaiškinti Pramonės revoliucijos pasekmes Europoje. Klausimų apie vergovę ir išnaudojimą egzamine nebus, o apie Europos geografinius atradimus ir pramonės pasiekimus tikrai bus.

Bet jei mūsų rankos niekuo nesuteptos, kodėl nekalbėjome apie Kuršo kolonijas Gambijoje ir Tobage? Ar todėl, kad Kuršo kunigaikštystės irgi egzamine nebus? XVII a. ši vokiečio Jokūbo Ketlerio valdoma vasalinė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kunigaikštystė pasekė olandų, britų, prancūzų, ispanų ir kitų kolonijinių šalių pavyzdžių ir ėmėsi steigti savo valdomas teritorijas – kolonijas – strategiškai svarbiuose taškuose. Viena tokių – Vakarų Afrikos pakrantėje, kur įsikūrusi dabartinė Gambija, svarbi prekybai pavergtais žmonėmis ir žaliavomis. Kita – Tobagas, Karibų jūroje esanti sala, tapusi trečiąja kolonijinės prekybos grandimi, kur pavergtų žmonių darbas plantacijose virsdavo kava, medvilne, cukrumi.

Dėl istorinių atsitiktinumų ir per menkų pajėgumų, Ketleriui nepavyko išlaikyti kolonijų. Tačiau ar kaltė ir kolonijinės vaizduotės galia matuojamos tik trukme?

Vėliau, daug vėliau, bičiulis istorikas Johnas Freemanas man papasakojo, kad Kuršo kunigaikštystė aktyviai prekiavo pavergtais žmonėmis, ir netgi siūlėsi parūpinti iki tūkstančio pavergtųjų per metus Ispanijos sosto reikmėms. Prekyba kolonijinėmis prekėmis – cukrumi, medvilne, prieskoniais, tabaku, kava, egzotiškų paukščių plunksnomis, vėžlių kiautais – gerokai papildydavo Kuršo biudžetą, o šis, savo ruožtu, Lietuvos ir Lenkijos.

Ar mes nepasakojame apie Kuršą, nes vasaliniai ryšiai atitolina mus nuo šių įvykių? O gal todėl, kad to būta per seniai, per trumpai, per mažai?

★ ★ ★

Nuo įvykių Klaipėdoje prabėgo nemažai laiko, per kurį išmokau prisijaukinti ne vieną miestą Lietuvoje ir užsienyje. Buvo šilta birželio popietė Šiaurės Karolinoje. Kroviausi daiktus į lagaminą, niūniuodama „Another Suitcase in Another Hall“ iš Andrew Lloydo Weberio „Evitos“. Ryt laukė ilgas skrydis į Lietuvą, o prieš tai dar pora darbinių sustojimų kituose Europos miestuose. Suvibravo telefonas. Žinutė iš mano tuometinio draugo, su kuriuo susitikinėjau jau porą mėnesių: darbą baigė anksčiau, kad galėtume atsisveikinti.

„Tuoj baigiu krauti lagaminą ir būsiu laisva“, – atrašiau. Netrukus atskriejo atsakymas: „Nenori ir manęs kartu pasiimti? ;)“.

Ar galėčiau? Ar būtų saugu eiti Vilniaus gatve ir laikytis susikabinus už rankų su nebaltaodžiu vyru?

„Jei tu gyvas, atplauk balta pieno puta…“

Ach taip, Eglė žalčių karalienė, sulaužiusi nerašytą draudimą mylėti kitą ir kitokį. Prieš tai, kai socialinių medijų komentarų skiltyse vietiniai vyrai galėjo grasinti kitų rasių ir tautybių vyrams bei lietuvėms, kurios drįso juos pamilti ir kurti su jais šeimas, prieš sovietinius draudimus išvykti moterims gyventi su mylimaisiais iš „trečiojo pasaulio“ šalių, prieš daugelį kitų oficialių ir neoficialių kliūčių, kurios stojo skersai žmonių meilės, buvo pasakos.

Ar tikiu, kad ši pasaka nėra šiandieninė tikrovė, kurioje pamilti „ne savą“ reiškia pačiai prisiprašyti tragedijos? Ar pamilti „ne savą“ vis dar reiškia pateisinti vietinių vyrų įtūžį ir smurtą?

Kaip mes girdime, kaip buvome mokomi suprasti Eglės brolių poelgį? Ar kaip neišvengiamą pasekmę, ar kaip betikslį, nepateisinamą įtūžį? Mintyse kratau pokalbius per pamokas ir po pamokų, namuose ir kieme. Kodėl neatsimenu, kad kas nors būtų kėlęs tokius klausimus? Kodėl aš jų nekėliau?

Ar šiuos klausimus pati pradėjau kelti tik tada, kai gyvendama užsienyje išmokau, kad žmonių ryšiui ir meilei tautybė ir rasė nėra kliūtys? Ar tada, kai viešai pasisakiau apie „Black Lives Matter“ (liet. „Juodųjų gyvenimai svarbūs“) judėjimą, man pačiai komentaruose žadėjo likimą ne geresnį nei Žilvino ar Eglės? O gal tada, kai pati ėmiau abejoti, kad pamilusi ne tą, ne tokį, ne tokios odos spalvos galiu prisišaukti ne baltą (ironiška, tiesa?) pieno putą, o juodą kraujo putą?

★ ★ ★

Ar tai viskas, ką turime? Ar mūsų rasinė vaizduotė, poreikis užsitikrinti išlikimą, siekiantis mitinius laikus, mums gali pakuždėti tik tai, kad, norom nenorom, esam vis tik įrašyti, tegu ir smulkiom raidėm, bet į Europos kolonijinę pasaulėkūrą? Šis klausimas virš manęs kabojo ilgus metus, kol viename iš doktorantūros seminarų neperskaičiau istoriko C. L. R. Jameso klasika tapusios knygos „Juodaodžiai jakobinai“ apie Haičio nepriklausomybės karą. Kai ją aptarinėjome seminaro metu, dėstytojas staiga atsisuko į mane ir, minutėlę pamąstęs, paklausė:

– Tu iš Lietuvos, taip?
– Taip, teisingai. Kodėl klausiate?
– Ar esi girdėjusi apie kareivius iš Abiejų Tautų Respublikos, kurie atvyko į Haitį, kad kovotų prancūzų pusėje, bet po kiek laiko suprato, kas ten vyksta iš tikrųjų, ir perėjo pas haitiečius?
– Pirmą kartą girdžiu.
– Pasidomėk. Labai įdomi istorija.

Nereikia nė sakyti, kad popietę praleidau bibliotekoje, ieškodama kad ir menkiausių užuominų apie šį nutikimą. Straipsnis po straipsnio, puslapis po puslapio ėmė vertis dar viena man nežinoma istorija.

Po Trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., kai šalis išnyko iš žemėlapių, nemaža dalis ATR kariškių nusprendė prisijungti prie Napoleono armijos. Juos vedė ne tiek susižavėjimas Prancūzijos valdovu, kiek viltis, kad šiam sutriuškinus Rusiją ir Prūsiją, jie galės atkurti savo valstybę. 1802 m. Napoleonas išsiuntė 5200 lenkų karių pulką į Haitį malšinti revoliucijos, tačiau tikrosios priežasties neatskleidė: jiems buvo pasakyta, kad reikės padėti suvaldyti kalinių sukilimą. Neilgai trukus, ATR pulkai susidūrė su realybe: tropinėmis ligomis, prancūzų karių panieka, neišmokamais atlyginimais ir priverstiniu dalyvavimu žudynėse.

Taip vadinamieji „lenkų pulkai“ suprato, kad kaunasi ne toje pusėje, ir kad Napoleonas net neketina spręsti jų valstybės klausimo. Prie nusivylimo ženkliai prisidėjo ir tai, kad didelė jų dalis – daugiau nei trys ketvirčiai – mirė mūšiuose arba nuo tropinių ligų. Likusieji susivokė ir prisijungė prie sukilusių juodaodžių bei padėjo jiems laimėti prieš prancūzus. Po revoliucijos, kai Haitis tapo pirmąja suverenia šiuolaikine juodaodžių valstija, kurioje juodaodžių suverenitetas buvo įrašytas konstitucijoje, sukilėlių pusėje kovojusiems baltaodžiams, taip pat ir atvykusiems iš ATR, buvo suteiktas „garbės juodaodžio“ statusas ir visos teisės, kurias turėjo ir anksčiau prancūzų pavergti juodaodžiai. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad Haičio sukilimo vadai ATR situaciją suprato ir užjautė daug labiau nei Napoleonas. Pavyzdžiui, pirmasis Haičio valdovas po revoliucijos, Jean-Jacques Dessalines’as lenkus vadino „baltaisiais Europos juodaodžiais“, taip išreikšdamas solidarumą ir palaikymą jų kovoje už nepriklausomybę. (Daugiausia informacijos apie šiuos įvykius radau Jano Pachonskio ir Reuel Wilson knygoje „Poland's Caribbean Tragedy: A Study of Polish Legions in the Haitian War of Independence, 1802–1803“, kurią labai rekomenduoju.)

Ar tarp ATR pulkų buvo ir lietuvių, na taip kaip mes šiandien suprastume lietuvius? Sunku pasakyti, nes žmonės apie savo tapatybę tuomet galvojo kitaip. Tačiau neabejotinai buvo tų, kurie buvo kilę iš Lietuvos. Istorija tų penkių šimtų kareivių, kurie pasiliko Haityje, kurie kovojo už pavergtų žmonių laisvę, kurie matė jų laisvės ir nepriklausomybės siekį kaip vertą kovos, yra ir mūsų istorija.

Užvertusi knygą dar kurį laiką sėdėjau savo taip mėgstamoje tyliojoje skaitykloje. Donaldas Trumpas 2018 metų sausį tokias šalis kaip Haitį išvadino „šiknaskylėmis“. Jei žinotume šią savo istorijos dalį, ar būtume labiau pasipiktinę, ar būtume stoję į gynybą, užuot juokęsi iš šio pasakymo Lietuvoje? Ar būtume atpažinę bendrą kovą už žmogiškąjį orumą, taip, kaip jie kadaise atpažino mumyse?

★ ★ ★

– Whose streets?
– Our streets!
– Whose streets?
– Our streets!

Protestuotojų minia skandavo į viršų iškėlusi sugniaužtus kumščius – juodaodžių kovos už politines teises ir laisves ženklą. „Black Lives Matter“ protestai vyko jau daugiau nei savaitę laiko, kasdien. Stengdavausi ateiti, kai tik galėdavau. Minioje mačiau nemažai draugų ir pažįstamų tiek iš miesto bendruomenės, tiek iš universiteto. Pati sau šyptelėjau: visur tas pats – į protestus ir akcijas susirenka pažįstamas branduolys, ant kurio ir laikosi daugelis pilietinių iniciatyvų.

Vienas protesto organizatorių išėjo į gatvės vidurį.

– Mes čia nesame tam, kad jiems būtų patogu. Mes neatėjome prašyti paslaugos. Mes atėjome reikalauti teisingumo. Nulipkim nuo šaligatvio, užtverkim gatvę. Mes nesitrauksime, kol nebūsime išgirsti.

Manyje viskas nuščiuvo. Tik prasidėjus protestams, universitetas išsiuntė laišką visiems studentams iš užsienio, kuriame labai aiškiai pasakė, kad jei būsime sulaikyti, universitetas anuliuos mūsų vizas ir turėsime grįžti namo nebaigę mokslų. Jei nulipsiu nuo šaligatvio į gatvę, bet kuris policininkas turės teisę mane sulaikyti. O tada – sudie, doktorantūra. Priėjau prie šaligatvio krašto, bet nulipti nedrįsau.

Per megafoną išgirdau pažįstamą balsą.

– No justice, no peace!

Gatvės viduryje, prieš minią stovėjo mano draugė ir bendramokslė iš Latvijos Izabella (vardas pakeistas). Kaip visad elegantiška, pasitempusi ir nesukalbamai ryžtinga.

Bet… bet…

Bet juk Izabella irgi užsienietė, su ta pačia suknista F1 studentiška viza? Ir ji gavo tą patį laišką?

Jutau, kaip oras stringa kažkur krūtinėje, o vaizdai aplinkui liejasi. Ar mano juodaodžiai draugai, dėstytojai, kaimynai yra verti tokios rizikos? Ar dėl jų būčiau pasiryžusi stovėti gatvės viduryje? Man už nugaros ūktelėjo sirenos ir akies krašteliu mačiau, kaip keli policijos automobiliai privažiavo prie demonstracijos dalyvių.

– Fuck the police, we can’t breathe!

Izabellos balsas dar kartą perskrodė gatvę, ir nuaidėjo tolyn.

Aš vis dar stovėjau ant šaligatvio krašto ir žiūrėjau į ją. Į ją bereikšmiais, pavargusiais žvilgsniais žiūrėjo ir policininkai. Kažkas iš protestuotojų atliepdami Izabellos skanduotę per mašinos kolonėles paleido N.W.A dainą „Fuck Tha Police“. Per susirinkusią minią nusirito juoko banga.

Izabella pasikeisdama su pirmuoju organizatoriumi skaitė ilgą juodaodžių, žuvusių nuo perteklinio policijos smurto, vardų litaniją. Kiekvienas vardas skambėjo kaip nuosprendis.

– They have the authority to kill the minority, – per kolonėles repavo Ice Cube.

Ko šiandien verti mano antirasistiniai principai – su kuo mokiausi, su kuo draugavau, ką skaičiau, kokios muzikos klausiau, ką citavau, į kokius renginius ėjau, jei aš vis dar stoviu ant šaligatvio?

– Ateisi?

Gatvės viduryje stovėjo Izabella, dabar jau be megafono.

– Jau ateinu.