Akviliną Cicėnaitę-Charles atradau perskaičiusi „Tylos istoriją“ – paveikų keturių kartų moterų gyvenimus talpinantį romaną, prasidedantį pirmosios veikėjos Elžbietos gimimu 1900-aisiais ir viltingai pasibaigiantį jos proproanūkės atėjimu į pasaulį 2000-ųjų naujametę naktį. Kūrinio herojės savo gyvenimais pasakoja XX a. Lietuvos istoriją – per meilės santykius, kuriuos tragiškais paverčia karai, okupacijos, Holokaustas, sovietmetis. Tačiau esminga čia, kaip galima numanyti ir iš pavadinimo, – tyla. Tai, kas lieka nepasakyta, nuryta, užspausta. Romane užčiuopta moterų maniera nutylėti, perduodama lyg giminės tradicija, privertė mane kitaip pažvelgti į savo mamą, močiutes ir jų patirtus, bet retai minimus istorinius gyvenimo kontekstus. Galbūt tai ir daro romaną universalų, raginantį dažną skaitytoją susimąstyti: „O apie ką tyli mano močiutė?“

Akvilina – rašytoja, religijos mokslų daktarė, vertėja, septynių knygų autorė. Nuo 2012 m. gyvena Sidnėjuje. Jos debiutinis romanas „Viskas apie mano šeimą“ 2009 m. nominuotas „Metų knygos“ rinkimuose. Didžiausios sėkmės kol kas sulaukė kūrinys „Niujorko respublika“, 2014 m. tapęs leidyklos „Alma littera“ skelbto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoju, 2015 m. patekęs į metų knygų penketuką ir pelnęs IBBY Lietuvos skyriaus premiją; tais pačiais metais šis romanas išrinktas ir į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Mudvi vieningai sutariame, kad žodis „emigrantas“ – pernelyg abstraktus apibūdinti lietuvių diasporai pasaulyje. Todėl ironiška, kad, pristatydama Akviliną, lyg esminį jos biografijos faktą paminiu gyvenimą Australijoje. Tačiau nepavyks paneigti ir kito aspekto, dėl kurio sutampa mūsų nuomonės – fizinis atstumas nuo tėvynės leidžia netikėtais kampais permąstyti savo būtį ir tapatybę.

Prisipažinsiu, kitų tavo knygų neskaičiau, nes jos priskirtos paauglių ir jaunimo literatūrai. Naujausias romanas „Kad mane pamatytum“ vėl atrinktas į metų knygų gretas. Tačiau tavo kūryba Lietuvoje dedama į paauglių knygų lentyną, dargi turbūt priskiriant ją emigrantų literatūros srovei. Ką manai apie tokį skirstymą? Kaip pati įvardytum savo kūrybą?

Pamenu, klausei manęs, ar man grįžus į Lietuvą mano knygos nebebūtų priskiriamos emigrantų literatūrai. Pasidomėjau, ką dar apie tai kalba literatūros tyrėjai. Štai, pavyzdžiui, literatūrologė Dalia Satkauskytė savo straipsnyje „Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų literatūroje“ teigia, kad vieta, iš kurios rašoma, yra labai sąlygiškas dalykas norint apibrėžti emigracinę literatūrą. Pripažindama, kad formalus literatūros skirstymas pagal gyvenamąją vietą yra probleminis, nes autorius išties gali grįžti į Lietuvą, ji siūlo kalbėti ne apie emigracinę literatūrą, o apie emigracinės savimonės literatūrą. Ir man toks skirstymas, kalbant apie šiuolaikinę literatūrą, atrodo kur kas prasmingesnis.

Apskritai, rašytojo kūrybos klasifikavimas jam dar esant gyvam man rodosi labai sąlygiškas. Kūryba šaknijasi, kinta, auga, autorius įgyja brandos ir patirties, gali siekti aprėpti kitus žanrus, kalbėti naujoms auditorijoms. Jei nuo šiol rašysiu išimtinai tik suaugusiesiems, ar ištrūksiu iš to „paauglių literatūros geto“, kaip yra įvardijusi viena literatūrologė? Dabar jaučiuosi taip, tarsi tik pradėčiau apčiuopti savo balsą, ir dar nežinau, kur jis mane nuves.

Turbūt esi viena iš nedaugelio rašytojų, turinčių literatūros teorijos magistro laipsnį. Tačiau dar įdomesnė man rodosi tavo religijų studijų doktorantūra Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Kaip studijos formavo ir keitė tavo gyvenimą?

Visas savo studijas rinkausi iš meilės, ne praktiniais sumetimais, neturėdama supratimo, ką veiksiu baigusi. Visos man davė labai daug, pradedant nuo bakalauro: po mokyklos, kurioje mano rašinius gyrė ir dalyvaudavau rašymo konkursuose, įstojau į lietuvių filologiją ir atsidūriau terpėje, kur visi rašė gerai ir geriau už mane. Už pirmąjį egzaminą, literatūros teorijos įvadą, gavusi septintuką labai susikrimtau, pamaniau, kad esu ne savo vietoje. Tai buvo žemiausias pažymys per visus šešerius studijų metus. Ironiška, kad vėliau magistro studijoms pasirinkau būtent literatūros teoriją.

Sakoma, kad rašytoju iš pradžių gimstama, paskui tampama. Literatūros teorijos studijos nepavertė manęs rašytoja, gal net priešingai – kurį laiką po studijų buvau atitolusi nuo grožinės literatūros, dirbau tekstų kūrėja reklamos agentūrose. Studijuodami analizavome literatūros kūrinius, tyrinėjome jų veikimo mechanizmą, buvau pasinėrusi į gerus tekstus. Pradėjus kritiškai vertinti kitų tekstus pasirodė neįmanoma kritiškai nevertinti savųjų. Bet studijos padėjo man ugdyti literatūrinę klausą. Reklamos tekstų kūrimas mokė sutalpinti esmę į penkiolika sekundžių ir suprasti, kad įkvėpimas yra pervertinamas. Disertacijos rašymas mokė kritiškai mąstyti, kaupti ir apdoroti informaciją, dirbti su didelės apimties tekstais, kasdien sėsti prie darbo stalo nepaisant nieko, nors ir žemė drebėtų (tikra istorija, juk studijavau Naujojoje Zelandijoje). Disertaciją rašiau apie šventybės (the sacred) sampratą posovietinėje literatūroje, taigi apie pasaulį, kuriame religija nebetenka savo aktualumo, užtat iškyla ir yra konstruojamos kitos šventybės versijos. Doktorantūros studijos buvo ir mano pirmoji gyvenimo svetur patirtis, ir visa tai išties augino mane kaip asmenybę.

Gyveni Australijoje, kuri Lietuvoje. Ką tai reiškia tau kaip kūrėjai? Disonansą? Dvejopą tapatybę? Pati būdama panašioje padėtyje kartais jaučiuosi tarsi neišsipildžiusi arba esanti ne vietoje – nes kuriu Lietuvai gyvendama svetur. Kita vertus, gyvendama Lietuvoje gal nejausčiau poreikio jai kurti. O kaip tau? Koks jausmas?

Kaip ir tu, daliju save tarp dviejų šalių ir vis susimąstau apie tai, kas yra vientiso gyvenimo laimė, laimė gyventi vienoje geografinėje plotmėje. Tokią susiskaldžiusią tapatybę kartais norisi pavadinti tik iš dalies išsipildžiusia, imi galvoti apie praradimus – bendruomenės, buvimo kartu, pripažinimo, tiesiog buvimo komforto zonoje.

Bet, kita vertus, šis buvimas tarp dviejų erdvių skatina iš naujo apmąstyti ne tik iš kur esu, bet ir kur esu, tą liminalią erdvę, kuri atsiveria kaip kūrybos erdvė. Toks buvimas daro įtaką ir kūrybos tematikai. Jei būčiau likusi Lietuvoje, vis tiek būčiau rašiusi, tik kitokius kūrinius. Gal jų būtų mažiau, o gal ilgainiui būčiau išsisėmusi. Bet nemanau, kad būčiau parašiusi „Niujorko respubliką“, „Tylos istoriją“ ar „Kad mane pamatytum“ – šios knygos man atrodo atsiradusios iš laiko ir erdvės distancijos, iš ilgesio. Jose atsigręžiau į praeitį – tiek kolektyvinę, tiek asmeninę. Kartais man atrodo, kad jei mano geriausias kūrinys dar ateityje, jis gims iš to dvejopo buvimo įtampos, gyvenimo tarp čia ir ten.

Būna, kad jaučiuosi ir neišsipildžiusi, ir ne savo vietoje. Bet taip būna dažniausiai tada, kai bandau įsisprausti į svetimus batus, matuoti save pagal svetimus standartus. Man atiteko ne vientiso gyvenimo, bet dvejopo buvimo, išvykusiųjų laimė. Žinoma, ji turi dvi puses: viena vertus, prarandu tą jausmą, kai giliai širdyje jauti, jog esi namie – kalboje, kuri yra tavo namai; kita vertus, atrandu pasaulio beribiškumą, kalbų ir valstybių sienų reliatyvumą, empatišką pajautą, kad viskas yra viena. Atrandu, kad aš pati – ir be ribų, ir be krantų. Gal todėl gyvenant ne Lietuvoje kūryba atrodo svarbesnė, gal net gyvybiškai būtina. Kai rašau, jaučiuosi – ir esu – savo vietoje. Kai rašau, grįžtu namo, į savo šerdį, savo vidinės geografijos centrą.

Sakai, kad gyvendama Lietuvoje galbūt nejaustum poreikio kurti Lietuvai. Bet gal įkvėpimu tuomet taptų noras kurti pasauliui, dvejopo buvimo nostalgija?

Aš irgi dažnai šito savęs klausiu: ar gyvendama Lietuvoje kurčiau pasauliui? Bet tada iškart įsijungia vidinis kritikas, sakantis, kad pasauliui aš neįdomi. Čia kalbu ne vien konkrečiai apie save, bet apie lietuvių kūrybą apskritai. Nežinau, ar pastebėjai tokią tendenciją, bet būna, kad kai kas nors itin gerai atlikta, nesvarbu, kurioje srityje (pvz., kine, muzikoje, šokyje, tapyboje), žmonės giria tą darbą ir tarsi su nuostaba sako: „Įsivaizduoji, čia lietuvio sukurta!“ Sako taip, lyg patys netikėtų, kad lietuviai gali gerai kurti (nors yra ir tai realiai įrodžiusių lietuvių). Ar tau pažįstamas toks jausmas, vertinimas? Gal dėl to emigracijoje gyvenantys rašytojai ir kuria Lietuvai, o ne pasauliui, būtent bijodami pasijusti nepilnavertiški?

Sakydama „kurti pasauliui“, turėjau mintyje kiek kitokią reikšmę: kurti iš ilgesio pasauliui, toms šalims, kuriose gyvenai, iš nostalgijos praėjusiam laikui, benamiškumo pojūčiui, gyvenimui ant lagaminų. Šiuo atveju svarbiau gal ne tiek adresatas, kiek intencija.

Bet kalbant apie kūrybą pasauliui kaip adresatui, tikiu, kad lietuvių tauta turi unikalią istorinę patirtį, kurios įspaudą nešiojamės ir kuri įdomi ne tik mums. Papasakotos dar ne visos tarpukario, sovietmečio, Nepriklausomybės istorijos, o jos turi potencialo būti universalios, leidžia pažinti šalį ir žmones. Jei pasakojimas yra autentiškas ir įtraukiantis, jis ras savo kelią pas skaitytojus ir kitomis kalbomis. Lietuvių literatūra (ir ne tik literatūra – tas pats galioja kitoms sritims) yra įdomi, kai yra autentiška. Tik, skirtingai nei vizualiųjų menų atstovams, lietuviškai rašantiems autoriams patekti į pasaulį sudėtingiau, reikia kliautis tarpininkais – agentais, vertėjais... Man regis, per artimiausią dešimtmetį ne tik sulauksime daugiau kokybiškų vertimų iš lietuvių kalbos, bet ateis ir nauja karta – lietuvių kilmės jaunimas, augęs svetur, kalbantis ne viena kalba, rašantis turbūt jau nebe lietuviškai, o angliškai. Kokias istorijas papasakos šie žmonės? Jie priklausys Lietuvai ar pasauliui?

O dėl nepilnavertiškumo... Tikrai gali užplūsti savigaila, kad štai gimiau per anksti, kad mano karta tarsi pralaimėjo – juk gimėme sovietmečio pabaigoje, studijos užsienyje atrodė nepasiekiama prabanga, tai šio, tai ano neturėjom – bananų, džinsų, kelionių, pasaulinės literatūros... Bet pasauliui įdomu ne ko neturėjome, o ką turime ir ką galime duoti, kad gebame, pavyzdžiui, savo traumas išversti į paveikią literatūrinę kalbą. Norime būti šalis, garsėjanti tuo, kad čia yra puikus fonas juostai apie devintojo dešimtmečio Pripetę ar vis dėlto kuriame naują tapatybę? Yra erdvės net į tą nepilnavertiškumą pažvelgti iš šalies, su ironija, beje, jis irgi gali tapti įkvėpimu, terpe kūrybai.

Kokia netikėta tavo mintis – kad mūsų karta neva pralaimėjo. Aš tik atvykusi gyventi į JAV pradėjau jausti, kad gimimas laikmečių sandūroje yra būtent tai, kas daro mane įdomią vakariečiams. Būna, pagaunu save, kad, kai netingiu ir noriu pasirodyti naujiems pažįstamiems įdomi, imu pasakoti ką nors apie anuos laikus, pavyzdžiui, apie tai, kaip mane promočiutė karšto vandens pilname dubenyje ant taburetės prausdavo, nes nebuvo vandentiekio, užtat dabar va, žiūrėkite, beveik nesiskiriu nuo kitų. Ar tau nesinori versti savo kūrinių į kitas kalbas ir kitataučiams pasakoti apie buvimą lietuve, Lietuvą, papasakoti mūsų istorijų? Man rodosi, kad, pavyzdžiui, „Tylos istorija“ galėtų būti įdomi tarptautinei auditorijai, gal net virsti kino filmu. Koks tavo santykis su savo pačios kūrinių vertimu?

Esu bandžiusi versti savo esė į anglų kalbą. Bandžiau ir rašyti angliškai, tiesa, irgi pradėjau nuo esė, ne nuo grožinės literatūros. Abiem atvejais mane trikdė kalbos jausmo nebuvimas. Man labai svarbi kūrinio kalba, stilius, metaforos, potekstės, žodžių žaismas – tas lygmuo, kuriame gali atsidurti, kai moki kalbą taip, jog gali ne tik žaisti pagal taisykles, bet ir jas laužyti. Šis lygmuo rašant mokslinius ar šiaip darbinius tekstus ne toks aktualus, užtat rašant grožinius tekstus tas meistriškumas būtinas.

Lietuvių kalba man kaip tvenkinys, kurio kiekvienas užkaboris pažįstamas, o anglų kalba vis dar primena gilią jūrą. Ir renkantis vertimus iš anglų į lietuvių kalbą man svarbu kuo man artima knyga, autoriaus balsas, ar galiu tą balsą perteikti lietuviškai taip, kad kuo mažiau prasmių pasiklystų vertime. Beje, neseniai teko skaityti savo esė vertimą į anglų kalbą (verčiau ne aš). Apėmė įdomus pojūtis, kad tai ir mano tekstas, ir jau nebe mano.

Man patiko ankstesnio mūsų pokalbio metu tavo ištarti žodžiai, kad vertimas yra nuolatinis pralaimėjimas, bet, nepaisant to pralaimėjimo, versdama tekstą turi judėti į priekį. Žaviuosi vertėjų sugebėjimais. Bandžiau versti savo tekstus, bet išeina, kad ne verčiu, o perrašau. Gal todėl, kad tekstas išaugamas kaip rūbas, kad po kurio laiko aš jau esu kita, nei kad buvau kurdama originalą, todėl ir vertimas būna kitoks. O gal todėl, kad kalbėdami skirtingomis kalbomis įkūnijame skirtingas savo asmenybės puses (yra teigiančių, kad apskritai esame kitokios asmenybės kiekvienoje kalboje). Kokia tu esi Australijoje ir kokia Australija yra tau? Ar neatsiranda įkvėpimas kurti apie šią žemę, papročius, žmones? Pavyzdžiui, taip jautriai, kaip perteiki įspūdžius savo blogo tekste „Mėlynasis banginis“, cituoju: „(...) pripratau, kad namai visuomet pilni smėlio – grindys, patalai, skalbiniai, smėlio pilnos akys ir plaukai. Namus vis užplūsta jūržolių kvapas, jūržolės nukloja paplūdimius ir sapnus. Pripratau kasryt matyti banglentininkus – man geriant kavą jie jau grįžta nuo jūros, persirenginėja pasislėpę už automobilio durelių, apakina balta sėdyne, raumeninga nugara, ilgais, saulės nublukintais plaukais.“

Tikrai dažnai galvoju, kad dar net nepradėtas knygos vertimas kažkuria prasme jau yra pralaimėtas mūšis. Pralaimėti prieš užsispyrusį savo kalbos žemiškumą, prieš žodžius, kuriems nėra atitikmenų, prieš sąvokas ir patirtis, kurios neišverčiamos, prieš tylėjimą svetima kalba. Vertimas man yra leidimasis į kelionę prieš srovę, prieš besispyriojančius sakinius, prieš kitos kalbos spyglius, į kuriuos lengva susižeisti. Man tai yra darbas, kurio neįmanoma dirbti be meilės. Kai verčiu, noriu bent šiek tiek būti įsimylėjusi knygą. Žinau, kad pralaimėsiu, bet vis tiek norisi siekti neįmanomo, norisi dirbti taip, kad kiekvienas išverstas tekstas kaip migruojantis paukštis grįžtų namo.

Panašiai kaip ir tu jaučiausi bandydama versti savo kūrinius į anglų kalbą – norėjosi juos ne išversti, o perrašyti. O kai skaičiau kito vertėjo išverstą savo tekstą, norėjosi riktelėti – jūs nesupratote, ką norėjau pasakyti! Ne dėl to, kad vertimas būtų prastas – tiesiog atrodė, kad angliškai žodžiai skamba šalčiau, abejingiau, tiesiog kitaip.

Esi teisi dėl to, kad, jei nori suvokti savo patirtis rašydama apie kitą šalį ir save joje, reikia atstumo. Bet reikia ne tik to. Kai prieš aštuonerius metus baigusi studijas ruošiausi iš Velingtono kraustytis į Sidnėjų, mano darbo vadovas pasakė: „Susimildama, tik nerašyk knygos apie Naująją Zelandiją. Nekenčiu kelionių knygų.“ Savaime aišku, anuomet norėjau parašyti knygą apie Naująją Zelandiją, todėl pasiteiravau, kodėl jis taip mano. „Todėl, kad ten visuomet rašoma netiesa“, – atsakė man profesorius. – Kelionių knygose vietos, įvykiai, laikai, papročiai – viskas aprašoma taip, kaip tuo metu atrodo autoriui, vadinasi – subjektyviai ir vienpusiškai. Tai asmeninė autoriaus versija, bet sąmoningai ar pasąmoningai jis pristato ją kaip vienintelę tiesą. Ir paprastai toji tiesa nesutampa su realybe.“

Išvažiavau iš Velingtono nepažadėjusi jam nerašyti kelionių knygos. Rašiau apie Naująją Zelandiją, bet straipsniai taip ir nesusidėliojo į vientisą kūrinį. Dabar peržiūrėjusi juos manau, kad man tiesiog pritrūko laiko, nespėjau užtektinai pažinti šalies. Bet dar svarbiau – tada nemokėjau būti atvira, vengiau rašyti apie vidinę kelionę, kuri kelionių knygose ne mažiau svarbi nei išorinė. Būtent tos vidinės kelionės geografijos ieškau skaitydama kelionių knygas, ją radau skaitydama ir tavąją „Viena Indijoje“. Pastaruoju metu prisimindama profesoriaus žodžius galvoju, kad kelionių knygas rašyti vis dėlto verta, jei autorius sugeba nesislapstyti už peizažų ir žmonių aprašymų, jei savo knyga sugeba priartinti skaitytojus ne tik prie aprašomos šalies, bet ir prie savęs, prie mūsų žmogiškųjų patirčių; jei sugeba savo „netiesą“ papasakoti kiek įmanoma labiau nevienpusiškai.

Ilgą laiką vengiau rašyti apie asmeninius dalykus. Rodėsi, kad tada manęs būtų per daug, kad turiu likti šešėlyje. O kadangi autoriai vis tiek save išrašo – slėpiausi įvairiuose personažuose. Bet dabar vis dažniau prisimenu kanadiečių rašytojo Douglaso Couplando žodžius: „Beyond a certain age, sincerity ceases to feel pornographic“ (liet. sulaukus tam tikro amžiaus nuoširdumas nebeatrodo pornografiškas). Nėra dalykų, kurie būtų visiškai unikalūs, priklausantys tik man. Autobiografiškumas man dabar atrodo ne kaip egocentrizmas, o kaip judesys į bendruomenę. Mano jausmai yra daugelio jausmai, mano istorijos atkartoja daugelio istorijas. Žinoma, norėčiau būti išskirtinė, bet nesu, ir ši mintis nebeliūdina, priešingai – guodžia. Mūsų neišskirtinės istorijos yra tai, kas mus sujungia, net kai tu gyveni Havajuose, aš gyvenu Australijoje, o skaitantieji šias eilutes yra išsibarstę po visą pasaulį.

Apskritai apie emigraciją rašyti yra būtina, nes kiekvieno mūsų kelionė – ir unikali, ir tuo pat metu universali, užtrunka tik rasti reikiamus žodžius...

Būtent tokios mintys mane dabar įkvepia rašyti savo istoriją apie Australiją. Australija vis dar arti manęs, nesu tikra, ar jau laikas apie ją rašyti, bet jau kurį laiką bandau – išversti į žodžius patirtis, kurios atrodo neišverčiamos, rašyti ne tik apie savo patirtis, bet apskritai apie mūsų visų, išvykusiųjų. Rašydama ieškau rakto ne tik miestui, apie kurį pasakoju, atrakinti. Norisi kalbėti ir apie begalinę vienatvę – kaip to mėlynojo banginio, praminto „52“, kurio skleidžiamų dažnių kiti banginiai negali išgirsti – norisi pasakyti, kad mes iš tikro niekada nesame vieni.

Kaip įdomu! Tai dabar rašai apie Australiją? Ilgą laiką pykau už klausimus apie mano gyventas vietas. Kai klausdavo „tai kaip tie Havajai?“, norėdavau imti aiškinti, kad „tie Havajai“ yra mano, ir kad jie nebūtinai sutampa su kaimyno ar kitos čia gyvenančios lietuvės Havajais, jų vaizdiniu ir potyriu. Bet ilgainiui supratau, kad gal niekas ir nesitiki tos objektyvios vietovės realybės, apie kurią gi šiaip ar taip galima pagūglinti. Turbūt klausiančiajam labiausiai ir norisi sužinoti, kaip TU patiri tą šalį, ką TU joje matai? Čia gal ir yra esminis kelionių knygų skirtumas – man irgi nepatinka tos, kuriose viskas aprašoma absoliutinant, visažinio tonu. Priešingai – traukia tos, kuriose atsiskleidžia vidinės rašančiojo kelionės. Žinau, kad Australijoje ne keliauji. Kaip tau ten gyvenasi su pliažais ir gera kava? Duok porą savo kasdienybės eskizų.

Neretai išgirstu tokią klausimo formuluotę: tai kaip ten gyvenimas svajonių šalyje? Ir tuomet man norisi atsakyti klausimu – kaip gali teigti, kad tai svajonių šalis, jei niekada nesi ten buvęs? O gal būtent taip ir yra: svajonių šalis gali būti tik ta, kurioje niekada nebuvai...

Australija nebuvo mano išsvajota šalis – atsidūriau čia gan atsitiktinai, maniau – laikinai. Pandemijos metu jaučiausi įstrigusi, atkirsta nuo likusio pasaulio, iki šiol neaišku, kada bus atnaujinti tarptautiniai skrydžiai. Paradoksalu, bet pastaruoju metu Australijoje jaučiuosi geriau nei kada nors anksčiau, gal kad supratau, jog iš tikro gyvenu čia laikinai, ir kad išvažiavusi gailėsiuos tų dalykų, kurių nepamačiau, arba tų, kuriuos mačiau ir laikiau savaime suprantamais.

Man esminis skirtumas tarp gyvenimo Sidnėjuje ir gyvenimo Vilniuje yra tas, kad Vilniuje buvau visiška miestietė, o Sidnėjuje be proto norisi gamtos. Sidnėjus pernelyg didelis, kad jį mylėčiau. Man regis, mylėti galima tik nedidelius miestus, tuos, kurie lengvai telpa į širdį. Kai esu namie Sidnėjuje, jaučiuosi lyg gyvenčiau bet kuriame niekuo neįsimintiname didmiestyje, bet išvažiavus viskas pasikeičia. Neseniai keliavome po Naująjį Pietų Velsą ir vėl likau pakerėta Australijos, tos tikrosios, kuri man prasideda maždaug už kelių šimtų kilometrų nuo Sidnėjaus, kur ima driektis krūmokšniai ir raudono smėlio plynės, kur pro automobilio langus šmėžčioja su peizažu susiliejusios kengūros ir valabės, kur vyrai sudiržusiais nuo saulės ir vėjo veidais, apsivilkę marškinėlius su užrašu Grumpy Old Bastard (liet. Senas piktas šiknius), vairuoja visureigius, kurių atvirame gale lekuoja keli australų bandganiai, kur saulėlydžiai būna ryškūs ir raudoni, sausros negailestingos, o per liūčių sezoną plaukia viskas – automobiliai, avys, šunys, namai, tiltai ir žmonės.

Porą metų gyvenau ant jūros kranto. Tas laikas buvo ypatingas, dvelkė jūržolėmis, sūriu smėliu ir kokosiniu losjonu nuo saulės – iki šiol nuvažiavusi į tą paplūdimį ilgesingai dūsauju. Mėgstu ilgai vaikščioti ir stebėti paukščius, mėgstu sėdėti ant vandenyno kranto ir laukti, kol horizonte pasirodys migruojantys banginiai. Dabar gyvenu jūrų uosto ir oro uosto kaimynystėje. Vakarais einu pasivaikščioti prie įlankos – toje įlankoje prieš du su puse šimto metų pasirodė kapitono Jameso Cooko laivas ir prasidėjo baltoji Australijos istorija, ištrynusi šešiasdešimt penkis tūkstančius juodosios istorijos metų. Žiūriu į mirksinčias uosto šviesas, ant žibintų tupinčius pelikanus ir kitoje vandens pusėje besileidžiančius lėktuvus. Vietinio parko tvenkinyje skaičiuoju antis, gulbes, vėžlius ir ungurius, kartais ten praskrenda spalvotas loriketų debesis ir nuo medžio pasigirsta su niekuo nesupainiojamas kukabarų juokas. Vietinėse kavinukėse nusiperku flat white ir esu truputį kavos snobė. Pažįstu visus kaimynystės šunis ir žinau, kad priešais esančių automobilių remonto dirbtuvių mechanikui Maikui ant peties tupinčios kakadu vardas yra Džeris, ir kad kartą išgirdęs šaižų Džerio balsą jo nebegalėsi negirdėti, jis permuš ir dirbtuvių triukšmą, ir gatvės ūžesį. Mano kasdienybė tau turbūt pasirodytų nuobodi, bet man tas nuobodumas reikalingas, kad galvoje rastųsi erdvės vaizdams, kuriuos norisi išrašyti.

Įdomus sutapimas! Aš irgi gyvenu visai prie pat tos vietos, kur Havajuose pirmąkart išsilaipino kapitonas Cookas. Tiesą sakant, ir miestelis, kuriame gyvenu, ir gatvė yra pavadinti jo vardu. O išsilaipinimo vietoje jis galiausiai, jau daug vėliau, buvo ir nužudytas, ten dabar stovi jam skirtas monumentas.

Tikrai įdomus sutapimas! O mano kaimynystėje mirga Cooko laivo botaniko Josepho Bankso vardas – anuomet jis su asistentu kelias dienas praleido pakrantėje rinkdami iki tol baltiesiems nežinomus augalus.

Puikiai suprantu, ką turėjai omenyje dėl klausimo apie „svajonių šalį“, nes apie Havajus manęs irgi dažnai klausia, tik salyną įvardija kaip rojų. Turbūt čia svarbu suprasti, kad svajonės ir rojus nepriklauso nuo geografijos, o pirmiausia gimsta mūsų viduje. Kita vertus, gal šiek tiek ir priklauso, jei mudvi vis dar ilgimės tos fizinės Lietuvos. Ar dalyvauji Lietuvos gyvenime kaip nors kitaip nei per rašymą ir vertimą? Dažnai tenka girdėti, kad mes, pasaulio lietuviai, neva nesvarbūs, yra net toks emigranto-išdaviko naratyvas, pašaipų dėl to, ką trumpam namo grįžę emigrantai skuba nuveikti (dantistai, kapinės ir spa). Kiek tau aktualus Lietuvos politinis gyvenimas?

Nemielas man žodis „emigrantai“ jau vien dėl tavo minimų prasminių niuansų, kuriais jis spėjo aplipti. Juo įvardijamos labai skirtingos emigracijos rūšys – kai išvykstama dėl politinių ar ekonominių priežasčių, siekiant geresnio darbo, karjeros ar saviraiškos, dėl simpatijų vienai ar kitai šaliai ar partnerystės su kitos šalies piliečiu... Visi šie emigrantais vadinami žmonės turi labai skirtingą santykį su Lietuva – nuo neapykantos iki aktyvaus dalyvavimo šalies gyvenime. Visi jie labai skirtingi, susieti tik fizinio buvimo svetur.

Faktas, kad aš esu lietuvė, šiuo metu gyvenanti Australijoje. Bet per savo darbą jaučiuosi taip susijusi su Lietuva, kad man sunku save priskirti emigrantų kategorijai. Vis dėlto emigrantai man yra žmonės, kurie išvyko ir uždarė duris. Mano durys visuomet buvo atviros, ir aš turbūt stoviu ant slenksčio. Išvažiavusi ėmiau kur kas daugiau reflektuoti savo lietuviškumą nei gyvendama Lietuvoje. Ir man toji lietuvybė gali būti visokia, nesutelpanti į etiketes, į vienos valstybės teritorines sienas, į vieną odos spalvą; tai ne „mes“ ir „jie“ priešprieša, o bendrumo ieškojimas.

Kita vertus, faktas ir tai, kad gyvenant svetur tampa sudėtinga nuosekliai sekti Lietuvos politinį, kultūrinį gyvenimą. Neišvengiamai pradedu atsilikti, nebepagaunu subtilių niuansų. Šalis keičiasi, bet aš matau tik tų pokyčių atspindžius ir fragmentus.

Kaip anksčiau ir kalbėjome, jei dabar rašyčiau apie Vilnių, tai būtų gero dešimtmečio senumo Vilnius, toks, kokio vaizdą išsivežiau. Rašytojas Salmanas Rushdie savo esė „Įsivaizduojamos tėvynės“ kalba apie tai, kad išvykusieji rašytojai neišvengiamai susiduria su netekties jausmu, troškimu atgauti prarastąją teritoriją. Bet atsiradęs atstumas reiškia, kad atgauti to, kas prarasta, neįmanoma, nes mes atkuriame ne tikrus miestus, bet fikcijas. Indias of the mind. Įsivaizduojamas šalis ir miestus.

Tu teisi. Dabar emigrantas emigrantui nelygus. Aš kartais pagaunu save kone pavydint tiems senesnių bangų emigrantams, kurie palikti mylimą šalį buvo priversti. Kažkodėl man atrodo, kad jiems viskas buvo paprasčiau – žinai, kur nori būti, žinai, kad negali ir ilgiesi, bet nieko su savo ilgesiu negali padaryti (nebent kurti). O dabar, kai niekas nevertė palikti Lietuvos ir kai bet kada gali sugrįžti, tas ilgesys tampa komplikuotas. Na maždaug – pasiilgai, tai grįžk. Bet be ilgesio atsiranda ir kitų dalykų, laikančių mus ten, kur esame. Dėl to skaudžiai priėmiau referendumo rezultatus, kuomet dauguma balsavo prieš dvigubą pilietybę. Man atrodo, kad pasauliui traukiantis, skaitmeniniams klajokliams dirbant iš įvairiausių pasaulio taškų, žmonėms kuriant šeimas su kitataučiais, yra visiškai natūralu turėti dvi ar kelias pilietybes, tapatybes, dvi šalis, kurios tampa namais. Ką tu manai apie dvigubą pilietybę? Ar esi įsitraukusi į Australijos lietuvių bendruomenės veiklas, ar tau nereikia „mažosios Lietuvos“ Australijoje?

Žinai, man atrodo, kad tie žmonės, kurie klausia „ko negrįžti, jei jau taip pasiilgai?“, neretai būna tie, kurie niekada nebuvo išvažiavę. Nes tie, kurie bent kartą buvo išvykę ilgesniam laikui – neklausia. Jie žino, kad viskas nėra tik juoda ir balta, kad sugrįžti nėra tolygu susipakuoti tą patį lagaminą, su kuriuo išvažiavai, kad tie sprendimai yra sudėtingi ir priimami tada, kai jiems ateina laikas. Emigracija yra sena kaip pasaulis, bet net ir savanoriška emigracija yra sudėtinga tiek kultūrine, tiek socialine, tiek paprasčiausiai žmogiškąja prasme. O žvelgiant giliau, sugrįžti ir neįmanoma – galima sakyti, kad mes grįžtame ne namo, o tiesiog atgal į šalį, kurioje gimėme, ir ten iš naujo pradedame kurti namus.

Bet, kita vertus, kartais atrodo, kad išvykusiems tarsi reikia ženklo, leidimo grįžti. Vieniems juo tampa, pavyzdžiui, nesusiklostęs šeimyninis gyvenimas – šeimos subyra, skirtingų tautybių poros išsiskiria. Kiti, priešingai – sutinka antrąją pusę ir dėl jos nusprendžia grįžti į Lietuvą. Treti grįžta tada, kai vaikams ateina laikas lankyti mokyklą, norėdami, kad vaikai mokytųsi gimtąja kalba. Ketvirti grįžta dėl senstančių artimųjų. Dar kiti grįžta bankrutavę ar praturtėję, grįžta bėgdami nuo pandemijos padarinių. Grįžta išsiilgę vientiso būvio, nebenorėdami gyventi pasidaliję pusiau. Išvažiavimas nėra išdavystė, o grįžimas – ne pralaimėjimas. Tačiau kartais atrodo, kad nemaža dalis visuomenės dar vis operuoja šiomis atgyvenusiomis nuostatomis.

Mini mažėjantį pasaulį ir skaitmeninius klajoklius. Paskutiniu metu man atrodo, kad tas noras būti pasaulio piliečiu turi dvi puses. Anksčiau mačiau tik patraukliąją – judėjimo laisvės, laisvės neprisirišti, gebėjimo gyventi kur nori, būti kuo nori, pažinti skirtingas kultūras. Tų pasaulio piliečių esti visokių, nesinori kalbėti apibendrinimais, bet niekur nepriklausant gali kilti pavojus, kad žemė taps neišsenkamu resursu ego reikmėms patenkinti, tik fonu asmenukėms, kai bėgdamas nuo savęs sėdi į lėktuvą ir keliauji. Kur? Koks skirtumas, kažkur toliau nuo savęs, nesukant galvos dėl betikslių kelionių paliekamo anglies dioksido pėdsako. Tiesa, dabar pandemija apribojo bet kokią laisvę judėti, bet kartu atvėrė galimybę darsyk permąstyti, kur iš tikro norime būti ir kaip galime – jei galime – keliauti tvariau.

Kad ir kaip būtų, šiuo metu didžiulė dalis lietuvių gyvena už Lietuvos ribų, diaspora tampa vis labiau aktyvėjanti valstybės dalis, o jos balsas – vis labiau girdimas. Kuo daugiau žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai atstovaujančių Lietuvai pasaulyje ir prisidedančių prie teigiamo jos įvaizdžio kūrimo, tuo pasaulyje labiau matoma šalis, kurios geografinę padėtį vis dar neretai tenka aiškinti pasitelkus kaimyninių šalių vardus. O dviguba pilietybė bus logiškas mažos, migruojančios tautos sprendimas, kuris jis anksčiau ar vėliau bus priimtas. Galbūt referendumas buvo surengtas kiek per anksti, kai dar „mūsų“ ir „jų“ supriešinimas per aštrus, per daug neigiamos retorikos emigrantų atžvilgiu, per mažai laiko praėjo nuo tada, kai atsidarė sienos.

Kaip tik tais metais, kai vyko referendumas, buvau Sidnėjaus lietuvių bendruomenės valdyboje, skleidėme informaciją apie balsavimą. Žinoma, rezultatų tikėtasi kitokių, bet negaliu sakyti, kad nustebau. Pati šiuo metu turiu nuolatinio rezidento statusą, kurį, ilgesniam laikui išvažiavusi iš šalies, prarasčiau. Tuo tarpu mano vyras turi dvi pilietybes – Kanados ir prieš porą metų gautą Australijos. Ar jaučiu nuoskaudą, kad negaliu turėti dvigubos pilietybės? Ko gero, ne. Jei būtų galimybė, galbūt priimčiau australiškąją, bet man pilietybė yra ne tik biurokratinių niuansų palengvinimas, bet ir atsakomybė, įsipareigojimas šaliai. Ir prieš apsispręsdama turėčiau visa tai pasverti.

Sidnėjuje lietuvių palyginti nedaug, senoji karta turi susiformavusias tradicijas, bendrą istoriją, nusidriekiančią per dešimtis metų, o jaunimas atsiveža naujų lūkesčių. Nežinau, kas išliks laikui bėgant ir kartoms keičiantis. Lietuvybę galima puoselėti skirtingai – vieni save išreiškia per visuomeninę ar politinę veiklą, bendruomenės subūrimą, švenčių minėjimą, aktyvų bendravimą. Tuo tarpu man lietuvybė labiausiai susijusi su kalba, kultūra, literatūra. Būtent tai man padovanojo ryšius su lietuviais iš viso pasaulio. Tad mano lietuvių bendruomenė neapsiriboja Sidnėjumi. Mane įkvepia mamos, kurios, nepaisydamos didžiulių Sidnėjaus atstumų, veža vaikus į sekmadieninę lietuvių klubo mokyklėlę, net jei jiems niekada ir neteks gyventi Lietuvoje. Man tai ne tik patriotizmas, bet ir noras padovanoti vaikams dar vieną gimtąją kalbą, dar vienus namus.

Su viskuo sutinku, kaip retai būna, tad man belieka tik linkčioti. Tačiau kartu tavo pamąstymai padeda įsivardyti tai, ką pati jaučiau ar galvojau, tik to nežinojau. Kai plepėjome instagrame, mane sukrėtė mintis, kad galbūt tam tikra prasme ilgimės net ne savo šalies, o savęs jaunų, savęs tokių, kokiais buvome anuomet gyvendami „ten“ – ne tik geografinėje, bet ir jaunystės, vilties, dvasios vietovėje. Beje, turiu draugę, kuri sakosi nieko nesiilginti. Jos teigimu, pirmiausia namus reikia atrasti savyje, širdyje, ir tuomet kiekviena šalis bus kaip namai. Man toks mąstymas rodosi prasmingas iki tam tikro lygmens – tikrai žinau, kad galėčiau gyventi bet kur. Bet kartu ši mintis ir pykdo, nes verčia jaustis tarsi savęs neradusia, dvasiškai kažko neatlikusia, lyg ilgesys būtų sielos nesėkmė. Kaip tu manai – ar galima pačiam sau tapti namais?

Man pažįstamas šis jausmas, kai esi pats sau namai – tai turbūt vienas galimų atsakymų, arba jausminių stadijų, einančių greta empatiškos pajautos, apie kurią užsiminėme pokalbio pradžioje – kad visi esame viena. Bet man jis neišsemia visų buvimo svetur niuansų, visų mąstant apie emigraciją atsiveriančių sluoksnių. Dar yra kūrybos sluoksnis – kai kuriu, esu ten, kur turiu būti, esu namie. Dar yra rašymo sluoksnis – kai mes, rašančiosios, vėlgi visai kitaip patiriame buvimą ne savo kalbinėje tėvynėje, kai galime pasijusti svetimos kalbos įkalintos ir apribotos. Dar yra giluminis praeities sluoksnis. Kai namai atrodo esantys visur, lieka mažai vietos mąstyti apie protėvių svarbą, apie tai, kas gaudžia mūsų kraujyje, dainuoja mūsų kauluose, apie tas begalines eiles žmonių, kurie buvo prieš mus ir iš kurių mes atėjome.

Dažnai galvoju, kad racionaliu lygmeniu Lietuvos nesiilgiu, gyvenimas Sidnėjuje mane tarsi ir užpildo. Bet esti dalykų, kurių negalima racionaliai paaiškinti, kurie vienu sakiniu nepasakomi. Aš esu upė, tekanti per pasaulį. Upė yra pati savyje, sklidina savęs, ji nekelia klausimo, ar yra namie – ji pati yra namai, jai namai yra visur. Bet mano upės ištakos prasideda Lietuvoje, ir galiausiai aš vėl įtekėsiu į Lietuvą.