Buvau jau gerokai nirštelėjusi. Visi socialinių normų įdiegti kuklumai ir abejonės „Ai, tiek to, palauksiu“ išsilakstė į tolimiausias didelio prekybos centro pakampes, ir aš pavargusi buldozeriu pradėjau stumti vežimėlį pro eilę išsirikiavusių žmonių: tetas ir dėdes su dešra ant kasos takelio, pro vieną jų, vidury dienos perkantį dar vieną alaus (tiesa, jis bent jau draugiškai pakalbino mano mažylę, kai kiti tik raukėsi, tarsi tai aš jiems trukdyčiau). Nedrąsiai po nosimi burbėdama sakinio dalį „Mažylių kasa, mažylių kasa…“, pati netikėjau savo poelgiu. Prasistūmus į priekį apatiška kasininkė neištarė man nė žodžio, tik nebyliai pradėjo skenuoti mano ir vaiko prekes pirmiau kitų.

Parskridau namo tokia pakylėta, tarsi laimėjusi olimpiadą. „Aš tai padariau, aš praėjau kasoje į priekį ir mane priėmė!“ – džiūgavau vyrui. O tuo metu kažkur giliai manyje kunkuliavo nuslopintas vidinis balsas: „Ne tu turėtum išdrįsti brautis pro minią kitų pirkėjų mažylių kasoje ir džiaugtis, kad tave iš viso priėmė, o tave su šypsena turėtų ten pakviesti…“

Tai viena diena iš motinystės, vienas įvykis iš kasdienybės. Vienas iš daugelio, nutikusių per pirmuosius metus – auginančius mane ir mane, auginančią vaiką.

Atmintyje iškyla pirmas iš daugelio įvykis, nutikęs keli mėnesiai po meilės gimimo. Šlapią ir šaltą lapkritį, minusui kandžiojant visus įmanomus mažiau pridengtus odos lopinėlius, šiltai vežime migdžiau kūdikėlį ant legaliai mišriam judėjimui skirto tako. Grįždama iš terapijos, skirtos gydyti nuo vežimo kilnojimo laiptais sužalotam pečiui, pajutau, kaip kažkoks sunkus daiktas užvažiavo man ant bato kulno. Atsisukau, o ten maisto kurjeris su gigantišku elektriniu paspirtuku. Vaikinas buvo itin užtikrintas, kad smurtas prieš moterį su vaiku vežimėlyje yra geriausias būdas paaiškinti, kaip ji trukdanti jam dirbti.

Minutėlei praradau amą. Tačiau vaikinas neprarado, užvažiuoti neužteko, ir jis ėmėsi užtikrintai man dėstyti savo tiesą. Viduje sumišus liūdesiui su nusivylimu mėginau jam kone guostis apie skaudantį petį, gydymą, apie tai, ką reiškia būti nauja mama, ir dar žiemą. Teisintis neprivalau, vis dėlto tuo metu bejėgiškumas ėmė viršų. Tačiau kai pasimaišiau po ratais žmogui, lekiančiam dideliu greičiu, taupomas laikas tapo nebetoks ir brangus, tad vaikinas ėmė traukti mane į nesibaigiančias diskusijas. Paklausęs, bet neišgirdęs manęs, jis ilgai aiškino, kaip jam sutrukdžiau. Stengiausi nebyliai nutraukti vienpusę „diskusiją“ ir važiuoti tolyn, aiškiai parodydama, kad kalbėtis neturiu jėgų, bet tai neveikė. Prilipęs prie manęs jis jau lėtai stūmėsi paspirtuką man iš paskos, nenustodamas aiškinti, aiškinti, aiškinti. Demonstratyviai nusisukusi bandžiau judėti toliau, kol galiausiai jam pabodo kalbėtis su mano nugara, į kurią jau ir taip buvo įvažiavęs...

Vėlyvas ruduo virto žiemos pradžia. Stūmiau sunkų vežimėlį duobėtu senamiesčiu. Vis dar skaudėjo patemptą petį. Gatvelę rėmino siauri duobėti šaligatviai, kas kelis metrus dar labiau susiaurėjantys dėl išsikišusių pusrūsių grotų. Pavargusi laviruoti tokiu kliūčių ruožu, trumpam pavažiavau važiuojamosios dalies krašteliu. Iš už nugaros atriedėjo automobilis, ir tiesiog jutau, kaip įsijautęs vairuotojas trenkė per automobilio signalą ir šis garsiai išsitransliavo į mane, į vežimą, į senamiestį. Atsisukau vildamasi, kad vairuotojas per kelis metrus įžvelgs mano akyse neviltį, tačiau jis tik pasukiojo pirštą prie smilkinio, neverbaline kalba su pasitikėjimu demonstruodamas, kaip jam trukdau, ir pagazavo.

Šis dėdulė apsiribojo gestais, tačiau iš kitų teko išgirsti ir piktų šūksnių, ir įvairių mūsų visuomenėje įprastų žeminančių žodžių. Kartą šitaip pasielgė vyras – tėtis, vežęs savo sūnų. Nepasikuklinęs atidarė langą ir apšaukė mus su drauge, kai trumpam išstūmėme vežimėlius į važiuojamąją dalį, norėdamos aplenkti šaligatvio kliūtis, o tada nurūko taip staigiai, kad tiek jį ir tematėm. Juk išgirsti kito argumentus visai nesinori. Monologas turi visai kitą emocinę įkrovą nei dialogas, nes kažkuriai pusei nebepaliekama erdvės atsakyti.

Su vairuotojais pasitaikė ir smagesnių atvejų, negana to, geresniais orais. Kaip visuomet po mamų treniruotės senamiestyje migdėme savo atžalas vežimuose. Vienos mažylis buvo ką tik užmigęs, kiti beužmiegą (o tie, kas augina vaikus, supranta, kad čia yra neįkainojama laimė). Kur buvęs, kur nebuvęs kurjeris su mikroautobusu, kad spustels signalą. Vėl klasikinis „Traukitės greičiau nuo važiuojamosios dalies“ atvejis, įgarsintas ne mandagiu balsu, o, anot filosofo Marshalo McLuhano, mechaniniu žmogaus tęsiniu. Tačiau šįkart mano nervai neišlaikė – nusprendžiau apginti mažylių miegą. Nubėgau iki mikroautobuso, pabeldžiau į langą ir, jam atsidarius, sušukau: „Tu senas tinginy [tiesą sakant, nebepamenu, koks buvo tikrasis epitetas užplūdus emocijai], ar nematai, kad pažadinai kūdikį? Atsiprašyk.“ Žmogelis iš to netikėtumo išlemeno „Atsiprašau“, o po minutės suvirškinęs, kas čia įvyko, spėjęs susireikšminti ir įsižeisti, man jau benueinant dar riktelėjo: „Pati tu sena!“ Iki šiol ima juokas prisiminus šį įvykį, parodantį, kaip visuomenės nariai iškelia savo ambicijas aukščiau visko ir kaip giliai gali tūnoti gėdos jausmas, taip giliai, kad kasies, kasies po žeme ir pabaigos nesimato. Visgi, atkasus trupinuką gėdos, iki empatijos gali ir neprisikasti.

Mūsų krašto vairavimo ypatumus teko patirti ne kartą. Tačiau iki mažylės gimimo nebūčiau patikėjusi, kad būtent stumdydama vežimą sutiksiu tiek daug vairuotojų, naudojančių psichologinį smurtą prieš motinas su kūdikiais tiesiai iš šiltos sėdynės galios pozicijų.

„Fun fact“, kadangi jau tiek rašau apie vairavimo kultūrą Lietuvoje: ar žinojote, kad čia neegzistuoja taksi paslauga su kūdikio kėdute? Galimybė išsikviesti taksi su mažamečiui skirta pagalvėle yra, tačiau su kūdikiams ir mažyliams skirta autokėdute – ne. Yra tekę skubiais atvejais porą kartų kviesti taksi. Reakcijų būta įvairių: nuo draugiško pavežimo iki nesipatenkinimo kupinų komentarų, kad jie kėdutės neturi, arba netgi tokių, kad ją nešiotis turi patys tėvai. Rimtai? Stumti sunkų vežimą, nešioti kūdikio krepšį ir dar kėdutę? Kuo, trečiąja ranka?

Todėl ironišką šypseną sukėlė nauja vienos didelės pavėžėjų įmonės paslauga – galimybė pasirinkti moterį vairuotoją. Iš dalies tai puikus progresas ilgame kelyje mažinant profesijų stereotipus lyčių atžvilgiu bei galimybė turėti daugiau pasirinkimų saugumo ieškančioms šios paslaugos vartotojoms, tačiau motinystės genas dabar man yra stipresnis ir pavėžėjų su kūdikio kėdute paslauga atrodo daug svarbesnė.

O kur nors būna kitaip? Pasirodo, būna. Su mažąja lankėmės Dubajuje, kur viešbučio apsauginis, stumiant vežimėlį pro užkardą, nepaisant to, kad pakraštyje likęs tikrai didelis tarpas tilpti, visada išdidžiai šypsodamasis jį pakeldavo.

Paskui tikrą kultūrinį šoką patyrėme Vietname. Ten jautrių nervų tėvams vykti nerekomenduoju, nors vietinių išprotėjimą dėl leliukų ten mačiau didžiausią. Juos dievina visi. Restoranuose aptarnaujantis personalas tiesiog nepailstamai konkuruoja tarpusavy, kuris gaus palaikyti vaikiuką, tėvams juos iš rankų praktiškai lupa neatsiklausdami. Esu mačiusi postą Lietuvos auklių grupėje, kai mama ieškojo mokamos pagalbos, kad kelioms valandoms jos vaiką prižiūrėtų restorane, kol ji ten pat dalyvaus susitikime. O Vietname į visas maitinimo įstaigas galima eiti drąsiai ir užtikrintai, kad valgysi laisvomis rankomis.

Po Vietnamo Balis jau nebestebino. Prisėdus restorane ir padavėjai paklausus, ar galėtų pažaisti su mūsų vaiku, kol valgysime, mes tiesiog tirpdavome iš laimės. Kai einant per gatvę su vežimėliu svetimo viešbučio ar parduotuvės apsauginis bėgte išbėgo į gatvę ir ėmė stabdyti automobilius ir motorolerius (kurie ir taip mielai praleidžia vežimėlį) reguliuodamas eismą tarsi policininkas, norėjau tiesiog jį apkabinti.

O pas mus dėl pandusų trūksta politinės valios. Prisimenu, kai laukiausi, lankiausi vienos iš sostinės senamiesčio koncertinių vietų, įsikūrusios pirmame pastato aukšte, tačiau turinčios kelis laiptelius, atidarymo diskusijoje, kurioje dalyvavo verslo ir savivaldybės atstovai. Nors kalba turėjo suktis apie šalies muzikinę sceną, tačiau į ją atvykusi neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris, stovėdama už save ir savo bendruomenę, pakreipė ją apie tokių vietų prieinamumą neįgaliesiems. Tuomet prie jos prisijungė ir mama su kūdikio vežimėliu. Aš sėdėdama su dideliu pilvu po truputį suvokiau, kas netrukus laukia manęs.

Dabar, stumdydama vežimėlį jau ilgiau kaip metus, galiu tik kartais aršiai, kartais abejingai (priklausomai nuo jėgų likučių) paadvokatauti. Taip, dauguma vietų žmonėms su vežimais (ir žmonėms su judėjimo negalia) yra neprieinamos arba prieinamos itin sunkiai, todėl kartais krenta ir noras jose lankytis. Laiptai, laipteliai, laiptai, laipteliai… Aš net į savo namų laiptinę patenku per laiptų labirintus. Parašiau šiuo klausimu savivaldybei su nuotraukomis ir problemos aprašu. Gautame atsakyme buvo sausai nurodyta: jeigu reikia pandusų ir kitų sprendimų, kad patekčiau į savo namus, turiu įrodyti neįgalumą ir laukti sprendimo keletą metų eilėje. O kas nors globalesniu mastu mąsto apie tuos tėvus su vežimais (o drauge ir alternatyvias transporto priemones automobiliams) išskyrus populistinį „verkimą“ žiniasklaidoje, kaip Lietuvoje mažėja gimstamumas?

Iš pradžių maniau, kad pandusų stoka yra tik savivaldybės ir verslų valios trūkumas, kol viename sostinės senamiesčio daugiabutyje įsikūrusios galerijos darbuotoja nepasidalino savo istorija. Nors galerija veikia pirmąjame aukšte, tačiau, žinoma, patekti į ją galima tik laiptais, todėl jos vadovė norėjo galerijos lėšomis įrengti pandusą. Tačiau, kad galėtų tai padaryti, pagal įstatymą ji turėjo surinkti daugiau kaip 50 proc. gyventojų parašų. Ir nors jų laiptinės į daugiabutį yra kitoje namo pusėje, daugumos gyventojų balsų surinkti nepavyko. Jų argumentas buvo toks, kad galerijoje kažkada vyko feministinis queer performansas, tai jiems pasirodė amoralu ir dėl šios priežasties į galeriją tebūnie sunkiau patekti visiems tėvams ir judėjimo iššūkių turintiems žmonėms.

Šis pavyzdys atspindi mūsų visuomenės dalį, kuriai trūksta empatijos ir kuri pasižymi patogiu bei ribotu „Viskas turi būti tik taip, kaip man gerai, ir aš nieko nematau toliau už savo buto ar mašinos durų“ mąstymu. Dėl durų nejuokauju. Kažkada mano kaimyno šuo prikakojo ant kilimėlio, tai kaimynas kilimėlį išmetė tiesiog už savo buto durų, į laiptinę. Ką renkamės? A) juokiamės, B) verkiame, C) juokiamės pro ašaras.

Tokie nutikimai mane ir pritrenkia, ir skatina susimąstyti, negana to, neretai uždega norą pakviesti žmones susimąstyti, jei tik tai įmanoma. Kas mums, kaip visuomenei, nutiko, kad taip atsiskyrėme vieni nuo kitų? Kad taip mylime tik save ir tai, kas mūsų namuose, o visi kiti, liekantys už durų, tampa ne tik nesvarbūs, bet ir neverti pagalbos ar bent jau elementarios pagarbos? Juk istoriškai gamtoje išgyvendavome tik bendruomenėse, vėliau vaikus užaugindavome tik viso kaimo pastangomis, padėdavome vieni kitiems dirbti, prasimaitinti? O dabar tapome lyg atskiros planetos, įsivaizduojančios, kad kiti žmonės neegzistuoja arba egzistuoja tik kaip koridoriai iki mums reikiamų prekių ar paslaugų.

Smalsumo dėlei skaičiau, kokios ir kodėl šalys pirmauja pagal palankiausias sąlygas auginti vaikus. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, UNICEF, Pasaulio laimės ataskaita (World Happiness Report) į penketuką patenka Šiaurės šalys: Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir Nyderlandai. Pastarieji ypač išsiskiria logistiniu patogumu, tokiu kaip judėjimas be automobilio (vadinasi, ir be agresyvaus garsinio signalo naudojimo), šaligatviais, nuleistais vežimėliams, kavinėmis, muziejais, bibliotekomis ir kitomis įstaigomis, draugiškomis vaikams, pritaikytu viešuoju transportu ir pan. Jau nekalbu apie socialines garantijas (kurios ir pas mus, beje, prie geresnių, tarkim, vienos ilgiausių vaiko priežiūros atostogų, palyginti su dauguma pasaulio šalių).

Tačiau labiausiai Nyderlandai džiugina psichinės gerovės rezultatais. Net 87 proc. paauglių patenkinti gyvenimu, šis rodiklis aukščiausias tarp visų šalių. Toks rodiklis iš dalies sietinas su faktu, kad neretai šeimose abu tėvai, auginantysi vaikus, dirba po pusę etato, taip kasdien galėdami leisti daugiau kokybiško laiko su vaikais ir nesugrūsdami visko į trumpus savaitgalius, per kuriuos reikia ne tik apsitvarkyti, bet ir patiems pailsėti. Toks nuolatinis buvimas šalia vaikų nepervargus, bendravimas ir palaikymas siejamas su geresniais emociniais ryšiais ir mažesniu vienišumu vaikystėje.

Mūsuose neretai vis dar gajus senas modelis, kai mama turi daryti karjeros pertrauką arba iš viso ją aukoti, taip tam tikrai daliai moterų atimamas vienas iš pagrindinių savirealizacijos šaltinių, o tėtis nuolatos dirba ir vaikams praktiškai nebeskiria laiko, taip sutraukydamas itin svarbų tarpusavio ryšį, arba abu tėvai dirba be saiko, ir vaikas auga savarankiškai, o emocinės užuovėjos būna priverstas ieškoti už šeimos ribų.

Dirbti iki perdegimo tam, kad užsidirbtum ir „ko nors pasiektum“, iš dalies yra istoriškai įaugęs į lietuvių kraują modelis, iš dalies organizacijos, jei kalbame apie įvairius tėvams labiau pritaikytus, lanksčius grafikus ir skirtingus krūvius, išskyrus tradicinį darbą visu etatu, pas mus dar visai nepasiruošusios, nors nuolat skundžiasi talentų trūkumu. Tačiau ne visi žmogiškieji ištekliai telpa į tokio pat dydžio dėžutę.

Pavydu skandinaviškos darbo kultūros ir vaikams itin draugiškų miestų sprendimų? Truputį. Ar dėl to noriu kraustytis į Nyderlandus? Ne. Matyt, kaip vaikai myli bet kokius tėvus, taip ir tautiečiai myli bet kokią gimtinę. Sava, įprasta, miela. Tačiau neužkerta kelių paskatinti, pakviesti tobulėti.

Vis dėlto, atidėjus logistines problemas į šalį ir keliant visuomenės empatijos skatinimo lūkestį, yra ir kitų, svarbesnių. Deja, šias dar sunkiau išspręsti, nes dauguma jas patiriančių jaučia gėdą apie tai kalbėti. Turiu omenyje pogimdyminę depresiją ir pogimdyminį liūdesį („baby blues“). Ašaros tekėjo upeliais, o iš vidaus tarsi kirminas graužė neaprėpiama kaltė, kaip aš, darnioje šeimoje pagimdžiusi sveiką kūdikį, galiu sau leisti taip jaustis? O tiesa ta, kad nėra leidimo ar neleidimo jausti, jausmas tiesiog yra vienoks arba kitoks. Ir visa tai natūralu, nes gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir beribę laisvę elgtis su savo laiku, kaip norisi, staiga pakeitė namai su visą parą priežiūros ir maitinimo reikalaujančiu, nuo manęs visiškai priklausomu „daigeliu“.

Nors mūsų visuomenė sparčiai keičiasi į gerąją pusę, tačiau kartais dar tenka išgirsti seno kirpimo žmonių pasakymų, kad depresija – ne liga, o kartais dar pravardžiuojama ir tinginyste. Remiantis Pogimdyminės depresijos centro duomenimis, ją patiria 23 proc. respondenčių, o pogimdyminį liūdesį – keturios iš penkių (net apie 80 proc.) pagimdžiusių moterų. To priežastys yra ne tik asmeninės ir (ar) ne visai džiugios patirtys (neigiamos patirtys medicinos įstaigose, nepavyksta žindyti, vaikas metus ir ilgiau nemiega naktimis, mažai pagalbos iš šalies, kūdikio auginimo realybė itin prasilenkia su puoselėtomis svajonėmis ir idėjomis ar pan.), bet ir minėta visuomenės empatijos stoka – juk jei pagimdei, viskas, turi trykšti laime, džiūgauti, ir taškas, kitų spalvų tavo gyvenime negali būti. Žmonės dažnai ne tik neužjaučia, bet dar ir nuteisia ar pašiepia nuo to kenčiančias. O džiūgauti patiriant ilgalaikį miego trūkumą, hormonų audras, drastišką gyvenimo ritmo pokytį ir užsidarymą namie, kol kitus tegali stebėti per socialinius tinklus, labai sunku.

Pogimdyminės depresijos centro straipsnyje perskaičiau gražią, idealistinę jo įkūrėjos ir vadovės Nidos Vildžiūnaitės citatą: „Šiuo kritiniu laikotarpiu – nuo nėštumo pradžios iki kol kūdikiui sueis metai, bet žinoma – ir vėliau, labai svarbu moterims sulaukti palaikymo ir pagalbos iš jų partnerių, šeimos narių, draugų, bendruomenės, sveikatos įstaigų personalo.“ Deja, realybė neretai su šiuo lūkesčiu prasilenkia, ypač kalbant apie sveikatos įstaigų personalą. Ten, kur gimdžiau, kasdienio vizitavimo metu mano kūdikis buvo apšokinėtas nuostabiai, tačiau mano sveikata – net ir po cezario pjūvio – niekas pernelyg nesidomėjo. Negana to, iš gydytojo, atsakingo už gimdyvės apžiūras, paklaususi, ar jau galiu užsimauti korsetines kelnaites ištemptiems pilvo raumenims stiprinti, vietoje medicininio atsakymo tegavau seksistinį komentarą: „Ooo, tai vyras kelnaites nupirko?“

Vėliau apsilankiusi pas savo ginekologę, kartu su apžiūra gavau komentarą, kad atėjau per anksti ir dar nėra ko tikrinti. Nors pati manau, kad buvo galima apsieiti ir be jo, juk atėjau jautriu laikotarpiu prevenciškai pasitikrinti sveikatos. Tačiau drauge bandau suprasti (o ne pateisinti), kad gydytojai, kasdien matantys nėščiąsias ar gimdyves, visa tai vertina kaip mašininį darbą, kaip fabrikėlį, todėl pacientų emocijos jiems jau smarkiai primirštas dalykas (nuoširdžiai tikiuosi, kad karjeros pradžioje jie buvo jautresni), vis dėlto „prekes rūšiuojant ant takelio“ galima ir pajuokauti.

Socialiniuose tinkluose esu skaičiusi Lietuvos gimdymo sistemos palyginimą su nuoseklia, išsamia ir reikalinga gimdyvių atsistatymo programa Prancūzijoje: atsistatymas po gimdymo šioje romantiškoje šalyje yra labai struktūruotas, valstybės apmokamas procesas, orientuotas į visapusišką moters fizinę ir emocinę sveikatą. Taip pat ten didelis dėmesys skiriamas pogimdyminei depresijai bei emocinei moters būklei, ir visa tai yra integruota į bendrą motinystės priežiūros sistemą. O pas mus pagimdei, ir viskas, dabar pamiršk save, tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą ir šokinėk tik apie leliuką. Liūdesys? Skausmas? Hormonų audros? Fizinis atsistatymas? Neegzistuoja. Sėkmingai ir greitai atsistato tos, kurios sąmoningai ir proaktyviai nepameta savęs, ieško informacijos, specialistų, priežiūros ir apsupa save tinkamais žmonėmis.

Jau vėlu, o rašau šį tekstą miego (ir filmo, ir knygos, ir pokalbio su vyru, ir… ir...) sąskaita baimindamasi, kad mažoji tuoj nubus, ir mano asmeninio laiko gabaliukas sudryks į skutus, kaip nutinka kas vakarą. Tačiau verta. Apie visa tai prabilti norėjau jau seniai. Pasidalinti, pasvarstyti, padiskutuoti ir pasvajoti apie pokyčius. Sakoma, išliejus mintis ant popieriaus (kad ir virtualaus), palengvėja. O jei tos mintys pasieks dar bent kelias širdis, kurios taps atviresnės žmonėms su mažaisiais, mano prabūdrauta tikrovė taps vertingesnė už saldų sapną. Labanakt.