16 kilogramų garbės

Ankstyvą pirmosios Velykų dienos rytą Šuchučio kaime, tarsi prieš artėjančią audrą, tvyro ramybė – abiejų kaimelio pusių vyrai savo stovyklose aptarinėja artėjančio mūšio strategiją ar leidžia likusį ramų dienos laiką su šeima.

Tačiau tyla greit išsisklaido, nes prasideda iškilminga ir svaigi odinio kamuolio kimšimo ceremonija. Lelo išvakarėse yra siuvamas Burti kamuolys. Ši garbė patikėta vienai kaimelio šeimai, užsiimančiai batsiuvyste nuo protėvių laikų. Šventinį rytą tuščias kamuolys vyno tostais sutinkamas batsiuvio kieme ir prasideda iki pietų trunkanti kamuolio garbinimo bei kimšimo žemėmis, smėliu bei vynu ceremonija. Susirinkę kaimynai ir šventikai sako tostus ir geria vyną iš dar tuščio kamuolio, naudodami jį kaip indą. Visi esantys kieme privalo atsigerti iš Burti kamuolio bei palinkėti žaidėjams pergalės, o kamuoliui – stiprybės.

Šių iškilmių epicentre – šventikas Saba. Buvęs graikų-romėnų imtynininkas pats tris dešimtmečius grūmėsi dėl Lelo garbės. Popas džiaugiasi, kad jau trylika metų jam patikėta ypač garbinga misija – kamuolio laiminimas bei išmetimas žaidėjams.

Vienas iš senbuvių žaidėjų, taksi vairuotojas Robinzonas Kobalava, pakėlęs vyno dubenėlį ragina išgerti už Lelo tradiciją: „Mūsų kaimelis nėra išskirtinis. Tačiau šiandien mes esame Sakartvelo centras. Mūsų protėvių tradicija kautis dėl Lelo garbės vis dar gyva, ir mes turime gerbti šį paveldą.“

Po poros valandų tostų, anekdotų bei linksmų pažinčių, kamuolio kimšimo ritualas, kaip ir šalia stovintis penkiasdešimties litrų vyno grafinas, eina į pabaigą.

Prikimšus kamuolį, jis dar kartą pasveriamas. Senovinės svarstyklės rodo beveik 18 kilogramų, tačiau Robinzonas visus nuramina: „Vynui išgaravus, bus lygiai šešiolika.“

Dalyvių bei smalsuolių minia nuo batsiuvio namų magistraliniu keliu eina iki cerkvės, kur kamuolys bus pašventintas. Jį neša popas Saba, tačiau ir kitiems leidžia pajusti, ką reiškia pagauti kamuolį. Pagavusiuosius lydi plojimai, nugriuvusius ar kamuolį paleidusius – juokas. Kelyje užstrigę vairuotojai nepyksta – Saba jiems taip pat leidžia išbandyti kamuolio svorį ar prie jo prisiliesti. Šurmuliuojanti minia pasiekia cerkvę – čia kamuolys pašventinamas ir paliekamas poros valandų poilsiui.

Gamišvit ar vtamašob

Aukštutinio Šuchučio kaimo gyventojas Georgijus, pasakodamas apie Lelo istoriją bei tradicijas, pakviečia į šalia cerkvės esantį savo kiemą. Prisėdus pavėsyje, staiga padengiamas kartveliškas stalas, atnešami vyno grafinai. Anot Georgijaus, prieš žaidimą vynas būtinas. Keliami tostai už žaidėjų sėkmę bei sveikatą, protėvių tradicijos tąsą.

Trisdešimt penkerių Georgijus žaidime dalyvauja nuo paauglystės ir grumtis tikina nebijąs. Tačiau mus primygtinai prašo išmokti kartvelišką frazę – Gamišvit ar vtamašob (liet. – paleiskite mane, aš nežaidžiu). Anot jo, jei būsiu įtrauktas į grumtynių epicentrą, šie žodžiai – vienintelis išsigelbėjimas.

Kamuolio palydėjimas šūviais

Žemutinio ir aukštutinio kaimelio vyrai mūšio lauke pradeda būriuotis anksčiau. Visi draugiškai šnekučiuojasi, prisimena ankstesnius žaidimus. Anot R. Kobalavos, kaimo vyrai kovoja ir pykstasi tik Lelo grumtynėse, ir pabrėžia labai griežtą garbės taisyklę – muštis nepriimtina. Jei įsiaudrinę žaidėjai pradeda konfliktuoti, jie greit išskiriami ir nuraminami.Rungtynės visada prasideda lygiai penktą valandą vakaro. Žaidimo trukmė nėra apibrėžta – svyruoja nuo dviejų iki aštuonių valandų.

Netrukus pasigirsta ovacijos ir riksmai, pasirodo šventikas Saba su Burti kamuoliu, lydimi kelių vyrų bei medžiokliniu šautuvu ginkluoto vedlio. Minia įkaista, ir šūviais skelbiama žaidimo pradžia. Burti išmetamas.

Žūtbūtinė kova

Kelių šimtų žmonių būrys užverda, jo epicentre – Burti kamuolys. Žaidėjai tarsi viesulas sukasi nenuspėjamomis kryptimis, griaudami viską savo kelyje. Lelo – vyriškas žaidimas, tačiau dalyvauja ir moterys. Jos dėl kamuolio nekovoja, tačiau stengiasi padėti savo komandai: žnaibo konkurentus, stengiasi užkalbinti ir atitraukti priešingos kaimelio dalies vyrų dėmesį. Vieni vyrai negailestingai grumiasi dėl kamuolio, kiti – stebi iš aukščiau, kad priešininkų komanda neišsineštų kamuolio paslapčiomis.

Vienas žaidėjas, apsirengęs marškinėliais su užrašu „Sočio žiemos olimpiada 2014, Rusija“ susilaukia patriotiškai nusiteikusių kartvelų pašaipų. Tačiau jis greit atšauna: „Šiais marškinėliais apsirengiau tam, kad juos suplėšytų!“ Vyrų drabužiai draskomi, batai skraido virš minios. Dulkių kamuolys porą valandų juda tai vieno, tai kito upelio link.

Jei kuris nors vyras parkrinta, šalia esantieji iškelia rankas, taip duodami ženklą, kad žaidimą reikia sulėtinti, tačiau stebint iš šalies atrodo, kad žaidimo ritmas niekuomet nelėtėja.

Garbė ir po mirties

Po dviejų valandų Burti pernešamas per kaimelį skiriantį upelį. Minia dar ilgai nenustoja grumtis, tačiau jau girdisi laimės šūksniai ir sveikinimai. Kamuolys nunešamas į savo gimimo vietą – batsiuvio namo balkoną – ir išdidžiai parodomas miniai. Žemutinis kaimelis paskutinį kartą Lelo titulą buvo pelnęs tik prieš ketverius metus, todėl šiandien čia ypač didelė šventė.

Jaunieji žaidėjai išdidžiai neša kamuolį per kaimelio gatves kapinių link skanduodami „tegyvuoja žemutinis Šuchutis, tegyvuoja Lelo!“ Pasiekus kapines kamuolys padedamas ant metų pradžioje tragiškai žuvusio jaunuolio kapo. Didžiulė minia pirmiausia išreiškia užuojautą vaikino artimiesiems, o po to startuoja kitas maratonas – tostų. Keli šimtai litrų vyno ima garuoti minioje.

Ant kapų matyti daug kamuolių – kai kurie padėti ir aplaistyti vynu dar visai neseniai, kiti – baigia sutrūnyti, tačiau garbingai guli ant kapo.

Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Neįmanoma suprasti Lelo, kol nepamatai jo savo akimis.