Odesos apskrityje, Dunojaus upės deltoje, ant septyniasdešimt penkių salų yra įsikūręs Vylkovės miestas.
Nors ši vieta mažai žinoma net patiems ukrainiečiams, ji dažnai tituluojama Ukrainos Venecija.

Dunojus, pratekėjęs dešimt šalių, čia įteka į Juodąją jūrą, sukurdamas didžiulę deltą, besidriekiančią dviejų šalių teritorijose. Upės vidurys ties Vylkovės miestu – neutrali zona, o kitame krante – jau Rumunijos pasienis.

Nuo rajono centro – Odesos – į Veneciją veda du keliai. Pasirinkę vaizdingesnįjį palei jūrą ir neaprėpiamus javų bei saulėgrąžų laukus, užtrunkame kone dešimt valandų.

Dar sovietmečiu tiesti ir nerekonstruoti ūkinės paskirties keliai neleidžia mašinai įsibėgėti ir priverčia mus grožėtis neaprėpiamais šalies horizontais.

Prieglobstis kazokams ir sentikiams

XVII a. gelbėdamiesi nuo Rusijos patriarcho Nikono paskelbtos reformos, Dunojaus deltoje prieglobstį rado Kubanės kazokai bei sentikiai – lipovanai. Jų įkurta gyvenvietė buvo žinoma kaip Lipovanų kaimas. 1762 m. miesto statusą gavusi gyvenvietė šiandien mažai tepasikeitusi.

Skrodžiant kanalus tarp daugybės salų, vaizdai primena senovę – medinės valtys, lieptai, vytelėmis sutvirtinti salų krantai bei šiaudiniuose, moliu drėbtuose namuose vis pasirodantys senieji gyventojai. Salose, toliau nuo centro, iki šiol gyvena keli šimtai lipovanų.

Vienas jų – kapitono kepurėle ir jūrininko marškinėliais vilkintis Nikolajus. Buvęs inžinierius gyvena žemutinėje miestelio dalyje ir užsiima turistų plukdymu po savo gimtąsias vietas.

Salose įsikūrę sentikiai iki šiol gyvena be elektros – jų buitis ir gyvenimo būdas per šimtmečius beveik nepasikeitė. „Tai, ką matote dabar, matė ir jie, atvykę čia prieš tris šimtus metų. Aš taip pat gimiau sentikių šeimoje ir baigiau mokyklą be elektros, prie žibalinės lempos. O nuo penktos klasės didele medine valtimi jau irdavomės į mokyklą Vylkovėje“, – plaukiant tarp nedidelių meldais apaugusių salelių apie egzotišką čiabuvių buitį pasakoja Nikolajus.

Gyvenimas salose

Ankstų rytą Vylkovės miestelyje gyvenimas užverda visu pajėgumu – burzgiančios žvejų valtys jau grįžta iš žūklės, vaikai siaurais mediniais takeliais tarp kanalų skuba į mokyklą.

Vylkovės gyventoja Larisa nuo ryto stovi autobusų stotelėje pagrindinėje miesto gatvėje. Akylai stebėdama atvažiuojančius automobilius bei iš autobuso lipančius atvykėlius, ji ieško turistų. Juos atpažinusi, siūlo nakvynę bei ekskursijas laivu po kanalų tinklą. „Jaučiasi, kad šiemet žmonės bijo vykti į Ukrainą“, – sumažėjusiais turistų srautais skundžiasi moteris.

Ilga mėlyna kapitono Nikolajaus valtis užsiveda. Mūsų kelionė prasideda nuo kairiojo Belgarodo kanalo. Tai centrinė Vylkovės gatvė. Miesto pavadinimas kilęs nuo slaviško žodžio vylka (liet. šakutė). Tekėdamas Dunojus išsišakoja, taip sukurdamas tris pagrindinius, tarsi šakutės formos, kanalus. Jie sujungti daugybe mažesnių, leidžiančių priplaukti prie kiekvieno namo kiemo.

Nikolajus perspėja mus, kad turėtume asmens dokumentus ir nefotografuotume pasienio ruože. Plaukiant Ukrainos teritorijoje plačiausia Dunojaus vieta, matyti abiejų šalių pasienio postai.

Laive matome du įrankius – molio semtuvą ir meldų pjautuvą. Salose nuo seno statomi moliniai-šiaudiniai namai. Toks statybos būdas čia prigijo ne tik dėl pakrantėse randamų reikalingų medžiagų, bet ir dėl savo išskirtinių savybių – „kvėpuodami“ tokie namai viduje nesulaiko drėgmės.

Gidas pripažįsta, kad pardavinėti džiovintus meldus – vienas iš būdų užsidirbti. Nupjauti, surišti ir išdžiovinti jie parduodami Europos ekologinės statybos rinkai.

Paklaustas, kaip nepasimesti šioje kanalų raizgalynėje, Nikolajus aiškna: „Jeigu švenčiu pas draugą iki nakties ar tiesiog užeina rūkas, įkišu ranką į vandenį, pajuntu vandens tekėjimą ir plaukdamas prieš srovę bet kokiu kanalu pateksiu į miesto centrą. Palei srovę – į Dunojų ar Juodąją jūrą.“

Dunojus – pragyvenimo šaltinis

Anot kapitono, vylkoviečiai pragyvena iš vandens: devynių tūkstančių miesto gyventojų buitį diktuoja upė – žvejyba bei žemės ūkis yra pagrindiniai šio rajono uždarbio šaltiniai. Užliejamos Dunojaus pievos – drėgnos ir ypač derlingos. Vylkovė žinoma dėl savo braškių, vaisių bei vynuogių „Navak“, augančių tik sentikių gyvenamose salose. Tačiau šios vietos vizitinė kortelė – Dunojaus silkė.

„Kasmet pavasarį, kai upės vanduo pasekia septynis laipsnius, ši žuvis čia atplaukia neršti. Tuomet užverda ne tik vanduo, bet ir žvejų nusėstos pakrantės. Gydytojai, teisininkai ar mokytojai – visi eina atostogų ir tampa žvejais. Kai kurie net išeina iš darbų, nes užsidirbti per tris neršto mėnesius galima visiems metams“, – pasakoja šešiasdešimtmetis Nikolajus, kurio šypsenoje vis sublyksi vienas kitas auksinis dantis.

Dunojaus žemupyje aptinkamos šimtas trys žuvų rūšys – tai Vylkovę ir jos apylinkes paverčia tikru žvejų rojumi. Daugelio miestiečių namuose kabo nuotraukos su pagautais didžiuliais šamais.

Politinių aistrų nėra

„Politika mus jaudina mažai. Valdžios ir valstybių sienos keitėsi, tačiau mums svarbiausias yra Dunojus, kuris ramiai teka jau daugybę metų“, – prisipažįsta 84-erių senbuvė Olga ir pakviečia į savo gėlėtą sodą. Nors moteris juda sunkiai, tvarkinga ir vešinti aplinka pasakoja apie stiprią šeimininkės ranką.

Olga, kalbanti ukrainietiškai, rusiškai, rumuniškai bei moldaviškai, vylkoviečius apibūdina kaip darbščius, tačiau apolitiškus. Šį politinį pasyvumą, anot jos, galėjo nulemti stipraus identiteto nebuvimas: „Mano seneliai ir tėvai ne visuomet žinodavo kokioje šalyje gyvena, nes nauji įstatymai dažnai perkeldavo sieną tai į Rumuniją, tai į Moldovą. Nors dabar jau ilgai gyvename Ukrainoje, aš save laikau tiesiog vylkoviete.“

Dažnai ši išskirtinė georgrafinė padėtis jaunuoliams padėdavo išvengti privalomosios karinės tarnybos. „Yra toks posakis „irkluoti nuo armijos“. Kuomet atvažiuodavo kviesti į armiją, vaikinai tiesiog perplaukdavo į kitą Dunojaus krantą“, – prisimena Olga.

Valtis – daugiau nei transportas

„Tiltas Vylkovėje yra laikomas neutralia teritorija. Jei vaikinas perėjo į kitą salą pas jam patinkančią mergaitę, jos kaimynai gali jį išvyti, tačiau, jei įsimylėjėlių pora spėjo nubėgti iki tiltelio, ten gali bučiuotis nors iki ryto – ši vieta, kaip ir valtis, yra neutrali teritorija“, – pasakoja Nikolajus, tačiau šio miesto jis nelaiko romantiška vieta.

Skrodsdami painų tarsi voratinklis Vylkovės kanalų tinklą sutinkame daugybę valčių ir didesnių laivelių, kuriuose plukdomi tinklai, buities technika ar maisto produktai. O kiekvienas kiemas šalia kanalo turi garažą – dažniausiai pakeliamą tiltą ar tvorą.

Sovietmečiu vyravo tokia tradicija – kiekvienas jaunuolis turėdavo pasistatyti valtį, ir tik tuomet galėjo oficialiai prašyti patikusios merginos rankos.

„Valtis Vylkovėje – ne tik transporto priemonė, tai antrieji namai. Čia skiriami pasimatymai, įsimylima, bučiuojamasi, ištekama ir skiriamasi. Į kitą pasaulį taip pat plukdoma valtimi“, – įsikibęs laivo vairo pasakoja Nikolajus.

Našlė Olga, paklausta, ar pirmasis jos bučinys buvo taip pat valtyje, atkerta: „Visi esame pavargę nuo tų valčių. Mes su vyru pasibučiavome paprastai, bet neprastai – kino teatre.“

Plaukiant kanalais, prie vienos kitos tvoros kabo užrašai „Vino“, skelbiantys apie čia parduodamą naminį vyną „Navak“. Nikolajus suskumba žodį iššifruoti: „Vot I Naša Astanovka“ (liet. štai ir mūsų stotelė).