N
A
R
A
Sakartvelo kaimelyje šv. Velykos sutinkamos Lelo kova

Dieną, kai stačiatikių pasaulis prie šeimyninio stalo ramiai švenčia Velykas, vienas Sakartvelo kaimelis mini skendėdamas dulkių debesyje – kaimo vyrai grumiasi.

Šuchučio (Shukhuti) kaimas yra niekuo neišsiskirianti vietovė Sakartvelo vakaruose, neturtingame, tačiau kultūriniu palikimu žymiame Gurijos regione. Jį garsina du dalykai: per kaimelį nusidriekęs magistralinis kelias, bei viena diena metuose, kai šis kelias yra užblokuojamas. Kartą per metus – Didįjį sekmadienį – eismas čia sustoja dėl tūkstantmetės tradicijos – Lelo varžytuvių.

Kamuolio, kartveliškai vadinamo Burti, kimšimo ceremonija prasideda Velykų rytą. Jos dalyviai atsineša margučių, velykinio pyrago ir, žinoma, vyno.

Regbio ištakos

Žaidime Lelo (liet. – mesk, bandyk) teisėjo nėra dėl labai paprastos priežasties – čia nėra nei taisyklių, nei laiko ar dalyvių ribojimo. Ritualinio žaidimo laukas – tarp dviejų upelių esanti centrinė Šuchučio kaimo dalis. Didįjį sekmadienį viršutinio bei žemutinio kaimelio vyrai grumiasi dėl 16 kilogramų sveriančio kamuolio, kartveliškai vadinamo Burti. Žaidimo tikslas – garbingą iš odos pasiūtą sunkų kamuolį nunešti į savo kaimelio pusę. Kamuolį šventikas miniai išmeta tiksliai išmatuotame centre, tad maždaug 150 metrų ruožas, per kurį eina ir magistralė, kelioms valandoms virsta Lelo mūšio lauku. Kovojančios minios nesustabdo niekas – nei namų tvoros, nei daržai ar kelio ženklai.

Pergalė reiškia garbę laimėjusiai kaimelio pusei, o kamuolys laimėtojų būrio iškilmingai pernešamas per kaimą ir padedamas ant paskutinio mirusio žaidėjo kapo.

Niekas tiksliai nežino kuomet Lelo pradėtas žaisti. Yra įvairiausių versijų, besiremiančių skirtingais šaltiniais. Tačiau daugybė pagoniškų šio žaidimo ritualų neleidžia abejoti, jog jis Sakartvele buvo žaidžiamas dar iki krikščionybės. Manoma, kad Lelo – šiandien visame pasaulyje populiaraus Regbio ištakos.

Vienas iš papročių - išgerti vyno iš dar neprikimšto kamuolio. Sakant tostus prisimenami protėviai, mirę ar žuvę žaidėjai.
Kamuolio kimšimo apeiga mena iki krikščioniškus laikus - kartu su žemėmis dedama ir medaus, granato vaisiaus, pilama vyno.
Kuomet burti pasiekia reikiamą svorį, yra užrišamas.
Prieš nešimą į cerkvę, kruopščiai nuplaunamas.

16 kilogramų garbės

Ankstyvą pirmosios Velykų dienos rytą Šuchučio kaime, tarsi prieš artėjančią audrą, tvyro ramybė – abiejų kaimelio pusių vyrai savo stovyklose aptarinėja artėjančio mūšio strategiją ar leidžia likusį ramų dienos laiką su šeima.

Tačiau tyla greit išsisklaido, nes prasideda iškilminga ir svaigi odinio kamuolio kimšimo ceremonija. Lelo išvakarėse yra siuvamas Burti kamuolys. Ši garbė patikėta vienai kaimelio šeimai, užsiimančiai batsiuvyste nuo protėvių laikų. Šventinį rytą tuščias kamuolys vyno tostais sutinkamas batsiuvio kieme ir prasideda iki pietų trunkanti kamuolio garbinimo bei kimšimo žemėmis, smėliu bei vynu ceremonija. Susirinkę kaimynai ir šventikai sako tostus ir geria vyną iš dar tuščio kamuolio, naudodami jį kaip indą. Visi esantys kieme privalo atsigerti iš Burti kamuolio bei palinkėti žaidėjams pergalės, o kamuoliui – stiprybės.

Šių iškilmių epicentre – šventikas Saba. Buvęs graikų-romėnų imtynininkas pats tris dešimtmečius grūmėsi dėl Lelo garbės. Popas džiaugiasi, kad jau trylika metų jam patikėta ypač garbinga misija – kamuolio laiminimas bei išmetimas žaidėjams.

Kamuolį nešti į cerkvę, o taip pat žaidimo pradžioje išmesti miniai, patikima šventikui Sabai.
Saba - buvęs graikų romėnų imtynininkas.

Vienas iš senbuvių žaidėjų, taksi vairuotojas Robinzonas Kobalava, pakėlęs vyno dubenėlį ragina išgerti už Lelo tradiciją: „Mūsų kaimelis nėra išskirtinis. Tačiau šiandien mes esame Sakartvelo centras. Mūsų protėvių tradicija kautis dėl Lelo garbės vis dar gyva, ir mes turime gerbti šį paveldą.“

Po poros valandų tostų, anekdotų bei linksmų pažinčių, kamuolio kimšimo ritualas, kaip ir šalia stovintis penkiasdešimties litrų vyno grafinas, eina į pabaigą.

Prikimšus kamuolį, jis dar kartą pasveriamas. Senovinės svarstyklės rodo beveik 18 kilogramų, tačiau Robinzonas visus nuramina: „Vynui išgaravus, bus lygiai šešiolika.“

Per kaimelį besidriekiančioje magistralėje kyla kamščiai. Vairuotojams taip pat duodama pajausti kamuolio svorį ir prisiliesti prie sienos kaimo tradicijos.
Burti kelias į cerkvę. Jo metu šio kamuolio svorį gali išbandyti visi norintys.

Dalyvių bei smalsuolių minia nuo batsiuvio namų magistraliniu keliu eina iki cerkvės, kur kamuolys bus pašventintas. Jį neša popas Saba, tačiau ir kitiems leidžia pajusti, ką reiškia pagauti kamuolį. Pagavusiuosius lydi plojimai, nugriuvusius ar kamuolį paleidusius – juokas. Kelyje užstrigę vairuotojai nepyksta – Saba jiems taip pat leidžia išbandyti kamuolio svorį ar prie jo prisiliesti. Šurmuliuojanti minia pasiekia cerkvę – čia kamuolys pašventinamas ir paliekamas poros valandų poilsiui.

Kamuolys „pailsėti“ cerkvėje paliekamas kelioms valandoms.

Gamišvit ar vtamašob

Aukštutinio Šuchučio kaimo gyventojas Georgijus, pasakodamas apie Lelo istoriją bei tradicijas, pakviečia į šalia cerkvės esantį savo kiemą. Prisėdus pavėsyje, staiga padengiamas kartveliškas stalas, atnešami vyno grafinai. Anot Georgijaus, prieš žaidimą vynas būtinas. Keliami tostai už žaidėjų sėkmę bei sveikatą, protėvių tradicijos tąsą.

Trisdešimt penkerių Georgijus žaidime dalyvauja nuo paauglystės ir grumtis tikina nebijąs. Tačiau mus primygtinai prašo išmokti kartvelišką frazę – Gamišvit ar vtamašob (liet. – paleiskite mane, aš nežaidžiu). Anot jo, jei būsiu įtrauktas į grumtynių epicentrą, šie žodžiai – vienintelis išsigelbėjimas.

Šventikas Saba atneša kamuolį į žaidimo vietą.

Šūvis skelbia žaidimo pradžią.

Kamuolio palydėjimas šūviais

Žemutinio ir aukštutinio kaimelio vyrai mūšio lauke pradeda būriuotis anksčiau. Visi draugiškai šnekučiuojasi, prisimena ankstesnius žaidimus. Anot R. Kobalavos, kaimo vyrai kovoja ir pykstasi tik Lelo grumtynėse, ir pabrėžia labai griežtą garbės taisyklę – muštis nepriimtina. Jei įsiaudrinę žaidėjai pradeda konfliktuoti, jie greit išskiriami ir nuraminami.Rungtynės visada prasideda lygiai penktą valandą vakaro. Žaidimo trukmė nėra apibrėžta – svyruoja nuo dviejų iki aštuonių valandų.

Netrukus pasigirsta ovacijos ir riksmai, pasirodo šventikas Saba su Burti kamuoliu, lydimi kelių vyrų bei medžiokliniu šautuvu ginkluoto vedlio. Minia įkaista, ir šūviais skelbiama žaidimo pradžia. Burti išmetamas.

Žūtbūtinė kova

Kelių šimtų žmonių būrys užverda, jo epicentre – Burti kamuolys. Žaidėjai tarsi viesulas sukasi nenuspėjamomis kryptimis, griaudami viską savo kelyje. Lelo – vyriškas žaidimas, tačiau dalyvauja ir moterys. Jos dėl kamuolio nekovoja, tačiau stengiasi padėti savo komandai: žnaibo konkurentus, stengiasi užkalbinti ir atitraukti priešingos kaimelio dalies vyrų dėmesį. Vieni vyrai negailestingai grumiasi dėl kamuolio, kiti – stebi iš aukščiau, kad priešininkų komanda neišsineštų kamuolio paslapčiomis.

Vienas žaidėjas, apsirengęs marškinėliais su užrašu „Sočio žiemos olimpiada 2014, Rusija“ susilaukia patriotiškai nusiteikusių kartvelų pašaipų. Tačiau jis greit atšauna: „Šiais marškinėliais apsirengiau tam, kad juos suplėšytų!“ Vyrų drabužiai draskomi, batai skraido virš minios. Dulkių kamuolys porą valandų juda tai vieno, tai kito upelio link.

Jei kuris nors vyras parkrinta, šalia esantieji iškelia rankas, taip duodami ženklą, kad žaidimą reikia sulėtinti, tačiau stebint iš šalies atrodo, kad žaidimo ritmas niekuomet nelėtėja.

Šią dieną sužeidimų ir traumų išvengti nepavyksta.

Garbė ir po mirties

Po dviejų valandų Burti pernešamas per kaimelį skiriantį upelį. Minia dar ilgai nenustoja grumtis, tačiau jau girdisi laimės šūksniai ir sveikinimai. Kamuolys nunešamas į savo gimimo vietą – batsiuvio namo balkoną – ir išdidžiai parodomas miniai. Žemutinis kaimelis paskutinį kartą Lelo titulą buvo pelnęs tik prieš ketverius metus, todėl šiandien čia ypač didelė šventė.

Pergalinga akimirka - burti pernešamas per upelio griovį.

Jaunieji žaidėjai išdidžiai neša kamuolį per kaimelio gatves kapinių link skanduodami „tegyvuoja žemutinis Šuchutis, tegyvuoja Lelo!“ Pasiekus kapines kamuolys padedamas ant metų pradžioje tragiškai žuvusio jaunuolio kapo. Didžiulė minia pirmiausia išreiškia užuojautą vaikino artimiesiems, o po to startuoja kitas maratonas – tostų. Keli šimtai litrų vyno ima garuoti minioje.

Ant kapų matyti daug kamuolių – kai kurie padėti ir aplaistyti vynu dar visai neseniai, kiti – baigia sutrūnyti, tačiau garbingai guli ant kapo.

Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Neįmanoma suprasti Lelo, kol nepamatai jo savo akimis.

Tais metais kamuolys padedamas ant tragiškai žuvusio jaunuolio kapo.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Fotopasakojimas kurtas 2013-2014 m. Anksčiau publikuotas žurnale GEO.