Karas dažniausiai prasideda ne nuo ginklų. Jis prasideda tada, kai kitas žmogus tampa nebe žmogumi. Kai jis tampa priešu, kliūtimi, grėsme, problema. Kažkuo, į ką nebereikia žiūrėti kaip į gyvą, jaučiantį, kenčiantį žmogų.

Galbūt būtų lengviau, jei agresorius būtų kitos rūšies gyvūnas. Jei žiaurumas priklausytų kažkam visiškai svetimam. Tada galėtume aiškiai atskirti save nuo jo. Pasakyti: „mes tokie nesame“. Tačiau sunkiausia karo pamoka yra kita. Agresorius yra žmogus. Ir būtent todėl karas verčia susidurti ne tik su kito, bet ir su savo paties žmogiškumu.

Gegužės mėnesį Lietuvoje nuskambėjęs pirmasis oro pavojus daugelį privertė bent trumpam sustoti ir pažvelgti į savo reakcijas. Vieni puolė ieškoti informacijos, kiti ruošti planus, treti tęsė dieną lyg nieko nebūtų nutikę. Kodėl taip yra? Juk visi gyvename tame pačiame geopolitiniame kontekste, girdime tas pačias žinias ir matome tuos pačius vaizdus.

Šiame pokalbyje Laura ir Jonė kalba apie stebėtojo poziciją gyvenant šalia karo zonos. Daug dėmesio skiriama abejingumo reiškiniui. Kas tai yra iš tiesų? Nejautrumas, nuovargis, apsauga nuo per didelio skausmo ar išmoktas bejėgiškumas?

Jonė atkreipia dėmesį, kad abejingumo šaknys siekia vaikystę, kurioje vaiko iniciatyvumas buvo stabdomas, o gyva reakcija į pasaulį vis nugalinama. Kai ilgainiui išmokstama, kad mano balsas, veiksmas ar pasipriešinimas nieko nekeičia, suaugus abejingumas gali tapti ne pasirinkimu, o išmoktu būdu išbūti.

Laura kviečia pažvelgti į skirtingas stebėtojo reakcijas. Vieni bėga. Kiti padeda. Treti ruošiasi. Ketvirti sustingsta. Vieni ieško bendruomenės. Kiti atsiriboja. Vieni pyksta ant agresoriaus. Kiti pradeda pykti ant visų, kurie į karą reaguoja ne taip, kaip jiems atrodo teisinga. Pokalbyje keliama mintis, kad dažnai svarbiausias klausimas nėra tai, kuri reakcija teisinga. Ji parodo žmogaus santykį su baime, bejėgyste, atsakomybe ir savo agresija.

Kartu šiame epizode kalbama apie pyktį ir agresiją. Apie klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo nemalonus: ar galiu iš tikrųjų patikėti kito žmogaus žiaurumu, jei nepripažįstu savo gebėjimo pykti, žeisti ar naikinti? O gal kaip tik savo agresijos pažinimas leidžia aiškiau suprasti, ką daro agresorius ir kodėl taip svarbu jam priešintis?

Pokalbyje kalbama ir apie karą tarpasmeniniuose santykiuose. Apie vaikus, stebinčius konfliktą namuose. Apie tai, kuo jų patirtis panaši į žmogaus, gyvenančio šalia karo zonos. Ir apie skirtumą, kad vaikas dažniausiai neturi galimybės pasirinkti savo reakcijos, o suaugęs žmogus gali pamažu mokytis rinktis, ką daryti su savo baime, pykčiu, bejėgyste ir atsakomybe.

Tai pokalbis apie karą pasaulyje ir karą žmogaus viduje. Apie agresiją, kuri gali nužmoginti, bet gali ir padėti apginti tai, kas svarbu. Ir apie klausimą, kuris vis iškyla karo akivaizdoje: kas leidžia mums išlikti žmonėmis tada, kai šalia vyksta nežmoniški dalykai?

Gero klausymo.