Pirmas impulsas buvo surašyti chronologiją. Sudėlioti nesenus įvykius ir vaizdus, kurie kolektyvinėje lietuviškoje sąmonėje skirtis tarp patriotizmo, valstybingumo, tautiškumo, nacionalizmo, populizmo ir radikaliosios dešinės pavertė painia maišalyne. Bet rašau ne tam, kad nuvyčiau Ariadnės siūlą. Tiesą sakant, pirmą kartą sulaukiau kvietimo raštu mąstyti apie lietuvišką nacionalizmą be tikslo oponuoti argumentui. Toks išeities taškas išlaisvina, nes mąstymas ir rašymas nėra stalo tenisas.

Kita vertus, esu keblioje padėtyje. Gyvendama JAV, geografiškai esu atitrūkusi nuo Lietuvos ir nuo to, ką tikslumo dėlei apibendrinsiu ne kaip nacionalizmo, o kaip radikaliosios dešinės apraiškas. Verta klausti, ar ypač pandemijos metu įvairiose situacijose vis pasitelkiami Lietuvos valstybės simboliai tebesignalizuoja nacionalizmą. Akistata su šiuo klausimu gali ne tik praturtinti visuomenę, bet ir padėti geriau suprasti savo vaidmenį joje.

„Iš apačios“

Trispalve uždažyta vaivorykštės vėliava.
Trispalvės proteste prieš karantino apribojimus.
Vytis ant koto, nukreiptas į protesto „Black Lives Matter“ dalyvius Vilniuje.
Vyčiu apsigaubusi mergina Donaldą Trumpą palaikančioje akcijoje ant Gedimino kalno.
Trispalvės ant per Vilnių praūžusios automobilių kolonos su gausybe „Make America Great Again“ atributikos.
Trispalvė mitinge Vašingtone, po kurio sausio 6 d. įvyko Kapitolijaus šturmas.

Tai epizodai iš pandemijos metraščio. Jų apibendrinimui gali norėtis panaudoti plačiai cituotus komunikacijos industrijos veterano Mykolo Katkaus žodžius: „[...] Jie uzurpuoja mūsų visų valstybingumo simbolius (Vytį, Žalgirį, Vėliavą, Vytautą) ir priešina juos viskam, kam tik sugalvoja, pasinaudodami mūsų kompleksais, baimėmis ir realiomis tautos traumomis.“ Jie ir mūsų simboliai. Jie ir mūsų kompleksai, baimės, traumos. Jie ir mes.

Maždaug prieš dešimt metų – tada, kai buvo aišku, kurios tautinėmis save vadinančios grupės organizuoja Kovo 11-osios eitynes, ir kai tos eitynės dar sulaukdavo blokadų, – buvo lengva kalbėti pasitelkiant panašius kontrastus. Tos blokados paryškino visuomenės susiskaldymą, nors keturi žmonės su transparantu „Už visuomenę be neonacių“ – anokia atsvara tūkstantinei miniai, šaukiančiai į veidą „Lietuva – lietuviams“. Jie ir mes. Keturi policininkai prispaudžia prie sienos tą transparantą laikiusį taikų vyrą, šeši policininkai jį kažkur nusiveda, o Gedimino prospekte ošia minia, nešina plakatu „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“. Jie ir mes.

Net ankstesni tautinio jaunimo lyderiai pripažįsta, kad ši skirtis įkvėpė juos perimti Kovo 11-osios eitynių organizavimą po to, kai 2008 m. sostinės centru nebe pirmą kartą pražygiavo pora šimtų skinų su svastikomis ir šūkiu „Juden raus“. Praėjus keleriems metams po šio organizacinio pokyčio, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka atsidūrė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro surengtoje diskusijoje apie nacionalizmą. „Atvirai tariant, visiems buvo atsibodę tie valstybiniai šventimai, tos kalbančios galvos televizijoje, Operos ir baleto teatre vykstantys iškilmingi vakarai, kuriuose susirenka vadinamasis elitas. Mes pabandėme švęsti iš apačios“, – taip Panka aiškino Kovo 11-osios eitynių atgimimą tautininkų rankose.

Nepasitenkinimas vadinamuoju elitu dažnai įvardijamas kaip vienas esminių globalios radikaliosios dešinės bruožų. Čia pravartus politikos teoretiko Caso Mudde pateikiamas šio fenomeno apibrėžimas; jis padeda geriau suprasti ir dabartinę atmosferą Lietuvoje. Pasak Mudde, radikalioji dešinė – tai formaliai ir neformaliai veikiančios grupės bei idėjos, kurios remiasi nativizmo, autoritarizmo ir populizmo samplaika. Šiuos tris terminus galima supaprastinti. Tai puoselėjimas valstybingumo, ypač nukreipto prieš ne baltuosius imigrantus, stabarios socialinės santvarkos sergėjimas ir šliejimasis prie lyderių, kurie neva atstovauja paprastiems žmonėms, nes tariamai oponuoja elitui. Vakar tuo elitu buvo laikomi demokratiškai išrinkti politikai, partijų vadovai. Šiandien šio elito apibrėžimas vis plečiasi, įtraukdamas ir kultūros žmones, akademikus, taip pat iniciatorius veiksmų, kuriais siekiama spręsti naujas arba mažiau girdėtas problemas (klimato krizę, islamofobiją, smurtą prieš LGBTQ+ jaunimą).

Dabar elitui radikalioji dešinė vis dažniau priskiria ir internetinės žiniasklaidos, technologijų kompanijų vadovus bei savininkus. Tai paradoksalu, nes internetas įgalino radikalus ir padėjo plisti konfliktus sėjančiam turiniui. Toks turinys įtraukia emociškai, jį lengviau algoritmiškai kategorizuoti nei nuosaikesnįjį, o kategorizavus – patarti medijų vartotojams ir platinti. Federalinis tyrimų biuras įspėja, kad kol kas socialinės medijos yra esminis faktorius, dėl kurio JAV intensyvėja ekstremizmas ir kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Šiandien didžiosios interneto platformos skuba keistis ir vis aktyviau pristato save kaip socialiai atsakingas. Nors tokios reformos daugiausia tėra kosmetinės, interneto galimybėmis gudriai pasinaudoję ir radikaliosios dešinės ideologiją natūralizavę balsai jau ir technologijas laiko elito sąmokslu prieš paprastus žmones.

Radikaliosios dešinės bruožai nuolat kinta, o su šiuo reiškiniu siejamos grupės bei asmenybės įvairias ideologijas pasitelkia lanksčiai ir strategiškai. Dėl šių faktorių vis sunkiau suvokti, kas šiandien laikytina radikaliąja dešine. Ypač JAV kontekste egzistuoja galybė painiai skambančių terminų įvairioms su šiuo fenomenu siejamoms grupėms apibūdinti: far right, far right extremists, extremists, white supremacists, alt right, extreme right.

Tarkim, įtakinga JAV veikianti „Anti-Defamation League“ (liet. Kovos su šmeižtu lyga) grupuotę „Proud Boys“, kurios nariai 2021 m. sausį aktyviai dalyvavo Kapitolijaus šturme, įvardija kaip alt lite. Tą pačią grupuotę visuomeninis transliuotojas NPR vadina dešiniaisiais ekstremistais. Kai taikomos tokios skirtingos etiketės, keblu aiškiai įvardyti panašių darinių esmę ir vietą visuomenėje. Juolab kad pačios su radikalia dešine siejamos grupuotės, apibūdindamos save, nuolat improvizuoja, tarsi tikslūs apibrėžimai joms nerūpėtų. Daug tokių grupių JAV akivaizdžiai nedemonstruoja ambicijų dalyvauti atstovaujamoje demokratijoje (ypač nacionaliniu mastu), bet aktyviai išreiškia palaikymą tam tikriems politikams (o šie – radikalams). Skirtingai nei JAV, Europoje radikaliosios dešinės idėjas dažnai tiesmukai skleidžia politinės partijos. Jos padėjo šioms idėjoms išplisti iš visuomenės paraščių. Augant tokių partijų ir jų atstovų sėkmei vietos bei nacionaliniuose rinkimuose, jos vis aktyviau prisistato ne kaip maištininkės, o kaip demokratijos reformatorės. Nepaisant čia aprašomų skirtumų, išlieka bendras radikaliosios dešinės ideologijos vardiklis – tikėjimas įgimtu šviesesnės odos spalvos žmonių pranašumu.

Jei bandytume atsekti lietuviškos radikaliosios dešinės anatomiją, būtų prasminga ją skirstyti į socialinių medijų eros dešiniąją ir tą, kuri buvo anksčiau. Giedrius Kiaulakis yra detaliai aprašęs įvairias formalias ir neformalias dešiniųjų ekstremistų grupes, veikusiasias Lietuvoje, ypač perkopus į naują tūkstantmetį. Jo analizėje dešinysis ekstremizmas daugiausia aptinkamas arba gana dramatiškuose kontekstuose (rasistiniuose išpuoliuose prieš užsieniečius, susirėmimuose su policija), arba formalių lyderių veikloje, siejamoje su tokiais dabar politinių platformų beveik netekusiais veikėjais kaip Vytautas Šustauskas ir Mindaugas Gervaldas (anksčiau – Murza). Viešos akcijos, tokios kaip nuo 2003 m. Vilniuje skinų rengtos Kovo 11-osios eitynės, bei jose vartota nacistinė simbolika taip pat aptariamos, bet Kiaulakio analizė nutrūksta maždaug 2006 m., likus porai metų iki to pavasario, kada šių eitynių organizavimą perima Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir su ja susijusios grupės.

Kaip kito radikalioji dešinė jau įvykus šiai metamorfozei ir Lietuvoje vis plintant socialinių medijų įtakai, dėl kurios tapo vis sunkiau apibrėžti radikaliosios dešinės ribas ir paribius? Šio klausimo analizės Lietuvoje beveik nėra. Tiesa, apstu nuotraukų, kasmet fiksuojančių Kovo 11-osios eitynių metamorfozes. Žurnalistai vis bando nugirsti, ar kas skandavo „Lietuva – lietuviams“. Net įpratome pastebėti, kai kiti Lietuvos reiškiniai primena Donaldo Trumpo Ameriką ar Marine Le Pen Prancūziją. Galima būtų apibendrinti, kad Lietuvoje kalbėjimas apie radikaliosios dešinės idėjų sklaidą dažnai atsimuša į tą pačią sieną. Jie ir mes.

Kažkuriuo metu ėmiau galvoti, kad mąstyti apie lietuvišką radikaliąją dešinę kaip apie kažką man svetimo, kaip apie kažką, nuo ko man turėtų būti lengva atsiriboti, yra per saugu, per tingu, o gal ir veidmainiška. Juk ir man įdomu, ką šiandien reiškia jaustis lietuviu šalia kitų lietuvių, lietuve Lietuvoje, lietuve pasaulyje. Prie kokių idėjų ir žmonių šlietis ieškant atsakymų į šiuos klausimus? Ko klausytis ir kada įsiklausyti į tylą, nes ji taip pat yra diskurso dalis? Į kokius reiškinius kreipti dėmesį ir reaguoti, o kuriuos ignoruoti? Galiausiai – jei radikaliosios dešinės idėjos ir jų išraiškos formos kinta (mokslininkai sako, kad būtent taip ir yra), turbūt verta pradėti atidžiau permąstyti šią anatomiją ir savo santykį su ja.

Išrastos tradicijos

Žydų kilmės istorikas Ericas Hobsbawmas rašė, kad vienas iš būdų veiksmingai puoselėti ypač modernių etnocentriškų valstybių kolektyvinę atmintį, kolektyvines vertybes bei normas, yra išrasti tradicijas, kurių kartojimas sukurtų istorinės tąsos ir stabilumo iliuziją. Kovo 11-osios eitynės, atsiradusios sostinės centre prieš pat Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, yra tokios išrastos tradicijos pavyzdys. Jos ilgai buvo esmine iliustracija kalbant apie radikaliosios dešinės užuomazgas Lietuvoje, nors pats terminas vartotas retai, dažniau pasitelkiant eitynes kaip išliekančio nacionalizmo ar antisemitizmo pavyzdį.

Reikšmingos ne tik pačios eitynės, ne tik jų cikliškumas, bet ir (ypač po 2009 m.) eitynėse prikeliami vis nauji vaizdiniai, apeliuojantys į istorinę tąsą – neovaidilutės, karininkų uniformos, regioninės vėliavos, vis daugiau istorinių asmenybių fotoportretų. Priešaky pamažu atsiranda daugiau moterų ir daugiau į svastikas ar į baltų mitologiją apeliuojančių simbolių. Ryškėja tarptautinių ryšių demonstravimas. Jau 2012 m. organizatoriai giriasi sulaukę svečių iš Baltijos regiono, Vokietijos, Prancūzijos. Intensyvėjant konfliktui Ukrainoje, eisenoje iškyla Ukrainą palaikantis transparantas „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Sunku nemąstyti apie sąsajas tarp pagrindinio 2020 m. šūkio „Už Lietuvą vėl didžią“ ir Trumpo prekės ženklo „Make America Great Again“. Beje, pastarąjį šūkį Trumpas sėkmingai prikėlė iš Ronaldo Reagano epochos ir rinkimų, kuriuos Reaganas laimėjo su moto „Let’s Make America Great Again“.

2013 m. Kovo 11-osios minia taip įsidrąsina, kad 3 tūkst. žmonių per sostinės centrines gatves žygiuoja nesankcionuotai, o tuometis Vilniaus policijos vadovas – dabartinis premjerės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Lančinskas – apie renginį pasako: „Aš tomis eitynėmis žavėjausi.“ Prieš šias eitynes prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikia savo interpretaciją: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu.“

Tą pavasarį vienas įtakingas dešinysis autorius Vladimiras Laučius sunerimsta ir tekste apie nacionalizmą parašo, kad tautinėmis save vadinančios jaunimo grupės monopolizavo Kovo 11-ąją. Įtakingą autorių išgirsta kiti įtakingi žmonės, atsiranda naujų renginių, tačiau tradicinės eitynės nesiliauja: 2014 m. įvyksta „proeuropietiškų patriotų eitynės“, dar po metų – ir paradas su gigantiškos Trispalvės nešimu.

Nuo 2018 m. tradicija tampa ir eisena per Vilnių su deglais Vasario 16-ąją. Tokiais deglais, kokius kitoje vandenyno pusėje, Šarlotsvilyje, kiek anksčiau nešė gauja baltųjų supremacistų (angl. white supremacists), vieną 2017 m. vasaros savaitgalį pavertusių amerikietiška tragedija. Tą savaitgalį, po eitynių su deglais, baltieji supremacistai žygiuoja palei sinagogą Šarlotsvilyje, kol maldai susirinkę žydai bėga iš pastato per atsargines duris, drauge išsinešdami ir sakralius Toros ritinius. Į gatves plūsta ir prieš rasizmą protestuojantys žmonės, bet gauja su deglais jau įkvepė vieną dvidešimtmetį vyrą taranuoti šią minią. Per išpuolį miršta moteris, dar 19 žmonių sužeista. Praeina keletas mėnesių ir Šarlotsvilyje matyti deglai nešami jau Vilniaus gatvėmis, kuriose prieš šimtą metų gyveno daugiausia ne lietuviai, o lenkai, rusai, žydai. 2018 m. Vasario 16-ąją tokie deglai nušviečia Vilnių, kurį vienas garsiausių vilniečių lenkas Czesławas Miłoszas kartą pavadino „sumaišytų, susikryžiavusių zonų“ miestu (Miłoszas, Cz., Venclova, T. Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma. Metmenys, 1979, nr. 39, p. 15.).

2020 m. pradžioje Federalinio tyrimų biuro vadovas pasakys, kad tokios grupės, kokios žygiavo Šarlotsvilyje, JAV saugumui kelia tokią pat grėsmę kaip ir tarptautinės teroristinės organizacijos. Praėjus dvidešimčiai metų po Rugsėjo 11-osios ir šios tragedijos įkvėptos karštligiškos blogio medžioklės svetur, Jungtinės Valstijos pagaliau atsigręžė į save ir į kasdieniškus epizodus, kurių kulminacija gali tapti tokios tragedijos kaip teroras Šarlotsvilyje.

„Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu.“
„Aš tomis eitynėmis žavėjausi.“

Nors čia aprašomos Lietuvoje veikiančios ar veikusios grupės vis skyla, o tų grupių nariai (ir formalūs, ir neformalūs) vis migruoja, į radikaliąją dešinę panirę arba prie jos strategiškai prisišlieję asmenys dabar gyvena gana sėkmingus profesinius gyvenimus. Tiesą sakant, sulaukus palaikymo iš Daukanto aikštės ir policijos, būtų neadekvatu tokiu palaikymu nepasinaudoti. Šie žmonės leidžia knygas (Marius Kundrotas), dirba dienraščių redaktoriais (Ričardas Čekutis), vadovauja ligoninėms (Julius Panka), laimi iš biudžeto lėšų finansuojamus konkursus (Vytautas Sinica). Jiems ir jų atstovaujamų grupių nariams duris atvėrė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, televizijos laidos, nuomonių skiltys naujienų portaluose. Įvairios formalios radikaliosios dešinės grupės jau dalyvavo Seimo ir savivaldos rinkimuose, buvo įsitraukusios į veiklą vaikų globos namuose, senelių socialiniuose centruose, organizavo iš biudžeto lėšų remtas stovyklas jaunimui. Vienoje tokioje stovykloje, kurios pirminį rasistiškai skambantį šūkį sukritikavo net buvęs premjeras Andrius Kubilius, lankėsi Laurynas Kasčiūnas, tuo metu dar nesantis nei Seimo nariu, nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Jau keletą metų Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga faktiškai nebeveikia, bet jos paliktą vakuumą užpildo puikiai socialines medijas ir ryšius valstybinėse įstaigose išnaudojanti „Pro Patria“.

Šiandien Lietuvoje, kaip ir svetur, radikaliosios dešinės idėjos plinta pasitelkiant priemones, kurias lengva laikyti kasdieniais Vakarų demokratijos principais. Tai formalūs bandymai kurti partijas ir per rinkimus patekti į Seimą. Aktyviai naudojamasi ir interneto platformų suteiktomis galimybėmis beveik nevaržomai skleisti bet kokius įsitikinimus kaip žodžio laisvės išraišką. Neformalios taktikos – spontaniški protestai, palaikymo akcijos – taip pat išplito.

Ypač meistriškai įvaldyta galimybė manipuliuoti institucijomis per skundus policijai, Generalinei prokuratūrai, Vyriausybei ir Seimo nariams. Netolimoje praeityje su Kovo 11-osios eitynių organizatoriais ir ypač Tautininkų sąjunga susiję asmenys yra iniciavę ne vieną policijos tyrimą ypač prieš menininkus ir rašytojus, kurie jau prieš dešimt metų bandė įspėti visuomenę apie Lietuvoje augančius sentimentus radikaliajai dešinei. Tokie absurdiški skundai, panašūs į JAV išplitusias SLAPP bylas, dažniausiai išnaudojami ne pergalei pasiekti, o tam, kad procesas emociškai išsekintų apskųstus asmenis ir juos pastūmėtų apleisti viešąjį diskursą. Viena Lietuvai skausmingesnių netekčių, susijusių su tokiais skundais, yra ankstyva Neringos Dangvydės Macatės mirtis po sunkios ligos. Drįsiu teigti, kad jei keli neva tradicinių šeimų vertybes gynę Seimo nariai nebūtų kreipęsi į Vyriausybę su absurdišku skundu dėl jos knygos, autorei nebūtų reikėję keletą metų bylinėtis dėl to, ar pasakos su homoseksualiais veikėjais gali kenkti nepilnamečiams. Jei to bylinėjimosi ir jo sukelto nuolatinio streso nebūtų buvę, gal šiandien ši iškili literatūros kritikė ir autorė vis dar būtų gyva.

Panašūs skundai ir Lietuvos biurokratinio aparato įvaldymas jau transformavo radikaliosios dešinės idėjų sklaidą. Ji vis dažniau vyksta be ypatingos dramos, nelaukiant svarbių įvykių ar progų, be aiškių lyderių (kaip ir per Vilnių pernai praskriejusi „Make America Great Again“ automobilių kolona). Ji įtraukia vis daugiau veikėjų, ypač valstybės tarnautojų gretose. Kažkas parašo prašymą ar skundą, kažkas patikrina, ar jie atitinka minimalius reikalavimus. Kažkas įvertina paraiškas finansavimui, kažkas peržiūri paremtų projektų ataskaitas. Kažkas patvirtina kokios nors akcijos veiksmo vietą, kažkas inicijuoja policijos tyrimą. Šis banalus biurokratinis tinklas įtraukia daug daugiau žmonių nei bet kokios Kovo 11-osios eitynės.

Galvojant apie šių pokyčių galimas pasekmes, gali praversti žydė filosofė Hannah Arendt. Į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Eichmannas Jeruzalėje“ ji teigia, kad tarpukariu Vokietijoje nacistinė ideologija sklido ir Holokaustas vyko ne dėl universalaus vokiečių tautos blogio ar kelių monstrų gebėjimo manipuliuoti masėmis. Anot Arendt, viena esminių tos epochos pamokų yra ta, kad žmonės, kurie turėjo galią priimti biurokratinius sprendimus (tokie kaip esesininkas Eichmannas), darė tuos sprendimus pasirinkdami negalvoti apie jų pasekmes. Pasirinkimas negalvoti apie savo sprendimus gali būti viena esminių priežasčių, dėl kurių šiandien Lietuvoje daugybė žmonių kartais nesąmoningai prisišlieja prie radikaliosios dešinės.

Kas toliau?

Čia pateikiamoje radikaliosios dešinės anatomijoje sudedamųjų dalių yra tiek, kad gali būti keblu atsiriboti nuo jų visų ir nuo to simbolinio krūvio, kurį po Nepriklausomybės atkūrimo įgavo idėjos apie priklausymą Lietuvai globaliame pasaulyje. Gyvenu JAV, kur su panašia dilema dabar susiduria 74 milijonai žmonių, balsavusių už Trumpą, nepaisant ketverius metus trukusio teroro pasienyje su Meksika ir suintensyvėjusio policijos brutalumo juodųjų amerikiečių kvartaluose.

Pernai atkreipiau dėmesį į Vilniuje vykusių „Black Lives Matter“ eitynių dalyvių daugiaetnišką demografiją. Ji atspindėjo globalizacijos visam laikui pakeistą Lietuvą. Matant tai, man nekilo abejonių, kad radikaliosios dešinės idėjos toliau tarps ir čia. Lietuva toliau globalės, emigrantai toliau kurs daugiaetniškas šeimas, imigrantai keis miestus, vis daugiau jaunimo drąsiai kils prieš varžančias lyties ir seksualumo normas. Tokioje dirvoje bus paranku manipuliuoti idėjomis apie vertybinį dekadansą, apie svetimšalių keliamą grėsmę tautiškumui ir apie Vakarų aljansų grėsmę Lietuvos suverenitetui. Kitose šalyse tokie sentimentai jau natūralizuoti, jie nebeskamba iš paraščių, jie jau formuoja politiką. Taip įvyko Prancūzijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Italijoje, Slovakijoje. Šį sąrašą galima tęsti išeinant už Europos Sąjungos ribų. JAV, Brazilijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Indijoje radikalioji dešinė taip pat nebėra tik paribio ideologija ar namai visuomenės atskalūnams.

Vienas svarbus skirtumas tarp Lietuvos ir kitų šalių yra tas, kad mes iki šiol beveik neturime žodyno kalbėti apie radikaliąją dešinę, o jai formą suteikusios grupės ir asmenys iš esmės veikia be jokios realios konfrontacijos iš visuomenės, žiniasklaidos, intelektualų ir teisėsaugos institucijų. Jau cituotas Mudde rašo, kad nors aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Vakarų valstybės rimtai analizavo kylančio dešiniojo ekstremizmo grėsmes, po Rugsėjo 11-osios išpuolio dėmesys buvo nukreiptas į islamiškas šalis. Maždaug iki 2010-ųjų nebuvo pastebėta, kad Vakarų valstybėse fragmentiškai kuriasi radikaliosios dešinės idėjas puoselėjančios salos, dažnai įgalintos socialinių medijų sukurto stebuklo – galimybės greitai sukontaktuoti nepažįstamiems žmonėms.

Lietuvoje tuo išblaškančiu išoriniu priešu visada lengvai tampa Rusija. Šiemet Krašto apsaugos ministerijos ir Saugumo departamento išplatintame „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ apie dešinįjį ekstremizmą iš esmės kalbama tik kaip apie Vakaruose gajų reiškinį. Minėtame vertinime esančiame skyriuje apie informacinį saugumą iš esmės rašoma tik apie Kremliaus keliamas grėsmes – nepaisant Vakarų šalių persiorientavimo į vidinių faktorių įtaką radikalių dešiniųjų idėjų sklaidai. Kalbėdamas su žurnalistais apie su ekstremizmu siejamus asmenis, VSD vadovas Darius Jauniškis išskyrė imigrantus. Kol kas Lietuvoje į valstybinių sienų ribose puoselėjamą pačių lietuvių dešinįjį radikalumą žiūrima atsainiai – kaip į padrikus reiškinius ar nesubrendusių asmenų veiklą. 2013 m. apie tautinio jaunimo eitynes Vytautas Landsbergis pasakė: „Ten gali prisišlieti koks nors būrelis asmenų, kuriems plaukai neauga, dėl to nereikėtų labai jaudintis.“

Šiandien panašiai – šiek tiek pašaipiai ir infantilizuodami – kalbame apie ypač pandemijos metu suaktyvėjusias grupes, kurios, susidūrusios su tuo, kas atrodo painu, nesuprantama, globalu (vakcinos nuo COVID-19, eitynės „Black Lives Matter“, LGBTQ+ bendruomenę švenčiančios iniciatyvos, Stambulo konvencija), viešumoje it inkaro vis griebiasi Lietuvos valstybės simbolių. Tam tikra prasme, reguliariai pasirodydamos viešumoje šios grupės, kaip ir Kovo 11-osios eitynių organizatoriai, vis bando sukurti ir išlaikyti jungtį tarp savęs ir Lietuvos praeities. Jos bando pasakyti, kad čia visada priklausė ir priklausys, nepaisant jų keliamų grėsmių demokratijos procesams.

Ne veltui gegužę planuojamas Šeimų maršas, kurio logotipe geltona, žalia, raudona ir ąžuolo lapai, trauks į Vingio parką – erdvę, kurią mano tėvų karta sieja su dainų šventėmis ir 1988-ųjų Sąjūdžio mitingu. Šeimų maršas bandys išrasti dar vieną tradiciją. Renginys greičiausiai neatrodys labai radikaliai, bet apeliuos į sąmones tų, kurie nori įšaldyti Lietuvos įstatymus, kurie anapus Lietuvos sienų (ir Rytuose, ir Vakaruose) mato grėsmę savo egzistencijai ir kurie šiandien jaučiasi išduoti elito (vietinio ir globalaus). Jie ir mes. Po šio renginio neabejotinai bus įvykių ir mažiau pastebimų kasdienių epizodų, kurie nuosekliai Lietuvoje toliau natūralizuos esminius radikaliosios dešinės principus, nors visuomenei jie bus pateikiami kaip tradicinės lietuviškos, katalikiškos vertybės.

Sulauksiantiems šio maršo ir kasdienių mažiau dramatiškų, bet susisiekiančių epizodų, iškyla dilema. Ką daryti konfrontacijoje su jais?

Kitame tekste pabandysiu atsakyti į šį klausimą.