Kapčiamiesčio centre, ant skelbimų lentos prie Emilijos Pliaterytės muziejaus, randame plakatą:

„Ilgalaikio neapibrėžtumo ir jausmo, kad sprendimai priimami ne mūsų valioje, laikotarpiu organizmas patiria padidintą įtampą. Nežinomybė gali sukelti nerimą, pyktį, bejėgiškumo ar nesaugumo jausmą, sutrikdyti miegą. Kviečiame nelikti vieniems – galime suteikti profesionalią emocinę pagalbą.“

Praėjusių metų pabaigoje Kapčiamiestyje ir greta jo nuspręsta statyti poligoną. Valstybės vadovų teigimu, jis turėtų užtikrinti visos Lietuvos – ir pačių kapčiamiestiečių – saugumą. Tačiau vietos gyventojų nuomonės dėl šio klausimo išsiskyrė, o netikėtas sprendimas sukėlė nemažai pasipiktinimo.

Išgirskite garso pasakojimą paspaudę PLAY mygtuką aukščiau arba „Spotify“ grotuve žemiau:

Paskambinus skelbime nurodytu telefonu atsiliepia psichologė Kristina, kuri prisimena bendruomenės pyktį, žiniasklaidoje pasklidus informacijai apie planuojamas poligono statybas.

„Ir gerai, kad tas pyktis prasprūdo. Jis rodo ribas. <...> Tai galbūt buvo pamoka savivaldybėms ir ministerijoms, kad reikia gerbti tuos žmones, kurie čia gyvena, – savo vaikus“, – sako Kristina.

Ši įtampa tarp valdžios ir gyventojų mus pačius, į Kapčiamiestį atvykusius NARA stovyklos dalyvius, skatina geriau pažinti vietos bendruomenę. Ieškodami istorijos einame į smuklę, Kapčiamiesčio girininkiją, parduotuvę, skambiname klebonui ir beldžiamės į bendruomenės namus. Žmonės mums noriai pasakoja apie savo gyvenimus ar verslus, tačiau vos pasiteiravus apie poligoną, pokalbiai nutrūksta. Tarpusavyje jį pavadiname „P-word“ (liet. „P-žodžiu“) – savotišku keiksmažodžiu, kurio nevalia minėti.

Suprantame, kad Kapčiamiestyje esame svečiai. O einant į svečius privalu laikytis taisyklių – pirma, įsiklausyti į vietos kasdienybę ir tik vėliau kelti klausimus.

Svečiuose pas Irutę

Irutės virtuvės sienos nudažytos ryškiai žalia spalva, kuri harmoningai dera su žydinčiu už lango sodu. Ji mus paragina išsirinkti puodelius kavai, nes kava, jos supratimu, yra dalykas, kuriuo reikia mėgautis, o ne tiesiog greitai išgerti iš to, kas pasitaikė po ranka. Sėdame prie akmeninio stalo, šalia sukiojasi šuo Morka ir katinas Reksas, kuris, pasak Irutės, itin skaudžiai kandžioja – dėl to ir gavęs šiaip jau šunišką vardą.

Irutė turi keturias dukras, visos gyvena skirtingose Lietuvos vietose: viena Vilniuje, antra Druskininkuose, trečia Veisiejuose, o vyriausia prie Kačerginės.

„Turim didelę šeimą, mūsų 11 žmonių. Tai kuo mes čia galim dabar skųstis? Va, susirenkam visi ir neužsičiaupiam“, – juokauja Irutė.

Iš Alytaus į vienkiemį šalia Kapčiamiesčio Irutė su vyru atsikėlė, kai jiedviem buvo dvidešimt keleri. Nusipirko trobą, kurioje nebuvo nei vandens, nei tualeto, o pečius buvo nudažytas ryškiai mėlynais traktorių dažais.

„Atėjom į niekur“, – prisimena ji.

Dabar Irutės namai tokie jaukūs, kad ir mums juose norisi pabūti ilgiau. Irutė su pasididžiavimu pasakoja apie trejus metus nertas užuolaidas, žvilgsnis užkliūva ir už prieškambario sienų, kurias puošia dešimtys šeimos portretų. Ant svetainės komodos puikuojasi Irutės apdovanojimai už ilgametį darbą Lazdijų meno mokykloje.

Vienintelis dalykas, išlikęs nuo Irutės su vyru atsikraustymo, – senas klevas kieme, kurio motyvas dabar ištatuiruotas ant visų dukrų rankų. Po šiuo klevu vyko vienos iš jų vestuvės.

Gal todėl Irutė, kalbėdama apie saugumą, pirmiausia galvoja apie tai, ką jau turi: savo namą, savo sodą, savo ritualus, savo lieptelį į ežerą, savo didelę šeimą bei galimybę gerti kavą iš mėgstamo puodelio.

„Man nieko neskauda, viskas gerai. Varom į priekį ir nėr kada dejuot“, – tvirtina Irutė.

Viena iš Irutės dukrų – irgi Irutė – yra karė savanorė, Lietuvos kariuomenėje tarnaujanti dešimt metų. Irutė ja labai didžiuojasi, tačiau prisimena, kaip dukra po pratybų Veisiejuose eidama gatve su karine uniforma jautėsi liūdnai. Pikti aplinkinių žvilgsniai Irutei neduoda ramybės, mat anksčiau žmonės nusišypsodavo, padėkodavo. Tačiau dabar, priėmus sprendimą statyti poligoną, žmonių reakcija pasikeitė.

„Nefainas jausmas, kai į tave žmonės kreivai žiūri... Nors man vidinis jausmas būna, kad aš ir tave eisiu ginti, piktas žmogau. Aš ne dėl valdžios, ne dėl kažkokios partijos, o dėl mūsų visų, kad būtume saugūs ir ta žemelė liktų mums“, – pasakoja dukra.

Irutę stebina, kad dėl planuojamo poligono tarp žmonių atsirado tiek daug priešiškumo. Kalbėtis apie poligoną jai – kaip būti „ant peilių“. Dėl to ji vengia šiuo klausimu kalbėtis su kaimynais, kurie poligono statybų nepalaiko, – nenori susipykti.

Irutės namai į poligono teritoriją nepatenka, o apie jį kalba be didelio dramatizmo – pati užaugo prie poligono Alytuje. Vaikystėje kariuomenė jai buvo paprasčiausiai aplinkos dalis: šalia buvo ir namai, ir kariai, ir parduotuvės – visi sugyveno tarpusavyje. Jos teigimu, įprasta manyti, kad poligone bus be perstojo šaudoma, nuolat vyks pratybos, tačiau Irutės patirtis kitokia – ji pati su tėvais poligono teritorijoje eidavo grybauti, lankydavosi ten esančiame kino teatre. Tiesa, verta paminėti, kad Alytaus poligonas daug mažesnis už planuojamą Kapčiamiestyje.

Irutės artimiausias kaimynas – už kilometro. Tyla jai nekelia nerimo – priešingai. Prieš atsisveikinant ji papasakoja savo naujausią pirkinį internete: džemperį, ant kurio parašyta „Man reikia kavos ir tylos.“

„Jei žmogus norės tau bloga padaryti, ateis ir padarys. Nei tu čia apsiginsi, nei vartus sustatysi, ar tu čia verksi, ar tu čia ką? Mes gyvenam be baimių“, – patikina Irutė, tvirtai žengdama link ežero, kur maudynėmis pradeda kiekvieną dieną.

Svečiuose pas Aldoną

Aldona* gyvena Varviškėje – kaime tarp Kapčiamiesčio poligono teritorijos ir Baltarusijos sienos. Ji sutinka, kad pokalbis būtų įrašytas, tačiau nori išlikti anonimiška, todėl Aldona ją praminėme mes. Mūsų kolegė vaikšto po kiemą fotografuodama abstrakčias kiemo detales. Aldona seka ją akimis.

Gyvenimas pasienyje Aldonai reiškia pravažiuojančius pasieniečius, retkarčiais įskrendančius kontrabandinius balionus ir šūvių garsus, atsklindančius iš Gožos poligono Baltarusijos pusėje. Šūviai tokie garsūs, jog „net langai dreba“. Kitapus sienos su Baltarusija likę daug metų nematyti giminaičiai bei draugai. Vietos, į kurias jaunystėje Aldona eidavo pašokti, jai nebepasiekiamos.

Aldona pasakoja vaikystės istorijas, prisiminimus apie tėvus. Kelis kartus ištaria „tik šito tai nedėkit“. Ir vis stebi, ar diktofone dega raudona švieselė. Jai nelengva pasitikėti svetimais, todėl, kaip pati sako, geriau nekalbėti ir išvis neprisiminti.

Bet kai jau norime atsisveikinti, liepia mums vėl sėstis į terasą ir dingsta už trobos durų. Netrukus grįžta su užplikyta kava ir ypatingai progai saugomais sausainiais, kuriuos užuodęs tarp kojų spraudžiasi Aldonos šunytis.

Prie kavos puodelio Aldona visgi leidžiasi į prisiminimus apie savo šeimos istoriją: pasakoja, kaip tėvai per Antrąjį pasaulinį karą slėpėsi už medžių prie Nemuno, kol į upės vandenį viena po kitos pliumpsėjo krentančios kulkos. Ji nuogąstauja, kad jos namai, įsispraudę tarp dviejų poligonų, atsidurs pavojaus zonoje. Pabandžius užsiminti, jog poligone kariai tik treniruosis, Aldona atsako: „Dabar treniruojasi, bet jeigu, neduok Dieve [prasidės karas], tai bus tada VISKO! O tada bus baisiau. Nu, reikia pragyvent, tada jau žinosim.“

Apie poligono statybas Aldona sužinojo per TV žinias. Jos sodyba nepatenka į poligono teritoriją, todėl Krašto apsaugos ministerija jos asmeniniu laišku neinformavo. Anot pašnekovės, vienintelė informacija iš valstybinių institucijų – lankstinukas apie Kapčiamiesčio poligoną – ją pasiekė šią liepą.

„Nieko ten tokio neparašyta. Visi gavo tokį patį. Praeitą šeštadienį čia gavau – pas mus šeštadieniais laiškanešys važinėja“, – sako ji.

Svečiuose pas karį savanorį

Mantas* jau ne vienerius metus tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose, į kurias su draugais įstojo dar mokydamasis Kapčiamiesčio mokykloje (ji buvo uždaryta 2020 m.).

„Visi po šiai dienai esam kariai. Ir nė vienas nesigailim“, – tvirtina jis.

Anot Manto, karinis pasirengimas bei žinojimas, kad gali apginti save bei kitus, jam suteikia saugumo jausmą. Vienas ryškiausių jo atsiminimų – priesaikos ceremonija partizano Tigro gimtinėje, kur jam, kaip geriausiam kurso savanoriui, buvo patikėta skaityti priesaiką ir bučiuoti Lietuvos vėliavą.

Mantas kilęs iš didelės šeimos. Vyresnis brolis taip pat karys savanoris. Brolio pavyzdys įkvėpė Mantą eiti tuo pačiu keliu.

„Mes [šeimoje] švęsdavom visas valstybines šventes: Liepos 6-ąją, Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Visada kabindavom vėliavą, keldavom ir panašiai“, – prisimena jis, mums kalbantis prie buvusios mokyklos kiemo, greta Kapčiamiesčio miestelio muziejaus.

Praėjusių metų žiemą Valstybės gynimo tarybai paskelbus planus statyti poligoną, Manto tėvai iš pradžių buvo nusiteikę priešiškai – tėtis aktyviai prieštaravo dėl poligono Kapčiamiesčio bendruomenės susitikime su Krašto apsaugos ministerijos atstovais. Bet Mantas sako, kad po ilgų diskusijų tėvus galiausiai paveikė jo argumentai apie nacionalinį saugumą ir jie savo nuomonę pakeitė.

Manto manymu, daugiau vietinių pakeitė nuomonę, tačiau jie renkasi šios temos neliesti, baimindamiesi susipykti su kaimynais ar artimaisiais. Poligoną palaikantys gyventojai nerimauja būti atskirti nuo bendruomenės, o nepalaikantys – išvadinti antivalstybininkais ir „vatnikais“.

Atrodo, poligonas, kurio tikslas – stiprinti valstybės saugumą, paradoksaliai ima mažinti saugumo jausmą vietos bendruomenėje.

Mantas prisimena feisbuko grupėje radęs komentarą, kuriame jo šeimai dėl pritarimo poligonui buvo pasiūlyta išvykti gyventi pas Lukašenką. Tokių komentarų Mantas nesureikšmina, bet teigia, kad jie „prasilenkia su logika“.

Nors įžvelgia poligono poreikį, paklaustas „O jeigu tektų išsikelti?“, Mantas visgi pripažįsta, kad tokiu atveju požiūris į poligoną galėtų būti kitoks.

Svečiuose pas Mariją

Pasinagrinėję žemėlapį su būsimo poligono teritorija nusprendžiame nuvykti iki poros artimiausių sodybų, kurios bus iškeldintos. Važiuojant mišku Žmirklių kaime, pamažu išnyra du nameliai su ūkiniu pastatu. Nedrąsiai žengiame į kiemą ir po kelių akimirkų pro duris išeina Marija: energinga dzūkė, sutinkanti su mumis kiek pasikalbėti. Ji sako, kad aplinkinėse sodybose gyvena vien jos giminės. Kaimynystėje su sūnumi gyvena Marijos pusseserė, kuriai taip pat teks išsikelti. Situacija sudėtinga, kadangi moteris sunkiai vaikšto ir sodyboje gyvena ištisus metus (dalis kitų sodybų, kurios patenka į poligono teritoriją, yra vasarnamiai).

„Iš pradžių – į Sibirą, o dabar savi savus tremia“, – apie iškeldinimą kalba Marija.

Marija pati gimė Sibire ir grįžo į Lietuvą 1958 metais. Namelis, kuriame vasaromis gyvena su vyru Romu, pastatytas Marijos tėčio, praėjus keleriems metams po grįžimo gimtinėn. Augdama kaime, Marija buvo apsupta 32 pusbrolių bei pusseserių. Ji mielai prisimena, kaip kartu su giminaičiais brisdavo per pusnis į mokyklą Kapčiamiestyje. O vėliau, jau paaugusi, su pussesere dviračiais važiuodavo Baltarusijos pusėn į šokius.

Ji daug pasakoja apie šeimos patirtis partizaninio karo laikotarpiu – apie miškinius, kurie, remiantis Marijos šeimos patirtimi, prisimenami ne vien teigiamai. Marija su nuoskauda kalba apie šeimą išdavusius kaimynus bei artimuosius – Marijos tėvai buvo apskųsti kaimyno, greta kurio toliau turėjo gyventi grįžę iš tremties.

„Gal tiktai Dievulis dabar viską žino ir viską daro. O šiaip bijai žmonių ir pasitikėt [negali] visais“, – sako ji.

Marija pokalbio nesutinka įrašyti, tačiau namo, kurį pastatė iš Sibiro grįžęs tėvelis, istorija mūsų nepaleidžia. Nusprendžiame dar kartą aplankyti ją su Romu. Marija nustemba mus išvydusi, tačiau šį kartą leidžia įrašyti ir sutinka aprodyti sodą. Rodos, labiausiai džiaugiasi apvalėjančiais arbūzais.

Pasirūpinusi namais ir daržu, Marija visuomet lekia į mišką, esantį vos už kelių metrų. Sako, anksčiau, kai sveikata leisdavo, daugiau uogaudavo, o dabar dažniau grybauja. Matyti, jog ši vieta jau tapusi jos savasties dalimi – ji šiltai pasakoja apie kasdienį ėjimą į mišką, džiaugsmą kiekvienu aplink augančiu medžiu, čiulbančiu paukščiu.

Marija kalba apie Kapčiamiesčio mokyklą, pro kurią jau ne kartą pravažiavome, apie Kalvių kaimą, iš kurio kilęs jos tėvelis ir kuriame mes kaip tik apsistojome šią savaitę. Kalbamės apie mus supančią gamtą – sužinome, kad prieš mus esanti pieva kadaise buvo pelkė su gausia gyvūnija.

Ant sienos pastebime dailų krepšelį, kurį Marija naudoja grybaudama – ji užsimena, kad krepšelį nupynė jos tėtis. Nors vis dar nepasitiki mūsų nuoširdžiu susidomėjimu, vis dėlto aprodo kitus krepšelius ir nubėga į namelį parodyti mamos nuaustą staltiesę. Šis dirbinys, vienas iš daugelio kitų, kaip Marija atsimena, kruopščiai austas daugybę valandų ir galbūt dėl to taip gerai išsilaikęs – atrodo, tarsi būtų nuaustas dar vakar.

Vėliau pokalbis grįžta prie tėvelio statyto namo. Šįkart Marijos balse girdėti daugiau liūdesio. Rodos, pasakodama šeimos istoriją, pati ją išgyveno dar kartą.

Tėvelio pintinės liks tuščiame priestate kartu su Marijai nebereikalingais indais ir baldais iki pat pastato nugriovimo. Taip namo ir šeimos istorija bus ištrinta. Norisi bent padaryti nuotrauką, bet Marija nesutinka. Suvokiame, kad kažkada ji į šias vietas grįžti nebegalės, nors dabar atrodo, kad namelis čia stovės amžinai.

„Kaip jau jie nusprendė, taip ir padarys. Nuo mūs niekas nepriklauso <...>. Kaip sako, šuns balsas į dangų neina“, – susikrimtusi sako Marija.

Į Kapčiamiestyje vasarą iš užsienio aplankyti gimtinės grįžta emigrantai, šeštadieniais čia šaudomi fejerverkai. Irutė ruošiasi diriguoti Veisiejų parapijos 500 metų minėjime, Kapčiamiesčio smuklės bei parduotuvės savininkas sukasi už baro aptarnaudamas sugužėjusius vietinius bei svečius – tokius kaip mes, užsukusius atsisveikinti, bet pažadėjusius grįžti. Miestelyje darbai nestoja: šlapių dulkių debesyje sunkiasvorės mašinos kloja naują asfaltą. Oras persismelkęs verdančio bitumo kvapu, o triukšmingame fone dominuoja mašinų ūžesys ir kartkartėmis pasigirstantys darbininkų šūksniai. Jau po dvejų metų naujuoju keliu judės karinė technika, atvyks nauji žurnalistai, o vietinis katinas Micius nuo suoliuko žvelgs jau į kitokį Kapčiamiestį.

*Dalies pašnekovų vardai pakeisti jų prašymu.

Šią vasarą vyko pirmoji NARA žurnalistikos stovykla Kapčiamiestyje – 15 pradedančiųjų žurnalistų gilinosi į šio regiono problematiką ir rengė publikacijas. Stovyklos dalyviai domėjosi saugumo, istorinės atminties, aplinkosaugos bei ekonomikos temomis. Tai – pirmoji iš keturių ciklo publikacijų.