Nuo Kapčiamiesčio iki Seinų – 26 kilometrai. Sunkus kelias tankiais ir pelkingais miškais, kuriuo eina aštuoniolikmetė mergina. Jos tėvas testamentu paliko jai trylikos hektarų sklypą, tačiau dokumentas bus patvirtintas tik tada, kai jį pargabens iš Seinų. Kelionei vos trys dienos pėsčiomis. Jei nespės, žemė bus prarasta. Neturėdama kito pasirinkimo, jaunoji paveldėtoja, neraštinga, tik maldaknygę perskaitanti, leidžiasi į pirmąją savo gyvenimo kelionę. Po trijų parų ji sugrįžta su dokumentu, liudijančiu žemės, kurioje gyvens ir jos anūkai, paveldėjimą.

Viena iš jų – Lina, šiandien vadovaujanti Kapčiamiesčio globos namams. Savo šeimos istoriją ji pasakoja per kelias kartas, kuriose ne visada lengva susigaudyti net jai pačiai. „Kai bandai išsiaiškint, kas kam priklauso – ar dėdė, ar pusbrolis, – tai reikia tą giminės medį gerai pavartyti. Viskas susimaišę“, – sako ji.

Praėjus beveik šimtui metų nuo kelionės į Seinus, šios šeimos istorija tebegyvena sklypą supančiuose miškuose, nuotraukose su besišypsančiais giminaičių veidais, o svarbiausia – pasakojimuose, kurios perpasakojama vyresnieji perduoda jaunesniems. Būtent jie leidžia prabilti gamtai ir pastatams, jungia kartas ir tarsi išlaiko gyvybės liniją giminės medyje.

Linos močiutė gimė 1915-aisiais, o senelis – pora metų anskčiau. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jie jau buvo susikūrę šeimą ir pasistatę savo namą. Tačiau 1941-aisiais karas pasiekė ir Kapčiamiesčio apylinkes. Kai prasidėdavo šaudymas ar bombardavimas, namuose likti būdavo nesaugu.

Reikėjo saugotis, reikėjo bunkerio. Seneliai miško pakraštyje, šalia tuomet dar nedidelės eglutės, išsikasė griovį, sutvirtino jį pušų rąstais, stogą padengė samanomis ir šiaudais. Karo frontui einant tiesiai per Kapčiamiestį, slėptuve teko naudotis dažnai, šūvių garsai galėjo pasigirsti bet kurią akimirką. Pagriebdavo kas brangiausia ir bėgdavo slėptis po žeme. Padėdavo ir po to išlįsdavo. „Nes gi ne visada šaudė, kaip ir visam kare“, – senelės istoriją perpasakoja Lina.

Eglutė per tą laiką išaugo į didelę eglę. Slėptuvė liko.

Po Antrojo pasaulinio karo miškai vėl tapo slėptuve. Šįkart jie slėpė partizanus nuo sovietų valdžios pajėgų – Dainavos apygardos kovotojai šiame krašte veikė aktyviai, kaip ir juos gaudantys stribai. Miškas Kapčiamiesčiui niekados nebuvo vien kraštovaizdis. Sunkiausiais laikotarpiais jis tapdavo beveik vieninteliu pragyvenimo šaltiniu – maitino šeimas uogomis, grybais ir vaistažolėmis, saugojo per oro antskrydžius, vėliau dangstė partizanus, kol galiausiai tapo brangenybe, kuria žmonės rūpinosi ir perduodavo iš kartos į kartą.

„Man ypač patinka klevas prie namų, – sako Lina, – nes senelis pasodino jį todėl, kad kaimynas vis stumia žemės ribą. Medis – riba, kurios nepatrauksi.“

★ ★ ★

Palikę Linos šeimos žemę, važiuojame į Kapčiamiesčio centrą. Čia vienos šeimos kartų pasakojimą keičia keli miestelio istorijos šimtmečiai. Emilijos Pliaterytės muziejus pasitinka šviesia, kruopščiai sutvarkyta ekspozicija – fotografijos, dokumentai ir seni daiktai išdėlioti taip tvarkingai, kad kiekvienas atrodo turintis savo vietą ir pasakojimą.

Einame per ekspoziciją, o muziejininkė vieną po kito atveria už daiktų ir fotografijų slypinčius miestelio gyvenimo sluoksnius. Pasakojimas nuveda į Kapčiamiestį prieš Antrąjį pasaulinį karą – miestelį, kuriame grafų Tiškevičių statyta bažnyčia tebegyva. Miestelį, kuriame kas trečias gyventojas žydų kilmės. Jiems priklausė ir dalis vietos verslų – mėsinė, malūnas; miestelyje stovėjo sinagoga. Per karą ji sudegė, o žydų bendruomenės po vokiečių okupacijos beveik neliko.

Istorija į Kapčiamiestį vis sugrįžta. Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad kiekvieną vasarą čia atvyksta miestelio žydų palikuonys iš viso pasaulio. Vieną vasarą atvažiavo šeima iš Dalaso – tėvas ir trys dukros, jau penktoji iš Kapčiamiesčio kilusios šeimos karta.

„Jiems savos šaknys labai brangios“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.

Atrodo, niekas nesieja skirtingų žmonių taip stipriai kaip vietos šaknys. Už kelių kilometrų, Žmirklių kaimelyje, susitinkame Juozą Pilecką.

Jis mus pasitinka savo namelyje, nudažytame žydra spalva. Čia, kartu su savo anūkais, jis leidžia didžiąją vasaros dalį. Juozas nepaprastai jautrus ir nuoširdus žmogus, kaip ir priklauso tam, kuris pasirinko muziką kaip savo gyvenimo kelią. Savo žinias apie dainingąsias Lietuvos muzikos tradicijas jis perduoda ir vaikams, ir suaugusiems. Jis yra žinomiausias muzikos mokytojas Kapčiamiesčio apylinkėse. Vaikščiodamas po sodybą Juozas vis stabteli: parodo tai kokį namo kampą, smėlio krūveles laukuose, senų tvartų stogus, medžius. Kiekvienas jų turi savo istoriją.

Sodyboje iki šiol stovi seni ūkiniai pastatai, o šimtametėje liepoje kabo Juozo tėvo sukonstruotas inkilas. Čia Juozas augo ir išmoko groti pirmąsias natas. Dabar čia per šventes susirenka visa jo giminė.

Žmirklių kaimas nuo seno yra Juozo šeimos namai, tačiau ir šios giminės, kaip ir daugelio kitų, neaplenkė pokario tremtys. Kai į traukinį buvo įsodinta Juozo teta su vyru ir ketverių metų sūnumi Antanuku, Juozo močiutė arkliu nusekė paskui. Vedama atkaklumo ir, matyt, šiek tiek sėkmės, ji tarp vagonų susirado anūką ir parsigabeno namo. Iki galo nėra aišku kaip jai pavyko prasmukti pro sovietų karius, tačiau šeima net neabejoja, jog būtent močiutė išgelbėjo Antanukui gyvybę.

Buvimą dzūku Juozas šiandien kildina ne tik iš šeimos istorijos ar vietos, kurioje užaugo, – dzukiškumas slypi ir kalboje. Vaikystėje, pasakoja Juozas, visas kaimas kalbėjo gryna dzūkų tarme. Išvykęs mokytis jis pastebėjo, kad jos lieka vis mažiau, nors grįžus namo ji dar ilgai persijungdavo savaime – „tarsi jungiklis". Maždaug po penkiolikos metų Juozas pajuto, kad ir tas jungiklis ėmė nykti.

„Kai mažiau čia būni, dar kažkas iš tavęs pradingsta. Jau netenki savojo „aš“.“

Tai, kas pradingsta žmogui išvykus, išlieka daiktuose. Pliaterytės muziejuje kabo geležinė iškaba su Vyčiu. Sovietmečiu tokį simbolį laikyti matomoje vietoje buvo pavojinga, todėl kaimo gyventojai sugalvojo ją paslėpti ten, kur niekam nekiltų minčių ieškoti. Iškabą apvertė gerąja puse žemyn ir prikalė ant bičių avilio vietoje stogo.

Taip ji išbuvo dešimtmečius – iš viršaus paprastas skardos lakštas, apačioje paslėptas herbas.

Didesniais ar mažesniais žygdarbiais kapčiamiestiečiai jau šimtmečius saugo lietuvybę. O turbūt garsiausia kraštietė, tapusi visos Lietuvos laisvės simboliu – Emilija Pliaterytė. Viena žinomiausių 1831 metų sukilimo dalyvių, už kovose parodytą drąsą gavusi kapitonės laipsnį. Sukilėliams pralaimint, ji atsisakė trauktis į Prūsiją ir su bendražygiais bandė per pietų Lietuvą pasiekti Varšuvą, tačiau kelionėje susirgo ir nusilpusi buvo priglausta Justinavo dvare netoli Kapčiamiesčio. Ten 1831 metų gruodį ji mirė.

Kelias iš Justinavo dvaro į Kapčiamiestį buvo miškingas, o miškuose caro kareiviai ieškojo sukilėlių grupių, todėl Pliaterytės palaikus gabenti sausuma buvo nesaugu. Juos atplukdė vandeniu – per Vainežerio ir Ančios ežerus ir Ančios upę, – o naktį slapta palaidojo Kapčiamiestyje.

Mišiose bažnyčoje dalyvavo vos keli žmonės. Ant kapo neužrašė nei vardo, nei pavardės, nei datos. Vietą pažymėjo keturi topoliai.

Pliaterytė buvo dalyvė viename iš daugelio karų, siautusių Kapčiamiesčio apylinkėse. XVIII amžiaus pradžioje čia judėjo Švedijos kariuomenė, po šimtmečio – iš Rusijos besitraukiantys Napoleono daliniai. XIX amžiuje šiose apylinkėse telkėsi 1831 ir 1863 metų sukilėliai. XX amžiuje tie patys miškai slėpė žmones nuo karo. Keitėsi kariuomenės ir valdžios, bet vietos gyventojams vis tekdavo iš naujo saugoti namus, žemę ir šeimą.

Keliais, kuriais kadaise traukė kariuomenės, vėliau žmonės važiavo į miestelius ir turgus; miškai, kuriuose telkėsi sukilėliai, kitoms kartoms tapo slėptuvėmis, darbo ir šeimų žeme. Dideli istoriniai įvykiai praeina, tačiau po jų lieka visai konkretūs dalykai – pastatai, kapai, medžiai, žemė ir daiktai, kuriuos nuspręsta išsaugoti.

★ ★ ★

Tomo Ramanausko šeimos istorija liudija apie žemę, kurios ribos šiandien vėl brėžiamos iš naujo. Važiuodami pro Kapčiamiesčio pušynus vis sugrįžtame prie būsimo poligono žemėlapio – jame miškai, sodybos ir keliai suskirstyti į teritorijas, kurios jų savininkams reiškia skirtingą ateitį. Vieniems teks išsikelti, kiti liks gyventi šalia būsimos šaudymo zonos. Dalis Ramanauskų šeimos žemės ir miškų patenka į planuojamo poligono teritoriją arba su ja ribojasi.

Dokumentai ant stalo Tomui yra gerokai daugiau nei nuosavybės įrodymas. Ramanauskų šaknis Kapčiamiestyje jis atseka iki 1832 metų, o šeimos pasakojimuose žemė nuolat persipina su visa vietos istorija – karais, okupacijomis, partizaniniu pasipriešinimu ir tremtimis.

Atvykę į jo tėviškę greitai suprantame, kad apie ją Tomas kalbės daug. Jis pasitinka mus pasitempęs, vilkėdamas kostiumą, kalba tvirtai ir greitai, o datas, susitikimus ir giminės istorijos faktus vardija beveik nesustodamas. Netrukus ant stalo atsiranda seni dokumentai, vėliau einame apžiūrėti namo ir miško. Atrodo, kad kiekvienam šios vietos kampui Tomas turi istoriją: čia stovėjo vienas pastatas, ten ėjo senasis pašto kelias, toliau buvo arklių keitimo stotis, o už sodybos prasideda senelių sodintas miškas.

Apie planuojamą poligoną Tomas kalba per šeimą. Prieš dvejus su puse metų mirusiam tėčiui jis davė pažadą šeimos žemių neparduoti.

„Aš niekada nepasirašysiu tos sutarties. Niekada gyvenime neperduosiu tų žemių, tų miškų, niekada jų nepjausiu. Niekad ten Ramanausko parašo nebus.“

Pažadas tėvui čia nėra vien sentimentas.

Už šią žemę Ramanauskai mokėjo ne kartą – ir ne tik pinigais. Tomas pasakoja dvi šeimoje išlikusias pokario istorijas. Viena jų – apie jo tėtį, tuo metu dar vaiką. Į namus atėję partizanai pasiimdavo maistą, kartais nepalikdami net pieno skirto vaikui. „Išgeria prie akių ir išeina.“

Kita istorija – apie Tomo senelį. Vieną vakarą į namus maisto atėję partizanai pastatė jį į kampą su užtaisytu pistoletu. Pasak Tomo, senelį išgelbėjo pavardė – jis pasakė besigiminiuojantis per pusbrolį, ir buvo paliktas gyvas. Promočiutė tuo metu kabinosi vienam iš partizanų už rankos, kad šis nešautų.

Šeimos atmintyje išliko ne tik partizanų kovos istorija, bet ir jos prieštaravimai. Tomo seneliai skyrė, kas buvo miško broliai, o kas jų vardu prisidengę plėšikai. „Juos vadino banditais. Nes jie taip elgėsi. Šarūnas ir Vanagas pasitraukė link Varėnos. Liko kurie plėšdavo, atimdavo paskutinį kąsnį“, – pasakoja Tomas.

Po karo grėsmė nebebuvo vien iš išorės ateinanti kariuomenė, įtampa persikėlė į pačią bendruomenę. Sovietų valdžia rėmėsi jėga ir baime: žmonės buvo suimami, kalinami ir tremiami. Vieni vietiniai padėdavo miškuose besislapstantiems partizanams, kiti bendradarbiavo su sovietų valdžia, o dauguma tiesiog bandė išgyventi ir apsaugoti savo šeimas.

Kapčiamiesčio centre, prie bažnyčios, šiandien stovi paminklas partizanams. Jame surašytos pavardės tų, kurių kūnai 1944–1952 metais buvo išniekinti miestelio aikštėje. Tačiau už pavardžių ir datų lieka šeimų pasakojimai, galbūt nesuprasti ir neišklausyti, galbūt dėl skausmo ir neteisybės jau palaidoti užmarštyje, galbūt išstumti iš istorinės atminties įtikėjimo romantiška vizija apie tobulus didvyrius, kovojusius už laisvę miškuose.

Jeigu tiesioginio susidūrimo su partizanais ar jais apsimetančiais dar buvo galima išvengti, trėmimai į Rusijos šiaurę palietė visas vietines šeimas.

Sovietinės represijos paveikė šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, tačiau čia jų mastą galima pajusti ne vien skaičiais. Šalia Kapčiamiesčio esantis Macevičių kaimas buvo ištremtas absoliučiai visas – iki paskutinio gyventojo. Šiandien apie išnykusį kaimą primena tik kryžius.

Tomo giminės tremtys reiškė ir išsiskyrimą su savo tėviške Kapčiamiesčiu. Tomas gimė 1979 metais Marijampolėje. Vis dėlto paklausus apie vaikystę, jo pasakojimas greitai grįžta čia – į vasaras su seneliais, žvejybą, grybus ir mėlynes. „Būčiau čia ir likęs, ir užaugęs, bet nebuvo pasirinkimo, – išvežti buvom ir viskas.“

Tremtis reiškė ištisus metus, dešimtis metų ar net visišką atsisveikinimą su savo namais. Tūkstančiai žuvo traukinių vagonuose, skirtuose gyvulių pervežimui, savaitėmis keliaujant į Sibirą. Dar daugiau darbo stovyklose atgulė poilsio amžino įšalo žemėse.

Grįžusiems teko pradėti kurti namus iš naujo. Atstatyti nugriautus ar atimtus pastatus, iš naujo prisijaukinti savo žemę, savo miškus. „Žemes iš naujo išplėšti, užtręšti, kad bulvių būtų kur pasodinti, kad valgyt turėtų“, – apie šeimos grįžimą pasakoja Tomas.

Po kelių dešimtmečių Tomas vis dar tęsia tą patį darbą – kartu su žmona atstatinėja tėviškę. Vedžiodamas mus aplink namą pasakoja, kad beveik viską čia padarė savo rankomis. Pamatus kasė kastuvu. Suskaičiavo ir žemę – per pusantrų metų iškasė ir atgal supylė apie 140 kubinių metrų.

Tomas rodo ne tik tai, ką pastatė pats. Kadaise pro čia Varšuvos kryptimi važiuodavo pašto karietos, o Ramanauskai prižiūrėjo jiems tekusią kelio atkarpą – žvyravo ją ir grindė akmenimis. Čia veikė ir arklių keitimo punktas: tam skirtame klojime arkliai būdavo pagirdomi ir paganomi.

Nuo namų leidžiamės ežero link. Saulė prasiskverbia pro pušų viršūnes, oras kvepia mediena ir sakais. Miškas neįprastai švarus – po kojomis beveik nėra nulūžusių šakų.

Šias pušis po Antrojo pasaulinio karo sodino jo seneliai. Tomas rodo medžius ir aiškina, kad miškas dar net nėra brandus. Jį prižiūrėti išmokė tėtis: šakas surinkti, parsivežti prakurams, nieko neišmesti.

Tomas yra Kapčiamiesčio bendruomenės asociacijos pirmininkas ir nuo tada, kai paskelbta apie planuojamą poligoną, tapo vienu aktyviausių jo kritikų. Kalbėdamas vardija susitikimų datas, institucijas, išsiųstus raštus. Jis pasakoja rinkęs žemėlapius, teisės aktus ir kitus dokumentus, bandydamas ginčyti valstybės pasirinktą vietą.

„Man reikia šitos žemės: čia mano tėvai vaikščiojo, čia mano proseneliai vaikščiojo. Man ji neįkainojama.“

Galbūt todėl, kalbėdamas apie ateitį, Tomas neatrodo taip, kaip būtų galima tikėtis iš žmogaus, pasakojančio apie galimybę prarasti šeimos žemę. Vaikštant po mišką jis juokiasi, rodo medžius, pasakoja apie tėvus. Paklaustas apie nuotaikas, sako vilties nepraradęs.

„Aš tikrai jaučiu protėvių, tėvų palaikymą ir su Dievo ir jų pagalba aš tikiu. Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad tiesa bus. [...] Abiejų tėvų neturiu, bet abejus jaučiu.“

Tomo pasakojime praeitis nėra kažkas, kas baigėsi ir liko dokumentuose. Ji stovi sodybos pastatuose, auga senelių sodintame miške, eina senuoju keliu ir lemia sprendimus, kuriuos jis priima dabar. Todėl klausimas, kas nutiks šiai vietai ateityje, jam kartu yra klausimas, ar nutrūks beveik du šimtus metų saugotas ryšys.

Tačiau šiandien iš naujo brėžiamos krašto ribos Linai nekelia tokio pat nerimo kaip Tomui ir kitiems mūsų sutiktiems žmonėms. „Poligonas mums nieko netrukdys“, – sako ji. Jos manymu, miesteliui jis gali atnešti daugiau gyvybės, žmonių ir paslaugų. Skirtingos nuomonės dėl poligono atsiranda net tarp artimųjų.

★ ★ ★

Meilė savo kraštui Kapčiamiesčio gyventojams iškyla skirtingais pavidalais ir nebūtinai nuveda prie tos pačios nuomonės apie jo ateitį. Vienam tai virš globos namų iškeltas Vytis ir įsitikinimas, kad poligonas Lietuvai reikalingas. Kitam – nerimas dėl namų, miško ar kelio, kuriuo važiuota visą gyvenimą.

Danguolės pasakojime šie dalykai susipina su visai kasdienišku gyvenimu. Ji gyvena vos už kelių kilometrų nuo Baltarusijos sienos, krašte, kuriame valstybės riba yra daugiau nei linija žemėlapyje. Per pasienio krizę jai svetimi žmonės pasirodydavo prie aplinkinių sodybų. Dabar visai netoli jos namų brėžiamos kitos – būsimo poligono – ribos.

Ne iš žinių Danguolė apie juos sužinojo. Pirmiausia pasiekė žinia apie susirinkimą, o kartu – nežinomybė, ar gyventojams teks išsikelti. Po vėlesnių susitikimų paaiškėjo, kad jos namai liks teritorijoje, iš kurios išsikelti nereikės, tačiau kitoje kelio pusėje esančių sodybų laukia kitokia ateitis.

„O kas čia mūsų klausia? Va tokius kraštus gaunam“, – sako Danguolė.

Tačiau kalbėdama apie savo kraštą ji daug daugiau laiko skiria ne žemėlapiams. Danguolės Kapčiamiestis susideda iš žmonių, kurie vieni kitus pažįsta, gyvūnų, pasirodančių prie sodybų, senų medžių ir kelių, kuriais dar kartais užklysta svetimas žmogus.

„Ir tvorų pas mus nėra“, – sako ji. „Man sako: ko jūs neapsitveriat? Ai, kad meškos, vilkai. Viešpatie, tai nuo ko čia apsitversi?“

Kieme auga ir ąžuolas, kadaise stovėjęs prie senojo namo. Maždaug prieš keturiolika metų kaimynas Jonas Ravinskas jį iškasė, traktoriumi pervežė į kitą vietą ir persodino. Ąžuolas prigijo.

Netoliese Danguolės vyras neseniai atstatė seną kaimo kryžių. Ankstesnis buvo pastatytas maždaug prieš trisdešimt metų, o laikui bėgant supuvo. Jo vietoje dabar stovi naujas. Šeštadienį prie jo bus laikomos mišios, atvažiuos du iš šių apylinkių kilę kunigai, broliai Sakavičiai. Susirinks kaimo žmonės – čia gyvenantys dabar, gyvenę anksčiau ir naujakuriai.

Mūsų pokalbiai vis sukasi aplink medžius. Vienas žymi senelio nustatytą žemės ribą, kitas užauga šalia karo metais iškastos slėptuvės, trečiame tebekabo tėvo padarytas inkilas, o ištisi miškai prisimenami pagal tai, kas juos sodino. Žmonės rodo juos taip, kaip rodo senas šeimos fotografijas – pasakodami, kas pasodino, kas augo šalia ir ką tas medis jau spėjo pergyventi.

Tačiau aplinkinių kaimų gyventojus vis dar suburia ne tik atmintis. Menciškėse savo šeimos istoriją pasakoja Rima – jos senelis žuvo partizaniniame kare, sovietmečiu šeima spausdino ir platino Katalikų bažnyčios kroniką, o brolis per Vasario 16-ąją mokykloje iškėlė trispalvę. Visa tai Rima pasakoja kaip savaime suprantamus dalykus: tokių istorijų čia turi dauguma šeimų.

Dabar jos šeima ruošiasi ketvirtajai Armonikierių šventei. Ji prasidėjo nuo vienos armonikos – Juliaus Stanislovavičiaus dukros norėjo padovanoti ją tėvui, jaunystėje grojusiam, o tuomet jau sulaukusiam aštuoniasdešimties. Nupirkus instrumentą kilo mintis surengti vakaronę. Taip gimė tradicija, kasmet į Menciškę vėl sukviečianti čia gyvenančius, išvykusius ir su šiuo kaimu ryšį tebeturinčius žmones.

Šiandien niekam čia nebereikia slapstytis miškuose, spausdinti draudžiamų leidinių ar kelti trispalvės slapčia. Tačiau klausimas, ką reiškia saugoti savo kraštą, niekur nedingo. Valstybei Kapčiamiesčio miškai šiandien svarbūs dėl Lietuvos gynybos, o mūsų sutiktus žmones šie miškai gina jau kelis šimtmečius.

Poligono vietoje irgi yra kapų. Ten palaidoti trys partizanai. Medžiai ten išpjauti, bet aplinkui palikta kelios pušelės, kad nebūtų jie visai plyname lauke. O kur šaudyklų vietos – sakė, ten ir vokiečių kapinės yra.

Eglutė prie senelių slėptuvės išaugo į eglę. Topoliai ant Pliaterytės kapo žaliuoja iki šiol. Kas augs šiuose miškuose po šimto metų – ir kas juos atsimins – sprendžiama dabar.

Šią vasarą vyko pirmoji NARA žurnalistikos stovykla Kapčiamiestyje – 15 pradedančiųjų žurnalistų gilinosi į šio regiono problematiką ir rengė publikacijas. Stovyklos dalyviai domėjosi saugumo, istorinės atminties, aplinkosaugos bei ekonomikos temomis. Tai – antroji iš keturių ciklo publikacijų.