Šią vasarą Kapčiamiestyje vyko pirmoji NARA žurnalistikos stovykla – 15 pradedančiųjų žurnalistų gilinosi į šio regiono problematiką ir rengė publikacijas. Stovyklos dalyviai domėjosi saugumo, istorinės atminties, aplinkosaugos bei ekonomikos temomis. Tai – ketvirtoji ir paskutinė šio ciklo publikacija.

Eilinę vidurvasario dieną Kapčiamiesčio centre įnirtingai pluša tik kelius ir tiltą tvarkantys darbininkai – praeivių vos vienas kitas, o ir šie dažniausiai ne vietiniai. Be darbininkų, kasdien Kapčiamiestyje dirba ir smuklės savininkas Vidas Varnelis.

Smuklė šiuo metu veikia kaip dienos pietų restoranas – duris atveria apie pusę dvylikos. Bendru koridoriumi ji sujungta su Vidui taip pat priklausančia maisto prekių parduotuve. Nuolat šalia burzgiančios technikos triukšmas Vidą erzina, tačiau darbininkai bent užsuka dienos pietų.

Kol kalbamės su Vidu, čia apsilanko tik vienas klientas – Vido kaimynas Mindaugas, į Kapčiamiestį iš Italijos sugrįžtantis kartą per metus. Kapčiamiestis pastaruosius tris dešimtmečius tik tuštėja, sako Vidas. Remiantis gyventojų surašymo duomenimis, Kapčiamiestyje 2001 m. gyveno 691 gyventojas, po 20 metų jų beliko 478. Kadaise smuklė dirbdavo iki paryčių, o dabar verslininkas jau svarsto apie darbo dienos pabaigą apie 17 valandą.

Vido šeimai anksčiau priklausė ir gretimame pastate veikusi vietos gyventojų pamilta kepyklėlė. Čia per pertraukas dažnai atlėkdavo šalia veikusios mokyklos moksleiviai, tačiau šiandien šis pastatas tuščias. Kepyklėlę Vidui teko uždaryti, mat šeima išsibarstė po Lietuvą ir nebeliko kam dirbti.

Didmiesčiuose darbo jėgos trūkumas sprendžiamas paprastai – samdomi nauji darbuotojai, kad ir laikinai. Tačiau Kapčiamiestis gyvena savu ritmu – čia sunku rasti verslų, samdančių darbuotojus. „Žmonių pasamdysi, bet tokio efekto neišgausi. Mes patys linkę su klientais draugauti, o svetimas – jis tik darbuotojas. Būna, kad kartais tenka išvažiuoti, tada palieki verslą. O klientai sako: ne taip sutiko, ne taip išleido“, – sako „Robinzono“ baidarių nuomos savininkas Vitas Kaušauskas.

Kapčiamiestį ištikęs daugelio mažesnių miestelių likimas – jaunimo čia praktiškai nebeliko. Oficialios statistikos portalo duomenimis, Lazdijų rajono medianinis amžius 2025-aisiais siekė 50 metų. Daugelis mūsų kalbintų verslininkų – pensininkai arba svarsto greitai į ją išeiti.

Čia gimęs, augęs ir dabar verslaujantis dvidešimtmetis Kajus – išimtis. Su vaikinu pirmiausia susipažinome Kajaus šeimos sodyboje, kai ieškojome jo tėčio. Norėjome išsinuomoti baidarę, nes diena anksčiau mus šilta energija sužavėjo Kajaus mama Renata. Sutrukdėme vaikinui pjauti (ir taip ką tik nušienautą) žolę, tačiau jis labai maloniai palydėjo mus į baidarių žygį, o vėliau pasisiūlė ir pavėžėti iki Kalvių kaimo, kuriame buvome apsistoję.

Kajaus šeimos šaknys Kapčiamiesčio apylinkėse gilios. Jo proseneliai gyveno gretimame Pertako kaime, dabar čia miškas ir Pertako ornitologinis draustinis, kuriame saugomos retai sutinkamų kurtinių tuokvietės. Kai dar nebuvo draustinio, būtent čia įsikūrė Kajaus proseneliai, tačiau jų namus Antrojo pasaulinio karo metais sudegino, o juos pačius ištrėmė. Grįžę iš tremties, Kajaus proseneliai savo namus Pertako miške atstatė, tačiau vėliau juos ištrėmė antrąkart. Išgyvenę antrą tremtį, jie sugrįžo į apylinkes ir naujus namus pasistatė jau kitoje vietoje, arčiau Kapčiamiesčio.

Kajaus šeima viena pirmųjų pradėjo verstis kaimo turizmu Kapčiamiestyje. Apie verslo pradžią vaikinas pasakoja su daug meilės ir pagarbos tėvams. Viskas prasidėjo nuo vieno ūkinio pastato – tvarto, kurį tėtis renovavo ir pritaikė poilsiautojų poreikiams. Tėvai nesiliovė plušėti, ir šeimos verslas pamažu augo. Šalia pirmojo pastato Kajaus tėtis pristatė daugiau nuomai skirtų sodybų, o vėliau poilsiautojams pasiūlė apylinkes apžiūrėti plaukiant baidarėmis.

Dabar šeima plečia savo verslą iki Veisiejų, kuriuos nuo Kapčiamiesčio skiria 13 kilometrų. Veisiejuose šeima renovuoja ir restauruoja dar Antano Smetonos laikais statytą Lietuvos pašto pastatą. Ten jie planuoja pirmąjį miestelio viešbutį.

Visą gyvenimą matydamas, kaip tėtis savo rankomis kuria ir augina šeimos verslą, Kajus buvo įkvėptas sekti jo pėdomis. Šiuo metu netoliese jis pats statosi savo namus. Visgi neslepia, jog vaikystės ir dabartinis Kapčiamiestis – lyg du skirtingi pasauliai: „Aš Kapčiamiestį atsimenu labai kitokį, nei jis yra dabar. Mano broliui dabar dvidešimt septyneri – jis atsimena visai kitaip nei aš.“

„Įsivaizduok, kad gyvenant kaime negali tiek daug nuveikti, vienintelė tavo pramoga – šokiai. Čia, Kapčiamiestyje, vykdavo itin dideli šokių vakarai – visi iš aplink suvažiuodavo, šokdavo iki ryto, o paskui pėsčiomis eidavo 10 kilometrų namo. Kai aš augau, Kapčiamiesčio centre leisti vakarus ir kalbėtis iki išnaktų susirinkdavo labai daug jaunimo. Mes stengiamės tradiciją išlaikyti, bet jau esame kitokie – labiau užsidarę, orientuojamės į save. Viskas šiek tiek kitaip vyksta“, – teigia Kajus.

Savotiška Kapčiamiesčio iliustracija – šiandien jau neveikianti Emilijos Pliaterytės mokykla. Kajus prisimena, jog kadaise šioje mokykloje vaikai, tarp jų ir Kajaus brolis, mokydavosi iki 10 klasės, tačiau jis pats čia mokėsi tik ketverius metus, vėliau mokslus tęsė Veisiejuose. „Šiaip puikiai atsimenu – labai didelis pastatas. Anksčiau gimstamumas buvo kokį tūkstantį kartų didesnis, vaikų buvo labai daug“, – juokiasi Kajus.

Pagrindinė mokykla uždaryta 2020 m. – vykdant reorganizaciją, ji prijungta prie Veisiejuose esančios gimnazijos. Pačiame „migrantų krizės“ įkarštyje 2021-ųjų rugpjūtį nebeveikiančioje mokykloje buvo apgyvendinami prieglobsčio ieškantys migrantai iš Irako, Afganistano, Kamerūno ir kitų humanitarines krizes išgyvenančių šalių.

Prezidentas netgi yra siūlęs karinį poligoną pavadinti tokiu pat vardu, koks buvo suteiktas mokyklai, – Emilijos Pliaterytės.

Dabar, Seimui priėmus sprendimą statyti poligoną, sukasi kalbos, o ir Krašto apsaugos ministerija (KAM) patvirtino, jog apleistą pastatą ketinama perimti ir pritaikyti karių tarnybos reikmėms. Tačiau gali būti, kad pastatas liks atviras ir visuomenės poreikiams.

„Numatoma, kad atnaujinta infrastruktūra būtų pritaikyta ir vietos gyventojų galimai sportinei veiklai. Taigi pastato pritaikymas būtų planuojamas atsižvelgiant ir į kariuomenės poreikius, ir į galimybes išsaugoti jo naudą vietos gyventojams“, – raštu į pateiktus klausimus atsakė KAM Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamentas.

★ ★ ★

Kapčiamiesčio globos namų slaugytoja Jolanta Šliaužienė neseniai stažavosi Lenkijoje. „Dalyvavo daug atstovų iš įvairių Lietuvos kampelių, įvairių globos namų. Buvo pirmasis bendruomenės susipažinimo vakaras – tik prisistačius, kad esi iš Kapčiamiesčio, sulauki tokių reakcijų: a, Kapčiamiestis, poligonas! Dabar žmonėms Kapčiamiestis iškart asocijuojasi su poligonu.“

Globos namai yra įsikūrę bažnyčios parapijai priklausančiame sklype, jų veikla finansuojama daugiausia parapijos lėšomis. Šiuose namuose gyvena senjorai, sergantys alzheimeriu, demencija, turintys psichosocialinių ar intelekto negalių.

Jolanta augo Druskininkuose, tačiau 10-ajame dešimtmetyje, prasidėjus ekonominei krizei, tėvai neteko darbo ir šeima persikėlė į Lazdijus. Ten mama gavo šeimos gydytojos, o tėtis – psichiatro darbus. Jolantos šeima daugiau kaip 30 metų turi sodybą Paliepio kaime, kuris pirmajame KAM pristatytame žemėlapyje buvo įtrauktas į planuojamo poligono mokymų zoną. Pamačius pirmines poligono ribas, Jolantai buvo neramu – į sodybą tėvai sudėjo daug širdies. Mirus Jolantos mamai, o jai su vyru pasistačius namą Lazdijuose, tėtis liko vienas prižiūrėti sodybos. Pastaruosius kelerius metus jam padeda širdies draugė. „Tėtis gal irgi turėjo pamąstymų parduoti, bet, sako, širdis neleidžia“, – pasakoja Jolanta.

Ji dalyvavo visuose bendruomenės susitikimuose ir karinio poligono statyboms pradžioje nepritarė – palaikė, kai vietiniai skandavo „Kapčiamiestis – gyvenimui, o ne poligonui!“ „Sprendimai buvo priimti labai skubotai, neapgalvotai“, – prisimena ji.

Vėliau poligono riba buvo pastumta ir Jolantos šeimos sodyba į jos teritoriją nebepateko. Nors anksčiau dėl planuojamo poligono jautė nerimą, dabar Jolantos požiūris gerokai ramesnis.

„Aš manau, kada jau bus faktas, kada gyventojai pajaus poveikį, tada tikrąsias išvadas ir pasidarys“, – dabar sako Jolanta.

Vis dėlto ji nerimauja, kad planuojamo poligono veikla gali neigiamai paveikti Kapčiamiesčio globos namų įvaizdį. „Mūsų globos namų poreikis yra didelis, žmonių tikrai nemaža eilė. Bet globos namuose atsiranda vieta tik kai iškeliauja žmogus. Man labiausiai nerimą kelia tas, kad artimieji gali suabejoti, jeigu iš tikrųjų bus tas poligonas, ar patikėti mūsų globos namams savo artimąjį. <...> Didžiausią nerimą kelia artimųjų požiūris – kaip čia bus? Ar čia bus ramu?“

Nors Kapčiamiestyje gyvena vos keli šimtai gyventojų, mažas miestelis reikšmingai prisideda prie Lazdijų rajone teikiamų paslaugų spektro. Pasak Jolantos, globos namų poreikis visoje šalyje yra milžiniškas, tad Kapčiamiestyje veikiantys globos namai priima senjorus iš visų apylinkių. Šios įstaigos populiarumą lemia ir nuostabi aplinkos ramybė bei ypač gražiai sutvarkyta namų teritorija. Slaugos namuose dirba iki 30 darbuotojų – daugelis jų yra vietiniai.

Tiesa, globos namų administracija, pasak Jolantos, dėl planuojamo poligono nesibaimina, veiklos keisti neplanuoja. „Mūsų administracija ne tiek palaiko [poligono statybas], kiek yra neutralioje zonoje – sako, kad gal bus didesnis saugumas. Manęs nelabai [įtikina]“, – sako ji.

Jolantai svarbu paminėti, kad per susitikimus su gyventojais aktyviai pasireiškė ir provokatoriai. Tarp jų – ir vienas iš „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatorių, Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Artūras Orlauskas.

Jolanta nebuvo vienintelė, susirūpinusi dėl Kapčiamiesčio įvaizdžio transformacijos. „Kas bus? Kol kas, kai pasakai, kad tu iš Kapčiamiesčio, žmonės dar žino – gražu, miškai, nebūtinai čia tos baidarės. Gamta. Atvažiuoja žmonės grybaut, prie ežerų. O dabar, kai bus poligonas, bus bažnytkaimis prie poligono. Toks niūriausias scenarijus. Kai atvažiuoja draugai, mes jiems siūlom parodyti, kur auga grybų. Bet dabar kur tu važiuosi? Baigiasi Kapčiamiestis ir už 500 metrų prasideda poligono teritorija“, – antrina baidares nuomojantis Vitas.

KAM teigimu, skirtingais laikotarpiais Kapčiamiesčio karinio poligono ir karinio mokymo teritorijoje galės būti iki 4000 karių. Toks žmonių skaičius sukurs papildomą kasdienį prekių ir paslaugų poreikį.

„Tai atveria papildomų galimybių vietos gyventojams ir smulkiam bei vidutiniam verslui“, – nurodo KAM.

Kaip pozityvų pavyzdį KAM pateikia Pabradę. Anot ministerijos, čia karių buvimas prisideda prie vietos paslaugų sektoriaus – maitinimo, prekybos, kirpyklų ir kitų smulkiųjų verslų – paklausos. Tačiau Pabradė išgyvena panašias nežinomybės nuotaikas, kaip ir Kapčiamiestis. Birželio pradžioje iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 1 000 JAV karių su karine technika, nes baigėsi jų rotacija, o nauja maždaug 1 000 karių pamaina iš karto neatvyko. Todėl Pabradėje atsirado neįprasta pauzė. Birželio 2-ąją net nebuvo aišku, kada ir kokio dydžio JAV pajėgos grįš.

Pabradės verslininkai žiniasklaidai ne kartą komentavo, jog geri pinigai esą yra uždirbami „tik dėl amerikiečių“. Tolesnė Pabradės verslo ateitis priklauso ne tik nuo gyventojų valios, bet ir nuo geopolitinių procesų, kurių jie kontroliuoti negali.

KAM taip pat skaičiuoja, jog vystant karinį poligoną ir jo infrastruktūrą, atsiras apie 100 darbo vietų teritorijoms prižiūrėti, laikinimo apgyvendinimo ir kitoms paslaugoms užtikrinti.

Kajus abejoja, ar tokie darbai sudomins vietos gyventojus ir ar KAM apskritai sieks suteikti darbo galimybes kapčiamiestiečiams.

„Jie galvoja, kad čia gyvena neturintys išsilavinimo, nepasiturintys žmonės. KAM siūlys darbus, tarkim, pjauti žolę, prižiūrėti aplinką, tačiau atsiras vienetai, kurie norės tokį darbą dirbti. Daugelis aplink gyvenančių yra baigę aukštąjį mokslą – nemanau, kad jie eis dirbti už minimumą, kai gali išvažiavę rasti geriau apmokamą darbą. Man šiek tiek juokinga girdėti, kai kalbama apie naujas darbo vietas, bet tos darbo vietos greičiausiai nebus užimtos. Jeigu ir bus užimtos, tai ne kapčiamiestiečių, o iš aplink suvežtų žmonių, gal net pasamdytų įmonių“, – svarsto Kajus.

Paklausus KAM, ar bus užtikrinta, kad užsakymai atitektų būtent vietos smulkiajam verslui, o ne didžiosioms įmonėms iš kitų miestų, buvo nurodyta, jog viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai neužtikrina galimybės iš anksto rezervuoti užsakymų.

Tiesa, pasak ministerijos, vietoje dislokuoti kariniai vienetai mažos vertės įsigijimus vykdys įstatymų numatyta tvarka. Vadinasi, kai kuriais atvejais paslaugos galės būti įsigyjamos ir be viešojo konkurso iš vietos verslų.

„Tais atvejais, kai vietos verslas galės operatyviai ir konkurencinga kaina pasiūlyti kariuomenei reikalingas prekes ar paslaugas, jos bus įsigyjamos iš vietos verslo“, – paaiškina ministerija.

Ar ministerija naudosis vietos verslo teikiamomis galimybėmis, parodys laikas. Tačiau panaši sinergija jau buvo išnaudota per „migracijos krizės“ įkarštį, tuomet valstybė maitinimo paslaugas migrantams pirko iš vietinių maitinimo įstaigų.

KAM kalba ir apie kitas verslo vystymo idėjas, tarp jų – ir Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) vystymo modelį.

Anot Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIMIN), galutinis sprendimas dėl LEZ steigimo dar nepriimtas, tačiau 20 ha teritorijoje esantys sklypai jau įtraukti į rezervuotų investicinių valstybinės žemės sklypų sąrašą ir siūlomi potencialiems investuotojams.

„Didelis privalumas, kad sklypų paskirtis ir naudojimo būdas tinka pramonės veiklai vykdyti. Be to, yra skirtas finansavimas elektros infrastruktūros iki sklypų projektavimui. „Investuok Lietuvoje“ yra organizavusi kelis investuotojų apsilankymus teritorijoje, todėl perspektyva vertinama pozityviai“, – teigia EIMIN.

Ministerijos teigimu, teritorijoje šiuo metu nustatyta pramonės bei sandėliavimo paskirtis ir ji siūloma tiek Lietuvos, tiek užsienio kapitalui.

„Atsižvelgiant į sklypų dydį, preliminariai galima tikėtis vidutinio dydžio investicijos, bet konkretus investicijų dydis priklausytų nuo investuotojo planuojamos veiklos“, – tvirtina ministerija.

★ ★ ★

Nepaisant nežinomybės dėl planuojamo poligono, Kajus taip pat ketina sieti savo ateitį su miesteliu: „Žmonėms skauda, mūsų niekas nenuramina. Jaučiamas savotiškas susigyvenimas – yra, kaip yra. O kiti gal išlieka priešiški. Pats galiu pasakyti, kad nežinau, kaip bus, – pagyvensim, pamatysim visiškai.“

„Pagyvensim, pamatysim“, – paklaustas apie ateities perspektyvas sako ir smuklės savininkas Vidas. Jis svarsto, kad kariuomenės poreikiams galbūt bus sutvarkyti keliai, tačiau optimizmu netrykšta. Išties KAM žada konkrečius įsipareigojimus vietos infrastruktūrai gerinti: 2026 m. Lazdijų rajonui numatyta apie 1,35 mln. eurų, o nuo 2027 m. – apie 2,7 mln. eurų per metus.

„Iš pradžių nepatikėjau, man buvo kažkoks juokas, lyg koks memas, įkeltas į internetą, kad atsiras poligonas Kapčiamiestyje. Mes tik iš žiniasklaidos apie tai išgirdome. Bet kai supratome, kad tai tikra mintis, pradėjome gilintis į šaltinius, tada pasidarė labai liūdna“, – tęsia Kajus, pridurdamas, jog atmetimo reakciją sukėlė vaikystės prisiminimai.

„Tuomet iškart pradedi galvoti apie vaikystę, kad čia viskas apeita, pažįstama. Pasidaro atmetimo efektas“, – tęsia Kajus.

Nors įvyko keli valdžios institucijų susitikimai su miestelio bendruomene, Kapčiamiesčio gyventojai jaučiasi dalies atsakymų taip ir nesulaukę.

Būsimo poligono mokymų teritorija suskirstyta į dvi zonas – manevravimo ir karinio šaudymo. Manevravimo zonoje atsidūrę gyventojai gali rinktis: iki 2030 m. savo turtą parduoti arba likti. Tačiau kalbinti vietos verslininkai kelia klausimą – o kas, jei triukšmas vėliau taps nebepakeliamas?

„Kitoje Juodo Kauknorio ežero pusėje yra poligonas. Ten unikali, rami vieta – daug žmonių važiuodavo dėl ramybės. Jeigu ten netoli bus poligono šaudymų zona, ramybės kaip ir nebeliks. Studentams, kurie atsiveža žmogaus dydžio kolonėles, poligonas gal nebus problema”, – juokauja Vitas.

Į poligono teritoriją patenka ir tarp poilsiautojų populiarios Ilgio bei Kaviškio ežerų pakrantės, o baidarininkų pamėgta Baltosios Ančios upė skiria karinio šaudymo ir manevravimo zonas. Dalis vietos verslininkų nesupranta, kodėl įkuriamo poligono teritorija yra „pritraukta“ iki pat Ilgio ežero kranto. Kitame šių ežerų krante esančių sodybų kraštovaizdis gerokai keisis, kaip ir garso lygis. Ir nors formaliai Baltąja Ančia baidarėmis plaukti bus galima, verslininkams ir poilsiautojams reikės derintis prie kariuomenės mokymų grafiko, o kaip tai iš tiesų palies vietos turizmą, dar lieka neaišku. KAM skelbia, jog, poligonui pradėjus veiklą, mažesnio masto pratybos jame vyks nuolatos, o didesnės – maždaug penkis kartus per metus ir truks iki 10 dienų.

„Absoliučiai visa upė yra poligono zonoje. Darosi juokinga – kam poligonui reikalinga upė? Galėtų aptverti, padaryti barjerą, kurį žmonės galėtų praplaukti, kur mes galėtume žmones susirinkti. Kiti sako, kad čia viskas bus galima. Oficialaus paaiškinimo, kaip bus, mes negauname – gyvename iš spekuliacijų“, – tvirtina Kajus, pridūręs, jog poligono ribų žemėlapis keitėsi keletą kartų.

KAM žurnalistams tvirtina, jog Kapčiamiesčio karinio poligono ekonominio poveikio vietos verslui, turizmui ir gyventojų pajamoms atskiras vertinimas steigiant poligoną nebuvo atliktas. Be to, Kapčiamiesčio karinio poligono ir Kapčiamiesčio karinio mokymo teritorijos įstatyme atskiros kompensavimo ar paramos priemonės verslui dėl galimo ekonominės veiklos poveikio nėra numatytos. Taigi, jei vietos verslui prisitaikyti prie naujos realybės nepavyks, papildomos pagalbos jie nesulauks.

Panaši migla gaubia ir grybautojų bei uogautojų ateitį. Veisiejuose 20 metų gyvenantis ir Kapčiamiestyje sodybą turintis Romas šiuo metu gyvena iš grybų supirkimo verslo. Jis nerimauja, ar gyventojams pavyks grybus ir uogas rinkti kariuomenei pradėjus veiklą poligone. KAM teigia, jog grybauti bus galima ne karinių pratybų metu.

„Poligonai nėra uždaros teritorijos. Kai nevyksta pratybos, žmonės gali juose lankytis, grybauti ar uogauti. Medžioklė kariniuose poligonuose taip pat nėra uždrausta – ji vyksta poligono karinio viršininko nustatytu grafiku“, – skelbia KAM.

O lentpjūvės savininkas Gintaras Orliukas stebi, kaip vietiniai atšaukia daugybę užsakymų. Jo teigimu, nemažai Kapčiamiesčio gyventojų atsisako naujos statybos ar remonto planų, nes mano, jog dėl poligono namus ir sodybas gali tekti parduoti.

Gintaro šeimai taip pat priklauso pora kaimo turizmo sodybų, o jo sūnui Lukui – baidarių verslas. Nepaisant permainingų vasaros orų, Luko verslas klesti, savaitgaliais „sukrenta“ ir po 10 plaukimų baidarėmis. Tad bent kol kas palikti Kapčiamiesčio Lukas neplanuoja – anksčiau pusantrų metų teko gyventi Vilniuje, tačiau didmiesčio gyvenimas jam „neprilipo“.

„Tikimės, kad poligono nebus. Rinkimai netoli – išsirinksim tokį merą, kuris bus prieš poligoną“, – juokauja baidarių nuomos verslo „Robinzonas“ savininkas Vitas. Ir Gintaras abejoja, ar poligonas apskritai bus pastatytas, esą dėl, jo nuomone, esančios didžiulės korupcijos valdžios institucijose.

Be jokios abejonės, turizmo sektorius yra vietinės ekonomikos variklis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjų sąraše nurodoma, jog Kapčiamiestyje yra vienuolika tokių paslaugų teikėjų ir šis sąrašas nėra baigtinis. Mat apgyvendinimo paslaugų teikėjai sąraše registruojami tik pagal jų pačių prašymus.

Turizmo sektorius yra gana sezoniškas, tad ką Kapčiamiesčio gyventojai veikia likusius metus?

★ ★ ★

Baidarių nuomos verslo „Robinzonas“ savininkas Vitas vasarą verčiasi turizmu, kaip pats sako, jis turi ir „valdišką “ darbą – Kapčiamiestyje yra ir sava gaisrinė, čia ugniagesiu kas ketvirtą parą dirba Vitas. Ši gaisrinė aptarnauja visą Lazdijų rajoną maždaug 50 km spinduliu. Ir nors gyventojų apylinkėse irgi nedaug, Lazdijai – itin miškinga teritorija, gaisrų kyla ir privačiose bei kaimo turizmo sodybose, pirtyse.

Po turizmo turbūt populiariausia vietos profesija – pasienietis. Kapčiamiesčio pasienio užkardoje dirba 98 pareigūnai. Pasak Kapčiamiesčio pasienio užkardos vado Algio Kisieliaus, pagrindiniai pasieniečių darbai – neįleisti migrantų ir sustabdyti kontrabandą iš Baltarusijos.

„Mes balionų faktiškai nefiksuojame, tik tada, kai leidžiasi šalies gilumoje, galima juos pastebėti“, – tvirtina vadas. Jis priduria, jog dauguma kontrabandininkų nėra Kapčiamiesčio gyventojai – daugelis jų yra iš Liepalingio, Lazdijų, Alytaus ir kitų gyvenviečių. Šiemet prie algos kontrabanda prisidurti bandė ir du pasieniečiai, jiems pradėti teisminiai procesai.

Kapčiamiesčio užkardos vadas teigia, jog planuojamas statyti poligonas pasieniečių darbą, ko gero, palengvins, nes veiks tarsi dar viena atgrasymo priemonė. „Mūsų darbo kaip ir nepakeis, aišku, kiekvieno pareigūno buvimas pasienio ruože mums sienos apsaugą pagerina. Kontrabandistams šiokia tokia kliūtis bus – poligono teritorijoje jie ne kiekvieną kartą galės laisvai judėti, jų judėjimas pratybų metu bus apsunkintas.“

Pasieniečiai sako nematę, kad Baltarusijos kolegos stumtų imigrantus, tačiau neabejoja: baltarusių pareigūnai padeda jiems kirsti sieną.

Kadaise, kaip prisimena 24 metus pasieniečiu dirbantis vyresnysis leitenantas, jaunesnysis specialistas Kęstutis Naujalis, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečiai kartu plaukė baidarėmis. Tačiau šiandien jie nebent pamojuoja vieni kitiems.

Kapčiamiesčio užkardoje jis dirba apie 10 metų.

„Jeigu tu galvosi, kada baigsis pamaina, kartais apima beprasmybė: ką aš čia veikiu, kodėl aš tai darau?“ – nelengvą pasieniečio darbą apibūdina Kęstutis. Visgi jis priduria, jog tarnaujant valstybei svarbiausia ne pinigai. „Eini daugiau iš idėjos, kad reikia ginti šalį nuo pažeidėjų. [Kaimyninės šalys] bando žiūrėti, kaip mes reaguojame. Taip, tiesiogiai nekariaujame, bet hibridinis karas vyksta. Dabar yra didesnių prioritetų nei tik atlyginimas“, – sako Kęstutis.

★ ★ ★

Vietos gyventojų pravardžiavimas „vatnikais“ su žurnalistais bendravusiems kapčiamiestiečiams kelia juoką. Juolab kad ne vienas kalbintas vietos gyventojas priklauso kariuomenės rezervui, o grybautojas Romas buvo vienas iš gynėjų per 1991 m. sausio 13-ąją.

„Ne kartą buvau išvadintas „vatniku“, tačiau, ko gero, labiau palaikau Ukrainą ar Lietuvą nei aplink esantys. Kapčiamiestis yra žiauriai lietuviškas miestas. Paprasčiausias įrodymas – prie kiekvieno namo galit pamatyti trispalvę ar Vyčio vėliavą. Kai giedame himną, susirenka visas Kapčiamiestis. Pasakykite, kur tie „vatnikai“?” – stebisi Kajus.

„Jūs pasirinksit like’us, o kas mums iš to? Įstatymas jau priimtas“, – sakė vienas vietos verslininkas, mums pasiūlius pasikalbėti. Su tokia reakcija ir nuovargiu kalbėtis su žurnalistais apie poligoną susidūrėme ir dažniau. Baidarininko Luko ir kitų gyventojų teigimu, per tundrą suvažiavę televizijos kanalai pafilmavo tą pačią apgriuvusią trobą, pakalbino lauke pasigautą porą vietos girtuoklių ir išvažiavo.

Dalis gyventojų įsitikinę, kad žiniasklaida Kapčiamiesčio bendruomenę nušvietė tendencingai. „Nusivyliau žiniasklaida – iškraipo žodžius, pateikia, kaip jiems patogu. Žiniasklaida formavo naratyvą, kad [gyventojai] palaikytų Vyriausybę. <...> Patys [Vyriausybė] kuria terpes radikalams, žaidžia su liaudimi. Čia gyvena ramūs žmonės, bet kiti gali imti daužyti langus. Žmonės nusivilia, mato, ką daro valdžia, jiems kyla įvairių minčių“, – svarstė Vitas.

O Jolanta pastebi, jog dėl klijuojamų etikečių ir įtemptų Kapčiamiesčio seniūnijos santykių su Lazdijų rajono savivaldybe nemažai kapčiamiestiečių savo nuomonę vengia reikšti viešai. Ir ne tik kalbėdami apie poligoną.

★ ★ ★

O pabaigoje visų, su kuriais bendravome, paklausėme svarbiausio klausimo – ką jiems reiškia Kapčiamiestis?

Vitas: „Viską, gyvenimas čia. Čia gimę, užaugę, čia vaikus užauginom... Galų gale, buvau ir išvažiavęs, mes pavažinėję po pasaulį… Čia pats mieliausias kraštas. Jeigu būtume norėję ko kito, būtume seniai išvažiavę. Ir į norvegijas, į visur: draugų turim ir Airijoj, visur, tik važiuok ir dirbk. <...>. Bet kažkaip čia norėjosi būt visą laiką. Nes čia va, kas padaryta, viskas aplinkui mano paties. Pats ir drožybą, viską [dariau]... Tiek įdėjus darbo, viską savo rankom padarius, būtų apmaudu, jeigu kažkas [nutiktų].“

„Man priklauso dviejų hektarų dydžio sklypas netoli Ilgio ežero, jį paveldėjau iš tėvų. Miškas, kurį tu paveldėjai, – tarsi šventa. Neturi teisės jo parduoti – nori savo vaikams jį perduoti.“

★ ★ ★

Jolanta: „Man visų pirma reiškia darbą ir darbovietę – tikiuosi, jog tikrai neužsidarysime. Kaip minėjau prieš tai, poreikis yra tikrai didelis, ypač pastaruosius kelerius metus. Bet patys matote, kokią čia turime gamtą – į darbą keliauji kaip į šventę. Gamta, puoselėjamas grožis, ramybė, chaoso nebuvimas, visa tai mane įkvepia.“

★ ★ ★

Kajus: „Būsiu biednas, bet teisingas – Kapčiamiestis man reiškia verslą, šeimą, šaknis, kas be ko, gamtą – be gamtos mes negalime gyventi, gyvename apsupti miškų. Taip pat vaikystę, šaknis. Čia gyveno mano proseneliai ir proproseneliai. Tu negali nuo to pabėgti – esi to dalis. Tikiuosi, savo vaikams galėsiu perduoti šitą dievišką kampelį ir mano vaikai galės perduoti savo vaikams. Sakyčiau, man Kapčiamiestis yra viskas, o gal net ir daugiau.“