Šią vasarą Kapčiamiestyje vyko pirmoji NARA žurnalistikos stovykla – 15 pradedančiųjų žurnalistų gilinosi į šio regiono problematiką ir rengė publikacijas. Stovyklos dalyviai domėjosi saugumo, istorinės atminties, aplinkosaugos bei ekonomikos temomis. Tai – trečioji iš keturių ciklo publikacijų.
Išgirskite garso pasakojimą paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba „Spotify“ grotuve žemiau:
Vaikščiojame po tylesnę Pertako miško dalį – čia reguliariai patruliuoja pasieniečiai, o šiauriau jau prasideda gyvenvietės, praplaukia baidarininkai. „Norėtųsi turėti kuo daugiau tokių teritorijų. Bet gyvenam neramiais laikais,“ – atsidūsta Žydrūnas.
Po batais tebebrazdant samanoms, tolumoje sužiba stiklo atspindys. „Ten, man atrodo, jūsų automobilis“, – pasakau gamtininkui, bet jis papurto galvą ir paklausia, ar turime pasiruošę pasus. Pasieniečius pirmiausia išgirstame ir tik paskui pamatome – link mūsų greitai artėja džipas. Vos spėjame pasitraukti į kelkraštį. Iš staigiai sustojusio automobilio išlipa du vyrai. Abu rimti, uniformuoti, vienas jų demonstratyviai persimeta per petį juodą automatą.
Pertako ornitologinis draustinis yra saugomoje pasienio zonoje – apie savo apsilankymą joje pranešėme iš anksto, todėl įsitempę veidai greitai atsileidžia. Pokalbis apie mūsų pasivaikščiojimo priežastis netrukus virsta pokalbiu apie kurtinius, mėlynes ir erkinį encefalitą. Po kelių minučių su pasieniečiais atsisveikiname – jie išvažiuoja, o mes traukiame toliau.
Į planuojamo Kapčiamiesčio karinio poligono teritoriją patenka ne tik žemės ir miškų plotai, gyvenamieji namai bei sodybos, bet ir jautrios, saugomos vietovės. Numatytoje kovinio šaudymo zonoje esantis draustinis ir jį supantis platesnis Pertako miško biosferos poligonas buvo įsteigti siekiant išsaugoti kurtinių tuokvietes bei miško ekosistemą. Vaikštant po vietas, patenkančias į „Natura 2000“ teritorijų tinklą, nuolat lydi mintis apie stiprų vietinių – ir kurtinių, ir žmonių – prisirišimą prie gimtų kraštų.
Kurtiniai, tiksliau – vakariniai kurtiniai, yra saugomi tetervininių šeimos vištiniai paukščiai, priskiriami pažeidžiamų, nykstančių rūšių kategorijai. 2013 metais buvo registruota 300–400 patinų tuokviečių, o šiandien Žydrūnas teigia, kad populiacija yra sumažėjusi – pastebimas atskirų tuokviečių nykimas. Tokį populiacijos mažėjimą daugiausia lemia kurtinių jautrumas: šie paukščiai yra sėslūs, gyvena dideliuose, senuose miškų masyvuose, juos lengvai paveikia trikdymas bei plėšrūnai.
Pertako miškas, po kurį vaikštome, yra Kapčiamiesčio seniūnijoje – vienoje didžiausių ir rečiausiai gyvenamų seniūnijų Lietuvoje. Su vietine Lina susipažįstame sutiktiems grybautojams nukreipus mus į jos namus, besiribojančius su planuojamo karinio poligono teritorija. Atvažiavę į kiemą randame didelį šunį ir išpuoselėtą sodybą, o po kelių minučių pamatome ir automobilį, iš kurio bagažinės vienas po kito traukiami voveraičių pilni kibirai.
Kai Lina perskaitė apie planuojamą poligoną, ji su šeima nežinojo, ar jų namai pateks į karinio poligono teritoriją. „Buvo ieškoma plano A, B, C“, – sako ji. Kapčiamiesčio globos namų direktorės Linos šeima kilusi iš šių apylinkių. Iš jų buvo išsikrausčiusi, bet vėliau grįžo – Lina čia su vyru ir tėvais atsikraustė būdama 25-erių: „Ir kažkaip tuo metu sustiprėjo tas baisinis noras, kad reikia tą savo svajonę kažkaip mėginti įgyvendinti. Vyras priešinosi labai labai, bet... Bet nepavyko jam!“
„Jeigu turi sengirę, senus miškus turi, didelius masyvus, tai tie paukščiai [kurtiniai] yra būtent prieraišūs, jie sėslūs yra. Žinai, čia koks strazdas ar ten karvelis perskris, o jie yra sėslūs, prieraišūs, ir [įsikuria] būtent senam senam miške. Čia jų namai. Kitaip ir nebus“, – sako Žydrūnas.
Senų miškų plotai Lietuvoje gana reti – 200 metų senumo medynų fragmentai sudaro vos 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos, o pirmapradžių miškų, sengirių masyvų apskritai nebeturime. „Žinai, kai teko žiūrėti filmus apie sengirę, tai ten būtent kurtinys yra tasai atributas, simbolis jų, kertinis elementas.“
„Kas tinka kurtiniui, tai niekada nepritaikysi kitom rūšim. Nes kiekvienas užima nišą“, – Žydrūnas
Atvažiavus į Kapčiamiestyje esantį etnografijos ir miško muziejų, mus pasitinka didelė medinė skulptūra, dviaukštė troba, prikrauta knygų, popierių ir skulptūrų, bei muziejaus direktorė Violeta. Stovint lauke girdėti prižiūrėtą veją pjaunantį traktorių, vairuojamą šiose apylinkėse gimusio Violetos vyro Zenono.
Violetos mama Birutė prisidėjo prie paties Kapčiamiesčio formavimo: dirbo mokykloje, įkūrė Emilijos Pliaterytės muziejų, pildė dabar Violetos prižiūrimo muziejaus archyvą ir užsiėmė etnografiniais tyrinėjimais. Violetos tėtis Vytautas buvo žinomas ir gerbiamas girininkas, rūpinęsis miškų apsauga ir kartu su Birute įsteigęs šį muziejų.
Nors šiuo metu Violeta su Zenonu Kapčiamiestyje tik vasaroja, šios šeimos palikimas, pasak Zenono, vis dar gyvas: „Prieš du metus mes atvažiuojam ir matom: sniegas nuvalytas, nukasta, padaryta. Kas tai daro? Tai daro tų žmonių vaikai, kur uošvis, kada jie neturėjo iš ko pragyventi, jiems davė darbą ir davė pinigų. Įsivaizduojat? Ta sodyba čia yra ant tiek yra gerbiama. Ir žinau, kad dar ir anūkų anūkai, jeigu čia bus, jie vis tiek atvažiuos, prižiūrės. Jeigu mūsų nebus, jie čia vis tiek bus.“
Kapčiamiesčio poligonas nėra vienintelė karinė teritorija, kurioje aptinkama kurtinių – jų galima rasti ir atkurtame Rūdninkų kariniame poligone. Abiejų poligonų teritorijose gyvena apie 30 proc. šalies kurtinių populiacijos, tad šių vietovių trikdymas gali paveikti reikšmingą jos dalį.
Viešai prieinama informacija apie Kapčiamiesčio poligone planuojamas pratybas rodo, kad bus atsižvelgiama tik į kurtinių tuoktuvių laikotarpį, nors šie paukščiai yra sėslūs ir jautrūs trikdymui visus metus. Sėslūs yra ir kiti apylinkių gyventojai – Lina, Violeta, Zenonas bei daugybė kitų vietinių, kurių pokalbiai nepateko nei į tekstą, nei į garsinį pasakojimą. Šios istorijos – mūsų bandymas apčiuopti ir pajusti tuos, kurie Kapčiamiesčio apylinkes vadina savo namais ir tikisi, jog taip jas vadinti galės ir toliau.
