Garso takelį sudaro 14 kūrinių, skirtų trims dokumentikos epizodams: Vilnietės. Išnykusio miesto prisiminimai, Vilnius – dovana, mums atitekusi netyčia ir „Duok Dieve, kad Vilniuje visko nerestauruotų.“ Susitikimas su antakalniete Lilija.

Epizodų autorė Martyna Šulskutė siekė atskleisti miesto istoriją ir dabartį. Muzika įemocino ir įkontekstino šiuos pasakojimus. Išgirskite ją čia:

Šiuo metu „Vilnius ir vilnietiškumas“ yra prieinamas NARA „YouTube“ ir „SoundCloud“ profiliuose, vėliau atsiras „Bandcamp“ ir „Spotify“. Tai yra pirmasis atskiru leidimu išleistas tinklalaidės garso takelis Lietuvoje.

Muzikos kompozitorė Kata Bitowt yra vilnietė, Aberdyno universitete (Škotija) baigusi garso meno studijas. Ji taip pat yra dirbusi su atskirais NARA tinklalaidės epizodais kaip garso režisierė.

Paklausėme Katos, kaip ji kūrė muziką Vilniečių garso takeliui:

Koks buvo jūsų su Martyna darbo procesas?

Įrašant interviu nedalyvavau, nežinojau, ką tiksliai pasakoja pašnekovės. Tad vienintelė mano kelrodė buvo Martyna. Visi trys epizodai yra labai skirtingi ir pasakoja apie skirtingus miesto laikotarpius – nuo XX a. pradžios iki pat šių dienų. Dėl to ir muzika turėjo atspindėti ne tik pasakojimo emociją, bet ir laiką. Darbas su Martyna yra tikra palaima, nes kurdama turiu laisvę ir galiu eksperimentuoti. Tai priveda prie rezultatų, kurių negaučiau kitomis sąlygomis.

Pirmasis epizodas yra papildytas ne tik mano muzika, bet ir dainomis bei kūriniais, kuriuos mini pašnekovės. Jie labai gerai perteikia daug tuometinio konteksto. Mano tikslas buvo atspindėti emociją. Martyna man duodavo truputį konteksto ir nurodydavo, kokia emocija muzikoje turėtų tai atsispindėti.

Antrasis epizodas pasakoja apie Vilnių iš dabar jį tyrinėjančių mokslininkių perspektyvos. Čia yra mažiau atskirų dalių ir susipynusių prisiminimų. Muzika tai atliepia labiau „moksliniu“, „technologiniu“ garsu. Jis yra žymiai eksperimentiškesnis. Jį priskirti galima elektroakustiniam žanrui. Kurti šią muziką pasitelkėme Vilniaus miesto įrašus, kuriuos gavome iš Juliaus Grigelionio. Šie įrašai diktavo vaizdinius, aš turėjau sukurti jiems tinkamą rūbą.

Trečiasis epizodas yra tikras detektyvas, todėl pabandžiau muzikaliai jį taip ir interpretuoti, o Martyna neprieštaravo. Kaip nuorodą pasiėmiau „Rožinę panterą“. Aišku, neturėjome gyvo orkestro, bet, manau, aranžuotė vis tiek puikiai perteikia paslapties ir intrigos nuotaiką.

Kuo muzikos kūrimas tinklalaidei skyrėsi nuo muzikos kūrimo kitiems mediumams?

Muziko kūrimas tinklalaidėms yra panašus į, sakykime, muzikos kūrimą filmams, kur muzika yra ne pagrindinis dalykas, o tik papildantis, nuspalvinantis pasakojimą. Kita vertus, vizualiojoje medijoje muzika neretai sinchronizuojasi su vaizdu ir priklauso nuo jo. Tinklalaidėje muzika girdisi ryškiau, nes visas pasakojimas eina tik per ausis. Dėl to muzikos santykis su pasakojimu tampa gal kiek jautresnis ir stipresnis. Muzika, garsai tampa pagrindiniais pasakojimo prieskoniais, jiems tenka daugiau atsakomybės.

Koks tavo pačios santykis su Vilniumi?

Kocham Wilno! Vilnius yra mano namai. Ilgą laiką Vilnius buvo mano tėvynė. Tai mano saugumo ir džiaugsmo salelė visame plačiame pasaulyje.

Vilnius nuolat keičiasi. Miesto atminties išsaugojimas buvo viena esminių dokumentikos temų. Kokį Vilniaus identitetą norėtum išsaugoti tu?

Daugialypį. Vilnius kaip sostinė turi išskirtinę savybę priimti visus žmones ir supinti tautybių ir religijų gyvenimus. Grįžusi iš emigracijos į Lietuvą pamaniau, kad čia kažkas negerai, nes visuomenė, kurią mačiau pro langus, buvo neįtikėtinai homogeniška. Ilgainiui pripratau prie to. Vis dėlto manau, kad Vilniui pasisekė, jog čia yra daugiau žmonių ir kultūrų įvairovės nei kitur Lietuvoje. Anksčiau to, be abejo, buvo daugiau, ir galimai su laiku tas keisis. Vis dėlto norėčiau išsaugoti tokį Vilnių – visada įvairialypį ir priimantį visus. Tokia jo istorija didžiuojuosi ir tokią ateitį norėčiau matyti.

Ar yra tokių vietų Vilniuj, apie kurias galvojai, kurias įsivaizdavai kurdama muziką?

Galvojau apie vietas, apie kurias pasakoja pirmojo epizodo pašnekovės. Ar tai būtų dar egzistuojančios vietos, tokios kaip Salomėjos Nėries gimnazija, ar dingusios, tokios kaip miesto vartai. Nežinau gatvių pavadinimų, bet Martyna žino – tie, kur stovėjo prie gėlių turgelio.

Miestai turi savo unikalius skambesius. Kaip tau skamba Vilnius?

Vilnius man skamba kaip draugų balsai, kaip bažnyčių varpai, kaip stotelių pranešimai viešajame transporte, kaip tuteišų kalbų mišrainė kieme, kaip ošiančios pušys, kaip žaidžiančių vaikų spiegimas darželyje už lango ryte, namų tyla naktį.

Jei dabar išeitum pasivaikščioti – ko klausytumeis?

Nieko. Dirbdama su garsu pradedu vertinti tylą. Ji tampa neįkainojama. O dar tiek paukštelių lauke, juk pavasaris!

Albumas „SoundCloud“ platformoje: