Neseniai pagavau save mąstant, kuomet vaikystėje nepatogiausiai valgiau vaisinius ledus mašinoje? Atsakymas yra paprastas – tuomet, kai mašina riedėjo žvyrkeliu, kuriuo neseniai važiavo tankas, skubėjęs į Pabradės poligoną. Galbūt iš jo. Juk dardant visas automobilis dreba ir privaloma tvarka turi išsiterlioti veidą, drabužius bei po kojomis sudėtus Norfos pirkinių maišus. Kaip keista, kad tuo pačiu keliu naudojasi tiek vaikai, keliaujantys į sodybas, tiek karinė technika.

Prieš labai daug metų, kai per radiją grojo Biplan „Prie jūros“, kai skambėjo Žvagulio „Kareiviška geroji“, o 69 Danguje dainavo apie vasarą, mano gyvenimo vasaromis buvo vieta „Kaimas“. Vaizdas būdavo tas pats: žvyrkelis, iš dešinės mėlyna invazinių lubinų pieva, iš kairės miškas. Pamenu, kad kai visi apylinkės namai tuomet buvo mediniai, ar bent jau tokie atrodė, pievos tolyje buvo įbestas namelis – silikatinių plytų, su dviem kolonomis, frontonu ir kvadratiniais raudonais langais bei raudonai metaliniu stogu. Ant žolėmis apaugusio automobilių kelio visad būdavo numestas baslys su vinimis, kad pomidorų vagims padangas supjaustytų. Pro stiklus kartkartėmis įžiūrimas nėriniuotas medžiagos raštas, įtemptas ant vinių ir atliekantis užuolaidos rolę. Maži rūsio langeliai, prispausti viršutinių aukštų, leidžia stiklainiams ir pelėkautų nesugautiems iškišti ūsą į lauką. Visa tai vienu ar kitu aspektu yra gynybiniai elementai. Netoliese gali girdėti, kaip požeminiame gręžinyje pildosi vanduo. Šią sodybą mano senelis Algirdas nusipirko 1990-ųjų vasario 16-ąją.

★ ★ ★

Šiandieną aš studijuoju architektūrą, vaidinu labai rimtą personą. Skaitau, stebiu, pats sau kritikuoju ir, kaip šiais laikais mėgsta sakyti žmonės, reflektuoju. Įpusėjus mano studijoms, galiu teigti – tam, kad objektas būtų vadinamas architektūra, jį turi projektuoti profesionalas. Priešingu atveju jis priskiriamas prie naiviosios architektūros. Pagal apibrėžimą, šis menas kuriamas neturint specifinių architektūros žinių ir išsilavinimo. Taip objektai tampa vienetiniai – neturi antrininkų, kartais būna pastatyti naudojant unikalias medžiagas, bet svarbiausia – tai giliai asmeniški pastatai, kuriems gyvybės įkvepia statytojo gyvenimiškos istorijos.

Mano studijose Vilniaus dailės akademijoje yra toks dalykas kaip karo architektūra. Besikalbant su šios srities dėstytoju, Kęstučiu Zaleckiu, suprantu, kad gynybinės architektūros bruožus lengviausia perprasti lyginant ją su civiline architektūra. Jos abi turi labai aiškias funkcijas, bet jų logika – skirtinga.

Gynybinės architektūros tikslas – sudaryti kuo geresnes sąlygas besiginančiam su mažesniu žmonių skaičiumi atsilaikyti prieš didesnį skaičių puolančiųjų. Tai galima padaryti keliais būdais: paslėpiant, statant sienas, darant mažus langus ar šaudymo angas, padarant objektą kuo sunkiau prieinamą.

Civilinėje architektūroje stengiamasi visus ryšius projektuoti kuo trumpesnius, tuo tarpu gynybinėje atvirkščiai: koridoriai ir susisiekimas išdėstomi kuo ilgesniais ryšiais, kad, pavydzdžiui, sprogimo atveju žala būtų mažesnė. Itin svarbus yra ir technologinis aspektas, bene geriausiai iliustruotas viduramžių sienų pavyzdžiu: tuo metu buvo primityvios akmens laidyklės ir strėlės, nuo kurių galima buvo apsiginti ir akmens sienomis, kurias dar ir perlipti būdavo sunku, tačiau atsiradus patrankoms sienos nebebuvo veiksmingos.

Kęstučiui Zaleckiui vienas iš pirmųjų naiviosios gynybinės architektūros pavyzdžių – sausio tryliktosios barikados prie Seimo. Nors jos buvo improvizuotos, iš esmės atitiko pagrindinius gynybinės architektūros principus. Rūmai buvo užtverti, barikadų dalimi tapo ir aplinkiniai civiliniai pastatai. Interjere buvo dedamos grotos ant langų, statomi smėlio maišai. Lauke naudoti betono luitai, iš šalimais buvusių statybų atneštos armatūros dalys. Iš ten pat pasiimtų metalo strypų gaminti naivokai atrodantys prieštankiniai ežiai. Taip pat, netoliese buvę autobusai ir automobiliai prie rūmų pastatyti taip, kad sudarytų kuo sunkesnį privažiavimą priešui. Suformuota tarytum „siena“. Tačiau vien sienos nepakanka. Siekiant sulėtinti judėjimą „sienos“ pramušimo atveju, buvo padarytas labirintinis judėjimas – einama ne tiesiai. „Iš esmės, ką viduramžių pilyse matome“. Žmonės šias barikadas statė improvizuodami, o tiem, kas turėjo kažkokią karo patirtį, tam tikri principai ir mąstymas buvo sąlygojami natūraliai. Taip atsirado šie gynybiniai statiniai.

★ ★ ★

Atsimenu, keliu ėjome būrys vaikų ir suaugėlis. Kalbėjomės, gal net dainavom. Vienas neseniai gavo liečiamą telefoną, tad prisiėmė didžėjaus vaidmenį, o suaugėlis rodė freestyle judesius. Nuo ežero ėjom, matyt. Dalis apsivynioję kojas kadaise ryškiais, išblukusiais rankšluosčiais, kažkieno išaugtais rūbais iš devyniasdešimtųjų. Turėdavom kirsti pievą, kurioje gausu „besikandžiojančių“ augalų. Staiga sustojom. Dėmesį patraukė žvilgantis, musių apklotas, kraujo lašelių aureole pasipuošęs šniūrelis. Per atstumą smalsios akys pabandė įžvelgti, ar yra ausytės. Bedantė šypsena pasiūlė grįžti vėliau ir padėti ant skruzdėlyno, kad tik kauleliai liktų. Kreivi priekiniai dantys ir dvi mėlynos lūpos pritarėme. Po valandėlės grįžus su suaugusiais, žvilgančiojo šniūrelio jau nebebuvo. Iš pamėlusių tolių kažkas stebėjo mus. Iš priešingos pusės dvi kaliausės kaimyno laukuose kreivais kostiumais pašnairavo į sceną.

★ ★ ★

Naiviosios gynybinės architektūros reiškinį galima suvokti kaip žmonių bandymą savo išgalėmis ir fantazija apsisaugoti nuo kataklizmų. Pavyzdžiui, naujai iškilę, ankstyvosios nepriklausomybės, Lietuvos miestų rajonai stebina aukštų tvorų ir gyvatvorių mastais. Tai parodo žmogaus santykį su aplinka ir aplinkiniais. Kartu tai asocijuojasi ir su emocine sveikata, psichologinio saugumu jausmu ar su fizine sveikata. Gynybinė architektūra šiais laikais dažnai naudojama kaip būdas apsiginti nuo gatvės triukšmo ar išmetamųjų dujų, perteklinės saulės šviesos. Kas anksčiau gindavo nuo priešo kariuomenės, dabar gina sveikatą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įsigalėjus rinkos ekonomikai, daugeliui žmonių atsirado reali galimybė turėti savo namą. Palaipsniui ėmė kurtis JAV itin populiarios „gated communities“ (liet. uždaros gyvenvietės). Gyvenantiems jose nereikia nervintis dėl saugumo: viduje veikia lėtesnis automobilių eismas, įvestos papildomos saugumo priemonės (stebėjimo kameros, apsaugos tarnybos, patikros punktai). Žmonės, neįtraukti į specialius sąrašus, į šias uždaras teritorijas net negali įvažiuoti. Tokie saugumo elementai atlieka ne vien apsauginę, bet ir savotišką segregacinę funkciją – dažnu atveju nepasiturintys negali sau leisti gyventi tokiose gyvenvietėse. Taip susiformuoja saugūs turtingųjų ir nesaugūs neturtingųjų rajonai. Bandydami apsisaugoti savaip, žmonės imasi didelių savadarbių statybų.

Būtent ankstyvosios nepriklausomybės statyboje pirmą kartą atsiranda realūs savarankiškos gynybinės architektūros elementai: itin storos sienos, maži ar siauri langeliai, primenantys pilis, gilūs rūsiai ar privatūs požeminiai parkingai, o visa tai, be abejo, supa galingos sienos su vartais. Kai kurie elementai ima atsirasti netgi daugiabučių architektūroje: dvigubos durys, kurių vienos visad būna metalinės ar apmuštos oda, langai apauga metalinėm grotom. Visi šie elementai buvo dar labiau išryškinti susiformavus mafijų ir gaujų architektūrai. Šios socialinės terpės erdvėje susikūrė ištisas tuo metu šiuolaikinės gynybinės architektūros žanras: slapti tuneliai, ilgi koridoriai, dar storesnės sienos, galinčios atlaikyti sprogimus, stebėjimo kameros, ginklų seifai. Tačiau paraleliai tam formavosi dar vienas gynybinės architektūros žanras. Tai architektūra, skirta apsiginti nuo karo veiksmų. Joje atsirado rūsiai, tankų sprogimams atlaikyti skirtos pasvirusios sienos, atsišaudymo angos.

★ ★ ★

Kelias vedė iki dujų stotelės su čiobrelių pieva. Toliau reikėdavo eiti per lubinus, ramunes, smilgas ir prielipas. Tik kai susirinkdavome atitinkamą kiekį erkių, galėjome prieiti prie ežero, kurį vaikai su seneliu pakrikštijome „Unguriniu“, pakrantės. Jo vanduo buvo labai tamsus, poetai sakytų kaip gintaro, bet man visada atrodė labiau „Smetoniškos“ giros butelio spalvos. „Ungurinis“ iki dabar telkšo miško apsuptyje. Kažkada ten buvo penki liepteliai, vėliau liko trys. Dabar jau nebežinau. Už jų kažkur stovėjo medžiotojo bokštelis, sakydavo, čia stirnų daug. Vieną žiemą nugraužė obelų tošį sode.

Aplink lieptus augo lelijos – baltos ir geltonos. Vaikai būdami jų bijojome. Jei prisiliesdavai, jos apsivyniodavo aplink kūną ir tempdavo į dugną. Glitnios labai. Dėl to reikėjo atitaikyti, kur šoki į vandenį, kitaip baisu buvo neišnirti. Kita, ko negalima buvo daryti vaikams – ežere maudytis naktį. Tada čia maudydavosi gyvatės ir žalčiai. Jos šliauždavo prie ežero, nes nemėgo šalto oro ir labai džiaugėsi šiltu vandeniu.

Vasarinės maudynės buvo privalomas ritualas kiekvienam vaikui ežero pakrantėje. Visiems keturiems. Bene sakraliausia ritualo dalis – geldelių paieškos. Jos tūnodavo užsikasusios smėlyje po lieptais. Tai gan pavojinga. Ten gyveno ežiai, vėžiai, o ir geldelės juk nedidelės, tad jas iškasti reikėjo atsimerkti po vandeniu ir labai ilgai nekvėpuoti. Kitu atveju rizikuodavai pamesti jų vietą arba būti įgeltas. Kadangi visad elgemės atidūs niekad niekas ir neįgėlė. Iki šian savęs klausiu, ar tikrai ten gyveno tie ežiai ir vėžiai.

★ ★ ★

Mano senelis penkiasdešimt metų pradirbo sveikatos apsaugos ministerijoje ir dabar ūkininkauja bei džiaugiasi užsitarnauta pensija. Apsiginklavus arbatos puodeliais ir sausainių lėkšte, klausinėju senelio apie jauseną devyniasdešimtaisiais. „Išvažiuoju ryte į Taliną. Važiuoju pro muitinę, stovi muitininkai – pasisveikinam. Nuvažiuoju ten, grįžtu, važiuoju atgal. Žiūriu, muitinės nebėra, dega jinai. Tokia buvo atmosfera.“ Jis pasakoja, kad vienu metu turėjo pasiėmęs leidimą vežiotis ginklą.

Seneliui labai svarbus buvo ir sovietinės armijos išvedimas iš šalies. Anot jo, išsiskyrus su Rusija iškart ėmė formuotis įtampa. Pastebiu, kaip jam svarbu padėkoti už gebėjimą Lietuvai susiderėti su Maskva dėl armijos išvedimo – „Įsivaizduok, išvedė kariuomenę. Kurie turi valdžią, kurie turi viską. Ir jie išeina, tyliai, gražiai išeina. Tai, tai čia yra laimėjimas, kurio negali pakartoti“.

★ ★ ★

Kaime pas senelį Algirdą buvo du mediniai kambariai: svetainė ir „Betoninis“ kambarys. Svetainėje nakvodavo svečiai, o „Betoniniame“ žaisdavome su keletu žaislų ir telefonais. Ilgą laiką ten nebuvo parketo, tik betonas. Ant rąstinių sienų kabėjo įvairūs seni ūkio rakandai: suskilusios geldos, dalgis, tačiau aukščiausioje vietoje, kambario gale, iš aukšto stebėjo mūsų žaidimus pasaga. Niekas taip ir neišsiaiškino, ar pakabinta teisingai buvo. Juk vienu atveju ji neša laimę, kitu...

Kartą svetainėje nakvojo du mano bendraamžiai. Ryte, bepusryčiaujant prie ryškiaspalve ir limpančia prie odos klijuote padengto stalo, nukloto karštais sumuštiniais ir vafliais, jie pasakojo apie tai, kad kažkas beldė į langą ir stebėjo juos pro užuolaidas. Tai tikriausiai buvo ateiviai iš miško. Juk dar neseniai, per senelio miegamojo televizorių rodė, kaip ateivių lėkštės slapta leidžiasi miškuose. Tai pasitvirtino. Juk tą patį vakarą vaikai matė įvairiom spalvom mirgantį tašką, skriejantį virš jų sodybos. Tik gerokai vėliau iš sienos ištraukė žalčio išnarėlę.

★ ★ ★

„Tai įtampa tokia milžiniška buvo. Pasitikėjimo tarp žmonių irgi nebuvo. Visi įtarinėjo, kad kas gali informaciją rinkti“, – pasakoja senelis. Jis prisimena, kuomet Antakalnio ligoninėje vyko medikų sąjūdžio mitingas ir pas jį atėjęs ministerijos darbuotojas prašė viską užsirašyti ir perduoti jam. Šis darbuotojas ir jo sesuo dirbo KGB komitete.  Jis taip pat prisimena ir ketvirtąją valdybą. Ji buvo tiesiogiai pavaldi Maskvai.  „ketvirta valdyba buvo, kuri prižiūrėjo būtent tuos kagėbistus. Aš tik galiu tau pasakyt, kad ta poliklinika, kuri juos aptarnavo, Žalgirio gatvėje, ten buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai ambulatorinių kortelių.“

Sausio tryliktosios išvakarėse senelis Algirdas buvo iškviestas ministro Juozo Oleko, ministras jam: „Klausyk, aprūpinkit valstybės vyriausybę, Seimą ir televizijos bokštą LRT bintais.“ Sakau: „Ministre, ką tik nuvežėm.“ „Visos patikrinau vaistinėlės, viskas paruošta.“ Sako: „Ne vaistinėles, maišą vežk.“ Visi laukia, kad bus labai daug kraujo. Nu ir nuvežiau.“

★ ★ ★

Kartą sugalvojome su bobute grybų rinkti. Šalia esančiame beržynėlyje visada augo labai daug gerų lepšių. Jie nekirmydavo. Iki jo nusigauti reikėjo praeiti pro avietyną, sergančią slyvą ir krūvą seniai išmestų, sutręšusių durų, kurios jau buvo apaugusios piktžolėmis ir pametusios savo raktus ir užraktus. Užsidėjus treninginius skafandrus nuo erkių ir apsiginklavus kardais grybams, išėjome bobutė su anūku į mišką. Prisirinkę grybų ėjome per kelią. Iš priekio artėjo kitas toks pat skafandruotas grybo brolis. Pro kelią tarp rūgštynių staiga prabėgo mažas šniūrelis.

★ ★ ★

Kelios savaitės iki nepriklausomybės atkūrimo, vasario 16-ąją, mano senelis nusipirko kaimą. „Jokios nuomonės ten apie kokį gynybinį objektą tuo metu nebuvo. Tai buvo ilgas septyniolikos metrų barakas, kuriame iš vieno galo gyveno kažkada anksčiau žmonės“, – pasakojo senelis. Tas „kažkada“ pranyko ir jį pakeitė „dabar“ – namelis stovėjo šalia Baltarusijos sienos, netoli Pabradės poligono, šalimais prasidėjo karinės pratybos, veikė kažkokia bazė, per daug įsigrybavus galėjai nuklysti į vis mažiau ir mažiau draugišką Baltarusiją. Kartais ir ji pati atklysdavo iki namelio, kai telefonų ryšiai prisijungdavo į baltarusišką tinklą ar sustreikuodavo be perstojo dainavusi radija. O ir senelis kažkur giliai, namo širdyje senoj, laikė tą seną juodą pistoletą.

Laikui bėgant buvo pradėti remontai ir prie medinuko priaugo silikatinis priestatas, kuris, galiausiai, prarijo ir patį medinuką. Tapęs mūrine sodyba, namelis įgavo ir gynybinės architektūros elementų: oro pavojaus atvejui yra įrengtas 75 m² rūsys, apsuptas kone metrinių pamatinių blokų, suformuotos storos perdangos. Rūsyje įrengti ir nedideli penkiolikos centimetrų langeliai, skirti atsišaudyti. Atidėti atskirai, dabar nenaudojami, yra ir metriniai bei dviejų su puse metro storio pamatiniai blokai.

Kaip sako pats Algirdas: „ ten gali padaryti gerą punktą, kuris gali apsaugoti tave nuo kažkokių priešų, jeigu ten veržtųsi“. Neatmeta ir idėjos, kad, jei kiltų karas, name galėtų būti įrengtas gynybinis štabas. „Jokio pasipriešinimo instrumento aš neturiu, bet kaip slėptuvė, kaip kas, gali būti. Aš galiu įsileisti ten savo kaimynus. Tačiau pastatas nėra iki galo tinkamas pilnavertei gynybai: reikia sutvarkyti generatorius, vandens gręžinį“.

Man susidaro įspūdis, kad šis namelis buvo statomas su mintimi, kad dideli mūšiai visuomet vyksta dideliuose miestuose ar ilgose fronto linijose. Kaip per Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet daugelis Lietuvos miestiečių pasitraukė į kaimus ir provinciją. Ten tikėjosi didesnės ramybės, saugumo ir užuovėjos, kur būtų galima pačiam apsirūpinti maistu savo darže, nusimaudyti tvenkinyje, atstatyti vidinį pasaulį. Šiandien toks modelis jau yra nebeįmanomas dėl išvystytos dronų technologijos.

Senelis Algirdas teigia, kad gynybinę architektūrą jis mato kaip saugančią tiek taikos, tiek karo metu. Kalbant apie karo atvejį, pirmiausia, namas turi saugoti net jei nėra telefono ar susisiekimo būdų. Jis pasakoja, kad jau dabar yra pasiruošęs vandens atsargų išgyventi tris paras. „Mano kaimynas, senukas, kuris pasimirė, tai sakė: „man nesvarbu, kokia valdžia. Valdžios keičiasi, o aš vis tiek. Mano valdžia yra mano arkliukas.“ Tai aš arklio neturiu, bet man jo ir nereikia. Pakanka apsisaugoti su tom priemonėm, kurias aš atsivežu šią dieną iš miesto parduotuvės.“ Taip apie savo pasiruošimą kaime su šypsena pasakoja Algirdas ir pasiūlo man į arbatą įsidėti medaus.

★ ★ ★

Kaime yra daug spintų. Jos prigrūstos įvairiausių daiktelių: pintinių, skarelių ir suknelių, kostiumų, bliuzelių ir bliuzonų, rakandų, šaukštų ir visokio kitokio gėrio. Baisu net raustis būdavo. Dar koks senas grybų krepšys su voratinklių vainiku užkris ant galvos.

★ ★ ★

Kalbėdamas apie savo namus Vilniuje, Algirdas išreiškia nusivylimą, kad jo butui priskirta slėptuvė yra vaikų darželyje, nes vidiniame namo kieme buvusi slėptuvė parduota ir ten dabar yra batų parduotuvės sandėlis.

★ ★ ★

Vakaras. Terasoje, po frontonu, prie apvalaus medinio stalo sėdi trys gracijos: teta Jurga, teta Remigija ir bobutė Aušrelė. Iš pievos, pro bijūnus slenka lengva pavakarės migla, besimaišanti su ant stalo smilkstančia uodų baidymui skirta žvake. Puodeliuose pilna arbatžolių ir kavos tirščių. Po viena iš lėkščių – žurnalas su savaitės zodiaku ir kryžiažodžiais. Laukiam. Jau lyg ir žvaigždės tuoj pradės kristi. Laukiam toliau. „Gal kažkas atsitiko? Neprisiskambinsim“. Staiga pasigirsta vaikų juokas. Kažką dainuoja. Per lubinų pievą bėgo pasitikti gracijos savo aukso obuoliukų. Matyt, iš ežero parėjo.