(pirmąją teksto dalį skaitykite čia.)

„Žmona, bręstantis šuo, žydintis sodas“, – atsakau, kai tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos gyvenanti draugė paklausia, kas mane įkvepia ir kaip aš rūpinuosi savimi.

Dabar esu įsikūrusi vakarinėje Niujorko valstijos dalyje, kur su savo šeima jaučiuosi saugiau nei Lietuvoje, nors ant stalo – Southern Poverty Law Center ataskaita apie 2020 metus JAV. Jos pavadinimas – „Neapykantos ir ekstremizmo metai“. Leidinį šį pavasarį gavau iš žmonos mamos. Laikau pasidėjusi ant stalo mūsų namuose kaip priminimą, kad pernai birželį, kai JAV katastrofiškai augo mirties atvejų nuo COVID-19 skaičius, mūsų gyvenime buvo žymiai daugiau nerimo ir mažiau saugumo. Ne tik dėl pandemijos.

Pernai visoje šalyje daugėjo ir prieš LGBTQ+ žmones nukreiptų smurto atvejų, taip pat ir žmogžudysčių, skaičius. Didžiausioms rizikos grupėms, kaip ir visada, priklausė trans žmonės, nebinariniai amerikiečiai ir tie, kurių odos spalva – ne balta. Tik dėl šių demografinių grupių dabar birželis daug kur pasaulyje švenčiamas kaip Pride mėnuo.

Mano žmona yra žydė. Wilno and Kovno. Taip jos tėvai apibūdina savo kilmę. Natūralu, kad pastaraisiais metais mūsų nerimą augino ir visą Donaldo Trumpo kadenciją augęs antisemitizmas. Kai kurie tyrėjai sako, kad šioje šalyje tokios bangos dar nebūta. JAV prezidento rinkimų išvakarėse pernai lapkritį mes prisipirkome maisto, sklidinai pripildėme automobilio baką ir sutarėme, į kurių kaimynų namus įsiprašysime, jei po rinkimų atmosfera mieste taps nestabili. Dauguma kaimynų pievelėse prie savo namų buvo įsismeigę ženklus Black Lives Matter, There is No Hate in This House, Love is Love. Vis tiek buvo baisu, kad dar ketveri metai iš Baltųjų rūmų nevaržomai sklindančios baltųjų supremacistų retorikos sunaikins amerikietiškąjį demokratijos eksperimentą.

Dabar prie vienų kaimynų namo, pievelėje, įsmeigtas ženklas Biden Sucks. Kartais vedžiodamos šunį mes jį praeiname ir nesiveldamos į detales juokaujame, kad su žinute tikrai galima sutikti. Bet vis dėlto šią vasarą gera nubusti ir neskubėti tikrinti, ką tviteryje jau pasakė prezidentas ir kokius įsakus jis jau pasirašė, kol visų dėmesys buvo nukreiptas į socialines medijas. Mokslininkai ir žurnalistai sutaria, kad Trumpo iki gyvos galvos paskirti nauji teisėjai – jų maždaug 200, arba ketvirtis visų šalies federalinių teisėjų, – kreips JAV politiką konservatyvia kryptimi dar bent keletą dešimtmečių. Nepaisant to, kas laimės prezidento ar Kongreso rinkimus. Dauguma šių teisėjų yra jauni balti konservatyvūs vyrai, daugelis jų karjerą pašventė rasistine logika paremtiems sprendimams: remdamiesi religijos laisvės argumentu, jie remia baltųjų evangelikų teisę diskriminuoti LGBTQ+ žmones, jie priešinasi griežtesniam policijos reguliavimui ir blokuoja moterų teisę į reprodukcinę sveikatą.

Nepaisant tokių prognozių, šį birželį mes su žmona jau drąsiau juokaujame ir vasarą pradedame savo namus po pandemijos pirmiausia praverdamos LGBTQ+ draugams ir jų šeimoms. Visi vakcinuoti. Kai mamos paklausiau, kodėl Lietuvoje mano kartos žmonės žymiai aktyviau vakcinuojasi nei vyresni, mama atsakė: „Turbūt jie nori gyventi.“ Tikrai taip. Ir Lietuvoje, ir JAV – aš, mano šeima, mūsų draugai norime gyventi, norime saugoti save ir sau artimus žmones.

Gali būti, kad apie savisaugos vertę išmokau 2013 metų vasarą Vilniuje. Tiksliai nepamenu dienos, bet prisimenu erdvią Senamiesčio panoramą, atsiveriančią nuo pagrindinio įėjimo į Šiuolaikinio meno centrą. Vokiečių gatvės alėja, Šv. Kazimiero bažnyčia dešinėje, link manęs slenkantys autobusai su turistais iš Lenkijos.

Vasarą Vilniaus centras dažniausiai ištuštėja. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad vienas iš nedaugelio įvykių, kurie padeda vėl pripildyti gatves, yra „Baltic Pride“ renginiai. Regis, būtent tomis dienomis įvairiose Vilniaus vietose vyko su eitynėmis susijusios iškilmės, skirtos LGBTQ+ kultūros ir istorijos šventimui.

Išbėgau iš ŠMC į lauką atsiliepti į skambutį. Žurnalistas, kurio vardo nebepamenu, kvietė ateiti į radijo laidą. Kvietime skambėjo kažkas nelabai rišlaus „apie LGBT“, kažkas apie žmogaus teises, kažkas apie įvairovę. Paklausiau, kas dar dalyvaus laidoje. Kai išgirdau daugkartinio Kovo 11-osios eitynių organizatoriaus Juliaus Pankos vardą, paklausiau žurnalisto, ar supranta, ką daro taip modeliuodamas laidą.

Atsakyme išgirdau kažką apie skirtingų nuomonių sankirtą kaip neginčijamą vertybę.

Tą 2013-ųjų vasaros pavakarę stovėjau šalia ŠMC priglaudusi prie ausies telefoną ir žiūrėjau į Vilnių, kuriame užaugau, į Wilno, iš kurio laiku pabėgo dalis mano žmonos šeimos. Ir pasižadėjau sau niekada nesėsti prie vieno stalo su tais, kurie mano, kad mano vertė yra menkesnė dėl to, jog esu moteris mylinti moteris, ir dėl to, kad aš esu dalis bendruomenės, kuri mažiau teisių ir laisvių nusipelnė vien dėl to, kad nėra dominuojanti visuomenės dalis. Kai atitolstu nuo šio pažado, prisimenu vieną amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino frazę: „Mes galime nesutarti ir vis tiek mylėti vienas kitą, nebent jūs su manimi nesutinkate tam, kad mane engtumėt ir užgintumėt mano žmogiškumą, mano teisę egzistuoti“ (angl. We can disagree and still love each other unless your disagreement is rooted in my oppression and denial of my humanity and right to exist).

Kažkokiu stebuklingu būdu, koks turbūt įmanomas tik mažoje šalyje, maždaug tą pačią savaitę Vilniuje atsidūriau visiškai kitokiame susitikime nei tas, kurį planavo man skambinęs žurnalistas. Netyčia sužinojau, kad sostinėje lankosi Eileen Myles, legenda iš Niujorko avangardinio meno pasaulio. Tą vasarą Myles dar prisistatė įvardžiu „ji“ (dabar naudoja they). Jų poezija apie seksualumą ir ypač lesbianizmą laikoma puikiai išsilaikančia klasika, o poezijos forma – taupi, be balasto, be pompos ir be daug ko, ką lietuviškoje mokykloje buvau išmokinta laikyti poezija – šiandien padeda Myles atrasti vis naujų gerbėjų. Žurnalas „Rolling Stone“ Myles tiesiog vadina „punk poet“.

Jų poezijos skaitymas buvo suplanuotas ŠMC skaitykloje. Po anšlago paklausiau, ar sutiktų, jei nufilmuočiau mūsų pokalbį. Po kelių dienų susėdome kavos viename Vilniaus skverų šalia Aušros vartų, o Šv. Kazimiero gatvėje įrašiau Myles skaitant poeziją. Namai, smurtas, moterys, meilė, flirtas, Irako invazija, seksualinis priekabiavimas, šunys, vėl moterys, įsimylėjusios moterys, moterys, įsimylėjusios moteris. Poezijoje iškylantys vaizdai vis keitėsi, o pro mus žingsniavo įvairūs žmonės kažką kalbėdami mano gimtąja kalba.

Šv. Kazimiero gatvė veda link Markučių, ten nueičiau per pusvalandį. Markučiuose, kuriuos mama vis vadina Puškinovke, praleidau pirmuosius savo gyvenimo metus, ten buvo mano pirmi namai – mažas priestatas, gyvenamu tapęs dėl tėčio nagingų rankų. Jis įvedė vandentiekį, rinkdavo beržų sulą, kai kurie buvę kaimynai iki šiol prisimena, kaip jis juos išmokė santechniko, staliaus, dailidės amatų. Ta 2013-ųjų vasara, kai Vilniuje susitikau su Eileen Myles, buvo paskutinė mano tėčio gyvenime.

Prieš įrašą Šv. Kazimiero gatvėje buvau visiškai emociškai išsekusi. Jau buvo praėję daugiau nei metai gyvenimo Vilniuje, kur tokiam ilgam laikui grįžau pirmąkart po 2005-ųjų, kai emigravau. Atskridau iš JAV padariusi pertrauką doktorantūros studijose.

„Kur jis?“ – tais metais tėtis taip vis klausdavo mamos apie mane. Jis sirgo Alzheimerio liga ir lyties kategorijos jau byrėjo, tarsi nebebūtų reikšmingos. Vos atvykus, jis man davė užduotį – kasdien eiti drauge pasivaikščioti po Justiniškes. Jis norėjo numesti svorio. Netrukus ėmė slopti ne tik jo atmintis, bet ir raumenys. Niekada nebuvo tekę stebėti, kaip stipriai gali per metus pasikeisti žmogus.

Iš seminarų apie meną, kurtą Niujorke AIDS epidemijos metu, atsidūriau Vilniaus slaugos ligoninių priimamuosiuose Vilkpėdėje, Antakalnyje. Sužinojau, kad ligoninėse nebeliko skyrių vyrams, sergantiems Alzheimeriu, bet vis dar vaikštantiems (tokiems kaip mano tėtis). Studijų metais sukaupta tyrėjos patirtis padėjo išsiaiškinti, kokius medikamentus gydytojai delsė išrašyti ir kodėl, o kokių reikia man, kai padažnėja nerimo priepuoliai. Nutrūko įprasti susirašinėjimai su draugais ir dėstytojais, nesiliovė komunikacija su socialiniais darbuotojais, įvairių biurokratinių skyrių administratoriais. Globos įstaigoje, kurioje galiausiai įkūrėme tėtį, esu mačiusi dvidešimt senyvo amžiaus žmonių, susodintų priešais televizorių. Plėšė „Pageidavimų koncertas,“ aplink nebuvo nė vieno darbuotojo. Mačiau demencija sergančią moterį, vis neriančią vąšeliu mažytes trispalves.

Tie metai buvo mano skrydis virš gegutės lizdo.

Sėdėjau prieš Eileen Myles su kavos puodeliu galvodama, kad gyvenimas Europos sostinėje vis dar gali būti ir toks. Gali tekti ištisus metus laukti tokio paprasto dalyko kaip pokalbis apie seksualumą be parengties galimam puolimui. Be būtinybės susiprastinti iki minimumo, kad mane priimtų kažkoks abstraktus vidutinis lietuvis, užaugęs su „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“. Mūsų pokalbyje išgirdau daug vardų, daug man nežinomų vardų, bet tas nežinojimas nevertė manęs susitraukti, jaustis mažesne, jaustis, tarsi aš čia nepriklausau. Priešingai.

Tą pačią savaitę, vos prieš porą dienų, dalyvavau „Baltic Pride“ eitynėse. Jos Vilniuje vyko antrą kartą, o man šiame mieste buvo pirmosios. Su šiek tiek pažįstamais žmonėmis iškėlėme transparantą, sakantį „Queers Ⓐgainst Fascism“ (liet. „Queer žmonės prieš fašizmą“). Tą vasarą – po daugiatūkstantinių nesankcionuotų Kovo 11-osios eitynių ir po komunikacijos lavinos, nukreiptos prieš „Baltic Pride“ ir Lietuvos LGBTQ+ žmones – toks transparantas atrodė žymiai reikalingesnis nei nuosaikesni plakatai su žinutėmis apie meilę. Tokie, kokių proporcingai daugėja kiekvienose Vilniaus „Baltic Pride“ eitynėse, pamažu gausėjant ir jose atsirandančių bei mus palaikančių heteroseksualų gretoms.

Tą vasarą mūsų eisenai pajudėjus Gedimino prospektu, šalia ėjęs savanoris neleido nieko skanduoti. Mums pasakė, kad taip nurodė policija. Ir mes tyla atsakėmė į mus nužmoginančius plakatus, į iš megafonų į mus rėkiamas nešvankias skanduotes ir į vos prieš porą savaičių prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio žurnalistams išsakytus teiginius apie „gėjų paradą“ ir apie tai, kad „Lietuvoje visos mažumos traktuojamos lygiai ir vienodai“.

Praėjus beveik dešimčiai metų po tos vasaros, Seimo posėdžių salėje vienas parlamentaras pasakys, kad „homoseksualūs asmenys yra žmonės“ ir kad mūsų romantiški santykiai „gali šiek tiek būti panašu“ į santuoką. Socialiniuose tinkluose jo kalba bus apibūdinta kaip drąsi, reikalinga. Bet man bus sunku negalvoti, kad frazė buvo išgirsta tik dėl to, kad ją ištarė susituokęs ir vaikų turintis heteroseksualus vyras. Ir man bus sunku negalvoti, kad ši frazė pavėlavo bent dešimt ar dvidešimt metų. Nes Lietuvoje ir lietuviškoje diasporoje jau užaugo nauja karta gražių ir talentingų lesbiečių ir gėjų, biseksualų, trans žmonių, nebinarinio jaunimo, poliseksualaus jaunimo, aseksualaus jaunimo ir tų, kuriems talpus angliškas žodis queer reiškia namus labiau nei koordinatės kažkur Lietuvoje. Ir šios kartos jaunimas užaugo vis girdėdamas gimtąja kalba, kad yra nenormalus, nesveikas, nesusipratęs, papirktas, sumanipuliuotas. Kad jam dar ne laikas būti pilnaverte visuomenės dalimi. Kad šie jauni žmonės yra nesvarbūs. Ne tik ir jiems atstovauti turinčiai valdžiai, bet ir jų šeimoms, mokykloms, darbovietėms.

Kas mane įkvepia? Mano žmona, bręstantis šuo, žydintis sodas. Ir seni Vilniaus žemėlapiai su parkais iš tėvų jaunystės. Prisiminimai apie „Baltic Pride“. Eileen Myles balsas. Justiniškių liepos ir Nemenčinės miškai, nes jie primena apie tėtį. Žinojimas, kad mano gera draugė su savo žmona ir dukra gali skristi į Lietuvą be dokumentų šūsnio pasienio pareigūnams. Diena, praleista be būtinybės kažkam įrodyti, jog LGBTQ+ žmonės yra verti palaikymo. Diena, praleista matant, kad ir Lietuvoje

juodų žmonių gyvenimai svarbūs;
moterų teisės yra žmogaus teisės;
žmonės nelaikomi nelegalais;
mokslas nėra fikcija;
meilė yra meilė;
gerumas yra vertybė.

Daugiabučio rūsyje Justiniškėse mano tėtis buvo įsirengęs dirbtuvę. Ten buvo daug medžio apdirbimo įrankių. Obliai, plaktukai, kaltai, spaustuvai, raižikliai, kampainiai, pjūklai. Feminizmo teoretikė Sara Ahmed rašo, kad visiems, siekiantiems ilgalaikių socialinių pokyčių, būtina dalintis mūsų naudojamais įrankiais. Kaip dirbtuvėje. Tais įrankiais gali būti daug kas: komunikacijos įgūdžiai, informacija, materialiniai resursai, pasiteisinę sprendimai, ir t. t.

Todėl pabaigai – trys patarimai arba įrankiai, kurie gali padėti ir Lietuvoje stabdyti radikaliosios dešinės bangą, šiandien ypač nutaikytą į LGBTQ+ žmones. Per penkiolika metų emigracijos ir gyvenimo Airijoje, Olandijoje, JAV mačiau jų sėkmingą pritaikymą savo aplinkoje. Neketinau teksto pabaigti rekomendacijomis, bet NARA redakcija pakvietė jas įsivaizduoti. Būtų prasminga panašių patarimų sukaupti daugiau, jais dalintis ir mėginti juos pritaikyti.

1. Žmonėms iš grupių, kurioms nepakankamai atstovaujama ir kurioms radikaliosios dešinės idėjos pirmiausia kelia grėsmę, būtina suteikti galimybę atsitraukti.

Tokios praktikos vertę lengva įsivaizduoti išsilavinimo kontekste. Tarkim, kam Lietuvos mokyklose ir universitetuose dažniausiai suteikiama galimybė kalbėti apie diskriminaciją lyties pagrindu? Turbūt nesuklysiu spėdama, kad dažniausiai mokytojų ir dėstytojų akys krypsta į mergaites, merginas, moteris. Daugiaetninėse visuomenėse kaip JAV akylesni dėstytojai vengia apie rasizmą ar kolonializmą pirmiausia klausti savo ne baltų studentų. Taip yra, nes vienas ar keli asmenys tiesiog negali atstovauti visoms jų demografinės grupės patirtims. Be to, niekas rampų šviesoje nenori kalbėti apie traumas, diskriminaciją ir elementarų vargą.

Lietuvoje tokio akylumo kalbant apie mažumų patirtis trūksta. Ypač graudu stebėti, kaip vyksta informacijos sklaida LGBTQ+ tematika. Heteroseksualūs ir geranoriškai nusiteikę neatsiskleidę žurnalistai vis kviečia ypač gėjus ir kartais lesbietes griauti nuvalkiotus mitus apie LGBTQ+ gyvenimus. Bet juk tuos mitus sugriauti puikiai galėtų ir mūsų heteroseksualūs sąjungininkai. Taip būtų lengviau įtikėti, kad tų sąjungininkų apskritai yra ir jų daugėja.

LGBTQ+ žmonės nieko neskolingi Lietuvai – nei elementarių duomenų ir faktų apie savo bendruomenes, nei savo traumų ir pasakojimų apie įveiktus sunkumus. Daugeliui iš mūsų, ypač vis dar su tėvais gyvenančiam jaunimui, visas jėgas išsunkia emocinis darbas su giminaičiais. Mes nieko neskolingi žurnalistams, socialinių medijų provokatoriams ir net kūrybininkams ar mokslininkams, kurių parama mums per dažnai tėra būdas atkreipti dėmesį į savo darbą, o ne į mūsų gyvenimus. Įmanoma ir be mūsų liudijimų šviesti pažįstamus, visuomenę. Tarkim, apie tai, kad dauguma vaikų tvirkintojų yra ne su vyrais gyvenantys vyrai, o su moterimis susituokę vyrai, kurie aukas atranda šeimoje arba draugų rate.

2. Žmogaus teisių klausimais besidomintiems asmenims reikia liautis tingėti. Ypač žurnalistams.

Manau, kad joks turinys Lietuvoje nekuriamas taip tingiai kaip turinys apie žmogaus teisių klausimus. Ir apie jokią kitą temą nekalbama taip lėkštai, be ambicijų, be atsakomybės jausmo. Tarsi bet kas galėtų būti šios srities ekspertas, nes lyg ir visi esame žmonės. Net kai linkima gero tiems, kurių teisės vis pažeidinėjamos, net kai bandoma pataisyti istorines klaidas, siūlomi sprendimai per dažnai tampa pusvelte labdara, klišių kratiniu, iš traumų susukta pornografija, kurios tikslas – iššaukti emocijas, ypač ašaras, bet ne sisteminių pokyčių būtinybę ir norą veikti.

Net įtakingiausi žurnalistai iki šiol būtent žmogaus teisių padėties nagrinėjimui vis kviečiasi nesuvokiamai skirtingus pašnekovus, kurių išsilavinimas ir patirtys dažnai būna nesulyginami. Jei vyksta laida apie rasizmą, tai joje platforma būtinai suteikiama ir rasistui (taip kartą diskusijai buvo susodinti Lietuvos tautinio centro vadovas Ričardas Čekutis ir intelektualų iš Lietuvos ir Malio šeimoje gimęs Viktoras Diawara). Jei kuriama laida apie Partnerystės įstatymą, tai svarbiausios šalies įstaigos, prižiūrinčios lygių galimybių praktiką Lietuvoje, vadovė Birutė Sabatauskaitė susodinama su jaunuoju populistu Vytautu Sinica. Ir šis atviru tekstu jai gali sakyti, kad savo ką tik sukurtoje heteroseksualioje partnerystėje labiau nusipelno turėti vaikų nei keturis romų vaikus su partnere savo šeimoje ilgai globojusi Sabatauskaitė. Tokia informacijos sklaidos praktika padeda sklisti pavojingoms konspiracinėms teorijoms, melagienoms ir dezinformacijai.

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje daugiau žiniasklaida nepasitikinčių žmonių nei ja pasitikinčių. Vakaruose duomenys panašūs. Žiniasklaidos reputacijos neįmanoma pagerinti nekeičiant žurnalistinės praktikos. Tačiau to negana. Ypač interneto era (kartais dėl pelnytų priežasčių) nukarūnavo žiniasklaidą. Pastaruoju metu pasitikėjimas žiniasklaida vis smunka ir dėl nuolatinio įtakingų politikų puolimo. Tokio puolimo pavyzdžiai yra Viktoras Uspaskich su fraze „tūpas žurnalistas“, buvusios Seimo daugumos lyderiai su LRT puolimu ir Donaldas Trumpas su „fake news“ leitmotyvu. JAV net spekuliuojama, kad jei ten žiniasklaidos autoriteto nevertins didieji darbdaviai, kuriais amerikiečiai pasitiki dukart labiau nei žurnalistais, žurnalistika neatsigaus iš nokdauno, patirto reklamai iškeliavus į socialines medijas.

Kokie praktiški, didelių resursų nereikalaujantys sprendimai gali padėti Lietuvos žurnalistikai apie žmogaus teises kilstelėti kokybės kartelę ir padėti atsigauti žiniasklaidos autoritetui? Pradžiai būtų veiksminga keisti kalbą, vartojamą įvairių mažumų apibūdinimui. Keli pavyzdžiai:

• Ne homoseksualumo neslepianti/s, o tiesiog homoseksualus. Juk apie heteroseksualius asmenis nesakome heteroseksualumo neslepiantis.

• Ne LGBT/Q+ atstovas, o tiesiog – gėjus, lesbietė, biseksualus ar trans. Nes šis akronimas yra apie žmones, ne organizaciją. Nesakome vyrų atstovas, tiesiog vyras.

• Ne neįgalus asmuo, o negalią turintis asmuo.

• Ne nelegalus migrantas, o nelegaliai atvykęs migrantas. Nes asmens dokumentai ir migracijos procesai gali būti nelegalūs, bet ne žmonės.

3. Ypač jaunus žmones, kuriems rūpi socialinis progresas, įgalinti padės jiems sudarytos profesinės galimybės.

Vienas aštriausių dabar JAV vykstančių konfliktų yra kartų konfliktas, kurio centre – boomeriai. Tai tarp Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir judėjimo už civilines teises epochos pradžios gimę amerikiečiai. Jie labiau nei kuri kita karta galėjo pasinaudoti reformuota socialine sistema, suklestėjusia paslaugų darbo rinka, jie pirmieji turėjo galimybę gauti vakcinas nuo COVID-19. Šiai kartai lengviausia turėti gerą sveikatos draudimą. Tai mano žmonos tėvų karta. Jie dalyvavo legendiniame žygyje į Vašingtoną 1963 metais. Jie pirmieji universitetuose galėjo mokytis apie juodų JAV ir pasaulio intelektualų indėlį tam ką tik įkurtose studijų programose. Jokiai kitai kartai išsilavinimas nekainavo tiek mažai. Ironiška, kad dabar būtent ši karta aktyviausiai priešinasi progresyviems politiniams pasiūlymams (darbo santykių reformai, sveikatos apsaugos reformai, švietimo reformai, teisingumo sistemos transformavimui, klimato krizės sprendimams).

Mokslininkai sako, kad tai, kas kiekvienai kartai suteikia kolektyvumo jausmą tarp savo bendraamžių, yra kažkoks įvykis, kuris gali būti ir trauminis. Boomeriams tai Vietnamo karo metai, Rugsėjo 11-oji. Europoje mano žmonos kartai, vadinamajai Generation X, tai turbūt Berlyno sienos ir sovietinio bloko griūtis.

Kartą su studentais mažame Niujorko koledže kalbėjomės apie įvykius, kurie jungia jų bendraamžius. Viena patirtis, kurią daugelis vis minėjo, buvo masinės žudynės mokyklose dėl JAV neegzistuojančios griežtos ginklų kontrolės. Tokia Gen Z kartos tikrovė. Nekeista, kad ši karta, labiau nei kuri kita, patiria nerimo priepuolius ir serga depresija. Ir ši karta jaučia, kad jiems jų pirmtakai numetė atsakomybę dėl visų ateities iššūkių. Tai klimato krizė, migracijos krizė, darbuotojų išnaudojimas, seksualinio priekabiavimo epidemija, algoritmų šališkumas, ir t.t.

Kartais aš pavydžiu už mane šiek tiek vyresniems lietuviams, kurie prisimena budėjimą prie Parlamento, naktį prie Televizijos bokšto. Ta pati karta pirma galėjo nerti į profesines galimybes, kurios atsivėrė griuvus Tarybų Sąjungai ir viskas atrodė įmanoma. Tai karta, kurios atstovai šiandien dažnai laikomi įvairiais ekspertais, jos ir jie dažnai yra matomiausi akademikai, verslo lyderiai. Šio amžiaus žmonės ir šiek tiek vyresni šiandien aktyvūs protestuose prieš LGBTQ+, prieš karantiną, prieš sorošistus ir t.t. Ironiška, bet ta pati karta, o tiksliau Lietuvos Gėjų Lygos ilgamečiai vadovai ir partneriai Vladimiras Simonko ir Eduardas Platovas, Lietuvai davė pirmąjį „Baltic Pride“.

Kol kas nežinau, kaip reiktų šią Nepriklausomybės atkūrimo aušrą prisimenančią Lietuvos kartą vadinti. Bet mane visada žavėjo jos atstovų gebėjimas palaikyti savo kartos pažįstamus, megzti išliekančius profesinius ryšius su kolegomis. Tarkim, 2021 metais Nacionalinėje Emancipacijos Dienoje šios kartos atstovių buvo itin daug, bent pusė iš maždaug pusšimčio moterų, pasidalinusių emancipacijos vizijomis Lietuvai. Dauguma jų su daktaro laipsniu, su pareigomis Lietuvos institucijose (aš kvietimą dalyvauti irgi gavau, bet likus vos savaitei iki renginio). Klausydamasi jų vizijų pagavau save mąstant apie tai, kieno vizijos – ne tik kalbant apie emancipaciją – tampa matomomis Lietuvoje ir kodėl čia net siekiant panašių progresyvių pokyčių sunku sueiti skirtingų kartų žmonėms.

Tarkim, kai 2020 metais jaunimo grupės, tiek formalios, tiek neformalios, suorganizavo „Vilnius Pride“, organizatoriai nesulaukė užsienio ambasadų palaikymo, nors ambasados paprastai aktyviai dalyvauja „Baltic Pride“ renginiuose, jų vykdomos programos seniai padeda vietinėms nevyriausybinėms organizacijoms, veikiančioms žmogaus teisių lauke. Norėtųsi, kad artėjant „Kaunas Pride“, kurį nepaisant milžiniško savivaldybės pasipriešinimo irgi organizuoja formalios ir neformalios jaunimo grupės, užsienio šalių diplomatai aktyviau demonstruotų palaikymą Lietuvos LGBTQ+ žmonėms, ypač jaunimui.

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros duomenimis, Lietuvoje 18-24 metų amžiaus LGBTI (tyrime nagrinėta demografija) jaunimas labiau nei kitose ES šalyse nuolat yra prislėgti arba jaučia depresyvią nuotaiką. Taip nuolat jaučiasi 17 proc. tokio jaunimo, o dažniausiai – net ketvirtis. Kitaip sakant, pusė Lietuvos jaunimo, neišsitenkančio varžančiose seksualumo ir lyties normose, išgyvena psichologinę krizę. Gal ir dėl to jų emancipacijos vizijos dažnai lieka neišgirstos, nes būnant emociniame dugne mobilizuotis sunku, ypač be palaikymo.

Vakaruose atlikti tyrimai apie Gen Z kartos ambicijas aiškiai demonstruoja, kad šiai kartai svarbu mentorystė, įgalinanti darbo kultūra ir tobulėti skatinančios profesinės galimybės. Jei profesiškai Lietuvoje daugiau ar mažiau jau įsitvirtinę asmenys įsiklausytų į panašius tyrimus, gal turėtume receptą ne tik Partnerystės įstatymo įteisinimu, bet ir kitokiems progresyviems sprendimams, taip pat aktyvesniam jaunimo įtraukimui į tas sritis, kur priimami ilgalaikes pasekmes turėsiantys sprendimai. Praktiškai tai galėtų atrodyti taip:

• Visi išrinkti progresyvūs Lietuvos politikai į savo komandą per vasarą įtraukia bent vieną jauną dar karjeros nepasiekusį LGBTQ+ asmenį, suteikia jiems galimybes įvaldyti paraiškų biudžetiniams konkursams rašymo mechanizmus, suteikia jiems galimybę padėti formuoti komunikaciją su rinkėjais ir visuomene.

• Visos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, veikiančios žmogaus teisių lauke, padaro panašiai, į savo valdybas arba darbuotojų komandas įtraukdamos bent po žmogų, kuris būtų bent 5 metais jaunesnis nei dabar ten pareigas einantis jauniausias asmuo.

• Visi progresyvūs Lietuvos verslai įsteigia LGBTQ+ jaunimui skirtas apmokamas stažuotes, kurios padėtų šiems verslams suformuoti verslo strategijas ateities vartotojui, nes toks vartotojas bus globalesnis ir atviresnis progresyviems socialiniams klausimams ir toks vartotojas lems ilgalaikę verslo sėkmę.

Panašūs praktiški sprendimai užtikrintų, kad mūšis dėl Partnerystės įstatymo ir kitų progresyvių reformų nekristų ant vieno žmogaus pečių, kaip nutiko su Tomu Vytautu Raskevičiumi. Labai gali būti, kad tai buvo viena Partnerystės įstatymo fiasko priežasčių. Vieno žmogaus vizijos niekada negana išliekantiems pokyčiams, net jei ta vizija ambicinga. Veikiant kolektyviai, bet takiai (kaip dabar veikia radikaliosios dešinės grupės ne tik Lietuvoje, pasirodydamos įvairiose vietose, spontaniškai, be akivaizdžių lyderių ir su įvairiais tikslais) galimai atsirastų esmiškesnis pasipriešinimas šioms grupėms. Gal atsirastų ir produktyvesnė konfrontacija su šias grupes įgalinančia teisėsauga, Seimu, Prezidentūra.

„Tapk vandeniu“ – tokia filosofija prieš porą metų vadovavosi protestuotojai Honkonge. Jie turėjo omeny, kad vandens būvis vis kinta. Vanduo gali būti tvirtas it ledas ir takus kaip upė. Gali greitai išsisklaidyti it migla ir vėl atsirasti kaip rasa, staiga užklojusi sodą, kuris sulaukė dar vienos kaitrios birželio dienos.